Читать книгу Netikėtas vestuvių svečias - Aimee Carson - Страница 2

Po dešimties metų

Belingtono kaimelis, Hamptonas

Risė stovėjo ant nedidelės platformos elegantiškoje svetainėje, apstatytoje aštuoniolikto amžiaus baldais, ir rankomis lygino atlasą. Vestuvinė suknelė puikiai prigludo prie jos liemens, aptempė klubus, o žemiau išplatėjo į pasakišką banguojantį tiulio verpetą, grakščiai krintantį ant žemės.

Ji turėjo vieną rūpestį dėl šios suknelės, kuris, deja, vis augo. O tiksliau sakant – mažėjo. Risė susiraukusi įkišo ranką į korsetą be petnešėlių ir pataisė dešinę krūtį.

– Nesivargink, – taisydama korseto siūles Amberė žiūrėjo į ją iš žemę siekiančio veidrodžio, jos žodžiai buvo iškraipyti dėl lūpomis suspaustų smeigtukų. – Tau gali padėti tik eklerai.

Atsidususi Risė nuleido ranką ir įsižiūrėjo į savo atvaizdą. Ji neabejojo, kad Dievas buvo vyras. Nes negalėjo būti teisybės pasaulyje, kur moteris pradeda lieknėti nuo krūtinės.

– Ar tai geriausia, ką mano siuvėja, pamergė ir būsima brolienė gali pasiūlyti? – Risė šaltai pažvelgė į Amberę. – Tavo krūtys sumažėjo, tad valgyk eklerus?

Rausvaplaukės veidas paraudo iš pasitenkinimo.

– Mes su tavo broliu dar nesusižadėjome.

– Kolkas, – pasakė Risė šypsodamasi.

Amberė išsitraukė smeigtukus iš burnos.

– Dabar mes planuojame tavo vestuves, – pasakė ji. – O jei tęsi tokiu tempu, nebeliks nieko, kas užpildytų vestuvinę suknelę. Ar nori, kad einant prie altoriaus korsetas atrodytų kaip tuščias buldozerio kaušas? – Draugė įsmeigė adatą į medžiagą po kairiąja Risės ranka ir kalbėjo toliau. – Sakiau tau, kad nustotum nervintis ir leistum viskuo pasirūpinti vestuvių organizatorei.

– Ji varo mane iš proto.

– Bet pasamdei ją, kad atliktų savo darbą, – griežtai kalbėjo Amberė nenutraukdama darbo. – Tad tegul tai ir daro.

– Bet ji nuolat pamiršta, kad tai mano vestuvės, – pasiskundė Risė. – Kodėl jai taip erzinančiai rūpi pirmasis jaunųjų šokis? – Ji sunkiai atsikvėpė. – Prisiekiu, daugiausia laiko praleidžiu įrodinėdama jai savo nuomonę.

Amberė susirūpinusi pažvelgė į ją.

– Jei ir toliau laikysi tokį pašėlusį tempą, man teks vestuvių dieną persiūti šią suknelę. Iki kurios, noriu priminti, – ji įsmeigė paskutinį smeigtuką į vietą, – teliko vos šešios dienos.

Laukimo jaudulys ėmė kutenti Risei pilvą. Šešių dienų turėjo užtekti visiems pasiruošimo darbams baigti. Pro antro aukšo langą pažvelgus į išpuoselėtas Belingtono apylinkes, kurias puošė keli simetriški sodai, ją užliejo ramybės jausmas.

Birželis Hamptone buvo nuostabus. Pavasario lietūs padarė stebuklą su šimtu akrų, kurie supo istorinį dvidešimt penkių miegamųjų namą, labiausiai primenantį pilį iš visų, kuriuos Risė apžiūrėjo.

Nuostabi vieta jos pasakiškoms vestuvėms.

Bet ją papirko ne antikiniais baldais apstatyti kambariai, vertingi meno kūriniai ar aukšti akmeniniai bokšteliai. Be abejo, sodas buvo ideali vieta lauko vestuvėms. Puikiai įrengta virtuvė turėjo šaldomą kambarėlį, kur Risė galės saugoti ledo skulptūras, kurias pagal specialų užsakymą gamina skulptorius, gyvenantis kitoje valstijos pusėje. Surengti vestuves čia ją galutinai įtikino ta didinga atmosfera ir ramybės pojūtis, kuriuo dvelkė Belingtonas. Po dvejus metus trukusių sužadėtuvių jie su Dilanu buvo verti tokios šventės.

Ideali vieta idealioms vestuvėms su idealiu vyru.

Risę užliejo pasitenkinimas ir ji atsiduso. Tai nė iš tolo neprilygs impulsyviai ceremonijai apygardos metrikacijos skyriuje, kuri priminė amerikietiškus kalnelius, sukeliančius šleikštų jaudulį. Pasipūtęs Meisonas su savo karine uniforma, nekantriai trepsintis koja jiems stovint prieš metrikacijos biuro darbuotoją, Risė su savo paprasta vasarine suknele…

Joje sukilo pyktis ir nusivylimas, tokie pažįstami, tarsi jos pačios atvaizdas veidrodyje, ir ji stipriai suspaudė lūpas, mėgindama nustumti įvykių prieš dešimt metų prisiminimus į šalį. Visa tai liko praeityje, o jai reikėjo susitelkti ties ateitimi. Su Dilanu ji jautėsi laiminga. Jis mokėjo ją prajuokinti. Jie buvo puiki komanda ne tik profesinėje srityje – ji dirbo lėšų surinkimo vadove Bruksų labdaros fondui, jo šeimai priklausančiai organizacijai – bet ir asmeniniame gyvenime. Jie sumušė visus suderinamumo rekordus visose srityse.

Dilanas nusipelnė gražių vestuvių. Ir po šitiek metų ji taip pat.

Risė vėl pažvelgė į korsetą ir pamėgino pakelti kairę krūtį aukštyn, kad užpildytų tuštumą.

– Pataisymas nieko nepakeis. Merginos atrodo šiek tiek neprivalgiusios.

Vyriškas balsas įsmigo į jos pasąmonę išlaisvindamas užgniaužtas emocijas, kurios išsiveržė burbuliuodamos kaip grėsminga purvo lavina. Širdis susisuko į mazgą gerklėje ir ji, praradusi kalbėjimo dovaną, lėtai atitraukė rankas nuo korseto. Nukreipusi akis į veidrodžio kraštą Risė pamatė liesą, bet raumeningą figūrą, tingiai stoviniuojančią tarpduryje. Pažįstama jėga ir arogancija atsispindėjo net veidrodyje, kur, sukryžiuotomis rankomis ir įsmeigęs į ją akis, stovėjo Meisonas Hiksas.

Risė sumirksėjo tikėdamasi, kad į ją spoksanti figūra tėra jos vaizduotės vaisius, o balsas kyla iš pasąmonės. Palyginti su kilusia baime, vaizdinės ir garsinės haliucinacijos būtų daug labiau priimtinos. Nes jos išgydomos, bet jokie pasaulio vaistai neišgydytų jos nuo Meisono apsilankymo. Smalsus žvilgsnis Amberės veide buvo įrodymas, kad jos buvęs vyras iš tiesų ten.

– Merginos? – pakartojo Risė jausdamasi kvailai.

– Šunyčiai, – pasakė jis. Tankių blakstienų įrėmintosrudos akys degė šelmiškumu, Meisonui einant per kambarį jos link. Kiekvienas jo žingsnis spartino jos širdies ritmą. – Raketos.

Jo erzinantis žvilgsnis artėjo ir, kaip ir jų pirmo susitikimo metu, sukėlė tokią pat karščio bangą Risės pilvo apačioje. Jo krūtinė atrodė tarsi iškalta po kareiviškais alyvuogių žalumo marškinėliais.

Netrukus jis jau stovėjo šalia jos – taip arti, kad Risė galėjo užuosti jo muskusu dvelkiantį vyrišką aromatą. Taip arti, kad galėjo jį paliesti.

Jos veido išraiška buvo tokia pat sumišusi kaip ir protas.

– Papai, – patikslino jis.

Jo žodžiai galiausiai išsklaidė transą, tą patį jausmų voratinklį, kurį jis magiškai užmetė ant jos prieš daugelį metų. Bet dabar ji buvo vyresnė.

Protingesnė.

Risė prisimerkusi piktai pažvelgė į buvusį vyrą tarsi laukdama, ar jis išdrįs tęsti moteriškų kūno dalių vardijimą urvinio žmogaus stiliumi. Bet jis nė nesusimąstęs prabilo dar tiesmukiau:

– Kai paskutinį kartą tave mačiau, tavo krūtys buvo didesnės, – pasakė. – Manau, kad keletas eklerų tikrai nepakenks.

– Matai, šis vyras man pritaria, – pasakė Amberė smalsiai stebėdama Meisoną. – Bent jau suvalgyk ledų, Rise.

Vienas Meisono lūpų kamputis pakilo.

– Ji dievina crème brûlée .

– Su karamelės plutele, – pridūrė Amberė ir atsakomai nusišypsojo.

Meisonas vėl atsisuko į Risę, kuri negalėjo ištarti nė žodžio. Nenuostabu kodėl.

– Nustebai mane pamačiusi, Parko Alėja?

Pažįstamas, seksualus balsas ir ši pravardė stebuklingu būdu nukėlė ją dešimt metų atgal, kai juokdamasi papasakojo Meisonui apie studijų draugių jai duotą pravardę – Parko Alėjos princesė. Atmetęs žodį princesė jis sukūrė savo pravardę, kuri kažkodėl jai atrodė be galo maloni.

Bet Risei nebuvo itin malonu vėl pamatyti Meisoną, likus vos kelioms dienoms iki jos vestuvių.

Ji sugriežė dantimis mėgindama išlikti rami, bet galiausiai pyktis užgožė visas kitas emocijas – šokas, abejonė ir baimė buvo tik kelios jų. Kodėl jis panoro vėl su ja susitikti? Po dešimties metų, kodėl būtent dabar – kai visos jos svajonės buvo beišsipildančios?

Kadangi jos apetitas sumažėjo nuo vestuvių planavimo streso, krūtinė sumažėjo; būtų teisinga, jei ir Meisono raumenys būtų bent kiek suminkštėję. Ne tokie kampuoti. Ne taip taikliai pataikantys į esmę to, kas traukė moterį prie vyro.

Jėga. Galia. Laukinis vyriškumas.

Risė pasistengė, kad balsas skambėtų ramiai.

– O paskutinį kartą, kai tave mačiau, vos išvengei metalinio pakabučio, kurį mečiau.

– Tu gerai nusitaikei.

Griežtai suspaudusi lūpas ji pasakė:

– Geriau būčiau pasinaudojusi tavo beisbolo lazdą.

– Vis tiek tai buvo gera įžanga skyryboms pareikalauti. – Jo akių kampučiuose atsirado raukšlelės. – Kurių pagrindas buvo charakterių nesutapimas, jei teisingai pamenu.

Ji aukščiau pakėlė smakrą.

– Labiau tiktų laikinas pamišimas.

– Aistros sukelta pamišimo būsena.

Ją tarsi ugnies pliūpsnis perliejo karštis, nors Meisonas ramiai žiūrėjo jai į akis. Jo žvilgsnis atrodė labiau susimąstęs nei susijaudinęs.

– Narkotikas, štai kas tai buvo, – sumurmėjo jis.

Krūtinėje ji pajuto spaudimą, nuo kurio darėsi sunku kvėpuoti. Dar blogiau buvo tai, kad Meisonas vis dar atrodė puikiai ir ją užplūdo nepageidaujami prisiminimai. Prisiminimai apie tai, kaip juodu mylėjosi. Apie neįtikėtiną laimės būseną, kurią jie pasiekė prieš viskam sužlungant. O tiksliau, prieš Meisonui viską sužlugdant.

Nepamiršk, Rise – daugiau niekada.

Daugiau niekada.

– Seksas nebuvo narkotikas, – paprieštaravo ji, nors anksčiau galvojo taip pat. Bet, Dievas žino, ji pasimokė iš šios skaudžios pamokos. Daugiau niekada nepasiduodavo hormonų audroms. – Jis buvo tarsi pelkė.

Mirtinai žalinga jos dvasios ramybei ir sveikam protui.

Meisonas pakėlė antakį ir akimirką tylėdamas tyrinėjo ją.

– Galbūt, – pasakė jis švelniai, užriesdamas lūpų kraštelius. – Puikus būdas numirti.

Kampe garsiai tiksėjo senovinis laikrodis, bet jis nepajėgė užgožti besidaužančios Risės širdies. Ji perbraukė drėgnu delnu per suknelę ir pažiūrėjo į Amberę, kuri atrodė neįtikėtinai besismaginanti.

– Gal galėtum minutėlei palikti mus vienus?

– Žinoma. Mano darbas čia baigtas, – atsakė ji. – Turiu grįžti į miestą susitikti su Parkeriu pietauti.

– Tuomet važiuok, – pasakė Risė. – Paprašysiu Etelės padėti man nusivilkti suknelę.

Juk ji jokiu būdu neprašys to savo buvusio vyro.

Rausvaplaukės akys smalsiai sužibo jai praeinant pro Meisoną, bet Risė negalėjo jos kaltinti. Nuo Meisono spinduliavo tokia galinga energija, kuri nepalikdavo abejonių, kad šis vaikinas galėjo išspręsti bet kokią problemą. Bet kaip vyras, jis buvo užprogramuotas nuvilti.

Drąsindama save Risė atsisuko į savo buvusįjį.

– Spėju atvykai čia ne tam, kad aptarinėtum mano liemenėlės dydį.

– Ne, – atsakė jis. – Nors ši tema man vis dar atrodo jaudinanti. Koks dabar tavo dydis? – Jis įkišo pirštą į jos korsetą šiek tiek kairiau nuo krūties mėgindamas išmatuoti – nuo šio netikėto prisilietimo ją perliejo karščio banga, kuri trumpam suparalyžiavo. – B?

Risė negalėjo išsiduoti, kaip jis ją veikė.

– Ne tavo reikalas.

– Tu visiškai teisi, – nerūpestingai pasakė jis.

Jų akys susitiko, sekundės bėgo, o ji jautėsi priblokšta ir negalinti susikaupti. Skęstanti Meisono žvilgsnyje. Lygiai kaip tada, kai buvo jauna studentė. Viskas dėl deginančių rudų akių ir vyriško piršto, lengvai glostančio jos odą. Jis netgi nelietė jokio jautraus taško.

Pelkė. Jis yra pelkė, Rise.

Staiga ji pajuto poreikį išsiaiškinti, kas supykdė ją dar labiau.

– Kai susitikome, buvau kvaila studentė, – pasakė ji. – Naivi jauniklė, tikinti romantiniais idealais.

Bet pasirodė, kad idealus labai lengva prarasti, nes per vienerius vedybinio gyvenimo metus jie nukrito kaip lapai rudenį.

Meisonas pagaliau atitraukė erzinantį pirštą ir Risės įtempti raumenys atsipalaidavo. Tada jis uždėjo ranką ant jos liemens, tarsi tikrindamas jo apimtį.

– Papildomi kilogramai tau tiko.

Jos širdis garsiai tvinksėjo, bet susivaldžiusi ji nutaisė abejingą veidą. Juk negalėjo išsiduoti, kaip jo pasirodymas ją paveikė.

– Man patiko tavo smėlio laikrodžio figūra. – Jo rudos akys nuslydo jos kūnu. Tame žvilgsnyje nebuvo nieko nepadoraus, tik rūpestis. – Dabar atrodai kaip pusė smėlio laikrodžio.

Risė sugniaužė kumštį atsisakydama praryti masalą. Meisonas mėgino išgauti jos reakciją. Bet ji nežais pagal jo taisykles.

Meisonas suraukė kaktą ir palietė tiulį ant šlaunų.

– Su suknele šiek tiek perlenkei lazdą, nemanai?

Įmantrus karoliukų ornamentas ant korseto buvo labai dailus, bet tiulio sijonas buvo išpūstas daugiau, nei ji norėtų, apgaubiantis jos kojas tarsi nežemiška svajonė. Bet su šia suknele ji jautėsi graži ir ypatinga. Dilanas vertė ją jaustis taip pat.

Kitaip nei Meisonas, kuris jų santuokos pabaigoje privertė ją pasijusti it purve.

– Palyginti su tuo, ką vilkėjai per mūsų vestuves… – Jis patrynė tiulį tarp pirštų ir susiraukė, o jo išraiškoje galėjai įžvelgti mąslų smalsumą. – Galvoju, ar tik nesistengi kažko kompensuoti.

Risę užplūdo pyktis ir ji nubraukė jo ranką į šalį, nekreipdama dėmesio į šiurpuliukus, nuvilnijusius ranka. Jos kūnas paprasčiausiai reagavo į prisiminimus. Tai neturėjo nieko bendra su pačiu Meisonu.

Risė atsisuko į jį pasiruošusi mūšiui.

– Patikėk manimi, Meisonai, – griežtai pasakė ji. – Aš tikrai negalvojau apie mūsų tragiškas vedybas, kai rinkausi šią suknelę. – Negana to, kad turėjo vestuvių planuotoją, kuri abejojo kiekvienu Risės sprendimu, dabar ji dar turėjo aiškintis prieš buvusį vyrą? – Tau geriau išeiti.

– Bet aš ką tik atėjau.

– O aš netrukus išteku. Tad neturiu laiko tavo patologijai.

Jo akys išsiplėtė iš netikėtumo.

– Patologijai?

Tarp jų įsivyravo tyla ir Risė atlaikė įtemptą Meisono žvilgsnį, nusprendusi nepasiduoti. Ji puikiai žinojo, apie ką kalba. Kai prieš daugelį metų jis grįžo iš Afganistano, jie šokinėjo aplink jo problemas tiek ilgai, kad pakaktų medžiagos dviem Šok su žvaigžde sezonams.

Risė nuoširdžiai mėgino padėti.

Bet Meisonas nuolat ją atstumdavo.

Jos buvęs vyras galiausiai nutraukė žvilgsnių varžybas ir patraukė durų link. Risė apsidžiaugė, tikėdamasi, kad jis įsižeidęs išeina. Bet, užuot tai padaręs, jis apsisuko ir susmuko Liudviko XV-ojo stiliaus krėsle. Jos viltys žlugo. Jis ištiesė ilgas kojas – gerokai nudėvėti džinsai pabrėžė jų tvirtumą – ir susikryžiavo kulkšnis. Tingi poza tebuvo vaidyba. Nes po nerūpestinga laikysena slėpėsi budrumas, tarsi jis nuolat tyrinėtų aplinką, stebėdamas kiekvieną smulkmeną. Ieškodamas pavojų. Pasiruošęs reaguoti.

Išskyrus situacijas, kai buvo kalbama apie santykius.

– Patologija, – pakartojo jis ir atrodė gerokai pralinksmintas.

Risės susierzinimas augo. Kaip tipiškai vyriška į rimtas temas reaguoti taip nerūpestingai.

– Esu tikra, kad nevažiavai šitokį kelią tik tam, kad pakomentuotum mano suknelę, – pasakė ji.

– Tiesa.

Ji niršo dar labiau, nes jis nieko neaiškino.

– Ar aptarinėtum mano figūrą.

– Ir tai tiesa.

– Taigi, – mėgindama nusiraminti ji permetė per petį plaukus. – Kodėl tu čia?

Ir, dar svarbiau – kaip ji privers šį užsispyrusį vyrą išeiti?