Читать книгу Mergina, kurios tikrai nenorėtum vesti - Amy Andrews - Страница 2

Po dešimties metų

Kasiopėja stebėjo Taką. Kokia ten jo pavardė… Šlovingąjį puolėją, nerūpestinga eisena linguojant jų stalo link. Jo atletiškumas, regis, užvaldė visą plačią atviros palapinės erdvę, kur palubėje siūravo švelnios ryškiai mėlynos spalvos medžiagos juostos, banguojančios iki pat grindų. Na, bet jis tikriausiai taip pat užvaldytų bet kokią kitą erdvę.

Jis judėjo lėtai. Vyrai vis sustabdydavo jį, plekštelėdavo per nugarą ir paspausdavo ranką. Moterys taip pat – plasnodavo blakstienomis ir vis taikydavosi jį paliesti. Jis į viską reagavo ramiai, nuleisdavo jų susižavėjimą juokais, numetęs platų, lengvabūdišką ak, menkniekis vypsnį. Tas vyras buvo toks atsipalaidavęs, kad Kesė nusistebėjo, kaip jam pavyksta išsilaikyti vertikalioje padėtyje.

Visai kitoks nei vyras, kurį ji vos vakar stebėjo žaidžiant krepšinį vienas prieš vieną su buvusiu Risės vyru, buvusiu jūrų karininku Meisonu.

Risė paliko vakarėlį, kuris iš esmės turėjo būti jos vestuvės su Dilanu, ir nulėkė paskui Meisoną, bet jos nurodymai likusioms nuostabiojo ketvertuko narėms buvo labai aiškūs: prižiūrėti, kad niekas nesusimuštų.

Risė sąmoningai pasodino Taką, viliokiškąjį vyriausiąjį jaunikio pabrolį, šalia jos – toliau nuo Džinos – kad išvengtų katastrofos.

Takas aiškiai priklausė Dilano pusei, o Džina, kurios mėgstamiausias laisvalaikio leidimo būdas buvo vilionės, Risės, tad Kesė nujautė, kad vakaras bus ilgas.

– Jis tikras gražuolis, – mėgaudamasi sumurmėjo Džina, stebėdama jį artėjant.

Labai ilgas vakaras.

Kesė nelabai suprato, kuo čia žavėtis. Na, bet ji niekada nevergavo hormonams. Tiesiog buvo taip užprogramuota.

Žinoma, Takas, kad ir kokia ten jo pavardė, turėjo viską, ko jo rūšies patelės trokšta iš patinų. Jis buvo aukštas, plačiapetis, siaurų klubų. Šįvakar ji nematė jo krūtinės raumenų, nors nekilo jokių abejonių, kad po pilku švarku jų tikrai yra. Per tą be marškinėlių sužaistą krepšinio kėlinį ji pastebėjo daugiau, nei turėjo.

O gyvūnų pasaulyje raumenys reiškia jėgą.

Dar vienas biologinis jo pranašumas.

Be to, jo veidas buvo simetriškas. Kvadratinis žandikaulis, ryškūs skruostikauliai, proporcinga nosis, smakras ir kakta. Akys proporcingai nutolusios viena nuo kitos. Tobulai sulygiuotos lūpos. Simetriškas veidas – vienas iš pagrindinių fizinės traukos žymių ir Takas visa tai turi.

Bet Kesė vis vien nesuprato.

– Man reikia į tualetą, – tarė ji, pasisukusi į Džiną. – Pasistenk nesusipykti su juo, kol manęs nebus. Prisimink, Risė mumis pasitiki.

– Elgsiuosi nepriekaištingai, – patikino ją Džina.

Kesė nepatikėtų ja nė per nago juodymą, jei tik būtų mokėjusi atpažinti sarkazmą, bet dabar tik patenkinta linktelėjo galva.

– Štai, pasidažyk, – tarė Džina ir iš delninės ištraukė tamsai raudoną lūpdažį, kuriuo anksčiau buvo padažiusi Kesei lūpas.

Kesė susiraukė.

– Kodėl?

– Nes, – atsiduso Džina. – Tokia dailių lūpų kaina. – Ji pamojavo tūbele draugei prieš nosį, tačiau ši tik žiūrėjo į ją it į neatpažintą objektą, kurio anksčiau nėra nė akyse regėjusi. – Grožis reikalauja aukų.

Kesė nusišypsojo. Kokia nuvalkiota frazė. Grožis reikalauja aukų. Džinos mokoma, ji sužinojo daug dalykų apie tai, ką reiškia būti moterimi. Džina galėjo avėti žudikiškai aukštus batelius klube visą naktį ir nė sykio nesusiraukti. Per šiuos dešimtį metų Kesė kone viską pamiršo, bet visada prisimins, kaip Džina priglaudė ją po savo sparnu – lyg australiškąją Elaizą Dulitl.

Žinoma, Kesei sunkiai sekėsi išlaikyti moteriškumo testą, bet Džina buvo miela ir kantri, o gyvybinga jos asmenybė tiesiog traukė žmones prie savęs. Kesė ir Džina palaikė kontaktą, nepaisant prarajos, atsivėrusios tarp nuostabiojo ketvertuko po to, kai Džina tą lemtingą paskutiniąją naktį prieš dešimt metų išrėžė Marnei tiesą apie savo vienos nakties nuotykį su Karteriu.

O dabar, praėjus dešimčiai metų, Džina vis dar patarinėja jai mados klausimais. Vos pažvelgusi į beformę ilgą suknelę, kurią Kesė ketino vilktis, ji pavadino ją katastrofa. Nespėjus Kesei susivokti, ji pasijuto apgaubta švelnaus vynuogių spalvos audeklo be rankovių didele iškirpte, korsetu ir A formos sijonu vos žemiau kelių.

Tiesūs rudi jos plaukai buvo išlaisvinti iš paprastai juos varžančios storos medžiaginės gumelės ir susukti laisvomis garbanomis. Gavo ir blizgius žemakulnius batelius su dirželiais. Pasirūpinta ir akių vokų šešėliais bei tušu. Su pasimėgavimu užteptas lūpdažis.

– Pasidažyk dar, – pakartojo Džina.

Nusilenkusi visažinei, Kesė paėmė tūbelę ir nuėjo.

Takas atėjo prie stalo, kur buvo pasodintas. Jam maudė kelį, bet jis to nepaisė, nes stebėjo geidulingą sekso dievaitę varno juodumo plaukais. Ji vilkėjo kažką raudono ir aptempto, sėdėjo ir žiūrėjo į jį šypsodamasi putliomis lūpomis. Būdamas patyręs moterų vilkas, jis mėgavosi vaizdu.

Mestelėjo jai vieną iš tų savo žudikiškų šypsenų. Žinojo, kad tai žudo, nes Cosmopolitan straipsnyje apie jį visas puslapis buvo skirtas neįtikėtinai gudriai jo šypsenai.

– Nagi, regis, man ši naktis bus sėkminga, – nutęsė jis, sąmoningai ištempdamas balses, viliodamas ją pietietišku savo žavesiu. Jo akcentas per visus tuos kelionių ir gyvenimo toli nuo Teksaso metus atbuko, bet prireikus jis vis dar galėjo juo pasinaudoti.

Anot žurnalų, moterys tiesiog dievina pietietišką kaimietuko charizmą.

Džina kilstelėjo elegantiškai išlenktą antakį.

– Ak, nejaugi? Papasakok plačiau, – sumurmėjo ji.

– Aaa, tu britė. – Jis išsiviepė. – Džina, ar ne?

Ji linktelėjo.

– O tu puolėjas.

Takas patikrino artimiausią ranka užrašytą kortelę su vardu ir nusivylė pamatęs, kad sėdės tiesiai priešais šią seksualią anglę. Jis iškėlė kortelę ir pažvelgė į moterį.

– Ką manai, gal pakeiskime šitą su ta, kuri šalia tavęs?

– Hmm… – Džina padėjo alkūnes ant stalo, pasirėmė smakrą delnu ir apsimetė galvojanti. – Manau, Risė norėjo mudu atskirti.

Takas metė jai įsižeidusį žvilgsnį.

– Ir kodėl gi?

– Manau, ji bijojo, kad mudu susipešime.

Jis ir toliau vaidino įsižeidusį.

– Dėl ko?

– Dėl jos neseno… pavadinkime tai… išsiskyrimo su jaunikiu. Geriausiu tavo draugu?

– Ak. Na, jei tai nerūpi Dilanui, kodėl turėčiau pykti aš, ar ne? Be to, – pridūrė Takas, prisitraukęs kėdę ir atsisėdęs, protestuojant maudžiančiam keliui. – Puikiai galiu flirtuoti ir iš šitos pusės.

Džina nusijuokė. Negalėjo susilaikyti. Šio milžino puolėjo ego buvo kaip visos Šiaurės Amerikos.

– Negi tu toks geras?

– Brangute, aš geriausias.

Džina iš tolo pastebėjo prie stalo grįžtančią Kesę. Dirstelėjo į Taką. Būtų neblogai pamatyti jį šiek tiek nuleistą ant žemės.

– Suveikia kaskart, ar ne?

Takas išsišiepė, pamatęs staigiai užsiliepsnojusias jos akis.

– Kaskart.

– Niekas neatsparus tavo žavesiui?

Takas papurtė galvą.

– Moterys mane dievina. Jei objektas moteriškos lyties ir kvėpuoja… – Jis gūžtelėjo pečiais ir apakino ją dar viena plačia šypsena. – Ką galiu pasakyti? Turiu dovaną.

Džina atsakė šypsena. Jis išties pribloškiamai gražus vyras, o geležinis jo pasitikėjimas savimi tik pridėjo žavesio. Gaila, kad ji nenusiteikusi žaidimams, nes naktis lovoje su Taku būtų puikus būdas užmiršti, kaip ji susimovė prieš daugelį metų.

Bet nebuvo tam nusiteikusi.

Vos tik diskotekų vedėjas užgrojo pirmąjį vakaro kūrinį, Takas išnaudojo progą.

– O, groja mūsų dainą, – erzino jis. – Gal baikime apsimetinėti ir tiesiog pašok su manimi, Džina?

Džina akimirką susimąstė, nepamiršdama, kad prie jų vis artėja Kesė.

– Ne, priversti mane šokti būtų pernelyg paprasta. Gal norėtum susilažinti?

Takas jai nusišypsojo. Moteris, kuri mėgsta lošti – vis geriau ir geriau. Jis palinko į priekį.

– Klausau pastatęs ausis.

– Lažinuosi, kad jos… – Džina kinktelėjo galva, parodydama į Kesę, – pašokti nepriversi.

Takas pasisuko kėdėje pasižiūrėti, ką jam parinko Džina. Jų link žingsniavo maždaug Džinos amžiaus moteris violetine suknele. Ilgi rudi jos plaukai laisvomis garbanomis krito ant dailių pečių. Ji turėjo mielą nosytę, gražias akis ir įdomias lūpas, ėjo, regis, visiškai abejinga aplinkiniams, o jos kaktą puošė vos žymi raukšlė, lyg mintimis ji būtų visai kitur.

Tikrai ne anglė katytė.

Nepriminė ji ir įprastos futbolo ir futbolininkų gerbėjos. Vis dėlto ji juk moteris, o Takas mėgo iššūkius. Atsisuko atgal ir nusišypsojo Džinai.

– Saldainiukas.

Džina nusijuokė.

– Va čia tai bus įdomu.

Takas kilstelėjo antakį.

– Ką gausiu laimėjęs?

Džina nusišypsojo.

– Kesės kompaniją, žinoma.

Takas kryptelėjo galva.

– Žinoma.

Nepaisant ankstesnio nerimo dėl to, kad palieka Džiną ir Taką drauge, per tas penkiolika minučių Kesė nė karto apie tai nesusimąstė. Jos mintys sukosi apie astronomijos mokslinio darbo, kurį skaitė vakar vakare, atradimus. Džinos liepta net lūpdažiu dažėsi visiškai apie tai nemąstydama, tik prisimindama stebinančią informaciją.

Grįžusi prie stalo ji akimirką nustebo, pamačiusi drauge su Džina sėdintį Taką – panašu, kad juodu visai gerai sutarė. Mintis apie mokslinį darbą trumpam nuvijo šalin.

– Ar čia viskas gerai? – paklausė ji.

Takas giliai įkvėpė, atsistojo ir apakino Kesę geriausia labas, mažule šypsena.

– Labas, – prabilo jis. – Aš Risės pusbrolis Takas. – Jis ištiesė ranką. – Neįtikėtinai malonu susipažinti, panele.

Kesė sutrikusi sumirksėjo jam. Į galvą vienu metu šovė dvi mintys. Tas vyras įstabiai kvepia. Ir tai ne jo kvepalai, nes ji buvo beveik tikra, kad nieko dirbtino neužuodžia. Gal tik muilo ar dezodoranto dvelksmas.

Bet šitai buvo kur kas primityviau. Stipriau. Galingiau. Ji troško prispausti nosį prie jo marškinių ir įkvėpti jo. Tas kvapas reikalavo, kad ji taip ir pasielgtų, tad Kesei teko rankomis įsiremti į kėdės atlošą, kad to nepadarytų.

Tai šitai ir yra feromonai.

Mokslininkai ištisus dešimtmečius žinojo apie jų egzistavimą, o kvepalų gamintojai lygiai tiek pat laiko mėgino juos ištobulinti, o štai iš šio vyro jie dvelkte dvelkė.

Jos seilių liaukos pasiuto dirbti ir ji, vis dar kovodama su troškimu jį apuostyti, sunkiai nurijo.

Antras dalykas – jo akys. Jos buvo intensyviai, gąsdinamai mėlynos. Lygiai tokios pat spalvos, kaip sprogstanti žvaigždė, kurią kartą matė pro teleskopą. Lyg ne iš šio pasaulio. Kosminės. Užburiančios.

Takas nužvelgė aukštyn pakeltą Kesės veidą. Ji spoksojo į jį vos pravėrusi lūpas, ausis pasiekė prislopintas jos kvėpavimas. Jis dirstelėjo į Džiną ir išsiviepė.

Saldainiukas.

– Panele?

Kesė prisivertė sugrįžti iš visatos, kurią matė jo akyse, nors hipnotizuojantis jo kvapas vis dar dainavo jai it sirena ant uolų.

– Ak, taip… atleisk. – Ji papurtė galvą. Ką jis pasakė? Vardą. Jis prisistatė. – Aš Kesė, – tarė ji. – Kasiopėja.

O tada ji padarė klaidą – suėmė ištiestą jo ranką ir feromonai tučtuojau užvaldė ją.

– Tai tu moksliukė, – tarė jis švelniai, vis dar šypsodamasis jai.

Kesę užliejo dar viena svaiginanti vyriškumo banga ir prireikė kelių akimirkų, kad jos smegenims pavyktų išnirti iš rūko.

Taip, ji moksliukė. O jis raumuo. Jos intelekto koeficientas lenkia jį kokiu šešiasdešimt taškų – jei ne daugiau. Ji nekvailėja prie vyrų. Nekvailėja ir taškas!

Tai ir elkis atitinkamai!

Ji staigiai ištraukė ranką.

– O tu raumenų kalnas, – tarė ji, ne tik konstatuodama faktą, bet ir norėdama tai priminti sau pačiai.

Takas neįsižeidė. Tik metė Džinai apsimestinai įskaudintą žvilgsnį.

– Kodėl jaučiu, kad Kesei raumenys nelabai patinka?

Džina gūžtelėjo petimi.

– Nepriimk to asmeniškai. Kesei iš viso vyrai nepatinka. – Jis kreivai pažvelgė į ją ir ji tuoj pasitaisė, neleisdama jam balsu ištarti to, ką mąstė. – Ir moterys ne.

Takas išsiviepė ir grąžino savo dėmesį į Kesę. Na, gerai, panašu, kad bus nelengva. Jo mama vis vien nuolat kartoja, kad jam viskas einasi per lengvai. Jos akys iš arti dar gražesnės. Pilkai mėlynos kaip miglotas ežeras, o subtilūs pilki ir sidabriniai šešėliai tobulai paryškino abi spalvas.

Jis krestelėjo galva į jos vietos kortelę ant stalo ir tarė:

– Panašu, kad turėsi visą vakarą savo nuomonei pakeisti. – Tada atstūmė jai kėdę ir nusišypsojo.

Akimirką Kesė nejudėjo. Tik spoksojo į jį, o duslus jo balsas prisijungė prie svaiginančio kvapo ir persmelkė kiekvieną jos ląstelę seksualiniu nerimastingumu. Jos speneliai sustangrėjo it karoliukai, įsirėmė į ploną Džinos paskolintos suknelės medžiagą ir privertė sugrįžti į realybę.

– Paprastai man reikia keleto įrodymų iš patikimų šaltinių, kad pakeisčiau apie ką nors savo nuomonę, – manieringai tarė ji ir atsisėdo į savo vietą.

– Prisiminsiu, – sumurmėjo Takas ir šypsodamasis sustingusia šypsena prisėdo šalia. Atsilošęs kėdėje įsistebeilijo į su stalo įrankiais besiknebinėjančią Kesę. – Panašu, kad tu ne vietinė, – tarė jis.

– Ne. – Tik dėl to, kad Risei pasirodė gera mintis pasodinti juos šalia, nereiškė, kad ji turi būti sukalbama.

Džina užvertė akis ir pasigailėjo Tako.

– Kesė australė.

– A. Iš kur? Sidnėjaus? Anas dailus miestelis, – tarė jis.

– Kanberos, – atsakė Kesė ir perbraukė pirštu peilio briauną. – Sostinė, – pridūrė. Daug kas to nežino.

O jis juk raumuo.

– Na va, – tarė jis, palinkdamas į priekį, žvilgsnis nušoko prie Džinos ir tuoj vėl grįžo prie Kesės. – Galėtume surengti Jungtinių Tautų susitikimą.

– Sunkiai, – tarė Kesė, beviltiškai bandydama kiek įmanoma labiau atsilošti ir nepamiršti, kad jis raumenų kalnas – futbolininkas – nors jo feromonai ir tokie galingi, kad jį derėtų studijuoti Smithsonian institute. Arba melžti ir parduoti aukcione daugiausiai pasiūliusiam kvepalų gamintojui.

– Jungtinės Tautos turi šimtą devyniasdešimt tris narius. Ir jie susitinka Ženevoje. – Ji pažvelgė į Taką. Raumenims nekaip sekasi geografija. – Šveicarijoje.

Takas kilstelėjo antakį. Buvo įpratęs, kad žmonės susidaro išankstinę nuostatą apie jo protą. Tiesą sakant, dažniausiai jis taip ir vaidindavo – nes pričiupti arogantiškus žmones velniškai smagu.

Panašu, kad su Kese jis išties pasismagins.

– Ji šiauriau Airijos, ar ne?

Kesė papūtė lūpas.

– Europoje.

– Europoje? Velnias, – tarė Takas, paryškinęs akcentą. – Visada painioju.

– Žinoma, jei kalbi apie Saugumo Tarybą, – tęsė Kesė, nes gilus, nosinis jo akcentas palietė kažkokias nematomas stygas, kurių ji nė nežinojo turinti. – Tai ji Niujorke. Ir tau nusišypsotų sėkmė, nes Australija kaip tik gavo vietą Saugumo Taryboje.

Takas metė kreivą žvilgsnį į Džiną, ši mirktelėjo ir išsišiepė, akivaizdžiai mėgaudamasi tuo, kas dedasi. Takas jau norėjo pasakyti kažką panašaus į Saugumo Taryboje jie dėvi tuos juokingus mėlynus šalmus, ar ne, bet staiga pasigirdo despotiškas Risės senelės sesers Ados balsas.

– Samuelis Takeris, – tarė ji savo ryškiu, arogantišku Niujorko akcentu. – Kaip čia prasmukai nepastebėtas?

Takas atsistojo ir nusišypsojo moteriai, save vadinusiai šeimos matriarche. Būdama užkietėjusia janke, dažniausiai ji apsimesdavo, kad kiti nė neegzistuoja, bet jis jautė prielankumą aštrialiežuvei aštuoniasdešimtmetei.

– Teta Ada, – tarė jis, griebdamas ją į glėbį ir širdingai apkabindamas. – Kaip matau, vis dar daili it paveikslėlis.

Kesė, pajutusi, kad Takas ir visa užvaldantis jo vyriškumas leido jai atsikvėpti, susmego kėdėje.

– Nemeilikauk man, jaunuoli. Ko iš taip toli atsibeldei?

Takas mostelėjo stalo link.

– Palaikau kompaniją Risės draugėms.

– Risė… – purkštelėjo Ada. – Nubėgo paskui tą jūrininką… Ta mergaitė pametė protelį, su kuriuo gimė… Laimei, man ji vis tiek patinka.

– Nagi, teta Ada, – erzino Takas. – Maniau, kad aš tavo numylėtinis. – Ada žaismingai plekštelėjo jam per petį, tada pakėlė vieną seną, raukšlėtą ranką ir suspaudė jam skruostą.

Suskambo Džinos mobilusis, bet ji ignoravo skambutį. Negalėjo nuspręsti, kas labiau stebina – milžinas puolėjas, besimeilinantis senutei, ar persigandusią stirną primenantis Kesės veidas. Bet telefonas nepaliaujamai skambėjo ir Ada atsisuko į ją, nudiegdama įsakmiu žvilgsniu.

– Na, mergaite, atsiliepsi ar ne?

Kaipmat atpažinusi autoritetą, Džina paspaudė pokalbio pradžios mygtuką. Ekrane švietė pažįstamas numeris.

– Tai Risė, – pranešė ji.

– Risė. – Vėl purkštelėjo Ada. – Pasakyk jai, kad grįžtų. Šis nevestuvių vakarėlis buvo jos vištos smegenėlių mintis.

Džina nusijuokė, bet jai atsiliepus Ados dėmesys jau buvo nuklydęs.

Kita gudraus jos žvilgsnio auka tapo Kesė.

– Čia tavo mergaitė? – paklausė ji, pasisukusi į Taką.

– Visai ne, – išdidžiai atrėžė Kesė.

Tada Takas atsisegė švarką ir šis atsilapojo, jos link paleisdamas svaiginančią feromonų dozę. Ji trumpam užsimerkė, nes primityvaus atsako raginamas jos pulsas šoktelėjo.

– Ne visai tavo skonio, – tarė Ada, abejinga Kesės neigimui.

– Aš nesu jo mergaitė, – pakartojo Kesė, nors beveik girdėjo, kaip kiekviena ląstelė kviečia jį vardu.

– Viskas gerai, – patikino ją Ada. – Nekenčiu įprastų jo skonio mergaičių. Pernelyg… įmantrios.

Takas nužvelgė Kesę. Ji žiūrėjo į jį susiraukusi, antakiai nepešioti, nesegėjo nė vieno papuošalo. Niekas pasaulyje nebūtų jos pavadinęs įmantria. Ir visgi kažkuo ji jį išties intrigavo…