Читать книгу Malonumų medžioklė - Amy Andrews - Страница 2

Po pusės metų.

Žymeklis tebemirksėjo iš to paties tuščio lapo. Stelai atrodė, kad jis jau ne mirkčioja, o šaiposi.

Žodžių nėra. Nėra istorijos.

Veikėjai galvoje neprabyla. Veiksmas nesisuka tarsi kino juosta. Dialogų nuotrupos nesiveržia užrašomos.

Ta pati įgrisusi tyla.

O dabar dar ir gedulas dėl mirties.

Tuojau pasirodys Diana.

Kaip ir tikėjosi, į duris pabeldė – tai geriausia draugė. Paprastai pašokdavo jos pasitikti, bet šiandien – ne. Tiesą sakant, akimirką galvojo durų nė neatidaryti.

Šiandien Diana čia atėjo ne kaip draugė.

Stela prižadėjusi pirmą skyrių.

– Žinau, kad esi, neversk įsilaužti.

Balsas duslus, bet ryžtingas, Stela, pasidavusi likimui, paliko darbo vietą lango nišoje su nuostabiu šimto aštuoniasdešimties laipsnių vaizdu į gruoblėtą Kornvalio pakrantę ir pasuko prie durų. Įkvėpė norėdama nusiraminti ir atrakinusi atlapojo duris.

Diana ištiesė rankas.

– Brangioji, – tyliai tarė ir griebė Stelą į triuškinamą glėbį. – Kaip laikaisi? Taip dėl tavęs jaudinausi.

Stela ištirpo seseriškame apsikabinime – staiga taip apsidžiaugė pamačiusi draugę, kad net akys sudilgsėjo nuo priplūdusių ašarų. Jos pažinojo viena kitą keletą metų, susitiko universitete, po laidotuvių Diana skambino beveik kasdien, o atvažiavo jau dešimtą kartą.

– Prastokai, – įsikniaubusi Dianai į petį prisipažino Stela.

– Suprantama, – ramindama Diana glostė draugei nugarą. – Juk mirė tėtis – tai neišvengiama.

Diana tėvų neteko tuoj po to, kai užsimezgė jųdviejų draugystė, todėl Stela žinojo, kaip artima bičiulė išgyveno širdgėlą.

– Nebenoriu taip jaustis.

Diana tvirčiau apkabino.

– Ir nebesijausi. Galų gale praeis. O dabar turi daryti tai, kas būtina. Manau, pradėkime nuo puikios taurės raudonojo.

Diana ištiesė butelį vyno Shiraz. Nupirko alkoholio parduotuvėje Penzanse, pakeliui į vėjuotą kotedžą ant kalvos. Kai puritoniškasis Stelos sužadėtinis Nuoboda Deilas nepajėgė susitaikyti su Malonumų medžiotojo atnešta sėkme ir pasipustė padus, jos draugė čia įsikūrė ilgam. Žinoma, Stela tvirtino apsigyvenusi šioje vietoje, kad pasakojimų apie piratus turtinga pakrantė pažadintų jos mūzą, bet Diana netikėjo – juk knygos nė ženklo.

Stela žvilgtelėjo į laikrodį ir pirmą kartą per dieną nusijuokė. Dvi po pietų.

– Ankstoka, ar ne?

Diana tik numojo.

– Saulė virš rėjos – ar ne taip sako tavo jūreiviai? Be to, lapkritį jau būtų beveik tamsu.

Nelaukdama atsakymo Diana įtempė į vidų lagaminą ant ratukų ir keturių colių aukštakulniais apauta koja paspyrė duris. Nusimetė prigludusį odinį paltą ir nusivyniojo nuo kaklo Louis Vuitton šaliką – viską padarė nepaleisdama butelio. Vilkėjo tamsiai pilkas kelnes ir švelnų rožinį kašmyro megztuką, kuris prie tamsių garbanų spindėjo lyg perlas.

Diana – tikra londonietė.

Stela pažvelgė į savo drapanas ir pasijuto tikra apsileidėlė. Pilki marškinėliai, kava nulaistytas džemperis ir pūkuotos šlepetės. Netvarką paryškino bjauriai karanti rytą bet kaip surišta uodegėlė. Stela – labai atsiskyrėliška rašytoja.

Tai būtų gana romantiška, jei per pastaruosius pusantrų metų būtų nors ką parašiusi.

– Sėsk, – pirštu parodė Diana ir pasuko prie spintelės, kurioje buvo laikomos taurės, – ne sykį čia gėrė, todėl žinojo.

Stela sudribo ant raudonos odinės sofos – bent jausis ne tokia maža. Diana buvo šešių pėdų stambių kaulų gundanti amazonė, svajonių moteris. O štai ji vos pora centimetrų praaugusi penkias pėdas, vidutiniška ir apvali.

– Imk, – tarė Diana, įbruko jai į ranką sklidiną taurę vyno, sudaužė savo taurę su Stelos ir įsitaisė krėsle priešais. – Kad pasijustum geriau, – pasakė ir gerokai gurkštelėjo.

– Už tai išgersiu, – sutiko Stela, bet paragavo gerokai atsargiau.

Įsmeigė akis į vyno gelmes – taip lengviau nei žiūrėti į draugę.

– Neturi to pirmo skyriaus, ar ne? – ilgai tylėjusi paklausė Diana.

Stela pažvelgė į draugę pro taurės kraštą.

– Ne, – sumurmėjo. – Atsiprašau.

Diana linktelėjo:

– Nieko tokio.

Stela papurtė galvą ir išliejo viską, kas slėgė nuo tada, kai prieš pusantrų metų prasidėjo kūrybinė krizė.

– O kas, jei manyje buvo tik viena knyga?

Ta baimė apėmė pabaigus pirmą knygą. Deilo pabėgimas nerimą tik sustiprino. O tėčio mirtis sucementavo.

Vaskas Ramiresas reikalavo būti aprašomas. Jis tiesiai iš Stelos galvos iššoko ant lapo su visa padaužiška didybe. Jis buvo džiaugsmas, o jo istorija – lengvai gauta dovana.

O dabar?

Skaitytojai reikalauja dar vieno pirato, bet Stela jo neturi.

Diana numojo į tokį klausimą ranka.

– Ne viena.

– O jei viena?

Stela dar nebuvo skaitytojų atstumta, todėl vien mintis apie tai kėlė siaubą.

O kas, jei Džojai, jos redaktorei, būtų nepatikę? Jei ji būtų pasijuokusi?

Lyg ant svajonių sparnų skriejo… nuo šešiaženklės sumos aukcione už sutartį dėl New York Times knygų serijos iki sutarties dėl filmo. O kas, jei tai tik atsitiktinumas?

Diana pagrasė Stelai pirštu.

– Nedrįsk.

Stela jautė, kaip kaltė, sumišusi su vynu, gyslose dar sustiprėja. Diana iš pat pradžių palaikė draugės įsiveržimą į rašytojas, drąsino mesti mokius anglų kalbos ir parašyti tą velnio knygą.

Pirmoji ją perskaitė. Pirmoji suprato, kokia ji stipri, iškaulijo leidimą parodyti viršininkui, kuris ieškojo kaip tik to, ką parašė Stela, – turiningo istorinio romano. Būdama Londono leidyklos redaktoriaus padėjėja Diana neabejojo, kad tai tikra bomba – Stela labai nustebo, kai tučtuojau gavo draugės išpranašautą pasiūlymą.

Ji nusišypsojo Dianai tikėdamasi, kad iš išorės neatrodo tokia beviltiška, kokia jaučiasi.

– Jei grįši į Londoną tuščiomis rankomis, tave atleis?

Praėjo beveik metai po galutinio termino, todėl, norėdama susigrąžinti nepaklusnią žvaigždę, Džoja griebėsi sunkiosios artilerijos: žinodama, kaip gerai Stela sutaria su Diana, pasiuntė šią padaryti, kas tik įmanoma, ir išpešti antrą knygą.

Diana papurtė galvą.

– Ne. Apie tai šiandien nekalbėsime. Šiandien baisiausiai prisigersime, o apie knygą šnektelėsime rytoj. Sutarta?

Stela pajuto, kaip atsileidžia įsitempę pečių raumenys, ir nusišypsojo.

– Sutarta.

Po poros valandų prasidėjusi audra kiek paankstino vakarą. Vėjas ūžė aplinkui namą, brazdino langines, o abi moterys nesijaudindamos įsitaisė prie jaukaus židinio. Jau pradėjo antrą butelį vyno ir beveik baigė didžiulį paką traškučių, todėl isteriškai kvatojo prisimindamos dienas universitete.

Smarkiai subildėjus durims abi krūptelėjo ir prapliupo juokais dėl tokios komiksams būdingos reakcijos.

– Po velnių, – susigriebė už krūtinės Diana. – Man, ko gero, širdies smūgis.

Stela nusikvatojo ir svirduliuodama pakilo.

– Neįmanoma. Juk raudonasis vynas sveika širdžiai.

– Ne, tik ne tokiais kiekiais, – atsakė Diana ir Stela vėl susverdėjusi pasuko prie durų.

– Palauk, kur eini? – burbėjo ropšdamasi Diana.

Stela susiraukė:

– Durų atidaryti.

– O kas, jei ten dvigalvė pabaisa iš viržynės? – Net apgirtusi ir juokdamasi Diana matė, kaip į didžiulį langą už Stelos stalo pila lietus. – Lauke būtent tai, kas vadinama tamsia ir audringa naktimi, mieloji.

Stela žagtelėjo.

– Na, kažin ar ji belstųsi, bet aš mandagiai nubaidysiu šalin ir priminsiu, kad Bodminas kiek šiauriau.

Diana vos nepakvaišo, ir Stela vis dar juokdamasi atidarė duris.

Vaskui Ramiresui. Tikram.

Iš namelio sklindanti šviesa užliejo bronzines skruostikaulių ir smakro linijas, švelniai prigludo prie jo lūpų ir paryškino mėlynas akis – tokią spalvą pamatysi tik turistams skirtuose lankstinukuose. Ilgoki plaukai – nutrūktgalviškos paauglystės palikimas – šlapiomis sruogomis krito apie veidą, lietaus lašai spindėjo ant nuostabių sabalo juodumo blakstienų.

Tikras piratas.

– Rikai? – Stelai užgniaužė kvapą, kaip ir visada, kai jis per daug prisiartindavo, trūko deguonies.

Pilkąją smegenų materiją perskrodė neklusnus prisiminimas, kaip beveik prieš dešimtmetį šis vyras vos jos nepabučiavo.

Rikas nusišypsojo susiraukusiai Stelai.

– Kas per pasisveikinimas? – paerzino ir tradiciškai pakštelėjo į abu skruostus.

Jį apgaubė kokosų kvapas. Kasmet per gimtadienį Natanas veždavo Stelai kokosų kvapo kūno produktų ir mergina juos ištikimai naudojo. Akivaizdu, kad tebenaudoja.

Stela užsimerkė ir paskendusi jūros ir druskos aromate laukė, kol angelai užgiedos aleliuja. Jis toks tobulas, kad turi būti siųstas dangaus.

Rikui atsitraukus Stela sumirksėjo.

– Ar kas negerai? – paklausė.

Širdis smarkiau suplakė ne dėl tų įprastų gundančių trijų dienų šerelių ir ne dėl trumpo lūpų prisilietimo, o dėl paskutinio jo apsilankymo.

Rikas šiaip sau neužsuka.

Kai pastarąjį kartą niūriu kaip Šiaurės jūra žiemą veidu neperspėjęs išdygo ant slenksčio, žinios buvo prastos.

– Ar mamai..

Rikas prispaudė jai prie lūpų pirštą – nutildė.

– Lindai viskas gerai. Visi sveiki.

Pajutusi palengvėjimą mergina vos nesusmuko jam į glėbį. Lūpos tikrai pasidavė. Rikas nusišypsojo, ištiesė rankas, nusišypsojo ir Stela, ir vėjui ūžiant aplinkui ir tyškant lietaus lašams atrodė, kai jie vėl vaikai, stovi Persefonės pirmagalyje, o audra gena juos į uostą.

– Tai… jokios pabaisos iš viržynės? – pertraukė svajones Diana.

Rikas pažvelgė Stelai per petį tiesiai į nuostabios lyg ir matytos brunetės akis. Ši spoksojo nuoširdžiai susižavėjusi ir Rikas kreivai šyptelėjo.

Dieve, myliu moteris.

Ypač tokias: besijuokiančias, mėgstančias pasilinksminti, dievinančias flirtą ir draugiją be įsipareigojimų.

– Mieloji, tau galiu būti, kas tik panorėsi, – pažadėjo, tada atsitraukęs nuo durų staktos prasispraudė pro Stelą ir ištiesė ranką. – Labas. Aš – Rikas. Regis, jau buvome susitikę?

Diana nusišypsojo ir paspaudė ranką.

– Taip. Kai buvai atvažiavęs į laidotuves, – priminė ji. – Aš – Diana.

– Ak, taip, teisybė, – kiek pagalvojęs tarė Rikas. Tada buvo taip sukrėstas, nepajėgė patikėti, bet kaip įmanydamas palaikė Stelą su Linda, todėl kitų beveik nepastebėjo. – Dirbi Stelos leidėjui?

Diana šyptelėjo, akys sublizgo – įsižeidė, kad Rikui ji iškrito iš atminties.

– Ne iš karto prisiminei.

Stela stebėjo, kaip be pastangų flirtuoja geriausia jos draugė ir Rikas, kad ir kas jis būtų. Senas šeimos draugas? Velionio tėčio verslo partneris? Beveik brolis?

Kodėl ji taip negali? Vienintelis vyras, su kuriuo jaukiai, iš tikrųjų jaukiai pasijuto, buvo išgalvotas piratas. Palyginti su tuo, net draugystė su Deilu buvo vos drungna.

Į sprandą šliūkštelėjo lietaus šuoras, Stela atsipeikėjo ir suvokė neuždariusi durų. Papurtė galvą dėl tokio išsiblaškymo.

– Kam skolingos už šį malonumą? – paklausė, kai užtrenkusi duris audrai priėjo prie porelės vidury kambario.

Rikas pažvelgė į žavią lyg sagutė Stelos nosytę.

– Na… – Jis mirktelėjo ir vėl pasisuko į Dianą, pirštais perbraukė per taurę. – …Girdėjau gandus apie vakarėlį.

Diana nusikvatojo. Pažvelgė į Stelą.

– Nesakei, kad jis turi šeštą jausmą, – pasakė Diana ir nuskubėjo į virtuvę dar vienos taurės.

Rikas kurį laiką ją stebėjo, paskui nukreipė akis į Stelą. Ši žiūrėjo užvertusi galvą, ir vyro krūtinę užliejo noras ją apglėbti.

– Kaip laikaisi, Stela? – tyliai paklausė.

Natano Milso mirtį Rikas išgyveno gal net skaudžiau nei savo tėvo. Natanas buvo jo sergėtojas ir patarėjas nuo tada, kai Entonis Grenvilis žuvo baro peštynėse ir paliko Riką vos septynerių. Natanas atstojo jam tėvą, pažabojo karštą Riko aroganciją, ir dabar šis kasdien vis kitaip patirdavo jo netektį.

Galėjo tik numanyti, kaip išgyveno Stela.

Mergina gūžtelėjo pajutusi bendrą neviltį, sustiprinusią jųdviejų ryšį. Paskendo švytinčių akių gelmėje sužibusioje užuojautoje. Kartais nelengva susieti impulsyvų išdykusį paauglį iš vaikystės prisiminimų su sunkiai triūsiančiu, atsakingu, jautriu vyru, kuris dabar stovi priešais.

– Širstu, – sušnabždėjo ji.

Tiesa ta, kad įstojusi į universitetą ir pradėjusi dirbti Stela su tėvu retai matėsi.

Susitikdavo per Kalėdas, paštu atkeliaudavo vienintelė tobula kriauklė, tėvo rasta kažkokiame krante, – ją pamačiusi Stela nusišypsodavo, kartkartėmis gaudavo laišką su nuotrauka, kurioje tėvas ir Rikas nusifotografavę su kokiu nors neįtikėtinu daiktu iš jūros dugno. Bet žinant, kad jis ten, dirba mėgstamą darbą, vaikosi paaugliškų svajonių apie nugrimzdusius galionus, Stelos pasaulis tvirtai laikėsi.

O dabar tėčio neliko, ir viskas pasikeitė.

– Suprantu, – tarė jis ir apkabinęs ją per pečius priglaudė prie krūtinės. – Ir man nelengva.

Pyko ir jis. Kai šalia neliko žmogaus, kuris vienintelis gerai suprato, kam to reikia, net ir darbas nebebuvo mielas. Nepakenčiama, kad atsisukęs ko nors pasakyti Natanui šio neberasdavo. Rikui trūko išmintingo Natano žodžio ir tik jam būdingo humoro prie pietų stalo.

Rikas užsimerkė, taip pat aštriai tebejautė praradimo skausmą, bet mėgavosi artumu. Patiko, kaip Stela prisiglaudė. Kaip puikiai draugės galva tilpo jam po smakru ir kad jo krūtinė kaip tik patogiame aukštyje jos skruostui padėti, ir kad ji kaip visada kvepia kokosais.

Nesibaigiančiuose vaikystės žaidimuose apie paskendusius lobius Rikas būdavo piratas, o ji – undinė. Politiškai nelabai korektiška šiomis dienomis, bet nesuskaičiuojamas valandas taip juodu linksmindamiesi užmezgė ryšį, kurį Rikas jautė iki šiol.

Suprantama, paauglystėje žaidimai kartais būdavo dviprasmiški, ir nors juodu niekuomet per daug neįsitraukė, vis tiek tapo artimi. Šitaip ją laikydamas Rikas prisiminė, kokie artimi.

– Gerai jau, liaukitės, – paerzino Diana ir įbruko Rikui į rankas taurę raudonojo vyno. – Šį vakarą jokio sentimentalumo. Tokia taisyklė. Valgyk, gerk ir būk linksmas.

Rikas prisivertė atsitraukti, buvo dėkingas, kad Diana yra čia ir sugrąžino į dabartį. Po Natano mirties daug galvojo apie Stelą. Dažniau nei paprastai.

Ir ne visos mintys buvo tyros.

Rikas pakėlė taurę.

– Geras planas, – pagyrė ir susidaužė su merginomis.

Stela parodė prie židinio sustatytus fotelius. Nusimetęs tamsiai mėlyną vilnonį paltą Rikas liko su gerokai aptrintais džinsais, prigludusiais visose reikiamose vietose, ir pynių raštais išpuoštu megztiniu aukšta apykakle.

Net nebūdamas laive tarsi priklausė jūrai.

Atsirėmusi į pagalvėles Diana jį nešališkai apžiūrinėjo, bet tai nebuvo lengva, nes apgirtusi be perstojo kikeno. Per taurės kraštą kreipėsi:

– Tu kažkoks pažįstamas, – sumurmėjo.

Stelai nepatiko spėlionės draugės akyse. Šį atkaklų žvilgsnį jau pažinojo, todėl nenorėjo leisti Dianai įsijausti.

– Taip, juk buvote susitikę per laidotuves, – tikėjosi nukreipti draugės mintis, kurios po kelių vyno taurių per daug įsismagino.

Diana prisimerkė:

– Ne, – papurtė galvą. – Mane apėmė nuojauta, kad pažįstu tave dar geriau.

Net per laidotuves – kostiumuotas ir nusiblizginęs – Rikas jai pasirodė pažįstamas, bet dabar buvo tikras jūrų vilkas ir tikrai kažką priminė. Gal dėl akių? O gal dėl plaukų?

Rikas sukikeno:

– Gal esu panašus į garsų tavo dėdę Kirilą?

Gurkštelėjusi vyno Diana nusikvatojo, o Stelą suėmė pavydas. Draugė juokėsi skambiai kaip Tinkerbelė, mojanti burtų lazdele. Neabejojo, kad jai bandant pakartoti triuką vynas plūstelėtų pro nosį.

Diana pagrasė pirštu.

– Geras bandymas, bet tu nepanašus į jokį dėdę Kirilą. – Mergina prisimerkė ir rodomuoju pirštu tris kartus bakstelėjo į nosies kraštą. – Nesijaudink, prisiminsiu. Man tik reikia… – dirstelėjo į beveik tuščią vyno taurę, – šiek tiek laiko.

Rikas atidavė pagarbą.

– Nekantriai laukiu galutinės išvados.

Diana linktelėjo.

– Ir turėtum.

Rikas pažvelgė į Stelą – ši tylėdama stebėjo sceną. Židinio šviesoje šviesios sruogelės atrodė auksinės ir jis vėl prisiminė vaikystės žaidimus, kai ji būdavo undinė, dainomis viliojanti laivą į uolas. Daugybę kartų juodu nardė tarp rifų, ilgi Stelos plaukai driekdavosi iš paskos visai kaip undinių iš senųjų mitų.

– Tai… – užsitęsus tylai pradėjo jis, – ar gavai?

Stela susiraukė:

– Ką gavau?

– Savo pusę.

– Kokią savo pusę?

Rikas kreivai šyptelėjo:

– Žemėlapio.

Stela papurtė galvą.

– Apie ką, po galais, šneki?

Rikas suraukė antakius kaip ji ir padėjo tuščią taurę ant stalelio.

– Turėjai gauti savaitės pradžioje. Prieš šimtą metų išsiunčiau.

Diana išpūtė akis.

– Turbūt gavo. Tik nekreipia dėmesio į laiškus.

Stela nuraudo dėl draugės įžvalgumo, Diana nužingsniavo į prieškambarį. Nepraplėšti vokai nebetilpo ant tvirto aštuoniolikto amžiaus ąžuolinio stalelio ir Stela pajuto, kaip užšilo skruostai. Ji vengė bet kokių išorinio pasaulio bandymų susisiekti, ypač savo leidėjo.

Neatplėšdavo nė vieno laiško, jei šis būdavo be atgalinio adreso. Tikrino kiekvieną skambutį. Nežiūrėjo į elektroninių laiškų dėžutę.

Diana pasirausė laikraščių, laiškų ir kitokio šlamšto krūvoje, sukritusioje pro paradines Stelos namo duris. Kai kas nubyrėjo ant grindų.

Ištraukė didelį geltoną voką su tiek ženkliukų, kad galima pradėti kolekcionuoti.

– Šitas? – paklausė pakėlusi.

Rikas linktelėjo.

– Arrr, – suurzgė jis piratišku akcentu. – Turėtų būti šitas.

Dabar akis išpūtė Stela. Dar vaikystėje Rikas puikiai kalbėjo piratų akcentu – tai sugalvotiems žaidimams suteikdavo autentiškumo.

Sugrįžusi Diana nusikvatojo ir ištiesė Stelai voką.

– O, kalbi kaip piratas?

Rikas nusišiepė:

– Taip, gražuole.

– Pamiršk, – abejingai burbtelėjo Stela vartydama rankose voką, išmargintą spalvingais pašto ženklais. – Diana – Džeko Sperou gerbėja. Tik veltui gaišti laiką.

Rikas atrodė įsižeidęs.

– Negi negaliu būti kapitonas Džekas?

Stelai liežuvis niežėjo pasakyti, kad jis tūkstantį kartų seksualesnis nei tas kvailas filmo personažas. Platesnių pečių ir aukštesnis, labiau paiso burnos higienos ir skrupulingesnis.

– Hm, kažin, – susimąstė Diana. – Bet šiek tiek išterliojus…

Stela nesiklausė. Dėmesį patraukė tėvo rašysena, ji pagarbiai lietė laišką, tarsi šis galėtų kaip nors sugrąžinti artimą žmogų.

Stela nepratarė nė žodžio, lyg išgirdęs tylą Rikas pažvelgė į Dianą. Ši nusivylusi gūžtelėjo ir Rikas neabejojo, kad Stelos širdgėla palietė ir draugę.

– Iš kur gavai? – paklausė Stela.

– Pagaliau prisiruošiau sutvarkyti Natano stalą. Laiškas gulėjo stalčiuje. Kitas skirtas man.

Stela išsiblaškiusi linktelėjo. Keista gauti kažką nuo tėvo praėjus pusmečiui po jo mirties. Lyg iš kapo ištiestų ranką.

– Negi neatplėši? – sušnibždėjo Rikas.

Stela pašnairavo pro šviesius pusiau prisegtus kirpčiukus.

– Ar to noriu?

Jis nusišypsojo ir linktelėjo:

– Jei ten tai, apie ką galvoju, nori. Tikrai.

Dvejodama Stela apvertė voką ir atsargiai praplėšė. Viduje rado įmautę su palaidais lapais, dar padrąsinta Riko viską ištraukė. Sąvaržėle prisegtas trumpas laiškelis nuo tėvo.

Stela,

Inigo lobis ten, aš žinau.

Keliauk su Riku jo ieškoti.

Noriu tavimi didžiuotis.

Tėtis

Stela sunkiai nurijo kartėlį, akimirką įžūlūs vertikalūs brūkšniai susiliejo. Per skrodimą sužinojo, kad tėvą graužė vėžys, ir dėl to smarkiai abejojo, ar nelaimingas atsitikimas nardant iš tikrųjų buvo nelaimė. Laiškas patvirtino: tėvas žinojo, kad dienos suskaičiuotos, ir nusprendė išeiti pats, darydamas tai, ką labiausiai mėgo.

Pažvelgė į Riką.

– Ir tu tokį gavai?

Jis linktelėjo, mergina vėl įsmeigė akis į dokumentus, sklaidė lapus. Ranka pieštas žemėlapis pats paskutinis. Tiksliau – pusė žemėlapio.

– Kas tai? – sumurmėjo Stela nesuprasdama paraštėse tėvo prikeverzotų pastabų.

– Antra šito pusė, – tarė Rikas.

Iš užpakalinės kišenės ištraukė sulankstytą popierių, ištiesė ir padėjo ant stalelio.

Diana atsisėdo tiesiai.

– Ar čia… lobių žemėlapis?

Rikas nusišiepė.

– Kažkas panašaus. Pažymėtos galimos kapitono Inigo Alvareso laivo La Sirena sudužimo vietos.

Diana susiraukė stengdamasi prisiminti ispanų kalbos žinias iš mokyklos laikų.

– Juk tai…

– Undinė, – padėjo Stela.

– Vajė, – aiktelėjo Diana. – Kaip įdomu! Inigas Alvaresas… – ji vos ištarė. – Vardas tikrai viliojantis.

Rikas nusijuokė.

– Buvo. Aštuoniolikto amžiaus pabaigos piratas, garsėjęs kaip septynių jūrų Robinas Hudas. Plėšė turtinguosius ir davė vargšams.

Stela pervėrė Riką žvilgsniu, kad šis nusiramintų.

– Jūrų Robinas Hudas, – pakartojo bjaurėdamasi. – Tai tik anekdotas, juk pats žinai. Nekurstyk jos.

– Kad tu prasmegtum! – susimąsčiusi niurnėjo Diana.

– Na, gal jis ir buvo kraugerys plėšikas kaip ir kiti, bet tikrai daug istorinių dokumentų patvirtina, kad egzistavo ir jis, ir Undinė, – ramiai aiškino Rikas. – Seniau tikėjai, – priminė.

Abu tikėjo.

Visi, ieškantys nuskendusių laivų, žinojo po istoriją apie paslaptingąjį kapitoną Alvaresą ir vaikystėje jų įdėmiai klausydavosi. Galvoje iškilo ryškus kapitono paveikslas. Rikas paėmė prie žemėlapio pridėtus dokumentus – tokius rado ir savo voke. Tai viskas, ką ilgus metus tyrinėdamas herojų, užvaldžiusį abiejų vaizduotę, atrado Natanas.

– Kas jam atsitiko? – domėjosi Diana.

Rikas pažvelgė į susižavėjusią merginą.

– Jis tiesiog dingo nuo žemės paviršiaus. Sklandė gandai, kad Undinė, prikrauta prisiplėšto grobio, nuskendo per baisią audrą.