Читать книгу Meilės terapija - Amy Andrews - Страница 1

Būna dienų, kai nesinori lipti iš lovos. Sebastianui Volkeriui ši diena buvo kaip tik tokia. Kaip budintis policijos tarpininkas jis šiandien dirbo pirmą dieną svetimame nepažįstamos valstijos mieste ir jam teko gerokai nusiplūkti. Tikėjosi, kad praleis dieną tvarkydamas butą. Bet jo pranešimų gaviklis nebuvo jo sąjungininkas.

Dėkui Dievui, tai nebuvo nuolatinis jo darbas.

Jis prasibrovė pro daugybę pravirų dėžių, kurių kiekviename kambaryje buvo vis daugiau. Besiblaškant po neramius svetimus kraštus, jo daiktai tapo itin brangūs, bet šiandien jis neturėjo laiko jais pasidžiaugti.

Paskutinį skrebučio kąsnį Sebastianas nurijo rišdamasis pilką plieno atspalvio kaklaraištį. Rakinant lauko duris, vėl supypsėjo pranešimų gaviklis.

Einu. Jau einu.

– Kas nutiko? – pasiteiravo Sebastianas po penkiolikos minučių, priėjęs prie būrin susispietusių policininkų, prieš tai trumpai parodęs atitinkamą dokumentą jų vadovui.

– Šoklė. Su ginklu. Nojelenė. Visą laiką tyli. Su mumis kalbėti atsisakė. Sakė, kalbėsis tik su Kele Dankan.

Segdamasis jam ištiestą neperšaunamą liemenę Sebastianas girdėjo iš visų pusių sklindančius aikčiojimus.

– Kas toji Kelė Dankan?

– Slaugytoja, dirba su psichikos ligoniais. Tikra rakštis subinėje.

Sebastianas linktelėjo galva.

– Kai ateis, įleiskit, o aš dabar šnektelėsiu su Nojelene.

– Kele, tau skambina pirmąja linija.

Džeraldina Rasel, vyriausioji socialinė darbuotoja ir Džembelyno bendruomenės centro direktorė, ištiesė Kelei ragelį, kurį teko padėti jai ant peties, nes ši vienoje rankoje laikė šūsnį popierių, o kitoje – pranešimų gaviklį.

Kelė kilstelėjo petį ir priglaudė ragelį prie ausies.

– Klausau, – tarė ji.

Džerė matė, kaip jos draugė porą kartų linktelėjo galva ir tada atsakė:

– Būsiu po penkiolikos minučių.

Kelė nuleido petį, ir Džerė padėjo ragelį. Ji kilstelėjo išpuoselėtą antakį.

– Kur būsi po penkiolikos minučių?

– Ant Grėjaus tilto. Sako, Nojelenė Saiks ketina šokti žemyn. Ji reikalauja manęs, – ramiai pasakė ji mesdama dokumentus ant nukrauto stalo, nors žinojo, kad Džerę tai siutina.

– O ne. – Džerė taip smarkiai papurtė galvą, kad susiūbavo jos įspūdingos krūtys.

Kelė šyptelėjo. Džerė buvo apkūni aborigenė, kurios įspūdinga išvaizda neleido abejoti jos autoritetu. Ją supykdyti buvo beveik neįmanoma, ir tik visiškas kvailys galėjo nepastebėti, kad po jos plačiais įspūdingais genties simboliais išmargintais drabužiais slypi jautri didmiesčio tarnautoja.

– Tai Nojelenė, Džere. Nojelenė. Atrodo, ji ketina nušokti nuo tilto. Matyt, nepavyksta jos prakalbinti. Ji reikalauja iškviesti mane.

– Ne. Tik ne tas tiltas. Tik ne šiandien.

Kelė nusišypsojo savo draugei ir kolegei, su kuria dirbo jau dešimt metų ir kuri norėjo ją apsaugoti.

– Taip.

– Važiuosiu aš. Aš viską sutvarkysiu.

Kelė papurtė galvą.

– Ji reikalauja manęs.

– Ne.

Kelė paėmė nuo stalo raktus.

– Viskas bus gerai.

– Kele Dankan, jei išeisi pro šias duris, aš tave atleisiu.

Kelė šyptelėjo ir žvilgterėjo pro petį.

– Cha! Jau seniai žadi tai padaryti.

Abi žinojo, kad jiems nuolat trūksta darbuotojų ir kad priimtų visus geros valios žmones, jei tokių atsirastų.

O Kelė Dankan išmanė savo darbą, netgi labai gerai.

Kelė prunkštelėjo ir įsirėmė į šlaunis, įdėmiai žiūrėdama į įkyruolį, kurio vardą, skubėdama patekti pas Nojelenę, jau buvo pamiršusi. Jai nerūpėjo, kad jis policininkas, nors ir matė, kad jis velniškai seksualus, tarsi būtų nužengęs iš kino ekrano.

Jis pastojo jai kelią – ir tai buvo svarbiausia.

– Nojelenė tikrai nešaus į mane.

Sebastianas ramiai, kaip buvo įpratęs, šiek tiek pakreipė galvą į šalį ir ištiesęs kaklą pažvelgė savo šviesiai žaliomis akimis į jos blizgančias šviesias akis. Pakartojo tai dar kartą, ir tik tada atsitiesė.

– Be šitos niekur neisite.

Kelė įdėmiai nužvelgė plačiapetį nepajudinamą milžiną. Jis užstoja man kelią. Avėdama patogiais bateliais be užkulnių ji buvo beveik metro aštuoniasdešimties, ir turėjo ištempti kaklą, ko paprastai neprireikdavo, bet šį kartą tai buvo neišvengiama.

Jo rudi plaukai, apšviesti ryto saulės, žėrėjo aukso sruogomis. Šonuose ir pakaušyje jie buvo trumpi, bet viršugalvyje šiek tiek ilgesni ir krito ant kaktos. Jo akys buvo skaidriai žalios, o antakiai – rausvai gelsvi.

Jo tvirtą smakrą dengė madinga trijų dienų barzdelė, o veidui mielumo teikė blyškios strazdanos, kurios priminė vasaros dienas, praleistas pajūryje plaukiojant banglente. Skruostai šiek tiek įdubę.

O lūpos? Dievulėli, ji mielai būtų į jas įsisiurbusi.

Atvirai kalbant, jis atrodė velniškai seksualus.

Tokia jų pokalbio pradžia ją dar labiau suerzino. Aš juk dirbu, po velnių!

– Man jos nereikia, – ryžtingai atkirto Kelė, iš paskutiniųjų bandydama neprarasti sveiko proto. – Pažįstu ją jau dešimt metų. Ji nepavojinga.

Sebastianas ištiesė jai liemenę.

– Galbūt. Bet be jos ant šio tilto neisite.

Jo balsas buvo žemas, šiek tiek gergždžiantis. Labai santūrus. Ir labai ramus. Bet skambėjo nepermaldaujamai.

Prakeikti farai!

Kelė pastebėjo, kad tarp jų įvykęs nesusipratimas sulaukė dėmesio, ir aplink vyruką, kurio net vardo nežinojo, susirinko nemažas būrys policininkų. Daugumą jų Kelė pažinojo. Dirbant tokį darbą, nereikia nė dešimties metų, kad su policininkais susiklostytų tam tikri darbo santykiai – kartais peraugantys į meilę, kai kada ir į neapykantą. Jai teko nemažai paplušėti, kad užsitarnautų jų pagarbą.

Tiesa, kai kuriems Kelė buvo tarsi rakštis jų subinėj. Nors ji žinojo, jog jie, kad ir nenoromis, ją gerbia – jai pirmajai skambindavo, kilus nesusipratimams arba prireikus patarimo, – ir tetraukia ją velniai, jei ji nusileis šiam vyriškiui.

Jei reikės, mes jam pirštinę, netgi abi.

Tai buvo neišvengiama, juolab kad šalia stovintys trys, matyt, nauji pareigūnai, atrodė labai susidomėję, nes žinojo, kad susidūrusi su valdžios atstovais Kelė paprastai neišsigąsta. Ji žūtbūt turėjo jiems įrodyti, kad jų nebijo ir kad jos paciento poreikiai yra svarbesni už viską.

– Puiku, – tarė ji sukandusi dantis ir, suėmusi už marškinėlių kraštų, nusitraukė juos per galvą. Žiūrėdama tiesiai į skaidriai žalias jo akis ir nekreipdama dėmesio į juoką ir švilpimą, ji ištiesė ranką. – Duokit šen tą prakeiktą liemenę.

Kelė pripažino, kad jis atlaikė išbandymą. Trims naujokams ištįso veidai ir atvipo žandikauliai, o jis nė nemirktelėjo. Nenuleido akių į jos grožybes, pridengtas nėriniais, kaip kad kiti vyrukai. Jis paprasčiausiai ištiesė jai tą nekenčiamą liemenę, susikryžiavo rankas ant krūtinės, taip pat pridengtos neperšaunama liemene, ir barbendamas į ją pirštais laukė, kol Kelė apsivilks savąją.

– Galėjote užsivilkti ir ant marškinėlių, ar ne? – pasiteiravo jis, kai ji baigė rengtis.

– Jokiu būdu, – atšovė ji. – Manote, kad su neperšaunama liemene įgysiu daugiau pasitikėjimo? Ar jau galiu eiti?

Jis ranka parodė, kad eitų pirma jo. Jam mostelėjus, pusiau atraitytos rankovės pakilo dar aukščiau, ir Kelė spėjo pamatyti, kad jo strazdanomis nusėtas dilbis tankiai apžėlęs šviesiai rausvais gyvaplaukiais.

– Seksiu jums iš paskos.

– Koks malonus netikėtumas, – burbtelėjo ji per petį ir krestelėjo galvą.

Kelė energingai žengė pirmyn ir Sebastianas, ramiai eidamas jai iš paskos, šyptelėjo – pirmą kartą šį rytą. Toji Kelė Dankan tikra pikčiurna! Šioje srityje dažniausiai tokios ir dirba, – kurios, regis, nežino, kas jis toks arba visiškai jo nepaiso, ir jam tai patiko. Tai jį stiprino.

Ir ji yra stipri.

Jis ėjo įrėmęs žvilgsnį jai į nugarą, užburtas jos kaštoninių pečius siekiančių plaukų, kurie jai energingai žengiant link tikslo plaikstėsi į šalis. Saulėje sublizgėjo medaus spalvos garbanos, ir akimirką jis pasijuto lyg šampūno reklamoje.

Jos nugara buvo tiesi it styga – tai dėl liemenės. Jai žengiant dideliais žingsniais, džinsai išsitempdavo ir išryškino jos užpakaliuką, kuris buvo… be galo gardus.

Tiesą sakant, Kelė Dankan – labai įdomi mergina.

Ir tai jam taip pat patiko.

Ir dar – nors svaidėsi rūsčiais žvilgsniais, jis nesunkiai galėjo atspėti, kad ji dažnai juokiasi. Kai šyptelėdavo, jos lūpų kampučiai ir neįtikėtinai šviesios akys pakildavo, ir tai buvo labai miela.

Sebastiano nuomone, jai buvo apie trisdešimt, ir jam palengvėjo, kad ji ne kokia neseniai mokyklą baigusi žvali ir žavi dvidešimtmetė, degančiomis iš nekantrumo akimis pakeisti pasaulį. Tiesą sakant, Kelė Dankan nebuvo nei žvali, nei žavi.

Tačiau nebuvo ir prigesusi, kaip dauguma jos amžiaus žmonių, dirbančių tokį darbą, kur pasiekimų maža, o padėkų beveik išvis nebūna. Atvirkščiai, artėdama prie tikslo, ji atrodė stipri ir bebaimė. Ryžtinga. Pasitikinti savimi.

Ji panėšėjo į amazonę.

O ką slėpė juodi jos liemenėlės nėriniai… Jis tvirtai nutarė apie tai kol kas negalvoti.

– Ak, Kele, dėkui Dievui, jūs čia.

– Kas čia vyksta, Nojelene? – piktokai paklausė Kelė, vos nesuklupusi ant vienos iš pertvarų, kuriomis policija buvo atitvėrusi dalį tilto. Gal jam (koks gi jo vardas?) tokia įžanga ir atrodė nepriimtina, bet puikiai tiko Nojelenei, kurią Kelė gerai pažinojo.

Tačiau tai nereiškė, kad jai visiškai nerūpėjo seksualus raudonplaukis derybininkas ir kiti ją atidžiai stebintys žmonės iš, kaip vėliau paaiškėjo, miesto policijos pajėgų.

– Aš tiesiog vaikščiojau… buvau užsisvajojusi, – atsakė mergina įdubusiais suvargusio žmogaus skruostais ir per anksti nuvytusiu veidu, o lengvas vėjelis taršė menkutes jos šviesių plaukų sruogas.

Nojelenė priėjo dar arčiau prie turėklų. Kelė atidžiai ją stebėjo, galvodama apie prarają apačioje.

Nenuleisdama žvilgsnio ji atkakliai žiūrėjo tiesiai į sunerimusias Nojelenės akis, nors jos širdis krūtinėje dunksėjo it pašėlusi.

Ji nežiūrės žemyn.

Ji bijo aukščio.

Ir aukšto rango miesto pareigūnams ji tikrai neišsiduos, kad viduje rauda kaip maža mergytė.

Ji nekentė šio prakeikto tilto. Tiesą sakant, nekentė visų tiltų, bet šio – ypač.

– Su ginklu?

Nojelenė pažvelgė į ginklą taip, lyg matytų jį pirmą kartą.

– Kokiu, ar šituo? – paklausė ji mojuodama juo ore.

Kelė išgirdo, kaip spragtelėjo saugikliai, ir suprato, kad sunerimę policininkai priėjo arčiau ir jas apsupo, pasirengę veikti.

– Nojelene, – tarė ji ir stabdydama iškėlė į viršų rankas. – Neerzink policininkų. Ar jis bent užtaisytas?

Nojelenė suraukė nosį.

– Žinoma, ne.

Aš taip ir maniau.

– Gal gali atiduoti man ginklą? – Kelė ištiesė ranką.

Nojelenė pažiūrėjo į ginklą.

– Jis buvo tėčio.

Kelė, paskubomis susipažinusi su jos byla, žinojo, kad šiandien yra Nojelenės tėvo mirties metinės. Ji linktelėjo galva.

– Žinau.

Nojelenė paklusniai padavė jai ginklą ir Kelė išgirdo prislopintą juoką – daugybė saugiklių sugrįžo į savo vietas, o ginklai – į dėklus. Ji atidavė ginklą tam nepažįstamajam.

Atiduodama kilstelėjo antakį.

– Neužtaisytas. Tik pamanykit, – sumurmėjo ji. – Gal dabar jau galite išvesti savo berniukus?

Sebastianas kreivai šyptelėjo. Jos atkaklumas jį sujaudino, netgi labai, ir jis pagalvojo, kad jau seniai neturėjo moters.

Nuo tada, kai išvyko į Persijos įlanką.

Akimirką žvilgterėjęs į jos lūpas ir pagalvojęs, kad visas jos pasipūtimas išnyktų, jei jas pabučiuotų, jis pakėlė žvilgsnį.

– Betgi mudu žinome, kad tokie reikalai tvarkomi ne taip.

Kelė nurijo seiles. Jo dudenantis balsas palietė slapčiausias jos kūno vieteles. Jautėsi taip, tarsi savo liežuviu būtų perbraukęs jai per lūpas, ir ji vos susilaikė jų neapsilaižiusi.

Ar įmanoma vienu metu jausti baisų susierzinimą ir didelį jaudulį?

Giliai įkvėpusi, kad susitvardytų, ji nenoromis linktelėjo galva.

– Taip, taip, žinau.

– Atviliokite ją čionai, – sušnabždėjo jis.

Vėl linktelėjusi Kelė nusigręžė ir paėjėjo kelis žingsnius link Nojelenės, kuri, persisvėrusi per turėklus, žiūrėjo žemyn į rytmečio saulėje ribuliuojančią upę.

– Tėtis mėgo šitą tiltą, – svajingai tarė ji. – Ar žinote, kad jis dalyvavo jį statant? Mus, vaikus, dažnai čia atsivesdavo.

Kelė pritariamai linktelėjo galva.

– Gal apie tai galėtume pasikalbėti kitoje vietoje, Nojelene? Tokiame aukštyje man tikrai nejauku.

Mergina sutiko ir lėtai ėmė eiti link jos.

– Pamaniau, kad kaip tik čia ir reikėtų paminėti jo metines. Karinis ginklas buvo didžiausias jo turtas. Maniau, kad… būtų teisinga numesti jį nuo šio tilto. Ar žinote, kad jis buvo Korėjoje?

Kelė linktelėjo galva ir ištiesusi ranką apkabino Nojelenę per pečius.

– Žinau, – sumurmėjo ji. – Apie tai galėsi man papasakoti pakeliui į policijos nuovadą.

Nojelenė pažiūrėjo į ją.

– Aš tik žiūrėjau į vandenį, paskendusi savo mintyse. – Ji susiraukė. – Tada privažiavo policija ir perspėjo, kad nešokčiau… Net nemaniau šokti. Bet kai jie baisiai rėkdami ėmė prie manęs artintis, išsigandau.

– Žinau. Nesijaudink, mes viską išsiaiškinsime. Aš tavęs nepaliksiu.

– Turiu grįžti namo, parvesti vaikus iš mokyklos.

– Žinoma. Nesijaudink, aš pasirūpinsiu, kad viskas būtų sutvarkyta kuo greičiau.

Jos priėjo prie užtvaros. Tas bevardis vyras, ištiesęs Nojelenei ranką, išvedė ją iš barikadų labirinto. Jo švelni šypsena ir ramybė stebint, kad Nojelenė nesukluptų, padarė Kelei stiprų įspūdį.

Paskui jis atsisuko į ją.

– Ačiū, – sumurmėjo ir ištiesė jai ranką.

Kelė pažvelgė jam į akis ir pasijuto svaigstanti – visiškai netinkama būsena, kai stovi ant tilto.

Po velnių, šis vyras iš tikrųjų seksualus. Jo žvilgsnis buvo atviras, lūpos švelniai šypsojosi, kūnas, palyginti su jos, buvo didelis ir platus, o balsas veikė lyg šiltas medus.

Viskas aplink pritilo, akyse ėmė lietis vaizdai, nes laikas ir judėjimas tarsi susiliejo į šią vieną jaudinančią akimirką. Jei jie sėdėtų bare, ji paimtų jį už rankos ir pasivestų į kokį tamsesnį kampą.

Bet jie ne bare. Jie buvo ant tilto – ant šito prakeikto tilto, po velnių, – apsupti šimtų policininkų. Ji nepaspaudė jam rankos.

– Nėra už ką, tai mano kasdienybė.

– Sveikas, Zakai, kaip laikaisi? – pasiteiravo Kelė, laikydama ragelį prispaustą prie ausies, nes į kitą vėrėsi auskarą.

– Ačiū, gerai, teta Kele.

Klausydamasi linksmo savo dešimtmečio sūnėno čiauškėjimo Kelė šypsojosi. Smagu buvo girdėti savo mažojo vyriškio balselį. Kai prieš porą mėnesių jis grįžo gyventi pas savo motiną, ji nebežinojo, ką reikės daryti. Nors skaudulys, kurį pajuto skrandyje, išgirdus tokį širdį draskantį sprendimą, jau buvo apmalšęs, dar visiškai neišnyko – vis dėlto globojo jį aštuonerius metus.

Jis visados jai bus jos brolio sūnus.

– Kaip šiandien sekėsi bėgti krosą?

– Buvau antras! Gaila, kad nematėte, kaip bėgau, teta Kele.

Kelei suspaudė širdį. Ji nebuvo praleidusi nė vieno mokyklos renginio nuo tada, kai jis prieš šešerius metus ėmė lankyti parengiamąją klasę. Bet ji sugebėjo pasitraukti, suteikdama Aleišai galimybę pačiai auginti savo sūnų.

– Mama sakė, kad lėkiau kaip vėjas.

Kelė stipriau sugniaužė ragelį. Jos brolis, Zako tėvas, buvo mokyklos čempionas. Kadaise jis teikė daug vilčių.

Bet viskas pakrypo bloga linkme.

– Tikiu, mažyli Zaza. – Ji nusišypsojo.

Nors jos sugalvota pravardė išsprūdo savaime, iš susijaudinimo suspurdėjo širdis. Kelė norėjo, kad jis sugrįžtų pas ją, kad ir kaip tai būtų žiauru. Troško apkabinti liesus jo petukus ir tvirtai priglausti.

Būdamas mandagus berniukas, kokį jį išauklėjo, jis pasiteiravo:

– Kaip praėjo jūsų diena, teta Kele? Ar daug buvo tokių, kuriems padėjote?

Ji šyptelėjo, nes jis kalbėjo kaip suaugusysis. Kelė žinojo, jog Zakas didžiuojasi tuo, kad ji pagelbėjo jo tėvui, nors iš tikrųjų jis dar negalėjo suprasti tikrosios įvykių reikšmės.

– Šimtai, – pajuokavo ji ir nusikvatojo, išgirdusi savo telefono ragelyje šiltą berniukišką Zako kikenimą.

Jis buvo per mažas, kad pasakotų jam apie savo dieną. Arba apie tą rytą, kai nuo to paties tilto jo tėvas nušoko prieš aštuonerius metus. Savo tėvo Zakas iš tikrųjų nepažinojo ir Kelė nenorėjo, kad jis apie Endį žinotų tik tokią tiesą.

Po kelių minučių, vos jai padėjus ragelį, lauke pasigirdo pypsėjimas. Kelė pažiūrėjo į laikrodį. Uf! Ji nespėjo persirengti, ir pietauti teks eiti pasipuošus tik tais dviem auskarais!

Kai Kelė Dankan išdygo kavinės tarpduryje tiesiai jam prieš akis, Sebastianas pamanė, kad jam vaidenasi. Tiesą sakant, nuo to ryto vis apie ją pagalvodavo, todėl dabar nelabai nustebo.

– Štai ir vėl susitikome, – sumurmėjo jis, nužvelgdamas jos seksualias kelnes su ruoželiais, gilią baltos palaidinės V formos iškirptę su atvartais ir surauktą kaktą.

– Ak, sveiki. – Kelei ėmė džiūti burna, kai atpažino, kad tai tas pats griežtas raudonplaukis nuo tilto, ir ji pasisuko į Džerę. Ką, po velnių, jis čia veikia?

Džeraldina kilstelėjo vieną antakį.

– Jūs pažįstami?

– Eee… taip, hm… Jis… Tai… – Ji mostelėjo ranka į vyrą su kirpčiais ant kaktos, kurio prisiminė ir balsą, ir žvilgsnį, bet tik ne vardą. Juk negalėjo, jam girdint, vadinti jo Ponu Nieku!

Išgirdęs jos veblenimą, Sebastianas suraukė kaktą ir šyptelėjo.

– Sebastianas, – tarė jis. – Arba Sebas. Atsiliepiu visaip.

Kelė pritariamai linktelėjo, jai palengvėjo. Tik po kurio laiko suvokė, ką išgirdo. Sebastianas?

Ohoho.

Sebastianas Volkeris?

– Sebastianas šiandien irgi buvo tapęs derybininku, – sumurmėjo ji, stengdamasi tai suvokti apdujusiomis smegenimis.

Kelė žvilgtelėjo į jį ir, pamačius įdėmų jo žvilgsnį, jai užėmė kvapą. Niekas nepasikeitė, viskas taip, kaip buvo ryte. Kažkas, kas tarp jųdviejų įvyko, ėmė augti ir plėstis, vos jį pamatė – su tais pačiais marškiniais atraitytomis rankovėmis ir dviem atsegtomis viršutinėmis sagomis.

– Ant tilto, – visiškai be reikalo pridūrė ji.

– Vaje, koks sutapimas, – tarė Džerė, žiūrėdama tai į vieną, tai į kitą. – Gal jau žinai, kad nuo kitos savaitės jis pradeda dirbti laikinuoju Džembelyno bendruomenės psichologu?

Jis paskirtas vietoj motinystės atostogų išeinančios Donos?

Sebastianas Volkeris? Pats Sebastianas Volkeris? Vienas iškiliausių ir jauniausių labiausiai pagarsėjusių psichologų šalyje? Tas, kuris parašė šių laikų biblija laikomą darbą apie potrauminio streso sutrikimus?

Kelei dar nespėjus susivokti, Džerė ėmė pasakoti, kad jis pats pasiprašė įdarbinamas vieniems metams į pirminį jų rajono psichikos sveikatos centrą. Tuo patikėti buvo dar sunkiau, negu žinia, kad tai tas pats žmogus, kurį buvo sutikusi ant tilto.

Juk tada ji kažką jam atrėžė!

Kelė atsisėdo, vis dar susiraukusi, nes jai šis tas vis dar buvo neaišku. Jautėsi kaip tikra bukagalvė.

– Vadinasi, jūs ne policininkas?

Juk iš pat ryto šitaip manė…

Galėtų būti policininkas, būtų lengviau. Tada galėtų tvarkingai užrakinti jį stalčiuke. Policijos pareigūnas. Išimti draudžiama. Ji nemiega su policininkais. Nesikeičia su jais karštais žvilgsniais, neieško jaudinančių akimirkų tylint. Jokio jos paskatinimo jie nepatyrė.

Niekada.

Policininkai buvo uždrausti objektai. Reputacija Kelei buvo svarbiausia, o policininkai, šiaip ar taip, beveik visi priklausė didelių berniukų klubui. Ir, kaip dauguma berniukų, buvo dideli pagyrūnai. Nors ir sunkiai, tą turėjo pripažinti netgi artimas jos bičiulis.

Tai, kad Sebastianas bus darbo kolega, irgi buvo pavojinga. Bet tokia mintis, deginant karštam jo žvilgsniui, truko tik akimirką.

Sebastianas papurtė galvą.

– Deja, ne. – Jis šyptelėjo. – Turiu derybų su įkaitais patirties. Policija, taip pat ir kitos organizacijos, kartais kreipiasi pagalbos. Kai kada įvairios policijos pajėgos mane samdo kaip derybininką. Mane kvietėsi dirbti ir Kvinslando policija.

Kurgi ne. Jis galėjo pasigirti ne tik tuo, kad pateikė visiškai naują požiūrį į kalinių psichoterapiją ir yra geriausias Potrauminio streso sutrikimų specialistas!

– Pranešimų gaviklis beveik niekada nenutyla.

– Tai siaubinga, – sumurmėjo Kelė ir nuleido akis, vengdama deginančio jo žvilgsnio.

Tam reikia užkirsti kelią! Ji tikrai laukė šio vakaro. Laukė, kada galės pradėti dirbti kartu, bet jo atviras žvilgsnis vėrė kiaurai, ir ji ėmė tuo abejoti.

Tai gali būti pavojinga.

Papildomų adrenalino dozių jai nereikėjo.

– Beje, – į pokalbį įsiterpė Kristoferis Martelis, taip pat dirbantis Džembelyno psichikos ligonių slaugytoju. – Sako, šį rytą sužibėjote tarp Brisbano policininkų. Manau, ši žinia netrukus pasklis žaibo greitumu net tarp didžiausių žioplių. Apie jus kalba visas miestas.

Kelė nuraudo ir nedrąsiai pažvelgė į Sebastianą. Iš jo žvilgsnio buvo galima suprasti, kad jis mato ją kiaurai, nors ir neketino žaisti pagal jos ryte primestas taisykles.

Dar daugiau – tos akys sakė, kad jam patiko tai, ką matė. Kad norėtų pamatyti daugiau. Kad lauke, šios kavinės alėjoje, yra nuošali vieta, tad kodėl, po velnių, jie čia, o ne ten, kodėl nesibučiuoja, neišsirengia, pasiuntę velniop visus draudimus ir moralės normas?

Ji nusuko žvilgsnį ir gūžtelėjo pečiais.

– Dirbdamas tokį darbą nenorom tampi maištininku.

Pokalbis tęsėsi, bet Sebastianas tik klausėsi. Naujieji jo kolegos buvo atsidavę savo darbui, savo mintis reiškė aiškiai ir ekspresyviai. Krisas, Magelė, Sintija ir Kelė dirbo slaugytojomis. Džerė ir Donalda buvo socialinės darbuotojos. Rosas buvo teisininkas, o Rodnis dirbo priėmimo skyriuje.

Buvo akivaizdu, kad jie jau kurį laiką dirbo kartu, todėl galėjo juoktis ir mokėjo ne tik klausytis, bet ir išklausyti. Bet svarbiausia buvo tai, kad jie mėgo ir gerbė vienas kitą, ir Sebastianas laukė, kada galės pradėti dirbti ir kartu su jais spręsti bendruomenei kilusias psichikos ligų problemas.

Nesvarbu, kad tik laikinai.

Tai tikrai bus labai sveikintinas žingsnis. Kaip tik tai, ko tikėjosi po sumaišties ir įtampos, kasdien tvyrodavusios paskutinėje jo tarnybos vietoje. Šito jam reikėjo, prieš vėl imantis privačios praktikos ir grįžtant į tikrą pasaulį.

Jam patiko, kad garsus jo vardas nė vienam nesukėlė pagarbios baimės ir kad jis lengvai įsiliejo į pokalbį.

Tik ne Kelė.

Ji buvo išsiblaškiusi.

Ir tai trikdė.

Kelės žvilgsnis vis nuslysdavo jo pusėn, o jis negalėjo nepastebėti jos krūtų apvalumų po plona palaidinuke, kurią ji vis perbraukdavo savo švelniais pirštais, stabtelėdama šiek tiek virš liemenėlės.

Trikdė ir tai, kaip ji kalbėjo ir šypsojosi, juokaudama su savo draugais. Jų klausėsi palenkusi galvą ir nesąmoningai žaisdama su sidabrinio pakabučio grandinėle. O kai imdavo juoktis… Jos juokas buvo skambus ir gilus, regis, sklido nuo pat kojų pirštų galų. Juokdamasi prisimerkdavo ir atmesdavo galvą apnuogindama kaklą.

Kiti lankytojai, išgirdę jos juoką, atsisukdavo ir imdavo šypsotis.

Kartais jų žvilgsniai susitikdavo, bet labai greitai ir vėl išsiskirdavo, trumpai blykstelėdami lyg tolimi švyturiai. Tačiau per tą trumpą akimirką abu pasijusdavo taip, tarsi kavinėje jie būtų vieni, ir Sebastianas bergždžiai stengėsi prisiminti, ar kada nors šitaip jautėsi būdamas su kitomis moterimis.

Tiesą sakant, tam suvokti jam prireikė nemažai pastangų. Įtampa lėtai, bet nenumaldomai didėjo, ją jautė visais raumenimis, iki pat nervų galų.

Jis norėjo paskubinti įvykius ir kuo greičiau pasiekti tikslą, nes tvirtai žinojo, kad kada nors ją vis tiek pabučiuos.

Bet įvykiai klostėsi ne taip sparčiai.