Читать книгу Sukeisti gyvenimai - Andrea Laurence - Страница 2

Po keturių savaičių

– Sintija?

Balsas pro rūką bandė grąžinti ją iš miego, kurio taip reikalavo kūnas, globos. Norėjo liepti tam balsui trauktis, pasakyti, kad jai geriau miegoti ir užmiršti skausmą, bet jis primygtinai žadino.

– Sintija, atėjo Vilis.

Protas tarytum bandė dėl kažko įspėti: kas kartą išgirdusi savo vardą imdavo būgštauti ir suraukdavo kaktą. Tas jausmas panašus į drugelį, akimirksniui nutūpusį ant peties, bet iš karto nuplazdenusį, vos tik ištiesei į jį ranką.

– Geriau užsuksiu vėliau. Jai reikia poilsio. – Žemas sodrus vyriškas balsas grąžino ją dar arčiau realybės, o kūnas nevalingai į jį reagavo. Nuo pat pirmo karto, kai išgirdo, šis balsas turėjo tokią galią.

– Ne, Sintija tik snūduriuoja. Gydytojai nori, kad ji bustų, judėtų ir kalbėtų.

– Kam to reikia? Ji neatpažįsta nė vieno iš mūsų.

– Sako, kad jos atmintis bet kada gali grįžti. – Į abejingą vyro pastabą moteris atsakė šiek tiek suirzusi. – Labiausiai jai padėsime kalbindami. Žinau, tai nelengva, bet visi privalome stengtis. Sintija, mieloji, maldauju, nubusk.

Sąmonei grįžus, Sintija pramerkė akis. Kurį laiką bandė sutelkti žvilgsnį. Pirmiausia pamatė ligoninės lempas ant lubų, tada išryškėjo virš jos palinkusios pagyvenusios moters veidas. Kas ji tokia? Miglos aptemdytos smegenys ieškojo atsakymo. Pagaliau suvokė: tai jos motina, Polina Dempsi. Sintija nusivylė, kad neatpažino net jai gyvybę davusios moters.

Polina atrodė gražiai. Tamsūs plaukai dailiai sušukuoti. Tikriausiai neseniai lankėsi kirpykloje – žilų sruogelių nematyti, plaukai tarytum ką tik pakirpti. Ant kaklo ji ryšėjo šilkinį gėlėtą šalikėlį, priderintą prie mėlyno kelnių kostiumėlio ir žalių akių. Sintija pamėgino ištiesti ranką, kad pataisytų šalikėlį, bet trukdė sugipsuota ranka. Jei tik šiek tiek pasuktų šalikėlį, Polina būtų dar patrauklesnė ir šiuolaikiškesnė, nors Sintija ir pati nesuprato, kodėl taip pamanė. Amnezija – keistas dalykas.

– Mieloji, atėjo Vilis.

Sintijos susirūpinimas dingo, kai tik Polina paspaudė mygtuką, kad kilstelėtų lovos galvūgalį. Šį kartą gerai apgalvotais judesiais ji pasiglostė plaukus ir užsikišo sruogą už ausies, tada patogiau pasidėjo sunkią įtvarstytą ranką.

Sėdomis galėjo matyti Vilį, įsitaisiusį prie lovos galo. Jai sakė, kad tai jos sužadėtinis. Sintija žiūrėjo į gražų, dailiai apsirengusį vyrą šalia savęs ir negalėjo tuo patikėti. Šviesiai rudi jo plaukai kirpti trumpai, o ant viršugalvio palikti gana ilgi, kad būtų galima perbraukti ranka. Veidas aristokratiškų kampuotų bruožų, išskyrus putlias lūpas, į kurias susiprato spoksanti jam kalbant. Akys mėlynos, tik Sintija nesuvokė, kokio atspalvio, nes ilgokai vengė pasižiūrėti tiesiai į jas. Jautėsi nesmagiai, tik nežinojo kodėl. Gal dėl to, kad jose trūko jausmingumo. O gal dėl tiriamo jo žvilgsnio.

Sintija visiškai nieko nežino, ji netgi nežino, ko nežino, bet per pastarąsias keletą savaičių suprato, kad, regis, visai nepatinka savo sužadėtiniui. Tas vis laikėsi atokiau ir stebėjo suraukęs kaktą. O kai neatrodė abejojantis ar sutrikęs dėl to, ką sako ar daro Sintija, buvo tarytum abejingas ir jai, ir jos būklei. Vien apie tai pagalvojus norėjosi verkti, bet ji nedrįso. Vos tik susijaudindavo, subėgdavo slaugės ir duodavo vaistų, kurie užslopindavo viską, net jausmus.

Sutelkė žvilgsnį į Vilio aprangą. Sintijai labai patiko stebėti, kaip skirtingai žmonės rengiasi ir kaip derina drabužius. Jis atrodė įprastai. Tądien dėvėjo tamsiai pilką kostiumą, žydrus marškinius ir kaklaraištį su rombais. Vilis leidžia laikraštį, todėl gali ją lankyti tik per pietų pertraukas arba iš karto po darbo, jei tik neturi susitikimų. O jų šis vyras turėdavo labai daug.

Galbūt dėl darbo, o gal dėl to, kad nenorėjo jos lankyti, darbas tapo labai patogiu pasiaiškinimu.

– Labas, Vili, – šiaip ne taip pratarė Sintija, nors balsas ir neskambėjo taip, kaip norėjosi. Jos veidas daug operuotas – gydytojai puikiai padirbėjo, bet dar praeis nemažai laiko, kol viskas susitvarkys. Per avariją neteko priekinių dantų. Su naujais jautėsi tarytum su svetimkūniais. Ir netgi kai ištraukė siūlus ir tinimas nuslūgo, didžiuliai balti dirbtiniai dantys labai trukdė kalbėti. Balsas skambėjo taip, lyg rydama karštas žarijas būtų išsideginusi gerklę.

– Paliksiu jus vienus, – susizgribo Polina. – Gal kavos atnešti iš kavinės, Vili?

– Ne, dėkui.

Motina dingo tarpduryje ir juodu liko vieni didžiulėje privačioje ligoninės palatoje, skirtoje tik svarbiems asmenims. O Sintija tokia ir buvo, nes jos šeima prieš keletą metų ligoninei paaukojo daug pinigų. Bent taip jai sakė.

– Kaip šiandien jautiesi, Sintija?

Sintija nežinojo, ką atsakyti, tad akimirką svarstė. Veidą vis dar skaudeno, ranką maudė, bet šiaip savijauta visai nebloga. Bent neskaudėjo kaip pirmą kartą nubudus. Jei būtų pasakę, kad ją laikė uždarytą didžiulėje džiovyklėje ir suko tris dienas iš eilės, būtų patikėjusi. Diegė visą nuo plaukų šaknų iki kojų pirštų galiukų. Ji beveik negalėjo kalbėti ir nieko nematė, nes veidas baisiai ištino. Per pastarąsias kelias savaites Sintija nuėjo ilgą kelią.

– Šiandien visai neblogai, ačiū. O tu?

Vilis šiek tiek suraukė kaktą, bet tuoj pat nutaisė kitą išraišką.

– Gerai. Kaip visada daug darbo.

– Tu pavargęs. – Ji sakė tiesą. Ir nors nežinojo, kaip šis vyras įprastai atrodo, pastebėjo, kad tamsūs ratilai ir raukšlelės aplink akis kas kartą jį pamačius gilėjo. – Ar išsimiegi?

Vilis akimirką patylėjo, tada gūžtelėjo pečiais.

– Turbūt ne. Šis mėnuo labai sudėtingas.

– Tau reikia štai šito. – Sintija timptelėjo vamzdelį, jungiantį ją su lašeline. – Miegosi kaip kūdikis šešiolika valandų, nesvarbu, nori ar ne.

Vilis nusišypsojo, ir jai tai patiko. Kažin, ar Sintija matė jį besišypsantį nuo tada, kai atgavo sąmonę, bet pašmaikštavusi jau norėjo išgirsti jį juokiantis. Įdomu, ar jo juokas sodrus ir garsus? Į ją žvelgiantis kostiumuotas vyras skleidė pasitikėjimą savimi ir seksualumą, kurio negalėjo užslopinti net sterili ligoninės aplinka. Be abejo, jo juokas toks pat seksualus.

– Išties. – Vilis nuleido akis, lyg jaustųsi šiek tiek nesmagiai.

Sintija niekada nežinojo, ką sakyti savo sužadėtiniui. Nors nuolat lankė draugai ir šeimos nariai, ir ji galėtų prisiekti, kad nė vieno jų anksčiau nepažinojo, su niekuo nesijautė taip keistai kaip su Viliu. Sintija vylėsi, kad reikalai pasitaisys, bet niekas nesikeitė. Kuo maloniau elgėsi su Viliu, tuo labiau jai regėjosi, kad jis priešinasi, tarytum nesitikėtų iš jos mandagumo.

– Kai ką atnešiau.

Sintija atsisėdo – netikėti žodžiai nustebino.

– Tikrai?

Nuo pirmų dienų ligoninėje palatą užvertė mielomis smulkmenomis. Turbūt visas Manhatano gėles ir balionus sunešė į Sintijos palatą. Giminaičiai ar net svetimi žmonės, išgirdę apie nelaimę per žinias, dovanojo po kokį daikčiuką. Viena iš trijų išgyvenusiųjų lėktuvo katastrofą – šiokio tokio dėmesio vertas dalykas.

Vilis įkišo ranką į kišenę ir ištraukė mažytę aksominę dėžutę.

– Prieš keletą dienų paskambino iš oro linijų. Štai ką aptiko tvarkydami nuolaužas ir ieškodami daiktų. Mane susirado, perskaitę ant deimanto lazeriu išgraviruotą numerį.

Vilis atidarė dėžutę ir parodė žiedą su milžinišku deimantu. Iš pradžių Sintija pamanė, kad tai meistriška imitacija, bet žiūrėdama į ją lankiusius šeimos narius pastebėjo daugybę stambių juvelyrinių dirbinių, todėl suprato, kad atimantis žadą Vilio deimantas visiškai tikras.

– Nuostabus.

Vilis suraukė kaktą. Ko gero, ji kažką ne taip pasakė.

– Tai tavo sužadėtuvių žiedas.

Sintija vos nenusijuokė, bet laiku pastebėjo rimtą jo veidą. Sutriko, kad toks žiedas gali būti jos.

– Mano? – Sintija stebėjo, kaip Vilis švelniai mauna žiedą ant kairiosios jos rankos bevardžio piršto. Žiedas spaudė, bet juk ranka sulaužyta ir sutvarstyta, o pirštai ištinę. Sintija grožėjosi žiedu ir apsidžiaugė keistai pajutusi, tarytum matė jį anksčiau.

– Tikrai jaučiuosi, lyg būčiau jau mūvėjusi žiedą, – pratarė. Gydytojai ragino Sintiją kalbėti, vos tik pajus grįžtant menkiausius prisiminimus.

– Gerai. Tai vienetinis dirbinys, tad, jeigu taip jautiesi, vadinasi, regėjai anksčiau. Buvau nunešęs išvalyti ir patikrinti, ar neišsiklaipė aptaisai, ir labai norėjau grąžinti jį tau šiandien. Nesistebiu, kad pametei per avariją. Prieš vestuves vis laikeisi dietų, todėl žiedas tapo per laisvas.

– O dabar per mažas ir aš atrodau kaip bokso rungtynių pralaimėtoja, – nutaisiusi rūgščią miną sumurmėjo Sintija, skruostu nusirito skausmo banga. Bet labiau žeidė nusivylimas. Ji nė nenutuokė, kokia jos vestuvinė suknelė, bet jeigu norėjo suliesėti, ištinęs kūnas tikrai ne į naudą.

– Nesijaudink, juk turime laiko. Dar tik spalis. Iki gegužės toli, o tada jau būsi pasveikusi.

– Gegužę Plazoje. – Nežinia, kodėl Sintija būtent tai prisiminė.

– Viskas lėtai sugrįžta, – Vilis nusišypsojo, bet šypsena tarsi nepasiekė vyro akių. Jis atsistojo ir įsikišo dėžutę į kišenę. – Šįvakar vakarieniauju su Aleksu, tad jau metas.

Sintija prisiminė Aleksą – aplankė ją prieš savaitę. Vilio draugas iš mokyklos laikų ir sumanus flirto meistras. Nepaisydamas, kaip Sintija atrodo, pasakė, kad ji labai graži ir jei nebūtų Vilio sužadėtinė, ją pasigrobtų. Koks saldžialiežuvis, bet Sintija dėkinga už jo pastangas.

– Linkiu gero vakaro. O mes čia tegausime guminio viščiuko ir ryžių.

Tai išgirdęs Vilis nusiviepė.

– Ateisiu rytoj. – Ištiesė ranką, kad padrąsindamas paplekšnotų jai per delną.

Vos tik Viliui prisilietus Sintija pajuto nubėgant nugara pažįstamą virpulį. Kiekvienas mažiausio išvarginto nervo galiukas kalbėjo apie atpažinimą, o ne apie skausmą. Jai suspaudė krūtinę, ranka nevalingai griebė vyro ranką, kad išlaikytų ryšį, kurio taip ilgėjosi.

Kad ir kokie trumpi ir nežymūs, Vilio prisilietimai veikė geriau nei morfijus. Vyro pirštų paveikta oda atgijo ir maloniai dilgčiojo, o tai visiškai nederėjo tokios būklės. Taip jautėsi nuo pat pirmo karto Viliui švelniai pabučiavus delną. Ir net jei būtų neatpažinusi jo iš išvaizdos, kūnas vis tiek reaguotų į mylimąjį. Maloni srovė stipresnė už visa kita: skausmą, vaistus, sutrikimą.

O, kad taip reaguotų į vyrą, kuriam ir ji patinka. Ši mintis tarsi adatėlė susprogdino balioną, saugojusį nuo visko, kas blogai gyvenime.

Vilis žvilgtelėjo į savo ranką, tada stebėdamasis įsmeigė akis į Sintiją, todėl moteris suabejojo, ar jis jaučia tą patį, kaip ir ji. Tada dar pastebėjo, kad jo akys – šviesios, melsvai pilkos spalvos. Akimirką jo žvilgsnis atrodė švelnus ir kvietė artyn, vidinė šiluma tirpdė šaltumą, bet tada jo dėmesį atitraukė telefono pyptelėjimas kelnių kišenėje ir jis žengtelėjo atgal. Sulig didėjančiu nuotoliu tuštuma širdyje vis stiprėjo.

– Labanakt, Sintija, – tarstelėjo išsmukdamas pro duris.

Vyrui išėjus, palata vėl tapo šalta ir sterili, kaip ir visa ligoninė, ir tokia vieniša kaip tą akimirką ji dar niekada nesijautė.

***

Kitapus stalo Aleksas gurkšnojo gėrimą. Pirmuosius du užkandžius jis valgė tylėdamas. Vilis visada vertino draugo gebėjimą mėgautis tyla ir nemėginti megzti pokalbio vien tik pauzei užpildyti. Aleksas suprato, kad Vilis turi daug rūpesčių, todėl leido šiam išgerti viskio taurę, kad būtų lengviau kalbėtis.

Vilis pakvietė Aleksą vakarienės, nes norėjo pasikalbėti su nuoširdžiu žmogumi. Dauguma tesakydavo tai, ką jis norėdavo girdėti. Aleksas – vienas iš nedaugelio pažįstamų, turtingesnių už jį patį ir nelinkusių padlaižiauti, kad tik ką išpeštų. Nors bičiulis buvo pagarsėjęs merginų viliotojas ir šiaip ne iš tų, į kuriuos Vilis kreipdavosi, norėdamas pasitarti, kaip romantiškai praleisti laiką su mylimąja, jis žinojo, kad Aleksas atvirai išklos, ką Viliui daryti su Sintija.

Ir kokie painūs tapo santykiai su sužadėtine. O vos prieš keletą savaičių manė, kad nieko blogiau jau negali nutikti. Tai lyg koks įžūlus akiplėšiškumas prašant apvaizdos, kad per galvą gerai trinktelėtų perkūnas…

– Na, tai kaipgi laikosi Sintija? – atnešus pirmąjį pagrindinį patiekalą Aleksas pagaliau prabilo ir atitraukė Vilį nuo minčių.

– Geriau. Puikiai sveiksta, bet kol kas nieko neprisimena.

– Ir jūsų barnio?

– Ypač barnio, – atsiduso Vilis.

Dar prieš Sintijai išskrendant į Čikagą, Vilis pateikė neištikimybės įrodymų ir nutraukė sužadėtuves. Moteris nesiliovė įtikinėjusi, kad jųdviejų santykius galima sutvarkyti, kai tik ji grįš, bet Viliui tai nerūpėjo. Viskas baigta. Kai paskambino pranešti, kad sudužo Sintijos lėktuvas, jis kalbėjosi telefonu su nekilnojamojo turto agentu. O kai moteris nubudo praradusi atmintį, Vilis nežinojo, ko griebtis. Toliau rengtis išvykti atrodė žiauru. Reikia padėti pasveikti, bet jis padarys, kaip planavo, kai tik buvusi sužadėtinė atsistos ant kojų.

Bent taip iš pradžių manė. Tačiau nuo tada… tikra maišatis. Todėl tą vakarą ir pasikvietė Aleksą. Bičiulis galėjo padėti teisingai apsispręsti, kol Vilis dar labiau visko nesugadino.

– Ar jau papasakojai? O gal turėčiau klausti „vėl papasakojai“?

– Ne. Manau, išklosiu, kai tik ją paleis iš ligoninės. Palatoje retai liekame vieni, o aš nenoriu painioti jos tėvų.

– Jei gerai supratau, ji jau nebe ta šalta savimyla, kurią pažinojome ir mylėjome?

Vilis papurtė galvą. Jis šiek tiek norėjo, kad Sintija būtų kaip anksčiau. Tada galėtų ją palikti be graužaties, vos tik pasveiks. Tačiau po avarijos moteris visiškai pasikeitė. Jis negalėjo patikėti pokyčiais ir kiekvieną akimirką laukė, kada Sintija prapliups svaidytis nurodymais arba kritikuoti ligoninės darbuotojus. Bet ji to nedarė. Vilis stengėsi kasdien ją aplankyti – kad ir kaip su savimi kovojo, pastebėjo, kad tai vis labiau patiko.

– Jaučiuosi, lyg Sintiją būtų pagrobę ateiviai ir pakeitę.

– Iš tiesų, ji elgėsi gana maloniai, kai buvau nuėjęs aplankyti anądien. – Aleksas įsidėjo gabaliuką jautienos nugarinės į burną.

– Taip, žinau. Kaskart tiesiog sėdžiu jos lovos gale ir žiūriu, negalėdamas patikėti, kad Sintija teiraujasi žmonių, kaip šie laikosi, ir dėkoja, kad aplankė ar ką nors atnešė. Miela, rūpestinga, linksma… ir visai kitokia moteris nei ta, kuri išskrido iš Čikagos.

Aleksas palinko artyn ir suraukė antakius.

– Kalbėdamas šypsaisi. Viskas tikrai pasikeitė. Tau ji patinka, – rėžė tiesiai į akis.

– Nejau pamokslausi kaip mokyklos laikais? Taip, dabar ji malonesnė ir man patinka būti šalia kaip niekad anksčiau. Tik gydytojai sako, kad amnezija tikriausiai laikina. Bet kurią akimirką Sintija vėl gali tapti savimi. O aš nenoriu ankstesnių santykių.

– „Tikriausiai laikina“ gali reikšti ir „galbūt negrįžtama“. Gal Sintija tokia ir liks.

– Nesvarbu, – Vilis papurtė galvą. Aleksas vis ragindavo surizikuoti. – Gal ji ir neprisimena, ką padarė, bet aš neužmiršau. Daugiau negalėsiu ja pasitikėti, taigi viskas baigta.

– Bet juk tai gali būti ir antra tavo galimybė. Jei Sintija pasikeitė, elkis kaip su kitu žmogumi. Neleisk praeičiai, kurios ji neprisimena, trukdyti. Taip gali prarasti puikią progą.

Draugas vėl ėmėsi kepsnio ir paliko Vilį vieną su apmąstymais. Aleksas ištarė žodžius, kurių Vilis nė mintyse neleido sau pasakyti. Šalia Sintijos jautėsi taip, lyg būtų sutikęs ją pirmą kartą. Pastebėjo, kad skuba baigti darbą, kad ją aplankytų, o kai reikia susitelkti ir rasti tinkamą nuotrauką pirmajam Observer puslapiui, galvoja, kaip ji laikosi. O šiandien… nė neabejojo, kad pajuto stiprią trauką juodviem susilietus. Anksčiau niekada Sintija jo taip smarkiai nejaudino. Neaišku, ar taip atsitiko dėl to, kad Vilis jos vos amžiams neteko, ar dėl Sintijos asmenybės pokyčio, bet iš dalies širdyje troško paklausyti Alekso patarimo.

Žinoma, Aleksas neišlaikė ryšio su jokia moterimi tiek ilgai, kad jausmai apkarstų. Gal to ir nematyti, bet senoji Sintija tūno kažkur jos viduje. O toji moteris buvo siaubinga ir neištikima, sutrypė jo jausmus brangiais aukštakulniais. Vilis nutraukė santykius ir nedvejojo, kad ankstesnė Sintija netrukus grįš. Nenorėjo aukoti širdies, laisvės ar gyvenimo tokiam ryšiui.

Gydytojų manymu, moteris netrukus galės keliauti namo. Polina ir Džordžas turbūt norės vežtis ją į prašmatnius savo namus, bet Vilis ketino primygtinai reikalauti, kad ji grįžtų į prabangų jų butą, kad pats galėtų ja rūpintis. Suprantama, jis nori, jog Sintija grįžtų namo. Ten arčiau gydytojas, ir Sintija geriau jausis įprastoje aplinkoje.

O jeigu ji atgautų atmintį ir taptų kaip anksčiau? Tada jis išvengtų reikalo dar kartą nutraukti santykius.

***

– Gal norėtumėte apsikeisti vietomis?

Tai skambėjo jos galvoje, sapnuose pynėsi realybė su fantazijomis, o skausmą malšinantys vaistai dar labiau trukdė suvokti, kas yra tiesa.

– Aš esu Sintija Dempsi.

Nuo šių žodžių ji raukė antakius net miegodama. Sintija Dempsi. Ji troško, kad liautųsi ją taip vadinę. Kita vertus, nežinojo, kokiu vardu nori būti šaukiama. Jei ji ne Sintija Dempsi, ar neturėtų žinoti, kas yra iš tikrųjų?

Ir ji žinojo. Tas vardas sukosi ant liežuvio galiuko.

Užsiliepsnojusio variklio sprogimas ištrynė vardą iš atminties. Teliko tik siaubingas, šleikštulį keliantis kritimo iš aukštybių jausmas.

– Ne!

Sintija pašoko lovoje ir beveik visą kūną persmelkė skausmas. Širdis daužėsi, ji greitai kvėpavo. Monitorius šalia lovos supypsėjo ir jai dar nespėjus susitvardyti atbėgo naktinės pamainos slaugė.

– Kas atsitiko, panele Dempsi?

– Nevadinkite manęs taip, – atkirto Sintija – miego svaigulys trukdė tvardytis ir dėmesingai rinkti žodžius.

– Gerai… Sintija. Kaip jaučiatės?

Ji atpažino mėgstamą slaugę Gveną – ši ištiesė ranką ir įjungė mažytę lempą virš lovos. Gvena, smulkutė mergina iš pietų, turėjo garbanotus natūralios šviesių pelenų spalvos plaukus, buvo visada linksmai nusiteikusi ir vadovavosi tik blaivia nuovoka. Be to, mokėjo paimti kraujo nesukeldama nė menkiausio skausmo, todėl ir atsidūrė Sintijos sąrašo pirmoje vietoje.

– Gerai. – Sintija pasitrynė akis sveikąja ranka. – Susapnavau baisų sapną. Atsiprašau, kad taip nemandagiai kalbėjau.

– Tik jau nesijaudinkit dėl tokių dalykų, – atsakė Gvena ryškiu Tenesio akcentu apvalindama garsus. Išjungė pagalbos signalą ir patikrino lašelinę. – Traumas patyrę pacientai dažnai sapnuoja košmarus. Ar norėtumėte vaistų užmigti?

– Ne, pavargau, nes… nesijaučiu savimi. Gal tai susiję su mano geriamais vaistais.

Gvena sėdėdama kojūgalyje paplekšnojo per Sintijos kelius.

– Mieloji, patyrėte stiproką galvos traumą. Gali nutikti taip, kad daugiau niekada nesijausite kaip anksčiau. Galbūt ir nesuprasite, jei taip ir nutiks. Todėl susitelkite į tai, kaip ir ką dabar jaučiate.

Sintija nusprendė įsiklausyti į vienintelio žmogaus, su kuriuo gali apie tai pasikalbėti, žodžius. Vilis to nesuprastų. Polina tik susinervintų. Motina praleisdavo ligoninėje kiekvieną popietę, rodydama nuotraukas, pasakodama įvairias istorijas ir taip stengdamasi sugrąžinti atmintį. Jei pasakytų, kad nesijaučia savimi, sumenkintų atkaklų Polinos darbą.

– Viskas ne taip. Žmonės. Tai, kaip jie su manimi elgiasi. Tik pažiūrėkit. – Ji paleido kabantį įtvarą ir ištiesė ranką blyškiame rausvame tvarstyje Gvenai, kad parodytų sužadėtuvių žiedą.

– Koks gražus, – mandagiai pagyrė Gvena, bet tamsios rudos akys, pamačiusios masyvų deimantą, dvigubai išsiplėtė.

– Nesakykit taip. Abi suprantam, kad jo užtektų visus metus išmaitinti vieną trečiojo pasaulio šalį.

– Tikriausiai, – pritarė Gvena.

– Visai man netinka. Nesijaučiu tarytum snobė turtuolė mergina, lankiusi privačią mokyklą ir turėjusi, ko tik panorėjusi. Jaučiuosi lyg žuvis, ištraukta iš vandens, o taip neturėtų būti. Jei tai mano gyvenimas, kodėl jaučiuosi tokia svetima? Kaip galiu būti savimi, kai nežinau, kas buvau anksčiau?

– Mieloji, tai pernelyg sudėtinga tema trečią valandą nakties. Bet štai ką neprašyta patars Tenesio žuvis, plaukiojanti Manhatano vandenyse. Liaučiausi spėliojusi, kas buvau, ir būčiau savimi dabar. Išprotėsite, jei stengsitės sugalvoti, ką daryti ir kaip elgtis.

– Ir ką gi daryti?

– Iš pradžių liaukitės kovojusi su savimi. Kai paliksite šią palatą, kad pradėtumėte gyventi iš naujo, priimkite save kaip Sintiją Dempsi. O tada elkitės savo nuožiūra. Jei naujoji Sintija mieliau trauktų žiūrėti Knicks rungtynių nei klausytis simfonijos, puiku. Jei bus neskanūs ikrai ir brangus vynas, valgykite sūrainius ir užsigerkite alumi. Tik pati žinote, kokia dabar norite būti. Neleiskite niekam jūsų keisti.

– Ačiū, Gvena. – Sintija palinko į priekį ir apsikabino slaugę, nes jautėsi taip, tarytum ji būtų vienintelė tikra draugė naujajame gyvenime. – Rytoj mane išleis iš ligoninės. Vilis vešis į mūsų butą. Nenutuokiu, kas ten laukia, bet kai užsimanysiu mėsainių ir sūrainių su alumi, paskambinsiu, gerai?

Gvena plačiai nusišypsojo.

– Žinoma. – Slaugė užrašė savo mobiliojo telefono numerį mažytėje užrašų knygelėje, kurioje Sintija pasižymėdavo svarbius dalykus. – Ir nesijaudinkite, – dar tarstelėjo. – Ateitis su Viliu Teiloru negali būti bloga.

Sintija linktelėjo ir pritardama plačiai nusišypsojo Gvenai. Duok Dieve, kad Gvena būtų teisi.