Читать книгу Fonsekos nuotaka - Abby Green - Страница 1

– Nagi nagi nagi, kaip įdomu… Mažoji Darsė Lenoks ieško darbo ir todėl stovi mano kabinete.

Darsė užgniaužė susierzinimą dėl ne visai klaidingo jos kaip mažos apibūdinimo ir mėgino suvaldyti jausmus, užplūdusius dėl to, kad stovėjo vos už poros metrų nuo Maksimiliano Fonsekos Roselio, o juos skyrė tik milžiniškas darbo stalas. Bet jai sunkiai sekėsi, nes Maksas buvo kerinčiai žavus kaip ir anksčiau. Gal net žavingesnis, nes jau buvo subrendęs vyras, o ne septyniolikos metų vaikinukas, kurį Darsė prisiminė. Seksualumas sklido nuo jo tarsi svaiginantis aromatas. Tai privertė ją suvokti, kad po visais išorės sluoksniais jie tik gyvuliai.

Maksas – pusiau brazilas, pusiau italas. Šviesūs plaukai vis dar nepaklusnūs ir pasišiaušę, ir tokio ilgio, kad galėtum teigti jį esant gana nerūpestingą. Nors akivaizdu, kad tai nesutrukdė tapti vienu jauniausių Europos verslininkų milijardierių.

Darsė galėjo numanyti, kiek moterų žavisi kiekvienu seksualiu jo judesiu. Beveik idealių bruožų Makso veide ji pastebėjo kažką naujo ir nesusilaikiusi tarė:

– Turi randą.

Nelygia linija nuo kairio smilkinio iki žandikaulio vingiuojantis randas Maksą darė dar paslaptingesnį ir niūresnį.

Taip įdėmiai apžiūrinėjamas vyras pakėlė šviesų antakį ir sumurmėjo:

– Tu itin pastabi.

Darsė paraudo. Kada tapo tokia netaktiška, kad kalba apie fizinę žmonių išvaizdą?

Kai Darsė įėjo į prabangų kabinetą pačiame Romos centre, Maksas pasitiko atsistojęs ir jie vis dar stovėjo. Darėsi karšta su kelnių kostiumėliu, o gal nuo auksiškai rudų akių žvilgsnio, kuris kerėjo dar tada, kai pirmą kartą jį išvydo.

Maksas sukryžiavo ant krūtinės rankas ir Darsės akys nevalingai nukrypo ten, kur balta marškinėlių atviru kaklu medžiaga aptempė įspūdingus raumenis. Jis buvo pasiraitojęs rankoves ir, nors mūvėjo madingas tamsias kelnes, išvaizda buvo toli gražu ne rafinuota. Pernelyg pasipūtęs ir ciniškas, kad atrodytų mandagus.

– Ir kodėl gi elitinės Boisio mokyklos absolventė ieško asmeninės padėjėjos darbo?

Darsei nespėjus atsakyti, Maksas su vos jaučiama pašaipa pridūrė:

– Turėtum būti ištekėjusi už kokio nors europiečio aristokrato ir prigimdžiusi jam pulką palikuonių kaip visos kitos merginos iš tos atgyvenusios viduramžių institucijos.

Prismeigta auksinio žvilgsnio Darsė pasigailėjo, kad kreipėsi pagal jo įmonės darbo skelbimą, bet susierzino pripažinusi, kad iš dalies norėjo vėl pamatyti Maksą Fonseką Roselį.

– Studijavau Boisyje tik metus, kai išvykai… – ji ėmė aiškinti, bet užsikirto staiga prisiminusi, kaip Maksas ant sniego muša kitą vaikiną ir ant akinančio baltumo sušvinta ryškiai raudona kraujo dėmė. Ji bemat nuvijo nemalonų prisiminimą. – Mano tėvą prastai paveikė ekonominis nuosmukis, tad pabaigti mokslų grįžau į Angliją.

Darsė nepaminėjo, kad mokėsi valstybinėje bendrojo lavinimo mokykloje, kurioje po slogios Boisio atmosferos jautėsi puikiai.

Makso balsą persmelkė dirbtinė užuojauta:

– Tad tau nepavyko tapti Paryžiaus pobūvio gražuole kartu su kitomis mokyklos absolventėmis?

Darsė sukando dantis jam paminėjus prabangų kasmetinį absolvenčių pokylį. Ji netapo jokio pobūvio gražuole. Žinojo, kad Maksui ne itin sekėsi Boisyje, bet niekada jo dėl to nesmerkė. Ji nepastebimai susigūžė, prisiminusi dar vieną mokyklos laikų sceną, kai Maksas buvo neseniai atvykęs. Du vaikinai laikė Maksą, o trečias ruošėsi trenkti jam į pilvą. Nė nepamąsčiusi ji puolė skirti peštynių ir sušuko: Liaukitės!

Užliejo karštis pagalvojus, kad ir jis tai prisimena.

– Ne, – sausai atsakė ji. – Nebuvau Paryžiaus pobūvyje. Sunkiai mokiausi ir įgijau kalbų ir verslo specialybę Londono universitete, tai perskaitysi mano gyvenimo aprašyme.

Šis gulėjo ant Makso stalo.

Milžiniška klaida.

– Klausyk, pamačiau tavo vardą skelbimų puslapyje – rašė, kad ieškai asmeninės padėjėjos. Tikriausiai man nereikėjo ateiti. – Darsė pasilenkė ir pakėlė prie kojų stovintį lagaminėlį.

Maksas susiraukęs stebėjo.

– Tai nori darbo ar ne?

Darsė niršo ant savęs už tokį skubotą poelgį, ypač dėl to, kad Maksas toks žavingas ir patrauklus. Ramus. Todėl ji atsakė šiurkščiau, nei ketino:

– Žinoma, kad noriu. Man reikia darbo.

Maksas susirūpino.

– Ar tavo tėvai neteko visko?

Ji pasišiaušė nuo užuominos, kad ieško darbo tik dėl to, jog šeima jos neberemia.

– Ne. Ačiū Dievui, tėvas sugebėjo atsigauti. – Paskui pridūrė: – Nori tikėk, nori ne, bet trokštu pati užsidirbti.

Maksas prunkštelėjo, tarsi netikėtų jos žodžiais, ir Darsė prikando lūpą, kad dar ko nors neleptelėtų. Negalėjo kaltinti jo dėl tokios reakcijos, bet, kitaip nei kitos jų mokyklos absolventės, ji nesitikėjo, kad viskas gyvenime bus padaryta už ją.

Kerinčios akys buvo labai arti ir Darsė susidrovėjusi pagalvojo apie tamsius savo plaukus, surištus į uodegą, mažą ūgį ir nemadingai putlią figūrą, kurią padailinti seniai prarado viltį, tad nusprendė priimti save tokią, kokia yra.

– Ar laisvai kalbi itališkai? – greitakalbe itališkai išbėrė Maksas.

Darsė nustebo, bet netrukus atsakė ta pačia kalba:

– Taip. Mano motina kilusi iš Romos priemiesčio. Kalbėjau dviem kalbomis nuo tada, kai išmokau vaikščioti, taip pat kalbu ispaniškai, vokiškai ir prancūziškai. Dar neblogai moku kinų kalbą.

Maksas dirstelėjo į jos gyvenimo aprašymą, tada pakėlė akis ir vėl prašneko angliškai:

– Čia rašoma, kad pastaruosius penkerius metus praleidai Briuselyje – ar ten tavo namai?

Tiesmukai paklausta Darsė įsitempė, tarsi saugodamasi spėjamo sprogimo. Mat iš tiesų neturėjo namų nuo aštuonerių metų, kai tėvai išsiskyrė ir pardavė šeimos namą. Ji keliavo iš vienos mokyklos į kitą ir iš vieno miesto į kitą – viskas priklausė nuo jos tėvo darbo ir vėlesnių motinos romanų.

Ilgainiui Darsė suprato, kad vienintelis pastovus dalykas jos gyvenime – ji pati ir sėkminga karjera, kurią gali susikurti; tai apsaugotų nuo to nepastovumo, kurio ji nepakentė, ir nepatikimų santykių.

– Neturiu nuolatinių namų, tad galiu keliauti ten, kur rasiu darbą, – atsakė ji.

Ji vėl pajuto tyrinėjantį Makso žvilgsnį. Darsę erzino nepasitikėjimas savimi, kilęs pagalvojus, kad šis vyras vertino ją ir lygino su lieknomis gražuolėmis, su kuriomis nuolat rodydavosi viešumoje. Šalia tų moterų su šimto šešiasdešimties centimetrų ūgiu ji tarsi drambliukas. Tais metais ji vis matydavo Maksą ant bulvarinių žurnalų viršelių ir pirkdavo leidinius, kad perskaitytų nepadorius straipsnius. Jie visada būdavo nepadorūs.

Perskaičiusi apie jo išdykavimus lovoje su dviem rusų manekenėmis, pasibaisėjusi savimi ji šveitė žurnalą į šiukšliadėžę.

Staiga Maksas atkišo ranką.

– Suteiksiu dviejų savaičių bandomąjį laikotarpį nuo rytojaus. Ar turi kur apsistoti?

Darsė išbalo. Ar jis siūlo darbą? Galvoje vis dar sukosi ryškūs vaizdiniai, kaip įspūdingos šviesiaplaukės gražuolės raitosi aplink gundantį jo kūną. Ji padavė ranką ir, kai ilgi vyro pirštai ją suėmė, paskendo karštyje.

Maksas šiurkščiai atitraukė ranką ir pažvelgė į laikrodį, paskui vėl nekantriai į ją.

Darsė atsipeikėjo.

– Taip, kelias dienas turiu kur pagyventi. – Vos nesusiraukė pagalvojusi apie paprastą viešbutuką Romos turistų mėgstamame judriame rajone.

Maksas linktelėjo.

– Gerai. Jei liksi, rasime ką nors pastovesnio.

Jie pažiūrėjo vienas į kitą – Darsė susijaudino pagalvojusi, kad dirbs su juo.

Galiausiai Maksas išbeldė:

– Dabar turiu susitikimą. Ateik rytoj devintą, tada viską aptarsime.

Darsė skubriai pakėlė lagaminėlį ir žengė atgal.

– Gerai, susitiksime rytoj. – Prie durų atsisuko. – Juk nedarai to tik todėl, kad mudu pažįstami?

Maksas įrėmė rankas į klubus ir, regis, dar smarkiau nekantravo.

– Ne, Darse. Tai tik sutapimas. Tu labiausiai kvalifikuota kandidatė į šias pareigas, turi nepriekaištingas rekomendacijas. Be to, pabendravęs su daugybe kandidatų – ir homoseksualių, ir tradicinės orientacijos, – kurie visi įsitikinę, kad sugundyti viršininką yra jų darbo dalis, suprantu, kaip gera bus dirbti su žinančiu ribas žmogumi.

Tai, kad Maksas taip tiesmukai paneigė jos sugebėjimą sugundyti, giliai ir skaudžiai sužeidė Darsę. Neleidusi sau galutinai to suvokti ir galutinai apsikvailinti, ji tik kažką neaiškaus sumurmėjo ir išėjo.

Žiūrėdamas į ką tik užsidariusias duris Maksas akimirką stovėjo neįprastai susimąstęs.

Lenoks. Ši pavardė kandidatų į padėjėjus sąraše buvo tarsi perkūnas iš giedro dangaus, kaip ir jos veidas, iškilęs atmintyje vos perskaičius vardą. Maksas net išrikiavęs į eilę nebūtų prisiminęs daugumos bendramokslių, o Darsė nė nesimokė jo kurse.

Nors buvo mažytė ir kukli ir prabėgo ketveri metai, ši mergina įsiminė. Ne itin džiugu suvokti vyrui, nuolat be gailesčio išbraukiančiam žmones iš savo gyvenimo – ir meilužes, ir verslo partnerius, su kuriais nebenorėdavo turėti nieko bendro.

Darsės akys įstrigo atmintyje – žydros, didelės ir stulbinančios, visiška priešingybė blyškiai odai, greičiausiai paveldėtai iš motinos italės.

Maksas nusikeikė. Stulbinančios? Ranka perbraukė plaukus ir dar labiau juos suvėlė. Jautėsi pervargęs po kelionės į Braziliją, iš kur grįžo prieš porą dienų, – tikrai būtų naudinga dirbti su žmogumi, kuris nelaikytų jo iššūkiu, tolygiu kopimui į seksualumo Everestą.

Nuo Darsės Lenoks dvelkė išmintimi, praktiškumu ir patikimumu. Tai, kad ji mokėsi Boisyje, net jei ir nepabaigė tų mokslų, reiškė, kad žinojo savo vietą ir niekada neperžengs ribos. Kitaip nei paskutinė jo padėjėja, kurią vieną rytą rado savo kabinete sėdinčią jo kėdėje, apsivilkusią tik jo marškiniais.

Maksas pamėgino įsivaizduoti tokią sceną su Darse, bet tematė tik rimtą veidą, griežto stiliaus kostiumėlį ir tvarkingai surištus plaukus. Užliejo palengvėjimas. Pagaliau turės padėjėją, kuri neatitrauks dėmesio nuo svarbiausio gyvenime sandorio. Sandorio, kuris užtikrins jam garbingą vietą konkurencingame tarptautinių finansų pasaulyje.

Tiesą sakant, tai geriausias dalykas per pastarąsias savaites. Darsė bemat pritaps jo bendrovėje ir atliks pareigas atsakingai ir profesionaliai. Jis tuo neabejojo. Jos gyvenimo aprašymas puikus to įrodymas.

Maksas pakėlė ragelį ir sekretorei trumpai paliepė:

– Išsiųsk visas kandidates namo, panelė Lenoks rytoj pradeda darbą.

Nė nesivargino pranešti apie dviejų savaičių bandomąjį laikotarpį, nes buvo įsitikinęs, kad nusprendė teisingai.

Po trijų mėnesių

– Darse, tuoj pat ateik čia!

Darsė užvertė akis išgirdusi išrėktą įsakymą, tada atsistojo iš už savo stalo ir išsilygino sijoną. Maksas savo kabinete žingsniavo pirmyn ir atgal už darbo stalo, ir Darsė nusikeikė dėl virpulio, kurį vis pajusdavo paširdžiuose jį pamačiusi.

Gyvybinga vyriška energija sklandė ore. Darsė užgniaužė nemalonią savo reakciją ir pasiguodė, kad bet kuris gyvas padaras taip sureaguotų į Makso charizmą.

Maksas atsisuko ir, įsmeigęs tamsiai auksinį žvilgsnį, sumurmėjo:

– Nagi, nestovėk ten, ateik.

Darsė išmoko, kad su Maksu Fonseka Roseliu reikia elgtis kaip su arogantišku grynakrauju eržilu – itin pagarbiai, atsargiai ir ryžtingai.

– Nereikia šaukti, – ramiai atsakė ji, – esu prie tavo durų.

Ji atsisėdo ant kėdės kitapus stalo ir laukė nurodymų. Nors Maksui ir nepakenktų pasimokyti taktiškumo, dirbti jam buvo pats įdomiausias Darsės gyvenimo potyris. Vien tik spėti paskui šio vyro guvų protą buvo iššūkis ir ji jau dabar iš jo išmoko daugiau nei iš visų ankstesnių darbdavių.

Pradėjusią dirbti Darsę Maksas netrukus apgyvendino prabangiame bute šalia darbovietės už juokingai mažą nuomos mokestį. Visus prieštaravimus atmetė sakydamas: Man nereikės jaudintis, kad gyveni prastame rajone, be to, kartais norėsiu, kad dirbtum viršvalandžius, tad bus patogiau ir tau, ir man.

Darsė buvo nutildyta. Maksas apgyvendino ją ten dėl savo patogumo – ne todėl, kad rūpinosi, jog ji viena mieste, kurio gerai nepažįsta, nors jos motina ir kilusi iš čia. Ji negalėjo skųstis, nes gavo galimybę atrasti Romą gyvendama pačiame centre.

Maksas sakė tiesą. Ji dažnai užtrukdavo darbe iki vėlaus vakaro, o kartais ir šeštadieniais iki pietų. Jo darbo etika, švelniai tariant, gąsdino.

– Koks buvo Montgomerio atsakymas? – sumurmėjo jis.

Darsei nereikėjo žiūrėti į užrašus.

– Jis atvyksta čia kitą savaitę su žmona ir nori su tavimi pavakarieniauti.

Makso veidas persikreipė.

– Prakeikimas. Lažinuosi, kad šis klastingas senis mėgaujasi kiekviena akimirka, kai vilkina šį reikalą.

Stebėdama jo rankas, nuleistas prie tvirtų šlaunų, Darsė nepajėgė susikaupti, bet prisivertė pakelti akis ir suvokė, kad visa tai neįprasta. Dauguma žmonių, turinčių reikalų su Maksu, žinojo, kad geriau duoti jam tai, ko jis nori.

Maksas suspaudė lūpas ir tarė sau po nosimi:

– Montgomeris mano, kad negalėsiu vadovauti jo draudimo fondui. Nesu garsus, iš kilmingos šeimos kilęs verslininkas ir, jo manymu, dar blogiau, kad nesu sėkmingai vedęs.

Ne, tikrai nesi, – šaltai pagalvojo Darsė, prisiminusi, kad pastarąjį savaitgalį Maksas praleido Artimuosiuose Rytuose pas egzotiško grožio meilužę, aukštos klasės supermodelį. Netikėtai ji įsivaizdavo juodu susilaukusius pulko egzotiškos išvaizdos mažylių – rusvomis akimis, tamsiais plaukais ir ilgomis kojomis.

– Darse.

Pagauta ji paraudo. Juk darbas su žmogumi kiekvieną dieną turėtų pripratinti prie jo artumo, o ne dar labiau pabloginti padėtį.

– Tai tik vakarienė, Maksai, ne egzaminas, – ramiai konstatavo ji.

Jis vis dar žingsniavo pirmyn ir atgal, taip vėl patraukdamas Darsės dėmesį, bet ji ryžtingai laikė žvilgsnį aukščiau jo pečių.

– Žinoma, kad egzaminas, – jis suirzęs paprieštaravo. – Kodėl, manai, jis nori supažindinti mane su žmona?

– Gal tiesiog pageidauja geriau tave pažinti? Kad ir kaip būtų, jis ruošiasi prašyti tavęs vadovauti vienai seniausių ir žymiausių įmonių Europoje, priklausiusių jo šeimai.

Maksas suprunkštė.

– Montgomeris jau seniai nusprendė, tinku jam ar ne, tiesiog tokie žmonės jaučia malonumą žaisdami kitais tarsi marionetėmis.

Jis perbraukė ranka per nepaklusnius plaukus – jau gana pažįstamas judesys – ir Darsė neteko žado. Tada sudraudė save dėl tokios reakcijos į priešais stovintį vyrą ir susierzinusi tarė:

– Tai pasiimk… – ji svarstė, kaip geriausia apibūdinti jo meilužę, ir pasirinko diplomatiškiausią variantą: – Nusivesk Norą vakarienės ir įtikink Montgomerį, kad jūsų santykiai kuo rimčiausi.

Makso veidas persikreipė iš siaubo.

– Nusivesti Norą al-Fasari vakarienės su Montgomeriu? Ar išprotėjai?

Darsė susiraukė ir nepatenkinta pastebėjo, kaip kažkas viduje sukirbėjo dėl Makso reakcijos į pasiūlymą.

– Kodėl ne? Ji – tavo meilužė, be to, graži ir rafinuota…

Maksas pakėlė ranką ir ją nutraukė.

– Ji išlepinta, irzli, šykšti ir, be to, jau nebe mano meilužė.

Darsė turėjo smarkiai pasistengti, kad nuslėptų reakciją į šią žinią. Akivaizdu, kad žurnalistai dar nesuuodė aukso vertės naujienos, o Maksas anksčiau nesidalijo su ja paslaptimis.

Darsė pažvelgė į jį taip abejingai, kaip tik pajėgė.

– Gaila. Atrodė tikrai miela.

Jis vėl niekinamai prunkštelėjo ir gana karčiai iškošė:

– Renkuosi meilužes dėl daugybės priežasčių, Darse, bet niekada dėl to, kad jos – mielos.

Ne, Maksas rinkosi jas todėl, kad jos buvo gražiausios pasaulio moterys, ir dėl to, kad galėjo sugundyti ką užsigeidęs.

Kelias sekundes Darsė negalėjo atitraukti žvilgsnio nuo Makso akių, suintriguota kažko nepaaiškinamo, kol pajuto kūną užliejantį karštį. Tada suskambo jo telefonas. Ji nutraukė nerimą keliantį akių kontaktą ir pasilenkė atsiliepti. Paskui paspaudė mygtuką Užlaikyti ir tarė:

– Čia Al-Omaro sultonas.

Maksas ištiesė ranką.

– Atsiliepsiu.

Darsė su palengvėjimu atsistojo ir išėjo, klausydama gilaus Makso balso, kol jis sveikino draugą ir vieną svarbiausių savo klientų.

Uždariusi už nugaros duris, trumpam į jas atsirėmė. Ką reiškė tas žvilgsnis? Pastaruoju metu kelis kartus sugavo Maksą, neįskaitoma veido išraiška spoksantį į ją, ir kas kartą jos pulsas dėl to kvailai pagreitėdavo.

Sukandusi dantis Darsė atsisėdo už stalo ir nusišaipė iš savęs dėl to, kad pagalvojo, jog Maksas galėtų domėtis ja kitaip nei darbuotoja.

Ji ir nenorėjo, kad jis galvotų apie ką nors kitą nei apie darbą. Nerizikuos geriausiu darbu savo karjeroje, kurdama nerealias svajones, kaip darė mokykloje, išgyvendama kvailą vaikišką įsimylėjimą.

Maksas baigė kalbėti su draugu ir atsistojęs pažvelgė pro kabineto langą, jausdamas nepaaiškinamą nerimą. Atsivėręs įspūdingas senovinių Romos griuvėsių vaizdas paprastai nuramindavo amžinumu. Bet ne šį kartą.

Al-Omaro sultonas Sadikas buvo vienas iš nedaugelio artimų Makso draugų, atsisakiusių svaiginančių viengungių linksmybių dėl šeimos. Jis nutraukė pokalbį, nes į kabinetą įėjo jo žmona su mažuoju jųdviejų sūneliu, kurio linksmas klegėjimas aidėjo per telefoną. Kaip tik prieš tai Sadikas Maksui prisipažino, kad jie laukia antro vaikelio, ir balse buvo girdėti neabejotina laimė.

Anksčiau Maksas jį erzindavo. Bet kažkodėl dėl tos beveik apčiuopiamos laimės ir jo draugo pasinėrimo į šeimą jautėsi neįprastai tuščias.

Užliejo nesenų jo brolio vestuvių Rio de Žaneire prisiminimai. Jie su broliu nebuvo artimi, nes visą gyvenimą praleido atskirai – dėl skirtinguose žemynuose gyvenančių be perstojo kariaujančių tėvų. Bet Maksas nuskrido į vestuves – labiau dėl bendrų verslo interesų, o ne dėl poreikio bendrauti.

Jei jį ir siejo su broliu kas nors daugiau nei kraujo ryšys, tai buvo giliai įsišaknijęs cinizmas. Bet tas cinizmas dingo iš brolio akių, kai susižavėjęs žiūrėjo į žmoną.

Maksas iškalbingai atsiduso, nustumdamas prisiminimą į šalį. Velniai griebtų tokią savianalizę. Nuo kada jaučiasi toks tuščias ir galvoja apie brolį ir jo žmoną?

Jis susiraukė ir toliau mąstė, žvelgdamas pro langą. Maksas buvo vienišius nuo tada, kai ėmė pats atsakyti už savo veiksmus ir suvokė, kad negali pasitikėti niekuo, tik savimi.

Kad ir kaip ten būtų, teko pripažinti, kad stebėdamas, kaip draugai vienas po kito pasineria į šeiminį gyvenimą, jis norom nenorom lygino save su jais. Vakarienė su Montgomeriu ir jo žmona darėsi vis nepatrauklesnė, jis neabejojo, kad senukas ketina panaudoti tai kaip jo netinkamumo įrodymą.

Maksas prisiminė Darsės pasiūlymą kartu vestis buvusią meilužę. Kažkodėl mintys nukrypo ne į Norą, bet į žydras Darsės akis. Ir į jos skruostus, paraudusius, kai jis pasakė, ką galvoja apie tokį pasiūlymą.

Nejučiomis jis palygino abi moteris ir su niūriu sarkazmu suprato, kad jiedvi negalėtų būti skirtingesnės.

Nora al-Fasari, be abejonės, – viena gražiausių pasaulio moterų. Tik kai Maksas pamėgino prisiminti jos veidą, paaiškėjo, kad jis beformis ir sunkiai įsimenamas.

Bet Darsė… Maksas susiraukė. Jis galvojo, kad Darsė ne itin įspūdinga, bet nustebo supratęs, kad, nors ir nebuvo nežemiškai graži kaip Nora, ji daugiau nei tiesiog patraukli. Ir bent nereklamavo savo grožio. Kažin kaip ji atrodytų, jei apsirengtų ką nors labiau gundančio ir pasidarytų subtilų makiažą, išryškinantį tas dideles akis ir putlias lūpas?

Su augančiu siaubu Maksas suvokė, kad geidulinga figūra iškilo akyse taip lengvai, tarsi Darsė vis dar būtų kabinete. Galėjo sau meluoti, kad buvo įsitraukęs į pokalbį su draugu, bet iš tiesų žvilgsniu nulydėjo Darsę, kurios siauras sijonas provokuojamai aptempė putlius klubus, o blizgantis odinis diržas traukė akis į tokį liekną liemenį, kad Maksas įsivaizdavo galintis apimti jį viena ranka.

Oda pašiurpo. Susidomėjimas šia moterimi pastaraisiais mėnesiais jo pasąmonėje nejučiomis augo. Tartum prisidėdamas prie šio nerimą keliančio atradimo, kraujas įkaito ir ėmė tekėti į pietus, į tą jo kūno dalį, kuri nė kiek nepakluso įprastai kontrolei.

Maksas apstulbęs atsisėdo, bijodamas, kad Darsė įeis ir pamatys jį tokį sutrikusį ir šiek tiek suerzintą aikštingos savo kūno reakcijos.

Tikriausiai buvusios meilužės prisiminimas sukėlė šį atsitiktinį kontrolės praradimą. Tai turėjo būti ši priežastis. Bet kai jis vėl apimtas nevilties pamėgino prisiminti Noros veidą, atmintyje iškilo tik veriantys klyksmai ir pora brangių vazų, kurias ji metė į Maksą, kai šis pasakė, kad romanas baigtas.

Pasigirdo trumpas beldimas į duris ir Darsė, nelaukdama atsakymo, įžengė į vidų.

– Einu namo, ar dar ko nors norėtum?

Makso kraujas užvirė. Užtvanka atsivėrė ir jis tematė jos blizgančius tamsiai rudus plaukus, tvarkingai surištus ant pakaušio, provokuojančius iškilumus ir šilkinės palaidinės suspaustas putlias krūtis. Liauną liemenį ir moteriškus klubus, stangrias šlaunis ir dailias blauzdas. Smulkias kulkšnis. Ir visa tai buvo sutalpinta į šimto šešiasdešimt centimetrų ūgį. Nors Maksui anksčiau žemos moterys neatrodė patrauklios.

Darsės drabužiai nebuvo gundantys – ši moteris buvo klasikinio stiliaus įsikūnijimas. Niekuo negalėtų jos apkaltinti. Bet tą akimirką Maksas tetroško prieiti ir priglausti ją prie nuo geismo įkaitusio kūno. O vyrui, kuris nepratęs užgniaužti savo su moterimis susijusių poreikių, keista taip stovėti nieko nesiimant.

Kokio velnio? Ar jis išsikraustė iš proto?

Darsė paniuro.

– Maksai, ar kas nutiko?

– Kas? – atsipeikėjo jis, jausdamasis prislėgtas. – Nieko nenutiko.

– Tai kodėl taip piktai žiūri į mane? – paklausė ji.

Maksas pagalvojo apie artėjantį susitikimą su Montgomeriu ir jo žmona, įsivaizdavo, kaip sėdi šalia jų nesavame kailyje. Ir bemat apsisprendė.

– Svarsčiau apie vakarienę su Montgomeriu…

Darsė pakėlė antakį.

– Ir?

Vis dar niūrus Maksas tarė:

– Važiuosi su manimi.

Ji įsitempė tarpduryje.

– Hmm… – ji sutriko, paskui paklausė: – Bet ar tai bus deramas poelgis?

Maksas pagaliau suvaldė nepaklusnų savo kūną ir atsistojęs susikišo rankas į kišenes.

– Taip, visiškai deramas. Tu su manimi rengei šį projektą ir būsi man reikalinga, kad sektum pokalbį ir maloniai pabendrautum su Montgomerio žmona.

Darsės ši mintis nesužavėjo.

– Ar nemanai, kad kuri nors kita tavo pažįstama labiau…

Maksas ištraukė ranką iš kišenės ir pakėlė.

– Daugiau nenoriu dėl to ginčytis. Važiuosi su manimi – nuspręsta.

Darsė dėbtelėjo į jį tomis didelėmis žydromis akimis ir svaiginančią akimirką Maksui atrodė, tarsi ji žvelgė kiaurai, iki pačių sielos gelmių. Bet Darsė nerūpestingai patraukė pečiais ir pasakė:

– Gerai, kaip nori. Ar dar ko nors reikės šį vakarą?

Jis įsivaizdavo, kaip nuplėšia jos palaidinę ir apnuogina atlasu pridengtas putlias krūtis.

– Ne, gali eiti, – vos girdimai sulemeno Maksas.

Jam palengvėjo, kai Darsė išėjo. Susierzinęs abiem rankomis perbraukė per plaukus. Įprastai tokią savo reakciją Maksas palaikytų ženklu, kad reikia susirasti naują meilužę, bet dabar, artėjant galutinėms deryboms su Montgomeriu, mažiausiai reikėjo, kad bulvariniai laikraščiai sumirgėtų naujomis antraštėmis apie jo spalvingą meilės gyvenimą.

Tad teliko toliau kentėti aistrą gabiajai padėjėjai – Maksui neįprasta situacija, kurią, kaip jis manė, kažkoks dievas sukūrė tik tam, kad pasilinksmintų.