Читать книгу Meilėje ir kare nėra taisyklių - Amber Page - Страница 2

Bekė susikaupusi dirbo nedėkingą darbą – rūšiavo elektroninius laiškus, kurių jai būnant Las Vegase susikaupė net trys šimtai penkiasdešimt septyni, kai ant jos stalo kažkas pastatė popierinį puodelį su kava.

– Ypač stipri su sojos pienu, – tarė Džesė. – Tavo mėgstamiausia.

Pakėlusi akis Bekė šyptelėjo rudaplaukei savo bičiulei.

– A, tai tu. Dėkui, Džese. Nereikėjo vargintis.

Džesė nusivilko švarkelį, mestelėjo jį ant klientams skirtos kėdės ir susmuko į gretimą.

– Noriu tave papirkti. Nagi, pilk.

– Pilti? Nori, kad išpilčiau šią skanią kavą?

Džesė metė į ją savo vaivorykštės spalvų šaliką.

– Nebūk kvaila. Žinai, ko noriu. Kas nutiko po to, kai šeštadienio vakarą gavau iš tavęs žinutę? Ar pavyko įsitikinti, kad tavasis libido dar gyvas?

Bekė nuraudo.

– Gyvas ir gyvastingas, – atsakė ji. – Netgi labai.

– Valio! Mano draugei pavyko! Žinojau, kad pavyks! – šyptelėjo Džesė. – Nagi, papasakok daugiau.

Bekė papurtė galvą.

– Tikra moteris nesibučiuoja ir nieko nepasakoja, – nusijuokė ji.

– Netikiu savo ausimis, – Džesė ėmė vartyti akis. – Pažįstu tave jau visą dešimtmetį, tu niekada neslapukauji. Nagi, klok, sesut.

Bekė ir vėl papurtė galvą. Nors juodvi su Džese iš tikrųjų viena nuo kitos nieko neslėpė, šis atvejis buvo kitoks. Ypatingas.

– Atleisk, Džese. Nieko negaliu tau pasakoti, ypač čia. Beje, pati žinai, kaip sakoma. Tai, kas nutinka Las Vegase…

Tą akimirką pro atviras duris pasigirdo jos viršininko balsas:

– … ir turi likti Las Vegase, tiesa?

Bekė pasimuistė kėdėje ketindama atsikirsti. Bet tai, ką atsisukusi išvydo, užčiaupė jai burną.

Tarpduryje stovėjo Deividas, jos viršininkas. O šalia jo… Markas.

Markas? Kaip jis atsirado čia, jų įstaigoje? Bekė išsižiojusi spoksojo į jį. Tai neįmanoma. Tiesą sakant, visiškai neįmanoma.

Marko vieta Las Vegase, ne Niujorke.

Prisiminus jų susitikimą ją nutvilkė karštis. Džesei ji parašė, kad jai nedrąsu vienai eiti į vakarėlį.

Įsivaizduok, kad ten visi vilki apatiniais… tada išsirink iš jų patį žaviausią, – toks buvo Džesės atsakymas.

– Ji teisi. Apatiniai, – pakartojo Bekė. – Reikia išsirinkti tokį, kuris po apatiniais greičiausiai slepia dailų kūną.

Tada pirmą kartą ir išgirdo Marko balsą.

– Regis, ieškote partnerio? Šiuo metu esu laisvas.

– Kaip? – šūktelėjo ji ir atsisuko pažiūrėti į žmogų, kuris kišasi į svetimus reikalus. Jos širdis apmirė. Tas žmogus šypsojosi jai ir buvo tikras dabita – nuo dailiai sušukuotų juodų plaukų iki išblizgintų odinių batų galų.

Jo dantys, jam nusišypsojus, buvo tokie balti, kad net švytėjo.

– Esu jūsų paslaugoms. Jei tik atitinku jūsų įsivaizduojamą vyrą su apatiniais. Būčiau laimingas, jeigu mane pasirinktumėte.

Bekės skruostai nuraudo.

– Ak, aš… na… tai buvo skirta tik man. Aš… nedrįstu viena pasirodyti vakarėlyje. Todėl bičiulė man ir pasiūlė įsivaizduoti, kad ten visi vilki apatinius. Na, žinote, norėjo mane padrąsinti.

Ponas Burtininkas užvertė galvą ir nusikvatojo, ir tada Bekė pajuto. Kažkas joje virptelėjo. Dilgtelėjo. Jei būtų buvusi viena, būtų pasileidusi šokti. Jis privertė ją pajusti, kad viduje ji dar nemirė!

Dabar, jam pasirodžius jų įstaigoje, ji gailėjosi, kad būtent taip ir buvo.

Norėdama nusikratyti užplūdusių minčių Bekė papurtė galvą. Reikėjo susikaupti, kad nepamestų būsimo pokalbio siūlo.

– Na, taip, tikimasi, kad visos pikantiškos smulkmenos bus paliktos oro uoste, – tarė Džesė. – Vis tik aš iš Bekės tikėjausi išgirsti bent kelias, pačias įdomiausias.

– Ar pavyko? – pasiteiravo Markas akies krašteliu įdėmiai stebėdamas Bekę.

– Tiesą sakant, ne, – susiraukė Džesė.

– Aš irgi ten buvau, – tarė jis. – Jūs nieko nepraradote. Tas vakarėlis, priešingai, nei tikėtasi, buvo siaubingas.

Bekė staiga pakėlė galvą. Kodėl jis ją erzina? Jei taip, kaip jis drįsta? Bet Markas tik šyptelėjo puse lūpų ir pasižiūrėjo į ją šelmiškai blykstelėdamas akimis.

– Tą patį sakė ir Bekė. Ar judu ten ir susitikote? – pasiteiravo Džesė.

– Ne! – sušuko Bekė.

– Taip, jei kam būtų įdomu, – tą pačią akimirką leptelėjo Markas.

Bekė piktai pažvelgė į jį. Jis tylėjo, tik žvilgtelėjęs į ją kilstelėjo neįtikėtinai išraiškingą antakį aukštyn ir atsišliejęs durų staktos laukė, ką ji pasakys.

– Na taip, tik žinok, kad bendravome gana trumpai, – pasakė ji.

Tik dvylika svaiginamų valandų ir penkiasdešimt tris beprotiškas minutes. Nors ji, žinoma, jų neskaičiavo.

Prieš savo valią Bekė vėl prisiminė pirmąjį jų bučinį. Jam įsiskverbus giliai į jos burną užkaito visas kūnas. Tą akimirką ji suprato, kad nori daugiau, ne vien bučinių.

Tačiau tai turėjo trukti tik vieną naktį. Jei būtų žinojusi, kad dar kartą jį pamatys, ji niekada nebūtų…

– Patikėkite manimi, apie meną Markas išmano viską ir yra nepaprastai sumanus vadovas, – bėrė jos viršininkas tapšnodamas jam per petį. – Nusamdžiau jį specialiam projektui. Norėčiau, kad tu, Beke, dirbtum kartu su juo.

– Aš? – suspiegė Bekė. – Bet aš užsiėmusi… noriu pasakyti, kad turiu kitą…

– Tavo darbus perims bet kas, – nukirto jos viršininkas. – Tau paskirtas šis projektas. Lauksiu tavęs savo kabinete vienuoliktą. Tada ir pasikalbėsim.

Bekė nutilo žinodama, kad toliau aikštytis būtų nenaudinga ir neprotinga. Deividui ką nors paliepus buvo būtina tai vykdyti. Žinoma, jei norėjai ir toliau pas jį dirbti.

O ji norėjo. Deja.

– Gerai, – sutiko ji. – Ateisiu.

– Puiku, – burbtelėjo jis. – Daugiau jūsų negaišinsiu. Eime, Markai.

Jiems išėjus Bekė nunarino galvą ir ėmė ja nestipriai daužyti į kompiuterio klaviatūrą.

– Kodėl, dievai, kodėl? Kodėl su manimi taip elgiatės?

– Beke? Kas nors negerai? – paklausė Džesė.

Bekė tylėdama papurtė galvą.

– Nagi, sakyk, kas nutiko. Tau reikia išsipasakoti.

Ji žinojo, kad bičiulė teisi. Kitaip jos elgesys gali pasirodyti keistas. Ji nutoltų nuo Džesės, vienintelio jai artimo žmogaus, o šito nenorėjo.

Be to, tik Džesė žinojo, kas jai buvo nutikę… anksčiau. Ir tai, ką ji siekė įrodyti sau pačiai tą vakarą Las Vegase.

Bekė atsistojusi nuėjo uždaryti durų, tada atsigręžė į savo draugę. Nubraukusi plaukus nuo kaktos ji tarė:

– Tai jis.

– Jis? Kas jis? Nieko nesuprantu, – pasakė Džesė.

– Markas. Tai jis buvo su manimi Las Vegase. Ir nutiko tai, ko nebuvau numačiusi.

– Ką nori tuo pasakyti?

– Buvau su juo visą naktį… – atsiduso Bekė.

– Gal juokauji? – paklausė Džesė ir atsilošė kėdėje.

Bekė papurtė galvą.

Džesę suėmė juokas.

– O Dieve! Betgi tu… Tai… tai neįtikėtina.

Bekė rūsčiai pasižiūrėjo į ją.

– Nesuprantu, ko juokiesi.

– Kur tau suprasti. Bet, mergyt, patikėk manimi, tai išties juokinga.

Jai nesvarbu, todėl taip ir kalba. Ne jai tenka išgyventi šį košmarą.

Pamažu Džesė apsiramino.

– Vadinasi, vienos nakties romano dalyvis nuo šiol dirbs pas mus. Ką darysi?

– Nieko, – ramiai atsakė Bekė.

– Kodėl? Ar tau… nepatiko?

Ji vėl prisiminė kartu praleistą naktį. Jo lūpas, jiems bučiuojantis. Krūtis laižantį liežuvį. Visur siekiančias… rankas.

– Buvo nuostabu.

– Patyrei malonumą?

Bekė paraudo.

– O taip. Ir ne kartą.

Džesė susimąstė.

– Tada gal reikėtų tęsinio? Na, kokio nekalto meilės romano. Pats likimas jį tau siunčia.

Bekė stryktelėjo iš vietos.

– Betgi tai neįmanoma, ir tu tai žinai geriau nei kas kitas. Po to, kas man nutiko su Pensu, apie jokius santykius su bendradarbiu negali būti nė kalbos.

Džesė, užėjusi jai už nugaros, apglėbė pečius.

– Aš viską suprantu. Bet, Beke, tai buvo jau seniai. Tada tu buvai kitokia. Ir jis buvo tavo viršininkas, ne bendradarbis. Be to, negalima leisti, kad jis tau gadintų gyvenimą. Jei leisi, jis jausis nugalėjęs.

Žvilgtelėjusi į sieninį laikrodį Bekė sunkiai atsiduso.

– Pakalbėsime apie tai vėliau, Džese. Dabar einu pasitikti savo lemties.

– Viskas bus gerai, mieloji. Parodyk jiems, ką sugebi.

Markas abejojo, ar šis nereikšmingas pokalbis galėtų būti jam naudingas.

Deivido kabinete, kaip jis manė, jau sėdėjo kelias valandas, ir jiedu kalbėjosi apie viską, išskyrus tai, dėl ko jis čia atvyko. Jis sužinojo, kad šis pliktelėjęs žmogus žaisti golfą labiausiai mėgsta Pietų Karolinoje, kad geria neskiestą burboną, ir netgi tai, kaip jam buvo išrinktas vardas – jo motinai labai patiko Mikelandželo Dovydas.

Tačiau Markas vis dar nieko nežinojo nei apie savo pirmąją užduotį, nei apie tai, kodėl ji laikoma paslaptyje. Kai Deividas jam paskambino, pasakė tik tiek, kad kuria didžiulį naują projektą, iš esmės pakeisiantį agentūros ateitį, ir jam reikalinga jo pagalba.

Pasiūlymas buvo įdomus, bet Deividas užsiminė dar apie kai ką, kas iš tikrųjų jį sudomino.

– Markai, ieškau žmogaus, kuris man padėtų tai įgyvendinti. Išgirdęs apie tave supratau, kad tu ir esi tas žmogus. Man tavęs reikia.

– Iš kur apie mane sužinojai? – paklausė Markas nuogąstaudamas, kad tai gali būti dar vienas patėvio ketinimas jam padėti.

– Markai, tau pavyko laimėti beveik visus reklamos konkursus. Tu esi visuose sąrašuose.

Vadinasi, šis darbas jam siūlomas dėl jo paties nuopelnų, be jokių prakeiktų patėvio tarpininkų. Be to, jei viskas gerai klosis, Deividas jam patikės vadovauti kūrybinei komandai.

Tai buvo galimybė, kurios jis siekė dešimt pastarųjų metų. Tad nekantravo kuo greičiau pradėti.

Tik jam dar rūpėjo išsiaiškinti, kaip su visu tuo susijusi Bekė.

Jis pasidomėjo jos darbu ir maloniai nustebo sužinojęs, kad ji buvo gabi. Per trumpą penkerių metų laikotarpį, dirbdama reklamų kūrėja, ji pelnė net kelis apdovanojimus. Į Las Vegasą ji atvyko atsiimti dar vieno apdovanojimo, šį kartą už žinių socialine tematika skleidimo kampaniją, kurią pati ir organizavo ir kuri sulaukė nemažai pasekėjų.

Vadinasi, ji mokėjo puikiai tvarkytis ir kabinete, ir miegamajame.

Jis nekantriai laukė progos, kada galės visa tai pakartoti!

Prisiminė, kaip žavingai ji atrodė jo kambaryje vien su raudonos spalvos nėriniuota liemenėle ir kelnaitėmis. O dar žavingesnė – visai nuoga…

Deja, pamačiusi jį savo kabinete, ji apstulbo ir, ko gero, išsigando, jam netgi pasirodė, kad ji įsiuto. Jis vylėsi, kad klysta ir kad jos mintys visai kitokios.

Jo spėliones pertraukė švelnus beldimas į duris.

– Užeikite, – pasakė Deividas.

Durys atsidarė ir Bekė tyliai žengė vidun.

Markas nežinojo, kodėl, bet su švarkeliu ir džinsais ji gundė dar labiau, negu vilkėdama vakarine suknele.

Ji trumpai žvilgtelėjo į jį ir sugavusi jo žvilgsnį nuraudo. Jis būtų bet ką atidavęs, jei būtų galėjęs sužinoti, kaip giliai jos kūnu nuvilnijo toji karščio banga.

– Dėkui, kad atėjai, mieloji Beke, – garsiai pasakė Deividas. Nors jam tikriausiai dar nebuvo keturiasdešimties, savo balso intonacijomis jis stengėsi mėgdžioti šauniuosius reklamos verslo vyrukus. – Sėsk, sėsk, sėsk. Mums reikia daug ką aptarti.

Grakščiai žengdama tankiu raudonu kilimu ji priėjo prie didžiulio krėslo ir pabrėžtinai oficialiai atsisėdo šalia Marko.

– Ar patiko Las Vegase, brangute? – paklausė Deividas.

Prisiversdama Bekė nusišypsojo.

– Buvo nuostabu, Deividai. Dėkoju už suteiktą galimybę ten nuvykti.

– Nėra už ką, tu jos nusipelnei. Be to, žinojau, kad esi iš tų moterų, kurios sugeba atsispirti Las Vegaso kerams. Niekada nebūčiau ten siuntęs tavo bendradarbės. Dėl jos būtų kilę didelių rūpesčių.

Bekė nusijuokė, irgi per prievartą.

– Taip, jūs mane gerai pažįstate. Man svarbiausia – mano darbas.

– Na, nenusimink, Beke. Tokią dailią panelę kaip tu anksčiau ar vėliau kas nors pasičiups. Tada tau rūpės tik vaikai, o aš neteksiu puikios organizatorės. Toks gyvenimo dėsnis. Ar ne, Markai?

Markas buvo priblokštas. Nejaugi dar yra šitaip kalbančių žmonių? Darbo metu? Tiesiog stebuklas, kad šiam vyrukui dar niekas nepareiškė milijono dolerių vertės ieškinio. Arba, sprendžiant iš įsiutusio Bekės žvilgsnio, mirties nuosprendžio.

– Nesutinku, Deividai. Pažįstu daug vaikus auginančių moterų, kurios dirba ir…

Deividas neleido jam užbaigti.

– Taip, taip. Žinau. Merginos sugeba tiek pat, kiek ir vyrai, ir taip toliau, ir panašiai. Bet mums tai neturėtų rūpėti, nes mano puikusis žvirbliukas šiuo metu yra viena… ir aš parūpinsiu judviem tiek bendrų darbų, kad viskas netrukus pasikeis.

Bekė giliai įkvėpė, tarsi norėtų kažką pasakyti, tačiau nespėjo.

– Na, gerai. Gana plepėti. Eikime prie reikalo. Jūs abu esate vieni geriausių kandidatų šiam darbui, – pasakė Deividas. – Ir aš pasiryžęs išspausti iš jūsų viską, ką sugebate. Edenas ieško jiems tinkamos agentūros. Ar žinote apie ką kalbu?

Bekė linktelėjo galvą.

– Jogurtą gaminanti įmonė?

– Pataikei, – patvirtino Deividas. – Ji ruošiasi gaminti naujus, mažai kaloringus jogurtus iš natūralių produktų, skoniu panašius į gaminamus Graikijoje, kuriems nepajėgtų atsispirti jokia aptemptus drabužius dievinanti moteris. Kadangi reklamai jie yra numatę ketvirtį milijardo dolerių, mums tikrai vertėtų juos nustverti.

Bekė net pašoko nuo kėdės.

– Ak, kaip norėčiau bent piršteliu prie jų prisiliesti, – pasakė ji.

– Na, savo dailiais laibais piršteliais galėsi juos visus iščiupinėti. Tu irgi, Markai. Tik… hm… tikiuosi, kad ne abu ir ne tuos pačius vienu metu!

Markas nesmagiai nusijuokė.

– To tikrai nebus, pone.

Bent jau Deividas apie tai tikrai neturėtų sužinoti.

– Puiku. Toji įmonė, kiek girdėjau, savo pinigų nenori patikėti jokiems žinomiems vardams. Nori jaunų ir energingų… o tokių tarp dabartinių mūsų vadovų – nėra. Vadinasi, judviem siūloma galimybė, kuri pasitaiko tik kartą per visą gyvenimą.

Deividas pašoko ant kojų ir ėmė žingsniuoti po kabinetą.

– Štai ką padarysime. Agentūrą skelsime pusiau į dvi komandas. Vienai vadovausi tu, Beke. Už kitą bus atsakingas Markas. Tas, kuris pateiks ir sugebės parduoti klientui geriausią pasiūlymą, bus apdovanotas penkiasdešimties tūkstančių dolerių premija – ir taps jauniausiu per visą agentūros gyvavimą kūrybinės komandos vadovu.

Markas prisimerkė stengdamasis suvokti tokio netikėto posūkio jo gyvenime reikšmę. Apie konkursą Deividas jam nebuvo užsiminęs.

– Norite, kad varžyčiausi dėl direktoriaus posto? – paklausė Bekė piktai sužybčiojusi akimis. – Kiek pamenu, jis man buvo pažadėtas po to, kai grįšiu iš Pasaulinio reklamos verslo kongreso!

– Taip ir yra, – atsakė Deividas. – Tau tereikia laimėti tos įmonės pinigus.

Markas matė, kaip Bekė stryktelėjo nuo kėdės. Nebuvo jokios abejonės, jog ji buvo pasirengusi jį užmušti.

– Aš juos laimėsiu, – iškošė ji pro dantis. Tada atsisuko į Marką. – Nedrįsk net pagalvoti, kad jie galėtų atitekti tau!

Tai pasakiusi ji išėjo iš kabineto, stengdamasi valdytis ir neparodyti, kad yra įsiutusi. Dėkui Dievui, seksualias moteris jis paprastai nesunkiai įveikdavo jų pačių ginklais, be to, jokiu būdu neketino atsisakyti tokio pasiūlymo.

Atsigręžęs į Deividą jis tarė:

– Regis, šis konkursas bus karštas.

– Tikiuosi, kad laimėsi, – tarė Deividas. – Nenuvilk manęs.

– Nenuvilsiu.

Bekė taip stipriai trinktelėjo savo kabineto durimis, kad net sienos sudrebėjo.

– Oho, kas gi tave taip supykdė?

– Deividas, – tėškė Bekė.

– Oje, tai negerai! – sukikeno Džesė.

Bekė piktai pašnairavo į ją.

– Tai visai nejuokinga, – pasakė ji. – Tas kvailas pagyrūnas ir vėl atsisakė skirti man aukštesnes pareigas.

– Tas, kurias tau pažadėjo, kai grįši iš Las Vegaso?

– Tas pačias, – atsiduso Bekė ir ėmė žingsniuoti po kabinetą stipriai belsdama kulniukais į betono grindis.

Džesė stvėrė jai už švarkelio rankovės.

– Liaukis, geriau papasakok, kas iš tikrųjų nutiko. Bet ne čia. Šis pokalbis vertas karštų vaisių, užpiltų grietininiais ledais su sirupu.

– Juk tau nereikės vienai plėšytis! Turėsi visą komandą, – įtikinėjo Džesė prieš nurydama dar vieną karštų vaisių kąsnį.

– Net nežinau, kokie žmonės bus mano komandoje, – sielvartavo Bekė ir pakėlusi šaukštelį žiūrėjo, kaip tirpstantys ledai laša atgal į vaisių taurę. – Bet kuris iš jų gali mane įklampinti.

– Ar Deividas išdėstė kokias nors taisykles, kurių reikėtų laikytis perskiriant mūsų skyrių į dvi dalis?

Bekė papurtė galvą.

– Tada mes galime jam pateikti savo pageidavimus, – pasakė Džesė traukdama rašiklį ir popieriaus lapą iš savo žalio aksomo rankinės. – Puiku. Atsakyk daug negalvodama. Ką norėtum matyti savo komandoje?

– Tave, – lėtai tarė Džesė.

– Na, taip, be jokios abejonės. Ką dar?

Bekė nutilo ir pro langą pažvelgė į judrią gatvę. Dvi merginos, įsikibusios viena kitai į parankę, ėjo čiauškėdamos ir linksmai juokėsi. Staiga kažkoks vyrukas, norėdamas prasmukti tarp jų, grubiai praskyrė jų rankas. Jos nesipriešino, tačiau jam nueinant abi sutartinai iškėlė didžiuosius rankų pirštus.

– Žinau, ko mums reikia, – pasakė ji staiga apimta netikėto jaudulio. – Džese, mums reikia sutelkti moteriškas pajėgas. Tegu tai būna kova tarp skirtingų lyčių.

– Palūkėk – ką turi galvoje?

– Deividas mano, kad moterys, skirtingai negu vyrai, stokoja kūrybiškumo. Įrodykime, kad jis klysta. Suburkime visas skyriaus moteris, o Markas tegul pasiima vyrus.

– Betgi mūsų skyriuje vyrų daugiau negu moterų. Tai nebus lygi kova, – suabejojo Džesė.

– Esmė ne skaičius, – tarė Bekė. – Juolab kad ši produkcija kuriama turint galvoje mūsų amžiaus moteris.

Džesė padėjo šaukštelį į lėkštutę.

– Brangioji, tu tikras genijus.

– Galbūt, – atsakė Bekė. – Ar nematei, kiek apdovanojimų guli mano lentynoje?

– Mačiau, – prunkštelėjo Džesė. – Manai, daugiau negu Marko?

– Hmm, to nežinau, – atsakė Bekė, kažkodėl prisiminusi nepadorią sceną, kai ji, spausdama savo delne pritvinkusią Marko varpą, lūpomis bučiavo raumeningą jo krūtinę. – Tiesą sakant, aš jo gerai nepažįstu. Žinau tik tiek, kad jis burtininkas…

– Burtininkas?

Bekė krūptelėjo, ir vaizdinys, deja, pranyko.

– Aš jį taip pavadinau. Burtininkas iš Las Vegaso.

Džesė įdėmiai pažvelgė į ją, jos akys, šiaip mėlynos, iš pavydo dabar įgavo žalsvą atspalvį.

– Ir su tuo vyruku tu praleidai vieną šaunią naktį.

– Nuostabią, – patvirtino Bekė. Pamačiusi klausiamą Džesės žvilgsnį ji ranka parodė, kad liautųsi. – Tai buvo tik viena naktis. Šiuo metu savo gyvenime nenoriu jokio vyro, man jo nereikia. Žavių merginų komanda, štai ko man dabar reikia, – šyptelėjusi pridūrė ji. – Ir tu man padėsi ją suburti.

– Brangioji, seniai žinau, kad esi šaunuolė. O dabar… – šyptelėjusi Džesė įteikė Bekei sąskaitą, – kadangi praturtėjai penkiasdešimčia tūkstančių dolerių, leisiu tau ją apmokėti.

Bekė pavartė akis.

– Gerai, – neprieštaravo ji. – Bet tau teks nemažai prakaito išlieti, kol už ją atidirbsi.

Pro savo kabineto langą žiūrėdamas į Madison gatve plūstančią žmonių minią Markas svarstė, ar tik nebus įsipainiojęs į neaiškų reikalą.

Paprastai jo pagalbos buvo šaukiamasi kraštutiniu atveju. Agentūros į jį kreipdavosi tik tada, kai pačios nesugebėdavo išspręsti kilusios problemos. Jam tekdavo atsitiktinio didvyrio vaidmuo. Jis atvykdavo, nukirsdindavo slibiną, keletą karštų naktų pašėliodavo su žaviomis reklamos mergaitėmis, kurias būdavo išgelbėjęs, ir išvykdavo.

Jam nereikėdavo pažindintis su kitais istorijos dalyviais. Jei kam ir užlipdavo ant nuospaudos ar savo veiksmais sukeldavo sumaištį, dėl to niekada nesukdavo galvos, kai saulei leidžiantis traukdavo atgal į namus.

Jo darbo ir asmeninis gyvenimas buvo puikus pavyzdys, kad viską galima sutvarkyti beveik be žodžių. Tai jam idealiai tiko.

Tiesa, jis buvo įsimylėjęs, bet tik kartą, nes paaiškėjo, kad mergaitė pamilo jį tik dėl jo patėvio pavardės, tiksliau, dėl jo pinigų. Tačiau išsiaiškinusi, kad Markui niekada neatiteks šeimos turtai, Sandra pasirinko tą, kuris turtingo žmogaus testamente buvo įrašytas pirmuoju paveldėtoju.

Užklupęs Sandrą lovoje su savo įbroliu, jau ne pirmą kartą jis prakeikė patėvio šeimą ir tą pačią dieną nutraukė su ja visus ryšius.

Paskui jam dar ilgai niekas nerūpėjo. Niekas, išskyrus alinantį darbą ir vietą tarp didžiųjų reklamos ryklių – tą vietą jis išsikovojo savo jėgomis.

Bet kodėl jis nepaliauja galvojęs apie tą blondinę?

Vos jam apie tai pagalvojus kabinete pasirodė Bekė iš nekantrumo degančiomis akimis.

– Na, labas… dėkui, kad pabeldėte, – pasakė jis, stengdamasis nekreipti dėmesio į tai, kad jai įėjus į kabinetą jo pulsas iškart ėmė mušti dažniau.

Ji priėjo arčiau ir sustojo tiesiai priešais jį. Neskubėdama apžvelgė kabinetą ir jis žinojo, kad ji spėjo įsidėmėti ir itin prabangų kilimą, ir brangiais apmušalais dengtus baldus, ir aukštus lubas remiančius langus, visa tai lygindama su savo mažu, nors ir ryškiomis spalvomis išdažytu kabinetuku.

– Gražiai įsitaisei, – pasakė ji. – Kaip tau pavyko? Sugulei su Deividu, kad visa tai gautum?

Jis prunkštelėjo.

– Pati žinai, kad mano skonis kitoks, gražuole.

Ji nuraudo ir jis būtų bet ką atidavęs, kad sužinotų, ką ji tuo metu pagalvojo. Bet kai pakėlė į jį akis, jos veidas liepsnojo jau ne nuo karščio, bet iš profesinio įsiūčio.

– Susitarkime dėl vieno dalyko, – pasakė ji. – Tai, kas įvyko Las Vegase, tegul ir lieka Las Vegase, kaip ir siūlė Deividas. Nes to daugiau niekada nebus.

– Niekada, sakai? Teks ilgai laukti.

Ji skubiai nusuko žvilgsnį, bet jos akyse jis spėjo įžvelgti geismą.

– Kalbu rimtai, – pasakė ji sukryžiuodama ant krūtinės rankas. – Per daug pastangų įdėjau, kad turėčiau tai, ką turiu, ir neleisiu, kad kažkoks šmikis man dar kartą suknistų gyvenimą.

Jos balse buvo justi gili panieka. Vadinasi, ji mano, kad gali lengva ranka nubraukti tarp jų kilusią simpatiją? Reikėjo nedelsiant įrodyti, kad ji klysta.

Nepajėgdamas suvaldyti geismo, kilusio vos jai pasirodžius kabinete ir kurio jam taip ir nepavyko nuslopinti, jis prisitraukė ją ir atgręžė veidu į save.

– Tikriausiai supranti, kad nesu kažkoks, – pasakė jis ir švelniai ją pabučiavo. – Esu burtininkas.

Tai pasakęs jis dar kartą ją pabučiavo, jau stipriau. Ji suakmenėjo, bet po akimirkos pasidavė. Gailiai sudejavusi prigludo prie jo ir pravėrė lūpas.

Apimtas geismo jis įsismelkė į jos šokoladu kvepiančią burną. Jų liežuviai susipynė, baksnojo vienas kitą, ir jis prisitraukė ją arčiau, kad gautų dar daugiau.

Jam bandant apgraibom atsegti jos palaidinę pasigirdo čaižus jo mobiliojo telefono signalas, pranešantis apie gautą žinutę.

Bekė atšoko ir su siaubu pažvelgė į jį.