Читать книгу Idenai. Paslėptas grožis - Andrea Laurence - Страница 2

– Man reikia šio darbo. Man reikia šio darbo. Man reikia šio darbo.

Pasigirdus pono Ideno skambučiui, Sema suspausdavo smilkinius ir kartodavo šią maldelę, bet nuotaikos tai nepakėlė. Tiesą sakant, kaskart imdavo siaubingai skaudėti galvą. Agnesės nebuvo dar tik tris dienas ir nebus dar ilgai. Jos krikštamotei gal patiko rūpintis tokiais viršininkais, bet Sema šio sugebėjimo neturėjo.

Agnesė perspėjo, kad jis bjaurus, ir tai buvo tiesa. Jis jos tiesiog nepastebėjo ir tai skaudino. Taip, jis buvo labai užsivertęs darbais. Buvo atsakingas už savo imperiją. Bet kodėl šis vyras toks nedraugiškas ir nemandagus? Kodėl nepasiteirauja, kaip jai sekasi, nepalinki labo ryto? Tik šaukė ant jos ir įsakinėjo. Atnešk tą, padaryk aną, atnešk man mano pietus!

Ji susitaikė su mintimi, kad niekada nepateks į jo kabinetą. Jis nepaisė jos užuominų, kad to norėtų, taigi, ši paslaptis taip ir liks neatskleista. Bet ir pats iš savo kabineto niekur nėjo. Jau tūnodavo jame, Semai atėjus į darbą, ir tikriausiai išlįsdavo tik jai išėjus. Kam tuomet reikėjo primygtinai reikalauti pasirašyti paslapties saugojimo sutartį, jei vienintelė paslaptis, kurią jai pavyko išsiaiškinti, buvo ta, kad jos vadovas bukagalvis? Tačiau, pasiklausiusi kitų darbuotojų kalbų, suprato, kad ir tai jokia paslaptis.

– Man reikia šio darbo.

Sema perskaitė dar kelis naujus elektroninius laiškus ir pradėjo spausdinti atsakymus. Diena ėjo į pabaigą ir jai buvo sunku susikaupti. Galvos skausmas sustiprėjo iki šleikštulio. Jau seniai buvo patyrusi migreną, bet stresas tikrai gali ją sukelti. Jos kompiuterio ekranas švietė per ryškiai. Nuo menkiausio garso imdavo skaudžiai dilgsėti viršugalvį. Norėjo namo – reikėjo išgerti vaistų ir valandėlę nusnūsti, kad galva rimtai neįsiskaudėtų.

– Pone Idenai? – Sema prisivertė nuspausti mikrofono mygtuką.

– Taip? – kaip visada, jo balsas buvo suirzęs ir nepatenkintas.

– Prastai jaučiuosi. Gal galėčiau eiti namo?

– Ar mirtina?

Kvailas jo klausimas privertė ją krūptelėti.

– Regis, ne.

– Užkrečiama?

Naujasis jos viršininkas, matyt, nemėgsta ligonių. Jam ji nerūpi – nebent atgultų į mirties patalą ar patektų į ligoninę.

– Ne, pone. Man migrena. O savo vaistus palikau namie.

Jis nieko neatsakė, bet po akimirkos atsidarė sidabrinis stalčiukas. Sema lėtai atsistojo ir nuėjo prie jo. Jame gulėjo buteliukas su ibuprofeno tabletėmis. Jos jai nepadės. Regis, ponas Idenas niekados nepatyrė migrenos. Bet jo atsakymas aiškus. Namo eiti jis neleidžia. Ji paėmė buteliuką ir nurijo kelias tabletes. Geriau jos nei nieko. Jei būtų išgėrusi vaistų anksčiau, skausmas tikriausiai nebūtų toks stiprus.

– Pietus užsakiau iš italų restorano, – pasakė jis, tarsi ankstesnio jų pokalbio nė nebuvo ir šis klausimas jau būtų išspręstas. – Juos į registratūrą atneš maždaug po penkiolikos minučių.

Ji sukaupė visas jėgas, kad nepasakytų ko nemalonaus. Jam visiškai nerūpėjo, kad ji prastai jaučiasi. Jam net į galvą nešovė mandagiai paprašyti, kad ji juos atneštų, juolab pridurti „prašau“ ar „ačiū“. Turėjo susiprasti pati. Beje, jis niekados nepasiteiravo, gal ir ji norėtų ko užsisakyti. Griežinėlis mocarelos tikrai pataisytų jai nuotaiką ir padėtų pasijusti geriau, bet tokio pasiūlymo ji turbūt nesulauks.

Arba jis genijus, kuris neturi laiko rūpintis kitais, svarstė Sema, arba į ją, jo nuomone, neverta kreipti dėmesio.

– Juos atnešusi, įdėkite į stalčiuką, – pridūrė jis, tarsi ji būtų turėjusi kitą pasirinkimą. Jis jos neįsileidžia, tad pietūs keliaus stalčiuku.

Sema nieko jam neatsakė, paėmė iš rankinės kelis dolerius, o nuo grindų – krepšį su skalbiniais, kurį rado padėtą prie savo stalo dar ryte. Jos neišleido namo ir ji nutarė pamaištauti. Nusileis laiptais žemyn, paliks ten jo skalbinius, kad nuneštų į sauso valymo įmonę, o pati iš šalia esančio skyriaus paims jau išvalytų skalbinių paketą. Gal jai padėtų puodelis kavos? Jei negaiš, spės grįžti dar prieš ateinant pasiuntinukui.

Ir apskaičiavo teisingai. Jai grįžus į priimamąjį, pasiuntinukas jau stovėjo su maisto paketu prie stalo. Sema čiupo jį jam iš rankų ir, praėjusi visus, jos nuomone, kvailai juokingus apsaugos postus, laimingai sugrįžo į savo kabinetą. Padėjusi abu paketus ant stalo, nužingsniavo pasiimti puodelio iš nedidelio baro, kuriame Agnesė laikė ir šiaip visokių produktų. Pusiaukelėje ją pasivijo grėsmingas pono Ideno balsas iš garsiakalbio.

– Ė… kur mano pietūs, panele Deivis?

– Nepasiusi, gali ir palaukti, – suburbėjo sau po nosimi ir, paėmusi puodelį, su trenksmu uždarė spintelės dureles. Nors ji tai pasakė ne į mikrofoną, jis, be jokios abejonės, turėjo ją girdėti, žinoma, jei sienos nebuvo išmuštos garsui nelaidžia medžiaga. Jai nerūpėjo. Skaudėjo galvą, prastai jautėsi ir apskritai vos valdėsi. Nedavė jam jokios dingsties šitaip bjauriai su ja elgtis.

Priėjusi prie stalo paėmė popierinį paketą su maistu ir nuėjo prie stalčiuko. Bet jo į stalčių nedėjo. Visas šis reikalas jai gerokai įgriso. Jei jam nerūpi, kad jai skauda galvą, ji irgi nesuks sau galvos dėl tuščio jo pilvo. Jei nori laiku pavalgyti, tegul pats ateina ir pasiima. Ji užnešė paketą laiptais. Tegul dabar jis žengia tuos kelis iki jo likusius žingsnius.

Sema stumtelėjo paketėlį prie stalo krašto ir klausiamai išlenkusi antakį pasižiūrėjo aukštyn į kameros akį. Po akimirkos metalinis stalčius išlindo priešais ją. Na ne, pagalvojo ji.

Ji ištraukė telefono laidą, išjungė kompiuterio ekraną ir atsisagstė megztinį. Priėjusi prie artimiausios kameros, nusivilko jį per galvą ir uždengė juo objektyvą. Iš kitos kameros jos stalas buvo nematomas, tad ji grįžo į savo vietą ir išsitraukė iš krepšio savo pietus.