Читать книгу Tikras vyras - Amy Andrews - Страница 2

Po keturių mėnesių…

Kentas Nelsonas stovėjo priešais Darlingo uostą žvilgsniu sekdamas baltų Sidnėjaus operos burių kontūrus. Buvo atsukęs nugarą moteriai, kuri ramiai suposi krėsle. Jo sveikoji koja buvo atstatyta į priekį, o ranka tvirtai rėmėsi į aukštus tamsintus langus nuo grindų iki lubų.

– Nesuprantu, – tarė Tabita Foks grožėdamasi vaizdu. Jai rašikliu barbenant į stalą skimbčiojo apyrankės. – Tu nori dėl poros kadrų važiuoti kelis tūkstančius kilometrų?

Jis atsisuko ir iškart pajuto dilgtelėjimą kulkšnyje. Nugara atsišliejęs į stiklą sukryžiavo rankas ant krūtinės.

– Taip.

Tabita susiraukė. Seniai pažinojo Kentą, kažkada kartu lankė universitetą, kurį laiką kartu miegojo, bet po nelaimingo atsitikimo Afganistane jis dingo iš akiračio.

O šiandien pasirodė jos kabinete ir pareiškė norįs padaryti nuotraukas, kurias galėtų patikėti bet kuriam etatiniam fotografui.

– Ir… kodėl?

Kentas į jos smalsų žvilgsnį atsakė stiklinėmis akimis:

– Esu laisvai samdomas fotografas – tu man už tai moki.

Tabita vos neprunkštelėjo. Oficialiai jis laisvai samdomas savaitgalio žurnalo Sekmadienis mano galvoje fotografas, tačiau jie abu žinojo, kad Kentas atsisakydavo visų darbo pasiūlymų, o ji būtų galėjusi lažintis iš savo metinio atlyginimo, kad po avarijos nepadarė nė vieno kadro.

Prisimerkusi bandė įžvelgti, kas slypi po akmenine išraiška kampuotame veide.

– Yra toks dalykas kaip lėktuvai. Jie dideli, metaliniai ir, neklausk manęs kaip, bet jie skrenda oru ir nugabena tave kur tik nori per kelias valandas.

Kento žandikaulis įsitempė, jis sukando dantis.

– Nenoriu skristi, – iškošė jis.

Žodžiai buvo tylūs, tačiau Tabita aiškiai pajuto, kad jie šalti kaip ledas. Dar minutėlę gręžė jį žvilgsniu bandydama sugalvoti, kaip pakreipti situaciją sau naudinga linkme. Žieduotais pirštais pabarbeno į stalą.

Tolima kelionė automobiliu. Vietiniai žmonės. Vienatvė. Džiaugsmai. Sunkumai. Dienoraščio tipo straipsnis.

Ir svarbiausia, žadą atimančios panoramos, kuriose daugybę apdovanojimų pelnęs fotografas, nedirbęs nuo tragedijos Afganistane, užfiksuoja grožį ir siaubą.

Kaip tik todėl žurnalą pirks kaip karštas bandeles.

– Gerai. – Tabita linktelėjo apsisprendusi. – Du už vieno kainą. Kelionė į Raudonąjį centrą – geriausios nuotraukos, kokias gali padaryti.

– Ir straipsnis apie Leonardą Pinto?

Ji linktelėjo.

– Antraip man neapsimoka mokėti tau tokių pinigų. Vienas Dievas žino, kada skirsi mums daugiau laiko.

Kentas suvaitojo. Tabita Foks – bene geriausia jo pažįstama verslininkė. Jos dėka per penkerius metus šešių puslapių, ant plono popieriaus spausdintas laikraštukas virto dinamišku, drąsiu, rimtų straipsnių aštuoniolikos puslapių fenomenu.

Jis kelias sekundes pastovėjo atsišliejęs į stiklą.

– Man smalsu, kaip prikalbinai Pinto? Jis – visiškas atsiskyrėlis.

– Pats pas mane atėjo.

Kentas kilstelėjo antakį.

– Žmogus, kuris vengia žiniasklaidos ir gyvena pasislėpęs nuo pasaulio, atėjo pas tave?

Tabita nusišypsojo.

– Sakė, kad atvers mums visą savo gyvenimą – jokių tabu.

Kentas metė į ją žvilgsnį, kuris reiškė: ir kiaulės pradės skraidyti.

– Kur spąstai?

– Kentai, Kentai, Kentai, – ji caktelėjo liežuviu, – koks tu cinikas.

Jis tik gūžtelėjo pečiais. Praleidus dešimtmetį tai vienoje karo zonoje, tai kitoje cinikas tapo jo antruoju vardu.

– Spąstai? – pakartojo.

– Seidė Blis.

Kentas susiraukė. Po įdomiausia pasaulyje antrašte bus antro žurnalisto pavardė?

– Seidė Blis?

Tabita linktelėjo.

– Jis norėjo jos.

Kentas sumirksėjo.

– Ir tu sutikai?

Žinojo, jog Tabitai nepatinka, kai jai diktuojamos sąlygos, ypač, kai iš jos atimama redaktorei priklausanti valdžia.

Ji gūžtelėjo pečiais.

– Seidė jauna ir žalia. Tačiau rašyti moka, o aš, – nusišypsojo, – moku redaguoti.

Kentas pasitrynė smakrą.

– Kodėl? Ar jiedu pažįstami?

– Nesu tikra, bet Pinto pageidavo Seidės, todėl ją ir gaus. Tu taip pat. Ji gali… – Tabita skimbčiodama apyrankėmis mostelėjo ranka, – rodyti tau kelią.

Kentas prisimerkė.

– Pala. Tu nori, kad ji keliautų su manimi?

Trys tūkstančiai kilometrų viename automobilyje su nepažįstama moterimi? Greičiau pasikars ant savo fotoaparato diržo.

To tikrai nebus.

Redaktorė linktelėjo.

– Antraip negausiu pasakojimo apie kelionę automobiliu.

Kentas papurtė galvą.

– Ne.

Tabita sukryžiavo rankas.

– Taip.

– Aš prastas bendrakeleivis.

Ji vos nepratrūko juokais. Švelniai pasakyta.

– Tada tai išeis tau į naudą.

– Važiuosiu vienas. Visada viską darau vienas.

– Puiku, – atsiduso Tabita atidžiai apžiūrinėdama savo nagus. – Seidė ir etatinis fotografas gali nuskristi pas Pinto ir padaryti darbą perpus pigiau nei tu, o pats gali grįžti į savo urvą ir toliau apsimetinėti, kad dirbi šiam žurnalui.

Kentas pajuto, kad per stipriai sukando dantis. Per pastaruosius metus sudegino daugybę tiltų. Jam pasisekė, kad Tabita atsiliepė į jo skambutį.

Tačiau kelios dienos su moterimi, vardu Seidė Blis? Panašu į dvidešimtmetę jaunėlę, kurios motina išrinko vardą padauginusi kokteilių.

– Manau, – tarė Tabita sūpuodamasi krėsle ir ruošdamasi išmesti svarų argumentą, – kad esi man skolingas.

Kentas užsimerkė.

– Puiku, – išspjovė atsimerkdamas. Jis norėjo – privalėjo – gauti šį darbą. Grįžti į vėžes.

Be to, jis tikrai jai skolingas.

Tabita nusišypsojo jam kaip katė, gavusi grietinėlės.

– Ačiū.

Kentas piktai šnopuodamas priėjo prie jos stalo beveik nekreipdamas dėmesio į šlubčiojimą.

– Tau patinka jo aktai?

Tabita linktelėjo.

– Manau, kad jis dieviškas. O tu?

Jis papurtė galvą.

– Jos pernelyg kaulėtos. Kažkokios dvilytės.

Ji tik pavartė akis.

– Jos – baleto šokėjos.

Leonardo aktas su Mariana Deli, australų prima balerina, atnešė jam pasaulinį pripažinimą ir kabojo nacionalinėje Kanberos galerijoje.

– Na, jos tikrai ne renesanso atstovės.

Tabita kilstelėjo puikiai išpešiotą antakį.

– Patinka Rubensas?

Kentas vėl suniurnėjo:

– Man patinka apvalumai.

Ji nusišypsojo. Puikumėlis. Neatitraukdama nuo jo akių atsiliepė telefonu.

– Ar Seidė jau čia? – Vis dar žvelgdama į Kentą su Monos Lizos šypsena Tabita du kartus linktelėjo. – Atsiųsk ją pas mane, – paprašė ir nelaukdama administratorės atsakymo padėjo ragelį.

Kentas prisimerkė.

– Man šita šypsena atrodo labai įtartina.

Tabita nusijuokė:

– Cinikas ir dar įtarus.

Jam nepatiko būti jos šypsenėlės priežastimi. Atsistojo ir nutykinęs prie lango vėl įsistebeilijo į panoramą. Durys atsidarė.

Seidė įsitikino, kad jos banguoti plaukai dailiai surišti į aukštą uodegą ir žengė į kilimu išklotą kampinį kabinetą. Buvo apsisprendusi, kad nesileis įbauginama. Na ir kas, kad legendinė Tabita Foks pravirkdo suaugusius vyrus? Ji davė Seidei darbą. Net ir būdama pradedančia reportere puikiai suprato, kad tai jos karjeros tramplinas.

Nesvarbu, kad istorija su Leo labai keista.

– O, Seide, užeik. – Tabita nusišypsojo. – Noriu, kad su kai kuo susipažintum. – Ji galva linktelėjo Kento pusėn. – Čia tavo fotografas Kentas Nelsonas.

Mergina automatiškai pasisuko į plačius pečius ir tik po sekundės išgirdo vardą. Nustebusi sumirksėjo.

– Tas Kentas Nelsonas? – paklausė ji jo nugaros ir akyse stojo prieš kelis mėnesius ją stipriai sukrėtusi nuotrauka.

Kentas trumpam užsimerkė. Nuostabu. Gerbėja. Jis atsisuko kaip tik tada, kai Tabita patikino:

– Tas pats.

Seidė liko be žado. Daugybę kartų apdovanotas, visame pasaulyje pripažintas fotožurnalistas Kentas Nelsonas kartu su ja keliaus fotografuoti atsiskyrusios garsenybės?

Vos nepaklausė, kodėl redaktorė taip ant jo užsirūstino, bet pasiliko sarkazmą sau.

Tik pažvelgęs į Seidę Blis pats Kentas taip pat neteko amo, o tai nutikdavo labai retai. Šalia šypsojosi Tabita. Kentas tikėjosi, kad jo akys neiššoko ant spyruoklių kaip animacinio filmuko personažo, nes pamatęs tokius apvalumus buvo bejėgis jas atitraukti.

Apvalumus, kurie prasidėjo putliomis lūpomis ir tuo nesibaigė.

Žinoma, viską dengė dryžuotas kostiumėlis, bet atrodė, kad jie išsiverš bet kurią akimirką.

Blis1? Tiesiai į dešimtuką. Užsižiūrėjęs į tuos linkius vyrukas gali mirti badu nė karto nepagalvojęs apie maistą.

Puiku. Kaip tik tai, ko jam trūko. Trys dienos automobilyje su pradedančia reportere, apie kurios formas turėtų įspėti neoninis ženklas.

Seidė suraukusi antakius atsigręžė į Tabitą.

– Atleiskite, nesuprantu… Kentas Nelsonas bus mano straipsnio fotografas?

– Naaa… – nutęsė Tabita, – planai truputį pasikeitė.

Seidės gyslomis pulsavo kraujas, kaulai staiga pasidarė sunkūs kaip švinas.

Jie nori ją pašalinti.

Atiduoti darbą kitam.

Ji krenkštelėjo:

– Pasikeitė?

Buvo pasiryžusi išlikti šalta ir profesionali. Gal ir nepatyrusi, bet parodys, kad sugeba puikiai rašyti straipsnius. Ir jei prakeiktai panelei Tabitai Foks atrodo, kad Seidė tam per skysta, ji labai klysta.

Sekmadienis mano mintyse Seidei buvo tobula darbo vieta, bet jeigu turės parašyti dar vieną nuvalkiotą istoriją, ims rėkti.

– Norime, kad parašytum du straipsnius. Apie Leonardą ir dar vieną, – Tabita dirstelėjo į Kentą ir vėl grįžo prie krūtingos brunetės, atakavusios jos elektroninio pašto dėžutę pastaruosius tris mėnesius, – apie tolimą kelionę automobiliu.

Seidė laikėsi ramiai, nors viduje, išgirdus, kad istorija vis dar jos, subliuško. Kai Tabita pasakė dvi istorijos, neleido sau net pergalingai šyptelėti.

– Kelionę automobiliu?

Ji žvilgtelėjo į Kentą. Jis stebėjo ją akmeniniu veidu. Seidė buvo pratusi prie atvirų vyrų žvilgsnių. Kadangi nuo trylikos metų segėjo E dydžio liemenėlę, anksti tapo vyrų dėmesio objektu. Tačiau čia buvo visai kas kita. Šis žvilgsnis buvo įžūlus. Atidus.

Jis ir pats atrodė įsitempęs.

Žinoma, buvo mačiusi jo nuotraukų. Per parodos atidarymą stebėjo fotografiją, kurioje buvo apsivilkęs maskuojančiomis kelnėmis ir samaniniais marškinėliais. Jo drabužiai nebuvo aptempti, bet marškinėliai išryškino krūtinės raumenis, tarsi marmure iškaltus bicepsus ir plokščią pilvą.

Šviesiai rudi plaukai buvo ilgi ir susivėlę, užkišti už ausų. Ūsai ir barzdelė netvarkingi. Jis juokėsi į kamerą, iš akių buvo likę tik siauri plyšeliai, o burną supo raukšlelės.

Rankose jis laikė fotoaparatą su milžinišku objektyvu, tarsi šis būtų jo kūno dalis. Visai kaip kareivis šautuvą.

Seidės niekada nejaudino grubūs nuotykių ieškotojai – jai labiau patiko santūrūs ir meniški kaip Leo, – bet tą vakarą Niujorke ji priklausė mažumai.

Neabejojo, kad, jei atidaryme būtų dalyvavęs pats Kentas, nebūtų turėjęs ramybės.

Tačiau pamačiusi jį dabar svarstė, ar būtų atpažinusi gatvėje. Nerūpestinga, jaunatviška barzdelė ir ilgi plaukai buvo dingę. Nusikirpęs beveik plikai, o kirpimas išryškino tobulai simetrišką kaukolę ir kaktą. Smakras nusėtas trumpais šereliais, kurie pabrėždami griežtą žandikaulį atitraukė dėmesį nuo, reikia pripažinti, gražių lūpų, ir atidengė raukšleles, kurios šypsantis pagilėdavo.

Bet dabar jis tikrai nesišypsojo. Stovėjo sukryžiavęs rankas, o Seidė staiga suprato, kad pernelyg atidžiai apžiūrinėja jo lūpas. Ji greitai nusuko žvilgsnį.

Nelaimei, dabar jos akys rado kitą įdomybę. Jam sukryžiavus rankas megztinio audinys įsitempė paryškindamas plačią krūtinę. Ilgos rankovės buvo paraitotos iki alkūnių ir atidengė ištreniruotus rankų raumenis.

– Taip, – ramiai atsakė Kentas nutraukdamas apžiūrą, – kelionę automobiliu.

Jis stebėjo, kaip Seidė priėmė jo žodžius ir jos akys, nuostabios kaip ir ji pati, išsiplėtė. Kentas pagaliau suprato, ką reiškia nekaltos akys. Jos buvo didelės, tamsiai pilkos, įrėmintos ilgų blakstienų. Traukė dėmesį net be jokio makiažo.

Jo žvilgsnis nuslydo prie kreminio kaklo, kuris taip pat nebuvo apkrautas jokiais papuošalais. Tiesą sakant, ją apžiūrinėdamas Kentas suprato, kad Seidė Blis nemėgsta blizgučių. Jokių auskarų, jokių vėrinių, jokių žiedų.

Priešingai nei Tabita, Seidė nedėvėjo nieko, kas blizgėtų ar trauktų akį.

Nė gramo pudros.

Nė lašelio kvepalų.

Net jos lūpos, putlios ir raudonos, pačios savaime atrodė nuostabiai.

Seidė pasijuto nejaukiai dėl to, kad ją apžiūrinėja, ir krenkštelėjo. Giliai viduje pajutus keistą trūktelėjimą pulsas dar pagreitėjo, bet ji jau atsigręžė į Tabitą.

– Iš Darvino į Borolulą? Juk tai… tūkstantis kilometrų.

Seidė nemėgo keliauti automobiliais.

Redaktorė papurtė galvą, bet antrą bombą numetė Kentas:

– Tiesą sakant, iš Sidnėjaus į Borolulą. Kai paimsime interviu, galėsi iš Borolulos skristi į Darviną, o iš ten atgal, į Sidnėjų.

Staiga Seidė pamiršo susitvardymą, žvaigždę Kentą Nelsoną ir gerą įspūdį, kurį turėjo padaryti Tabitai.

– Ar jūs visai pakvaišote? – Ji atsisuko į jį. – Tai bus mažiausiai… – mintyse greitai suskaičiavo, – trys tūkstančiai!

Kentas nereagavo į jos protrūkį, nors buvo įdomu išgirsti tiesmuką, nepagražintą nuomonę, o ne padlaižiavimą, reiškiamą jo lygio žvaigždei. Kad ir priblėsusiai.

Ar ji tikrai mano, kad jis trokšta su ja praleisti tris dienas automobilyje? Tačiau gerai pažinojo Tabitą – kai ji apsisprendžia, tampa neįveikiama.

– Trys tūkstančiai, trys šimtai ir trylika kilometrų.

Seidę supykino vien apie tai pagalvojus.

– Ir mes neskrendame todėl, kad…

Kentas net nemirktelėjo.

– Aš neskraidau.

– Bus puiku, – po šalto Kento atkirčio entuziastingai įsiterpė Tabita. – Tu ir Kentas. Automobilis. Kelionės dienoraštis. Raudonasis centras. Tikra žurnalistika.

Mergina pažvelgė į Tabitą taip, tarsi ta taip pat būtų netekusi sveiko proto.

– Bet mes užtruksime dienų dienas!

– Leisk atspėsiu, – tingiai nutęsė Kentas, pralinksmintas jos išgąsčio. – Miesto mergina, ar ne?

Seidė atsigręžė į jį.

– Ne. – Nors buvo miestietė visa savo esybe. Pirma juosta, miesto šviesos, kokteilių barai ir užsienio kino festivaliai. – Tiesiog nuo kelionių automobiliu man būna labai negera, – skambėjo kvailai, bet kažin ar didysis Kentas Nelsonas stos kas dvi minutes, kad ji galėtų išpilti skrandžio turinį.

Kuo toliau, tuo gražiau.

– Turbūt dėl to kažkas ir sukūrė vaistus nuo kinetozės, – atsakė jis lediniu balsu.

Seidė atkakliai papurtė galvą.

– Patikėk manim, kai jų išgeriu, prie manęs geriau nesiartinti. Man prasideda haliucinacijos. Nieko gero.

Kentas kilstelėjo antakį. Vėmimas arba haliucinacijos. Skamba kaip kelionė į pragarą.

Galbūt kitoje vietoje ir kitu metu džiaugtųsi pamatęs apsvaigusią panelę Apvalumai, bet dabar ta mintis tiesiog erzino.

– Ačiū už įspėjimą.

– Seide, tau tai puiki proga, – įsiterpė Tabita, – du straipsniai už vieno kainą. Žinoma, jei manai, kad nesugebėsi, rasime ką nors kitą…

Išgirdusi nė kiek nepridengtą ultimatumą mergina norėjo treptelėti koja, bet susilaikė. Redaktorė teisi. Tai puiki proga. Iš kur jos viršininkė gali žinoti, kad ji labai jaudinasi prieš susitikimą su buvusiu meilužiu? O susitikusi nori atrodyti kaip tikra gražuolė, o ne išgręžtas grindų skuduras?

Na, kai leisis į šią kelionę, bent jau galės atsisakyti žiaurios dietos, kurios griebėsi prieš dvi dienas sužinojusi apie šią galimybę. Kai paskutinį kartą matė Leo, buvo gerokai lieknesnė, visi linkiai buvo apdailinti griežto mitybos režimo.

Kadangi nebuvo liekna iš prigimties, užtruko, kol pradėjusi su juo susitikinėti sulieknėjo. Tačiau Leo meilė ir padrąsinimas teikė jėgų. Kiekvieną kartą, kai jis imdavo svaičioti, kokie simetriški jos raktikauliai, riešai ar klubai, kokia balta jos oda, ji jausdavosi pamaloninta.

Leo glostydavo jos plaukus, krentančius tarp atsikišusių menčių, ir sakydavo, kad jie kaip satinas, tekantis per slėnį. Šviesi oda buvo puikus kontrastas.

Tada vieninteliai jos apvalumai buvo krūtys. Ir, kad ir kaip dėl jų raudojo Leo, jų nesumažino net žiauriausios dietos. Jis pasiūlė sumokėti už sumažinimo operaciją ir šita mintis ją labai pradžiugino. Buvo malonu, kad žinomas dailininkas mano, jog jos kūnas ypatingas. Kaip meno kūrinys, tuščia drobė.

Džiaugėsi, kad tapo jo mūza, mėgavosi jį apsėdusiu troškimu ją nutapyti.

Dabar Seidė skausmingai suprato, kad ji nebe ta moteris, kurią Leo paliko. Kurią mylėjo.

Ji norėjo daug ką įrodyti.

Taigi ši košmariška kelionė turėjo ir vieną privalumą. Prieš vėl su juo susitikdama dėl badavimo ir pykinimo numes kelis kilogramus.

– Ne, viskas gerai, – tarė vydama šalin mintis apie dabartinius valgymo įpročius. – Aš galiu. Tiesiog nepažadu, kad išnuomoto automobilio apmušalai po kelionės atrodys kaip nauji.

– Mes nesinuomosime automobilio, – atsakė Kentas. – Važiuosime mano visureigiu.

Seidė linktelėjo jo pusėn. Na, žinoma. Visureigis. Ponas Nuotykių Ieškotojas kur nors turi ir Betmobilį.

– Kada išvykstame? – atsiduso ji.

– Atvažiuosiu tavęs ryte. Neprisikrauk daug daiktų. Ten, kur mes keliaujame, nebus barų, prekiaujančių gėrimais su skėtukais.

– Vaje, – Seidė nutaisė saldų toną, – įsivaizduok, kaip nustebau.

Ji visada atsargoje turėjo sarkazmą – gynybos mechanizmą nuo pasaulio, kuris vertino ją pagal krūtų dydį. Suaugusi stengdavosi susivaldyti, tačiau niekada nepavyko išrauti jo su šaknimis.

Ir jei Kentas Nelsonas reikalauja kvailos kelionės automobiliu ir nori kelias dienas jame praleisti kartu su ja, tegu pasiruošia.

Tabita gali primesti Seidei savo nuomonę, tačiau ji neprivalo jos mėgti.

***

Kai kitą rytą Kentas paskambino į duris, ji jau buvo pasiruošusi. Mūvėjo laisvus džinsinius šortus ir vilkėjo kuklius marškinėlius. Plaukai laisvai krito ant pečių. Avėjo plokščiapadžius balerinos batelius. Prie durų laukė nedidelė kuprinė ir kelioninis krepšys.

Kentas buvo nustebintas. Miesto karjeristė griežtu kostiumėliu virto paprasta mergina. Drabužiai visai neparyškino jos apvalumų – priešingai, atrodė kiek apsmukę.

Tačiau Seidės privalumai buvo nepaslepiami.

Kai ji šitaip apsirengusi, nesunku patikėti, kad jai tik dvidešimt ketveri, kaip vakar informavo Tabita.

Taigi lygiai dvylika metų už jį jaunesnė.

Ji kaip garsiai verkiantis kūdikis.

– Kas čia? – paklausė Kentas pakilnojęs šaltkrepšį ir imdamas kuprinę. Prieš valandą švilpaudamas krovėsi savo daiktus. Jau seniai nesijautė toks apsvaigęs.

Ir dabar tas svaigulys niekur nedingo.

Stovėdamas priešais merginą nebežinojo, ar tą svaigulį sukelia mintis apie ilgą kelią, ar kažkas daugiau.

– Imbierinis alus, – atsakė ji stebėdama, kaip įsitempia jo rankų raumenys.

Dar vakar būtų susižavėjusi jo lengvais judesiais. Dabar kūnu bėgiojo šiurpuliukai.

Kaip tik to ir trūko.

Šiurpuliukai būtų pradėję bėgioti privažiavus pirmą posūkį.

– Neprivalai nešti mano daiktų, – tarstelėjo ji.

Seidė – ne trapi pasakiška būtybė, kuri lūš per pusę, jei paneš savo kuprinę. Galėjo tai suprasti ją pamatęs, bet Kentas jau šlubčiojo automobilio link.

Seidė spėjo, kad po avarijos koja jo neklauso.

Ji ramiai nusekė jį prie tvirto Land Rover, pastatyto kelkraštyje. Praktiška metalinė kabina, stambūs stogo skersiniai ir didelis apsauginis rėmas. Atrodė, kad Australijos kariuomenė sukūrė jį kovai sausumoje ir vandenyje. Ir išbandė kiaulidėje, sprendžiant iš purvo dėmių ant šonų.

Žvelgdama į ratuotą tanką Seidė svarstė, ar taip Kentas Nelsonas tik nebando kompensuoti kažkokį trūkumą.

– Nežinojau, kad automobiliams galima daryti purvo kaukes, – sumurmėjo priėjusi prie atvirų galinių durelių.

Perdėliodamas daiktus, kad įtalpintų jos kuprinę, Kentas suniurnėjo:

– Ji ne jauniklė ir ne gražuolė, bet savo darbą atliks puikiai.

Seidei būtų patikusi gražuolė.

Ir vyras, kuris nekalbėtų apie automobilį kaip apie moterį. Ypač apie šitą automobilį. Jis buvo visiškai vyriškas.

– Ar joje yra oro kondicionierius?

Kentas linktelėjo ir kilstelėjo šaltkrepšį.

– Nori pasiimti jį į priekį? – paklausė.

– Ačiū.

Paėmusi krepšį uždarė duris ir prie rankenos pastebėjo purviną Sidnėjaus futbolo komandos lipduką. Šalia buvo dar vienas, palaikantis australų aludarius. Panašu, kad jam patinka sportas. Ir alus.

Leo gėrė džiną.

Kentas atsigręžė į ją. Ryto saulė krito ant šviesaus merginos kaklo. Jis iškart pastebėjo, kaip ten pulsuoja arterija.

– Vaistų turi? – niūriai paklausė.

Seidė paplekšnojo per krepšį.

– Taip.

– Nori dabar išgerti? Nestosiu kas dvi minutes, kad galėtum išsivemti.

Mergina nekreipė dėmesio į jo įspėjimą. Mintis, kad reikės stabčioti kas kelias minutes, jos taip pat nedžiugino.

– Palauksiu, kol išvažiuosime iš miesto. Pasitaupysiu.

Kentas prisimerkęs dar kartą įdėmiai apžiūrėjo jos veidą. Pilkas raineles supo tamsūs apskritimai, kurie traukė jį gilyn į save.

– Ar haliucinacijos labai stiprios?

Seidė jautė, kad jo burna visiškai arti, ir susimąstė, kaip jis atrodytų, jei nusišypsotų, jei aplink įsirėžtų gilios raukšlės, nes tos lūpos buvo tiesiog tobulos. Tarsi jas būtų išskaptavęs patyręs skulptorius, puikiai suprantantis vyrišką grožį. Joje glūdinti menininkė, kuri dažnai išlįsdavo į paviršių, iškart įvertino puikias linijas.

Iš kitos pusės, kaip moteris, ji labai pavydėjo.

Jos pačios storos lūpos, kurios nepaisant aršias kates primenančių moterų užuominų, nebuvo patyrusios kolageno injekcijų, pernelyg traukė akį. Dėl to ji retai naudodavo lūpdažį ar lūpų blizgį.

Jos lūpoms ir taip pakako dėmesio.

Kentas pajuto jo lūpas tyrinėjantį žvilgsnį ir iš susidomėjimo plačiai atmerktas akis.

– Seide? – paragino.

Supratusi, kad prisimerkusi visą laiką į jį stebeilijo, Seidė sumirksėjo. Be to, pamiršo, apie ką kalbėjo. Dabar kaip pašėlusi bandė prisiminti. Ji žengė atatupsta. Apie ką jie kalbėjosi?

Tabletes. Žinoma.

– Dainuoju, – atsakė ji. – Garsiai. Ir labai prastai.

Kentas nutaisė grimasą. Puiku. Viename automobilyje su karaokės barbe.

– Pasistenk susilaikyti. – Dirstelėjęs į laikrodį pridūrė: – Važiuojam.

Seidė giliai įkvėpė ir pasuko prie keleivio durelių. Į kraują plūstelėjus adrenalinui širdis krūtinėje ėmė daužytis. Nuotykių šauksmas? Kelionės jaudulys? Karjeros pradžia?

Apie kitas alternatyvas ji nenorėjo net pagalvoti. Pykinimo baimė. Arba dar blogiau – baimė likti su vyru, kurio lūpos priminė, kad reikėjo dažniau lankytis skulptūros užsiėmimuose.

Seidė įlipo į aukštą visureigį. Ji nebuvo žema, bet dabar atrodė, kad praverstų šuolio su kartimi pamoka. Tvirta kabina priminė šarvuotą kokoną, žemė liko žemai apačioje.

Kai tik ji prisisegė saugos diržą, Kentas atkišo žemėlapį.

– Štai, – tarstelėjo. – Mūsų maršrutą pažymėjau raudonai.

Seidė perliejo jį žvilgsniu, kuris aiškiai sakė, jog ją pykina vien nuo minties, kad reikės skaityti ir keliauti vienu metu.

– Neturi navigacijos?

Jis jai atsakė nekantriu žvilgsniu.

– Viską darysime senamadiškai. – Ir užvedė variklį.

Nuostabu.

– O kas bus, jei pamesime žemėlapį? – meiliai paklausė. – Orientuosimės pagal žvaigždes?