Читать книгу Fonsekos nuotaka - Abby Green - Страница 2

Po savaitės Darsė vis dar jaudinosi dėl vakarienės su Montgomeriu kitą vakarą. Mėgino save įtikinti, kad kvaila taip nervintis. Daug asmeninių padėjėjų lydi viršininkus į su darbu susijusius viešuosius renginius.

Tai kodėl jos pulsas pagreitėdavo kas kartą pagalvojus, kad pasirodys su Maksu viešumoje?

Nes tu kvailė, – pasišaipė vidinis balsas ir ji krūptelėjo, nes Maksas pašaukė ją vardu iš kabineto. Šio vyro atžarumas pastarąją savaitę turėjo nuslopinti abejones. Jis nedavė nė mažiausios užuominos, kad jam rūpėtų kas nors kita, o ne darbas.

Darsė atsistojo ir, skubėdama į kabinetą, nutaisė nieko nesakantį veidą. Bet, kaip visada pamačius viršininką, širdis šoktelėjo iš jaudulio.

Maksas žingsniavo pirmyn ir atgal skleisdamas pykčio bangas. Darsė tyliai atsiduso. Šis užsitęsęs sandoris jau ir jai ištampė nervus.

Ji atsisėdo ir kantriai laukė, kol Maksas galiausiai atsisuko ir taip aršiai dėbtelėjo, kad jos akys išsiplėtė iš nuostabos.

– Ką aš padariau?

Jis nukreipė akis ir sumurmėjo:

– Nieko. Tai ne dėl tavęs…

– Dėl Montgomerio, – pabaigė mintį Darsė.

Maksas vėl pažiūrėjo į ją ir tylėjimas reiškė, kad ji teisi.

– Šįvakar dirbsime iki vėlumos. Noriu būti tikras, kad rytoj jis neturės nė menkiausios priežasties abejoti mano gabumais.

Darsė gūžtelėjo pečiais.