Читать книгу Netikėtas vestuvių svečias - Aimee Carson - Страница 1

Prieš dešimt metų

Hilbruko universiteto miestelis, Aukštutinis Niujorkas

– Negaliu patikėti, kad šiandien paskutinė mūsų, kaip kambariokių, naktis, – sunerimusi pasakė Risė Maikals, pasimuisčiusi ant kėdės užpakalinėje namo verandoje.

Apsupta trijų kambario draugų ji žiūrėjo į Hilbruko universiteto taką ir banguotas kalvas už jo, kurios, apšviestos popietinės saulės, tviskėjo įvairiais žaliais atspalviais. Kiemas buvo apsodintas ryškiai geltonais, rožiniais ir violetiniais hiacintais, o Aukštutinio Niujorko oras dvelkė gaiviu pavasariu. Viskas buvo šviežia. Viskas keitėsi. Kaip ir Risės gyvenimas. Ir ne tik todėl, kad nuostabusis ketvertukas – kaip jas praminė kaimynai – ruošėsi patraukti skirtingais keliais.

Šią slogią mintį staiga nustūmė nervingas jaudulys ir nekantravimas su draugėmis pasidalinti naujiena – kad šįryt ji ir Meisonas slapta pateikė pareiškimus tuoktis…

– Bent jau galėsime nekantriai laukti mūsų kelionės, – tingiai ištarė šviesiaplaukė Marnė, kurios kiekvienas žodis buvo persmelktas pietietiško akcento. – Rise, niekada nebūtume tau atleidusios, jei nebūtum suspėjusi į šio vakaro paskutinį pasisėdėjimą namuose.

– Nors mes puikiai suprantame, kodėl paskutiniu metu esi tokia užsiėmusi su savo nuostabiuoju jūrininku, – pasakė Džina gudriai šypsodamasi.

Pažįstamas jausmas ėmė kirbėti Risės pilve – keistas karščio ir jaudulio mišinys, kuris vertė jos širdį plakti pašėlusiu greičiu. Kas kartą pagalvojus apie Meisoną – o tai įvykdavo maždaug kas dvi su puse sekundės – tas pats jausmas nuvilnydavo jos krūtine ir priversdavo ją pasijusti laiminga, pilna vilčių ir trokšti vėl jį apkabinti. Jos veide nejučia nušvito šypsena.

– Pažiūrėkite į ją, – vėl pasakė Džina su maloniu britišku akcentu. – Ji tiesiog spinduliuoja iš laimės!

Patenkinta, kad jos laimė buvo pastebėta, Risė žiojosi atskleisti savo paslaptį, bet Marnė prakalbo pirma.

– Jei paklaustumėte manęs, manau, kad jūs visos per daug skubate, – pasakė ji.

Šie žodžiai susprogdino Risės laimės burbulą ir ji suspaudė lūpas.

Džina metė į Marnę ne itin tolerantišką žvilgsnį.

– Daugelis moterų netausoja savęs santuokai, – pasakė ji.

Marnė užsikišo plaukus už ausies.

– Bet jeigu tausoja, tai nėra nieko blogo.

– Nesakiau, kad tai blogai, – pasakė Džina įžūliai pakeldama antakį. – Bet ir nieko gero.

Atsidususi Risė toliau klausėsi metų senumo ginčo.

Miela, iš pietų kilusi dorybingoji Marnė, prieš cinišką ir seksualią tamsiaplaukę Džiną. Ir dar australė, astronomijos studentė Kesė – paprasta, praktiška, protinga ir per daug įnikusi į kosmoso paslapčių tyrinėjimą, kad leistų kokiam nors vyrui gaišti jos brangų laiką.

Pasakyk joms, Rise. Pasakyk, kad už kelių dienų išteki.

O gal šią žinią geriau pateikti neskubant ir pripratinant drauges prie šios minties.

Norėdama pamatyti jų reakciją Risė nutarė surizikuoti.

– Manau, kad Meisonas yra tas vienintelis, – pasakė ji.

Tuo ji buvo tikra.

Po apstulbimo tylos sekė daugybė dūsavimų, bet ji nereagavo į šiuos garsus.

– Dieve, paduokite kibirą vemti! – Džina savo firmine maniera užvertė akis. – Tu tokia beviltiška romantikė, Rise, – pasakė ji. – Nejaugi tiki tomis muilo operomis, kurias žiūri?

Risė stengėsi neparodyti nusivylimo. Ji tikėjosi, kad iš trijų draugių bent jau Džina ją palaikys.

– Negali būti, kad įsimylėjai jį iš pirmo žvilgsnio. Gali jausti aistrą, – toliau kalbėjo Džina. – Bet tik ne meilę.

Risė sukiojo tuščios šampano taurės kojelę.

– Bet aš įsimylėjau, – pasakė ji švelniu balsu.

Visada racionali Kesė įdėmiai žiūrėjo į ją, paskui prabilo su ryškiu australietišku akcentu:

– Bet kiek jūs pažįstate vienas kitą vos po savaitės bendravimo?

Piktai susiraukusi Risė pasikišo kojas po savimi. Ji žinojo, kad elgėsi nelogiškai. Žinojo, kad tai beprotybė.

Bet kai prieš aštuonias dienas ji atsisėdo ant baro kėdės šalia Meisono toje pigioje šeimyninėje užkandinėje Brukline, buvo užburta tą pačią akimirką. Ne raumeningų rankų, krūtinės ar patrauklaus veido ir net ne rudų garbanotų plaukų. Ji kaltino žavingą rudų akių žvilgsnį, persmelktą šelmiškumo ir įžūlios arogancijos. Spinduliuojantį pasitikėjimą. Užteko vos vieno jo žvilgsnio ir Risė suprato…

Jos širdis nebepriklausė jai ir kelio atgal nebebuvo.

Merginai nerūpėjo, kas jis buvo ar kuo vertėsi. Nerūpėjo, kad jos tėvai nekęs jo už viską. Už tai, kad buvo kilęs iš prasto Niudžersio rajono. Už tai, kad buvo paprastas jūrų pėstininkas. Ir už tai, kad drįso pavogti jų dukters širdį, kurią jie nuo kūdikystės ruošė svajonių santuokai, tarsi vaikiškoje pasakoje apie princeses.

– Pasaulyje, kuriame gyvena milijardai žmonių, – tęsė Kesė šaltu tonu, – sutikti tą vienintelį yra statistiškai neįmanoma.

– Šį kartą pritariu mūsų genijui, – pasakė Džina, galva linktelėjusi į Kesę. – Tu sutikai vieną iš daugelio, Rise. Meisonas tikras saldainiukas, bet tu tiesiog tapai savo aistros auka. Visgi, – Džina nusišypsojo, nekreipdama dėmesio į Risės nusivylimą, – mėgaukis seksu, kol gali.

Mėgindama laimėti laiko ir sugalvoti, kaip draugėms pranešti žinią, Risė atsistojo ir pakėlė tuščią šampano butelį.

– Tau galvoje tik seksas, Džina, – pasakė ji eidama į virtuvę.

– Tikrai taip, – sušuko Džina jai pavymui. – Kai grįši laukiame smulkmenų!

Virtuvės durims užsidarius už nugaros karštis užliejo Risės veidą – smulkmenos buvo labai pikantiškos. Ji iš tikrųjų mėgavosi kiekviena akimirka, praleista Meisono lovoje, bet jų ryšys buvo daug daugiau nei tik fizinis potraukis. Meisonas pakeitė ją į gerąją pusę.

Ji liovėsi bijoti devynioliktojo amžiaus istorijos profesoriaus, daug lengviau ištverdavo valdingus mamos skambučius, o ateitis vietoje bauginančios jai ėmė atrodyti šviesi.

Risė išėmė dar vieną šampano butelį iš nerūdijančio plieno šaldytuvo ir įmetė spragėsių maišelį į mikrobangų krosnelę. Pasigirdo sproginėjimas ir ji prikando apatinę lūpą, prisiminusi pašiepiamą draugių reakciją pasakius, kad Meisonas yra jos vienintelis. Jos įsitikinusios, kad ją apakino puikus seksas.

Na gerai, Risei iš tiesų buvo sunku išlipti iš Meisono lovos šiandien ryte prieš ilgą kelionę atgal į Hilbruką. Ypač po to, kai jis slapčia prislinko prie jos iš nugaros ir raumeningomis rankomis apglėbė klubus. Pajutusi jo tvirtą raumeningą kūną ji prarado sveiką nuovoką. Mažame jo butuke Niudžersyje buvo per mažai erdvės apmąstymams. Bet Risei tai nerūpėjo, nes jis priklausė Meisonui. Šiurkščiais pirštais jis nuslydo jos liemeniu, rankas išskleisdamas į skirtingas puses.

Tuojau pat pasidavusi Risė išrietė nugarą ir atsidavė jo ketinimams, visiškai pamiršusi istorijos egzaminą. Jis užvaldė jos kūną taip įnirtingai, kad ji jautėsi išsekusi ir iš naujo atgimusi tuo pat metu. Ir taip kas kartą. Ji svaigo nuo gyvenimo ir meilės taip, kad negalėjo nusakyti to žodžiais… Taigi, kai Meisonas pasiūlė tekėti už jo, ji nė negalvodama sutiko.

Bet ištekėti už Meisono bus pati lengviausia dalis.

Sunkiausia bus pranešti šią žinią šeimai ir draugams.

Apsvilusių spragėsių kvapas grąžino Risę į realybę ir ištraukusi maišelį ji supylė jo turinį į dubenį. Paėmusi jį viena ranka, čiupo šampaną į kitą ir išskubėjo pro duris. Kai įėjo į verandą, iš kurios atsivėrė vaizdas į kiemą, o toliau matėsi stadione sportuoti besirenkantys vaikinukai, ji išgirdo Marnės sakinio pabaigą.

– Bus nustabios vestuvės, – nutęsė blondinė.

Risės širdis apmirė.

– Kieno vestuvės? – paklausė Risė sugrįžusi pas tris geriausias drauges.

Džinos britišką akcentą stipriai persmelkė sarkazmas:

– Marnės vyresniojo brolio Karterio ir jo brangiosios mergaitės iš pietų. – Ji pačiupo butelį iš Risės tarsi nekantrautų išgerti. – Kur taip ilgai užtrukai? – Šiek tiek susiraukusi paklausė Džina. – Ir kaip žmonės gali būti tokie kvaili, kad būdami mūsų amžiaus tuoktųsi?

Risė apstulbusi sumirksėjo ir stovėjo tylėdama.

Kesė, žiūrėdama išmintingu žvilgsniu, suraukė nosį:

– Tu sudeginai spragėsius.

O gal svilėsių kvapas sklido nuo Risės smegenų, kurios įnirtingai ieškojo būdo pranešti draugėms apie savo planus? Kaip ji turėtų pasakyti džiugią naujieną po to, kai Džina paskelbė, kad tuoktis tokio amžiaus yra absurdiška? Džina atkimšo šampaną ir pripildė taures, o Risė susmuko ant kėdės ir padėjo dubenį ant stalo prieš drauges.

– Kiek žavingų vyrų, – pasakė Džina stebėdama bėgikus, besiruošiančius treniruotei. Jos visos pažvelgė į ilgų tvirtų kojų virtinę, įtemptus raumenis ir susiraizgiusias sausgysles, įdegusius veidus, apšviestus vėlyvos popietės saulės. – Kaip gera, kai gali tiesiog pasidulkinti, o tada viską pamiršti.

Šie žodžiai – netgi iš Džinos lūpų – buvo pernelyg šokiruojantys.

Risė prisimerkusi pažiūrėjo į Džiną.

– Kas tau šįvakar atsitiko?

– Nieko. – Džina susiraitė giliau kėdėje.

– Prisipažink, Džina, – Marnė kreipėsi į brunetę. – Pagrindinė priežastis, dėl kurios nusprendei gyventi kartu su mumis, buvo ta, kad Risės namo langai išeina tiesiai į stadioną.

– Tikra tiesa. Bet taip pat dievinu mūsų naktinius raganiškus pasisėdėjimus verandoje. – Džina įsimetė į burną spragėsį ir susiraukė. – Apdegusius spragėsius ir Dom Pérignon1, – toliau vardijo ji. – Degu iš smalsumo pamatyti, kokias vieną dieną iškelsi vestuves, Rise.

Risės širdis šoktelėjo. Ar greitas susirašymas metrikacijos skyriuje tiks? Tikriausiai, ne…

Bet Džina, mieloji cinikė Džina, dar pablogino situaciją sakydama:

– Ir kadangi esi vienintelė Parko Alėjos princesė tarp mūsų – o aš niekada neplanuoju prisirišti prie vieno vyro – turėsiu susirasti savo antrąją pusę per tave. Tad geriau tegul jos būna pasakiškos. Risė gurkštelėjo šampano ir sukosėjo.

– Ceremonija visiškai nesvarbi, svarbu vyras. Man užteks ir labai paprastų vestuvių.

Pašaipus draugių juokas visai nepadrąsino. Nejaugi jos iš tiesų laikė ją tokia lėkšta?

– Dėl Dievo! Paprasti studentai gyvena bendrabučiuose arba butuose, o tau tėvai nupirko nuostabų namą universiteto miestelyje, – nusišaipė Džina.

– Ir pasamdė tarnaitę, – tęsė Kesė.

– Būtent, – pritarė Džina. – Tad supranti, kad jie iškels tau tokią puotą, kuri niekuo nenusileis karališkos šeimos vestuvėms.

– Mieloji, galbūt šiuo metu ir esi susižavėjusi Meisonu, – įsiterpė Marnė, o jos pietietiškas akcentas pailgino paskutinį žodį. – Bet žinai, kad galiausiai ištekėsi už kokio nors įtakingo Volstryto magnato, kurį parinks tavo mama ir tėtis…

– Ne, – paprieštaravo Risė taip griežtai, kad visos trys merginos nustebusios atsisuko į ją.

Ji akimirką nutilo, norėdama subrandinti mintį. O mintis buvo ta, kad šiuo atveju jos auklėjimas buvo nesvarbus, nepaisant draugių nuomonės.

– Kai ištarsiu taip, tai bus tik iš meilės! – Risė stengėsi suvaldyti balsą. – Ir visiems laikams, – pasakė ji parodydama karinį identifikacinį pakabuką2, paslėptą po palaidine.

Meisonas užkabino jį šį rytą, liepdamas galvoti apie jį tol, kol jie vėl susitiks metrikacijos skyriuje. Paprasta grandinėlė, ant kurios kabojo pakabukas su Meisono vardu ir duomenimis, jai buvo daug brangesnė už penkių karatų sužadėtuvių žiedą. Ar net smaragdinį Tiffanypakabuką, kurį tėvai jai padovanojo gimtadienio proga.

Jos tėvai.

Risės pirštai suspaudė pakabuką.

– Kai tekėsiu, – toliau kalbėjo ji, – pinigai ir statusas neturės jokios reikšmės.

Džina skeptiškai pakėlė antakį.

– Ar sakei tai tėvams?

– Man devyniolika, – pareiškė Risė galutinai atsisakiusi minties atskleisti paslaptį. – Ir man nebereikia leidimo vedyboms. – Nustumdama nerimą į šalį ji pakėlė taurę ir pakeitė temą. – Už mūsų, kaip kambario draugių, paskutinį vakarą!

Staiga apsiniaukusiais veidais merginos irgi pakėlė taures ir prisirišimo jausmas suspaudė krūtinę.

– Juk žinot, kad myliu jus? – Risė paeiliui pažvelgė visoms į akis. Ji žinojo, kad merginos atleis jai už naujienos nutylėjimą, kol ji oficialiai taps ponia Meison Hiks. – Bet tuo nuostabiojo ketvertuko nuotykiai jokiu būdu nesibaigia, – pasakė ji ir viltingai nusišypsojo. – Tai tik pradžia.