Читать книгу Gazbija. Santuoka iš pareigos - Andie Brock - Страница 2

– Kas esi ir ko nori? – Zajedas šiurkščiai sumurmėjo Nadijai į ausį. Jos veidas atsidūrė pagalvėje, tamsios garbanos trukdė ką įžvelgti.

Moteris negalėjo pratarti nė žodžio, sunkiai sekėsi net kvėpuoti. Zajedas laikė užlaužęs jos rankas virš galvos, suėmęs abu riešus į tvirtą glėbį. Ji jautė, kaip vos nepraranda sąmonės nuo apėmusio išgąsčio. Lėtai ir atsargiai mėgino pasukti galvą tikėdamasi, kad kai šeichas ją atpažins, paleis ir suteiks progą pasiaiškinti. Nors ir nežinojo, ką pasakyti.

Tačiau tai, ką išvydo, privertė pamiršti tokias mintis. Tamsios akys, į kurias žiūrėjo, vis dar buvo kupinos nuožmaus ryžto pulti. Visi veido bruožai leido suprasti, kad gana rimtai prisidirbo: stipriai sukąstas žandikaulis, pasislėpęs po dailiai nuskusta barzda, tamsūs, netvarkingi antakiai, suraukti į grėsmingą miną, suspaustos lūpos. Juk jis nužudys ją? Nadija mirs. Ją pribaigs nepažįstamasis savo lovoje, supjaustys į mažyčius gabalėlius ir sušers rūmų sakalams.

– Čia tik aš, – ji garsiai suriko, stebeilydamasi į Zajedą plačiomis, baimės kupinomis akimis, – Nadija. – Ji pasirangė, tikėdamasi išlaisvinti nors kurią kūno dalį, bet judesys juos tik labiau suartino ir ji iškart sustingo. Tas jausmas, panašus į spazmą, kurį juto kažkur žemai, kur jie buvo ypač artimai susiglaudę, juk čia baimė?

– Puikiai žinau, kas esi, – Zajedo iškvėptas oras nuvilnijo jai per veidą. – Tik ką, po velnių, veiki mano lovoje. – Jo balsas buvo pilnas pykčio ir jis dar stipriau suspaudė moters riešus. – Noriu atsakymų. Tuojau pat.

– Jūsų karališkoji didenybe, – Nadijai buvo sunku kalbėti, kai šeichas gulėjo ant jos visu svoriu. Ji iš visų jėgų stengėsi nejudėti ir sumirksėjo tamsiai mėlynomis akimis, spoksodama į grėsmingąjį užpuoliką. Vienintelė viltis išgyventi – su juo pasikalbėti. Jei pavyks. – Galiu užtikrinti, kad neturiu jokių piktų kėslų. Tiesiog mane apėmė nenumaldomas noras vėl jus pamatyti.

– Žinoma, net neabejoju, – jo tonas buvo perpildytas ironijos. Kai Zajedas šiek tiek sujudėjo, Nadija tai pajuto visu kūnu. – Bijau, kad teks labiau pasistengti. Kam dirbi ir ko nori?

– Prisiekiu, niekam. Atėjau visiškai viena.

– Netikiu, – šiurkštus jo šnabždesys prisilietė prie jos odos. – Atėjai nukreipti mano dėmesį? Ar ne? Kol būsiu su tavimi, bendrininkas įslinks čia ir perpjaus man gerklę? – Tvirtai surakinęs rankas, Zajedas šiek tiek pasikėlė ir pažiūrėjo sau per petį, tarsi tikėdamasis rasti jau betykantį užpuoliką su peiliu, paskui vėl prisispaudė prie Nadijos krūtinės. Moters akys išsiplėtė. Jo judesiai šiek tiek pakeitė vyro poziciją ir dabar jos dubuo lietėsi su jo.

– Ne, nieko panašaus, aš tik…

– Arba perpjaus gerklę mano tėvui? Todėl čia esi? Žinau, kad mano tėvas turi daug priešų.

– Ne. Turite manimi patikėti, nesiruošiu niekam perpjauti gerklės.

Dabar praverstų šiek tiek sėkmės. Nadijos rankos vis dar buvo tvirtai laikomos jai virš galvos, krūtys prispaustos raumeningos Zajedo krūtinės. Regis, neįmanoma jaustis labiau pažeidžiamai, labiau apnuogintai. Dar blogiau, kad Zajedas buvo beveik nuogas. Moteris jautė, kaip nuo akivaizdaus vyriškumo jai ima mausti žemai pilve, žinojo, kad čia nieko bendro su didžiuliu ją prispaudusiu svoriu. Nadija pabandė giliai įkvėpti, bet ir oras buvo pilnas jo kvapo, svaiginančio muskuso kvapo dušo želė ir besiveržiančių feromonų mišinio.

– Tuomet ką čia veiki, Nadija? – Zajedo veidas nusileido taip žemai, kad buvo vos per plauką nuo jos. Jo bauginantys bruožai susiliejo, o lūpos vos jos nelietė. – Turi lygiai minutę iškloti man tiesą.

– Taip ir padarysiu, – ji prikando lūpą ir stengėsi nors kiek tvardytis, – iškart, kai mane paleisite.

– Aha, – numykė Zajedas, – viskas veikia ne taip. – Jis atlošė galvą. – Tučtuojau pradedi kalbėti, arba pakviesiu pilies sargybinius.

– Ne! Nekvieskite, – jos bandymas nepaklusti buvo bergždžias.

Viskas vyko visai ne pagal sumanymą. Nadija nesitikėjo, kad su ja bus elgiamasi kaip su užpuolike. Dėl dievo meilės, juk ji turėjo atrodyti viliokliškai. Šeichas turėjo neatsispirti geismui, o vėliau ir jai pasipiršti. Gal taip jų karalystėms būtų pavykę išvengti karo. Bent jau Nadija taip galvojo. Dabar tiek jos sumanymai, tiek ir ji pati buvo traiškomi vyro, kuris, regis, buvo labiau linkęs ją pasmaugti nei su ja pasimylėti. Bet Nadija privalėjo pamėginti dar kartą.

– Prieš ką sakydama reikalauju, kad paleistumėte mano rankas.

– O, reikalauji? – Zajedas prunkštelėjo. – Neįtikėtina. Nežinau, ar pastebėjai, bet tavo padėtis nelabai palanki kelti reikalavimams. Siūlyčiau atsikratyti išdidumo ir pasiūlyti man nors vieną gerą priežastį, dėl kurios neturėčiau tuojau pat iškviesti sargybinių, kurie tave surakintų ir įmestų į rūmų kalėjimą. Turi dešimt sekundžių.

– Gerai jau, – Nadija suvilgė išdžiūvusias lūpas. – Atėjau čia… – Jautė, kaip su kiekviena prabėgusia sekunde vis smarkiau daužosi širdis, kaip šiurkštūs plaukai ant vyro krūtinės liečiasi prie jos, kaip teka prakaitas, kuris juos beveik suklijavo. – Tikrai atėjau viena, tik todėl, kad tikėjausi… Tikėjausi, kad galėsiu jus patenkinti. – Paskutiniai moters žodžiai išsiveržė paskubomis ir net ji pati suprato, kokie jie buvo absurdiški. Šiaip ar taip šeichas tikrai neatrodė patenkintas.

– Laikas baigėsi.

– Kalbu rimtai, – padėtis atrodė beviltiška, moteriai užėmė kvapą.

Gulėdama savo lovoje Harite, Nadija įsivaizduodavo šią akimirką, stengėsi jai pasiruošti, žinojo, kad turės sutelkti visą turimą drąsą ir tvirtybę, kad galėtų ištverti šį išbandymą.

Įrodinėjo sau, kad rezultatas bus to vertas. Jei teks paaukoti savo nekaltybę, kad atidėtų bręstantį karą tarp Harito ir Gazbijos, nedvejodama ir paaukos. Nadija mylėjo savo šalį, nors ir ne visada atrodė, kad šalis mylėjo ją. Šis beprotiškas, rizikingas ir nepaprastai pavojingas sumanymas buvo vienintelė jos proga kažką pakeisti.

Tačiau beširdis šeichas, kurį įsivaizduodavo, buvo nė kiek nepanašus į tikrąjį. Išvaizdus vyras, kuris protingomis akimis spoksojo į ją, nutaisęs ryžtingą miną, Nadiją jaudino kur kas labiau.