Читать книгу Meilėje ir kare nėra taisyklių - Amber Page - Страница 1

Markas pamažu budo skaudančia gerkle ir keistai sunkiomis kojomis. Jis apsivertė ant šono nežinodamas, ko tikėtis. Vis dėlto nustebo pamatęs, kad vieta šalia jo tuščia.

Nors svaigo galva, jis pasikėlė ant alkūnės ir apžvelgė kambarį. Regis, buvo savo viešbučio kambaryje. Jo nešiojamasis kompiuteris gulėjo ant stalo, vadinasi, jis vis dar Las Vegase, neišskrido į Bangladešą ar kur kitur.

Jis toliau dairėsi aplinkui, akys užkliudė dvi vyno taures, apverstą raudonojo vyno butelį – po velnių, už tą dėmę ant kilimo gal neteks papildomai mokėti – o ten, ties tvirtomis viešbučio kambario durimis, gepardo pėdsakus primenančias smailių kulniukų žymes.

Staiga viską prisiminė.

Jis dalyvavo baigiamajame reklamos agentų vakarėlyje. Ten pamatė žavią blondinę raudona suknele, kuri kalbėjo telefonu ir juokėsi. Jam kilo nenumaldomas noras ją užkalbinti. Ir tada – žybt! Jai atsisukus ir vylingai blykstelėjus į jį žaliomis akimis, geismas trenkė tarsi perkūnas iš giedro dangaus.

Nuo tos akimirkos darė viską, kad būtų arčiau jos. Kad su ja susipažintų.

Matyt, tik todėl ir prikrėtė kvailysčių, ko paprastai nedarydavo.

– Esu Markas, – prisistatė jis ir kilstelėjęs jos ranką lūpomis brūkštelėjo per krumplius. – Gal suteiksite garbę šį vakarą būti jūsų palydovu?

Ji garsiai nurijo seiles ir jis pastebėjo, kaip aistringai blykstelėjo jos akys.

Tačiau ji neišsidavė ir šaltu lediniu balsu pasakė:

– Mielai. Kodėl gi ne?

Jis pasiūlė jai parankę ir jiedu drauge įžengė pro duris į ryškiai apšviestą šokių salę.

Paskui jis nemažai išgėrė, kiek pamena. Tarsi pro rūką prisiminė dvejojantį jos žvilgsnį prieš pakeliant tekilos taurelę.

– Susidaužkime, – pasiūlė ji. – Už siautulingą naktį.

– Už begėdiškai siautulingą naktį, – pritarė jis.

Tada jie šoko. Jis prisiminė, kaip ji juokėsi sukama ratu ir kaip staiga nutilo, jam prisitraukus ją arčiau. Prisiminė ir saldų jos lūpų skonį, kai palinko ir ją pabučiavo…

Kartą pabučiavęs jis nesiliovė.

Pagaliau ji prigludo prie jo ir tarė:

– Markai, pati stebiuosi dėl to, ką sakau, bet aš tavęs geidžiu. Gal galėtum nusivesti mane į savo kambarį?

O paskui buvo viena iš tų nuostabių… ne, pati nuostabiausia ir karščiausia naktis jo gyvenime.

Mergina iš tiesų buvo aistringa, pasiryžusi bet kam… Jiedviem pagaliau baigus, ji nusirito nuo jo ir paklausė:

– Gal norėtum pakartoti?

– Norėčiau, po šimts pypkių.

Beje, kuo ji buvo vardu?

Vos apie tai pagalvojus atsidarė vonios durys ir pasirodė ji, įsisupusi į viešbučio chalatą, šlapius plaukus atmetusi atgal. Pažvelgė į jį ir blykstelėjusi akimis nusišypsojo.

Jis ir vėl pasijuto tarsi perkūno trenktas.

– Bekė, – tarė jis. Jos vardas buvo Bekė.

– Sveikas, mielasis, – ištarė ji.

– Sveika. Ko taip anksti?

– Na, – atsakė ji ir dailus veidelis akimirksniu apniuko. – Mano skrydis jau po kelių valandų, o šį rytą dar turiu kai ką nuveikti. Pamaniau, bus geriau, jei ilgiau neužtruksiu.

– Gaila, – burbtelėjo jis, jautėsi šiek tiek nusivylęs. – Maniau, galėtume nueiti kur nors pusryčių. Gal net papusryčiauti lovoje. – Tiesą sakant, ši mintis jam šovė tik todėl ir tada, kai pamatė ją išeinančią iš vonios kambario. Vos ją išvydus jo galvoje ėmė suktis viena mintis, kuri jo nebepaleido – kad tas chalatas jai per sunkus ir kad norėtų jį nuvilkti.

Liūdnai šyptelėjusi ji prisėdo ant lovos krašto.

– Man irgi tai patiktų, bet pats žinai, kad negaliu. Pareiga kviečia.

Pamatęs, kad ji įsitempė, Markas suprato, jog nieko nelaimės. Bet suvokė ir tai, kad nenori jos taip lengvai paleisti.

– Ką gi. Gaila, – iš lėto tarė jis ieškodamas temos, kuri galėtų pratęsti jųdviejų pokalbį. – Betgi mes nieko nežinome vienas apie kitą. Kuo užsiimi?

– Kuriu reklaminius skelbimus. Dirbu vienai Niujorko dizaino agentūrai – SBD, – nenoriai tarė ji.

– Iš tiesų? Koks sutapimas. Aš irgi ketinu imtis did…

Ji švelniai užspaudė jam burną.

– Patylėk, gerai? Nieko nenoriu girdėti. Ši naktis… taip, ši naktis buvo puiki, bet aš nesu nusiteikusi tolesniems santykiams. Net ir neįpareigojantiems. Jei neprieštarauji, prisiminsiu tave kaip vyruką burtininką Marką iš Las Vegaso… o juk galėjome susitikti tiesiog parduotuvėje.

Oho. To dar nebuvo nutikę. Paprastai jam tekdavo išsisukinėti, stengiantis išvengti smalsių kokios nors mergužėlės klausimų. Tiesą sakant, jam visiškai nepatiko tai, kur link viskas krypsta. Tačiau jis buvo išdidus ir neketino išsiduoti.

– Hmm, – nutęsė jis. – Gerai, būsiu tau burtininkas. Gal net pradėsiu tuo verstis.

Atkraginusi galvą ji ėmė juoktis ir iškart tapo jaukiau. Paskui pasilenkė ir jį pabučiavo. Stipriai pabučiavo.

– Dėkui už naktį. Gali neabejoti, aš jos nepamiršiu.

Markas šyptelėjo.

– Aš irgi, – pasakė jis. Ir nemelavo.

Tada ji apsirengė ir, paėmusi aukštakulnius į vieną ranką, kita pasiuntė jam oro bučinį.

– Iki, gražuoli.

– Iki, gražuole.

Ir išėjo.

Iki rytojaus, – pridūrė jis tyliai mintyse.

Paėmęs kompiuterį įniko naršyti. Jam rūpėjo sužinoti, kas ši žavi mergina, naujoji jo bendradarbė.