Читать книгу Idenai. Slapta santuoka - Andrea Laurence - Страница 1

– Šį kartą tavo tėvą ištikęs širdies priepuolis buvo labai rimtas.

Gydytojo žodžiai Hito Langstono nepaguodė. Jis stovėjo prie Keno Ideno – savo patėvio – palatos ir klausėsi gydytojo prognozių. Jautėsi bejėgis ir šis jausmas jam buvo labai neįprastas. Nors buvo jauniausias Idenų sūnus, jam priklausė reklamos įmonė Medisono alėjoje. Be niekieno pagalbos jis suorganizavo vieną sėkmingiausių praėjusių metų reklamos kampanijų. Buvo įpratęs, kad visi, nuo sekretorės iki verslo partnerio, galutinio sprendimo visada laukdavo iš jo.

Dabar viskas buvo daug rimčiau. Spręsti apie gyvenimą ir mirtį buvo ne jo jėgoms. Džuliana, vienintelė Keno ir Molės Idenų biologinė dukra, nesiliovė verkusi nuo pat atvykimo. Net sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis Hitas mėgdavo juokauti ir norėtų matyti Džulianą besišypsančią, bet į galvą nešovė niekas, kas tokią minutę ją pralinksmintų.

Vos gavę žinią apie Keną ištikusį širdies smūgį, penki Idenų vaikai atskubėjo į šeimyninį ūkį Kornvalyje, Konektikuto valstijoje. Hitas įšoko į automobilį ir atlėkė iš Niujorko, nežinodamas, ar, pasiekęs ligoninę, spės pamatyti savo patėvį gyvą. Tikrieji jo tėvai žuvo eismo avarijoje jam būnant vos devynerių. Dabar buvo suaugęs, turėjo savo įmonę, bet neiškęstų dar vieno tėvo netekties.

Hitas ir Džuliana atvyko paskutiniai ir dabar klausė kitų jau girdėtos gydytojo ataskaitos.

– Jo būklė stabili, mums pasisekė, – toliau šnekėjo gydytojas. – Aspirinas, kurį davė Molė, greičiausiai labai pagelbėjo.

Smulki Džulianos figūra šmėžavo priešais jį. Ir klausydamasis gydytojo žodžių, Hitas negalėjo atplėšti nuo jos akių. Buvo panaši į Molę, smulkaus, bet tvirto kūno sudėjimo. Šiandien atrodė dar mažesnė, susikūprinusi ir įsmeigusi žvilgsnį į grindis. Kai tik atvyko, ilgi šviesūs plaukai buvo palaidi, bet, po kelių valandų lūkuriavimo laukiamajame, Džulė buvo susegusi juos į netvarkingą kuodą. Ji sudrebėjo nuo gydytojo žodžių ir stipriau susisupo į žalią kašmyro megztinį.

Hitas drąsindamas palietė jos petį. Jo broliai turėjo sužadėtines, kurios juos guodė, bet jie su Džuliana buvo vieni. Troško ją paguosti. Buvo skaudu matyti ryžtingą, savimi pasitikinčią menininkę tokią palūžusią. Nors Hitas su Džuliana užaugo vienuose namuose, jis niekada nežiūrėjo į ją kaip į seserį. Ji buvo geriausia jo draugė, sąjungininkė ir kurį laiką net gyvenimo meilė.

Žinojimas, kad šią sunkią akimirką jie turi vienas kitą, guodė. Hitas tikėjosi, kad šiandien jiems pavyks pamiršti audringą praeitį ir susitelkti į svarbesnius dalykus. Džulė nenustūmė jo rankos, tad, regis, jautėsi taip pat. Įprastai ji būtų žaismingai ją numetusi ir nutraukusi fizinį kontaktą, bet šiandien to nepadarė. Priešingai, Džulė atsirėmė į Hitą, nugara prisispausdama prie jo krūtinės. Jis priglaudė skruostą prie auksinių jos plaukų ir įkvėpė aromato, taip giliai įsismelkusio į atmintį. Džulė atsiduso ir jo nugara nuvilnijo virpuliukai. Šis artumo pojūtis pavertė gydytojo balsą tolimu aidu ir trumpai Hitui atrodė, kad jie yra vieni. Laikas ne pats tinkamiausias, bet jausti jos artumą buvo nenusakomai malonu.

Liesti Džulianą – retas ir vertingas potyris. Ji nemėgo fizinio kontakto, priešingai nei Molė, kuri apkabindavo kiekvieną sutiktąjį. Ypač nuošaliai ji laikėsi nuo Hito. Nesvarbu, kas įvyko tarp jų prieš daugelį metų ir kas buvo dėl to kaltas, tokiomis gyvenimo akimirkomis jis labiausiai gailėjosi praradęs geriausią bičiulę.

– Turėsime atlikti atvirą širdies operaciją, po kurios kelias dienas palaikysime jį reanimacijoje ir tik tada galėsime perkelti į paprastą palatą.

– Kada jis galės grįžti namo? – paklausė Džuliana ir privertė Hitą pajusti kaltę dėl nuklydusių minčių. Net jiems liečiantis jai rūpėjo rimtesni dalykai nei jų praeitis. Tad Hitas atsitiesė ir vėl šiek tiek atsitraukė nuo jos, nusprendęs susikaupti į gydytojo žodžius.

Gydytojo akys apsiblausė.

– Nemėgstu spėlioti, bet, kaip jau sakiau kitiems, pas mus jis turės gydytis mažiausiai savaitę. Paskui reikės gulėti reabilitacijos centre. Galbūt galės sugrįžti namo, jei įrengsite miegamąjį pirmame aukšte ir pasamdysite slaugę. Kelis mėnesius turės būti itin atsargus, nelaipioti laiptais ir nekilnoti nieko sunkaus. Per šias Kalėdas jis tikrai pats nekirs eglučių.

Tai viską ir nulėmė. Dar prieš Keno širdies smūgį Hitas ketino pasiimti kelis mėnesius atostogų ir grįžti į įtėviams priklausantį kalėdinių eglučių ūkį. Per praėjusias Kalėdas šeimai anksčiau priklausiusiame sklype buvo aptikti žmogaus palaikai ir neseniai buvo nustatyta, kad tai – Tomis Vailderis, dar vienas globotinis, kurį laiką gyvenęs ūkyje. Hitas ir kiti Idenų vaikai žinojo, kad Tomis mirė maždaug prieš šešiolika metų, bet policijos tyrimas prasidėjo tik dabar.

Hitas blaškėsi tarp noro sekti visas naujienas apie Tomį per televiziją ir troškimo apsimesti, kad tas niekšas apskritai neegzistavo. Deja, puikiai žinojo, kad nuo praeities nepabėgsi.

Kad ir kaip nesinorėtų pripažinti, atėjo metas atsakyti už poelgius. Šiuo metu ūkyje gyveno tik Kenas ir Molė. Jie nežinojo tiesos apie Tomio dingimą, bet turėjo įsitraukti į policijos tyrimą. Pasak vienintelio tikrojo Hito brolio Ksanderio, būtent dėl šerifo Djuko grasinimų suimti Keną jis ir atsidūrė ligoninėje.

Jau buvo baisu, kad dėl Hito klaidų žuvo vienas žmogus. Jis neiškęstų, jei dar kažkas, ypač dorasis Kenas, mirtų dėl jo kaltės.

Gydytojui nuėjus, jie su Džuliana nužingsniavo į laukiamąjį, kur buvo susirinkusi visa šeima. Trys Hito broliai su sužadėtinėmis sėdėjo įvairiose laukiamojo pusėse. Vieni skaitė laikraščius, kiti buvo įnikę į telefonus. Visi pavargę ir susirūpinę.

– Ketinu likti ūkyje, kol tėčiui pagerės, – pranešė Hitas. – Viskuo pasirūpinsiu.

– Dar tik spalio pradžia, bet nė nemirktelsi ir ateis Kalėdos, – susirūpinęs tarė vyresnysis jo įbrolis Veidas. – Paskutinis metų ketvirtis visada būna siaubingas. Nesusitvarkysi vienas.

– Ar turime kitą pasirinkimą? Jūs visi užsiėmę. Mano verslo partneris galės kelis mėnesius vadovauti „Langston Hamilton“ be manęs. Be to, man padės Ovenas, – pridūrė Hitas, turėdamas omenyje seniausią ir ištikimiausią Idenų kalėdinių eglučių ūkio darbuotoją. – Kol kas susitvarkysime vieni, o per Kalėdas pasamdysiu mokinių, kad padėtų kirsti ir nešioti eglutes.

– Ir aš liksiu namie, – pranešė Džuliana.

Visa šeima atsigręžė į ją. Nuo pat atvykimo ji buvo tyli, bet Hitas vienintelis suprato kodėl. Ji nusprendė likti ūkyje žinodama, kad ten bus ir jis. Džuliana dažnokai ten apsilankydavo, bet broliai paprastai atvykdavo tik per Kalėdas. Jį labai nustebino jos pasiryžimas kelis mėnesius būti su juo, bet, regis, neturėjo kito pasirinkimo.

Nors Džuliana atrodė smulki ir trapi, jos akyse švietė užsispyrimas. Deja, Hitas puikiai pažinojo šį žvilgsnį. Ryžto kupinos akys spindėjo it smaragdai ir jis suprato, kad niekas jos nebeperkalbės. Jei Džuliana ką nuspręsdavo, niekas negalėjo sprendimo pakeisti.

Jos sprendimas likti ūkyje buvo netikėtas ir dėl kitų priežasčių. Džuliana – skulptorė. Jos studija ir nedidelė galerija buvo Hamptone. Tai tikrai nebuvo darbas, kai gali nesunkiai susipakuoti penkis šimtus kilogramų sveriančią krosnį ir darbuotis kur užsigeidus.

– Kaip tavo kitų metų paroda? – paklausė Hitas. – Likusi čia prarasi du ar tris mėnesius darbo.

– Kaip tik ruošiuosi kurti naują studiją, – atsakė ji.

Hitas susiraukė. Džulianos studija buvo namuose, kuriuose ji jau pusantrų metų gyveno su vaikinu. Ji nemėgo šnekėti šia tema ir visi galvojo, kad butas priklausė Deniui. Naujos studijos paieškos reiškė naują gyvenamąją vietą, o gal ir naujus santykius.

– Ar tarp jūsų su Deniu kažkas nutiko? – paklausė jos Brodis, išgelbėdamas Hitą nuo kišimosi į asmeninį Džulianos gyvenimą.

Ji nutaisė piktą miną Brodžiui ir liūdnai nužvelgė vyresniuosius brolius. Akivaizdžiai nenorėjo to aptarinėti.

– Mes su Deniu nebe pora. Maždaug prieš mėnesį jis išsikraustė. Norėjau pakeisti aplinką, tad pardaviau namą ir ieškau naujos vietos. Todėl galiu keliems mėnesiams atsikraustyti čia. Kol tėtis sveiks, padėsiu tvarkytis ūkyje ir kartu galėsiu kurti skulptūras, o kai tėtis pasijus geriau, susirasiu naujus namus.

Hitas ir kiti broliai įtariai pažvelgė į Džulę ir išblyškęs jos veidas paraudo.

– Kas yra? – paklausė ji ir įrėmė rankas į klubus.

– Kodėl nieko nesakei apie skyrybas su Deniu ir namo pardavimą? Buvote kartu gana ilgai, čia reikšmingas pokytis, – papriekaištavo Ksanderis.

– Nes jūs trys neseniai susižadėjote, – pradėjo aiškintis Džuliana. – Prastokai jaučiuosi dėl to, kad turėsiu švęsti visų jūsų vestuves, tad nedegiau noru prisipažinti, kad išgyvenau dar vienus žlugusius santykius. Turbūt man lemta likti vienintele šeimos senmerge.

– Tuo sunku patikėti, Džule, – tarė Hitas.

Džuliana įsmeigė į jį ledinį žvilgsnį.

– Svarbiausia, – tęsė ji, nekreipdama dėmesio į jo žodžius, – kad galiu likti namie ir padėti.

Iš jos tono buvo galima suprasti – diskusija baigta. Supratęs užuominą, Hitas atsisuko į brolius.

– Lankymo valandos eina į pabaigą, bet atitraukti mamą nuo tėčio bus labai sunku. Palinkėkime labos nakties ir keliaukime namo, diena buvo ilga ir sunki.

Jie visi sugužėjo į apytamsę Keno palatą, kurios ramybę drumstė širdies monitoriaus pypsėjimas ir pritildyti televizoriaus garsai. Virš lovos degė lemputė, apšviečianti Keno kūną po balta antklode. Jis atrodė toks pat baltas kaip patalynė, bet tai buvo reikšmingas pagerėjimas, turint omenyje ankstesnį melsvą jo odos atspalvį. Šviesūs, kone žili plaukai buvo suvelti nuo nuolatinio deguonies vamzdelio nuiminėjimo ir uždėjimo ant viršugalvio, tarsi saulės akinių. Molė tikriausiai neseniai buvo vėl įkišusi jį Kenui į nosį.

Ji atsilošusi sėdėjo šalia vyro ant krėslo, kuris prireikus galėjo būti ištiesiamas į lovą. Molė neketino išvažiuoti. Jos įprasta žvali išraiška vis dar buvo nepasikeitusi, bet ji stengėsi tik dėl Keno. Hitas puikiai suprato, kad ji nebuvo nuoširdi. Visi stengėsi tvardytis tik dėl tėvo.

Kenas atitraukė akis nuo mėgstamos vakarinės laidos į prie lovos susirinkusius vaikus. Hitas pagalvojo, kad jie atrodė absurdiškai. Penki turtingi, gabūs, daug pasiekę žmonės, negalintys padaryti nieko, kad padėtų tėvui. Visų jų pinigai kartu sudėjus negalėtų nupirkti Kenui naujos širdies. Bent jau legaliai.

Kadangi jie ir taip buvo gerokai prisidirbę ir policija dažnai kaišiojo nosį į asmenines jų šeimos valdas, kol kas geriausia bus laikytis gydytojo nurodymų.

– Šį vakarą čia nieko svarbaus nebevyks, – tarė Kenas, mėgindamas neišsiduoti, kad jam labai sunku šnekėti. Jis užsidėjo ranką ant krūtinės ir giliai įkvėpė prieš tęsdamas. – Važiuokite namo ir pailsėkite. Aš liksiu čia ir, ko gero, greitu metu niekur neišeisiu.

Džuliana priėjo prie tėvo ir švelniai patapšnojo jam per ranką – atsargiai, kad nepajudintų lašelinės, paskui pasilenkusi pakštelėjo į skruostą.

– Labanakt, tėti. Myliu tave.

– Aš taip pat tave myliu, karkvabali.

Ji paskubomis apsisuko ir pasitraukė nuo lovos, kad likę vaikai galėtų atsisveikinti. Ašaros ant jos skruostų jau buvo nudžiūvusios, bet Hitas matė, kad jos grasina išsiveržti vėl, ir ji iš paskutiniųjų mėgina jas sulaikyti, kad nenuliūdintų Keno.

Kiti vaikai paeiliui atsisveikino ir išėjo į automobilių stovėjimo aikštelę. Ligoninė buvo gana toli nuo Kornvalio, tad jie išsuko į greitkelį ir nuvažiavo į tėvų ūkį.

Veidas ir Torė nusuko į netoliese esančius savo namus, o likusieji nuvažiavo toliau. Broliai pasistatė vieną už kitą prabangesnius automobilius priešais svečių namelį. Hitas įvažiavo paskutinis ir pasistatė savo „Porsche 911 Carrera“ tarp Ksanderio leksuso ir Brodžio „Mercedes Sedan“.

Prieš dvidešimt penkerius metus sena daržinė buvo paversta į svečių namelį, kur gyvendavo į Idenų ūkį atvykę įvaikiai. Antrame aukšte įrengti du dideli miegamieji ir vonios kambariai, apačioje – didelė svetainė ir virtuvėlė. Namelis buvo apstatytas senais, bet tvirtais baldais ir ten buvo visi reikmenys, kurių galėjo prireikti berniukams. Hitas buvo pats jauniausias iš keturių, kurie atvyko į ūkį ir gyveno tol, kol suaugo. Dabar jie visi gyveno prabangiausiuose butuose ir apartamentuose, bet, sugrįžę į namus, visada apsistodavo svečių namelyje.

Hitas stebėjo, kaip Džuliana pasistatė savo raudoną „Camaro“ su atverčiamuoju stogu šalia pagrindinio namo – seno ir gražaus, bet mažoko gausiam vaikų būriui. Ten buvo Keno ir Molės miegamasis, jų dukters Džulės kambarys ir svečių kambarys.

Džulė, sustojusi verandoje, ėmė vartyti rankoje raktus ir atrodė sutrikusi. Hitui nepatiko. Ji buvo iš tų moterų, kurios visada žino, ko nori ir kaip tai gauti. Bet šįvakar nebuvo panaši į save. Žlugę santykiai su Deniu ir staigi Keno liga jai, regis, buvo per didelis smūgis.

Hitas paėmė savo krepšį iš „Porsche“ bagažinės ir nusekė paskui brolius į svečių namelį. Pasidėjęs kelioninį krepšį ant seno valgomojo stalo, jis apsidairė. Svetainė nepasikeitė nuo tada, kai jis čia atsikraustė, išskyrus naują plokščiaekranį televizorių, kurį pastarąjį kartą čia viešėdamas nupirko Ksanderis.

Jam buvo jauku grįžti namo su šeima. Bet pagalvojo, kad Džulė, įėjusi į tuščius namus, taip nesijaus. Hitas turbūt ne tas žmogus, su kuriuo ji norėtų būti šią naktį, bet jis nesiruošė ginčytis ir neketino palikti jos vienos.

– Klausykit, vaikinai, – tarė broliams ir jų sužadėtinėms. – Šiąnakt neliksiu su jumis. Man nepatinka, kad Džulė bus namie viena po tokios sunkios dienos.

Ksanderis linktelėjo ir patapšnojo jam per petį.

– Puiki mintis. Susitiksime ryte.

Hitas čiupo krepšį ir išėjęs per žolę ir žvyrą nužingsniavo prie galinių Keno namo durų.

***

Džuliana žinojo, kad po tokios įtemptos dienos būtų geriausia kristi į lovą, bet miegas neėmė. Praėjusį rytą ji pabudo sunerimusi dėl darbo ir nutrūkusių santykių, bet tada suskambo telefonas ir apvertė pasaulį aukštyn kojom. Visi rūpesčiai staiga nublanko. Viską metė, susikrovė būtiniausius daiktus ir leidosi į kelionę.

Net dabar, vėlų vakarą, jautėsi kupina nervingos energijos. Raumenys įsitempę, tai paprastai paskatindavo ją eiti į dirbtuvę ir pasinerti į darbą. Dažniausiai molis numalšindavo įtampą ir padėdavo ramiai apgalvoti rūpesčius, bet dabar niekas negalėtų nuraminti.

Džuliana atsisėdo prie virtuvės stalo su puodeliu ramunėlių arbatos. Gal pavyks bent šiek tiek apraminti mintis ir užmigti. Staiga išgirdo tylų barbenimą į duris. Jai nespėjus atsistoti, durys atsivėrė ir į virtuvę įėjo Hitas.

– Kas nutiko? – paklausė pašokdama ant kojų. – Ar skambino iš ligoninės? Ar kas įvyko?

Hitas paskubomis papurtė galvą ir viena rudų plaukų garbana užkrito ant akių. Jis pakėlė rankas, tarsi pasiduodamas, ir Džulė pastebėjo ant peties kabantį jo krepšį.

– Tėčiui nieko nenutiko, – nuramino. – Tiesiog nenorėjau šiąnakt palikti tavęs vienos.

Ji garsiai atsikvėpė. Ačiū Dievui, tėčiui viskas gerai. Širdis vis dar nervingai virpėjo, kai vėl atsisėdo ant kėdės. Gurkštelėjo karštos arbatos ir susiraukė. Po tokios sunkios dienos nenorėjo, kad Hitas sukiotųsi aplinkui ir blaškytų dėmesį. Dar valandą po išvykimo iš ligoninės vis dar jautė jo rankos svorį ant peties ir paguodžiančiai šiltą krūtinę, prispaustą prie jos. Nors prisilietimas buvo visai nekaltas, ji akimirkai užsimerkė, kad pasimėgautų draudžiamu artumu. Tuojau pat susigriebusi sudraudė save ir pamėgino susikaupti į pokalbius apie tėvo sveikatą.

– Galiu ištverti ir viena, – tarė ji.

Hitas numetė krepšį ant medinių grindų ir atsisėdo ant kėdės priešais ją.

– Ne, negali.

Džulė atsiduso ir pasitrynė tarpuakį. Jautė artėjantį galvos skausmą, o to mažiausiai reikėjo. Galėjo išgerti tabletę nuo migrenos ir tuojau pat užmigti, bet kas bus, jei kas nutiks tėčiui?

Pažiūrėjusi į nelauktą svečią, ji paskendo šviesiai rudose jo akyse. Hitas visuomet būdavo laimingas, besišypsantis, juokaujantis. Bet šįvakar jo veidas pasikeitęs. Jame atsispindėjo švelnumas, nuovargis ir rūpestis. Bet ne tik dėl Keno. Jis jaudinosi dėl jos.

Kaip visada.

Džuliana puikiai žinojo, kad Hito rūpinimasis ja nebuvo kažkas savaime suprantamo. Jis padarytų viską, kad ji būtų saugi. Jei paprašytų Hito pagalbos dieną ar naktį, jis tuojau pat atbėgtų. Ir ne tik todėl, kad jie šeima. Viskas daug rimčiau ir šiąnakt Džuliana vijo šias mintis lauk.

– Ačiū, – galiausiai nusileido ji. Neketino ginčytis ir išvaryti jį į svečių namelį. Neturėjo tam jėgų ir, tiesą pasakius, apsidžiaugė, kad nereikės nakvoti vienai dideliame sename name. Nepaisant to, kas nutiko tarp jų prieš daugelį metų, Džulė neabejojo, kad Hitas gerbs ją.

– Keista būti namie be mamos ir tėčio, – Hitas žvalgėsi po didelę ir tuščią virtuvę. – Mama turėtų suktis prie kriauklės, o tėtis maltis prie ūkio įrangos lauke.

Jis buvo teisus, bet Džulė nenorėjo apie tai galvoti. Tokios mintys priverstų ją pripažinti tėvų mirtingumą. Net jei tėtis ir sugrįš namo šį kartą, kada nors to nebenutiks. Kol kas ji apsimes, kad jie nemirtingi, kaip elgdavosi vaikystėje.

– Gal arbatos? – paklausė ji, nekreipdama dėmesio į jo žodžius.

– Ne, ačiū.

Ji pasigailėjo, kad Hitas atsisakė. Jei būtų sutikęs, bent porai minučių turėtų ką veikti. Vietoj to turėjo sėdėti ir laukti klausimų, kuriuos žinojo jį užduosiant. Jie nėra buvę vieni ir neturėjo progos pasišnekėti nuo tada, kai ji prieš vienuolika metų išvažiavo studijuoti į universitetą. Tai įvyko jos pačios iniciatyva. Buvo užplūdę daugybė minčių ir jausmų, kurių nenorėjo pripažinti. Vos pažvelgus Hitui į akis viskas sugrįžo. Deginanti trauka, nerimas, jaudinantis baimės jausmas.

– Taigi, kas nutiko su Deniu? Naujiena gana netikėta.

Džuliana atsikvėpė.

– Tiesiog nusprendėme, kad mūsų norai skirtingi. Aš troškau susikaupti į darbą ir į karjerą. Išnaudoti visas įmanomas progas, kol galiu. O Denis svajojo apie rimtesnius mūsų santykius.

Susidomėjimo kibirkštėlės blykstelėjo šviesiose Hito akyse, suspaustose lūpose matėsi gniaužiama šypsena.

– Jis pasipiršo?

– Taip, – atsakė Džuliana, stengdamasi nesileisti į tos nejaukios akimirkos prisiminimus. Ji daug kartų buvo minėjusi, kad jos nedomina vedybos, ypač vaikai. Bet Denis vis tiek spaudė. Jos abejones jis suprato kaip mėginimus vaidinti sunkiai pasiekiamą ar atvirkštinės psichologijos atvejį, bet Džulė nesuprato, kodėl. Tikrai nedavė jam jokių užuominų.

– Atsisakiau taip mandagiai, kaip tik sugebėjau, bet jis reagavo labai skausmingai. Tada nusprendėme, kad jei nejudame pirmyn, nebėra prasmės tęsti santykių. Ir jis išsikraustė.

Denis buvo šaunus vaikinas. Linksmas, išradingas ir patrauklus. Iš pradžių neatrodė, kad jam rūpėtų rimti santykiai. Džulei tai buvo idealu, nes ji irgi neieškojo nieko rimto. Jie net nebūtų kartu apsigyvenę, jei jam staiga nebūtų prireikę naujos gyvenamosios vietos. Denis turbūt tai suprato kaip žingsnį rimtų santykių link, nors iš tiesų tai tebuvo praktiškas ir ekonomiškai naudingas sprendimas. Tuo metu paprasčiau buvo apsigyventi kartu, o ne sukelti sumaištį viską nutraukus.

– Nenorėjai už jo tekėti? – paklausė Hitas.

Džuliana vėl pažvelgė į jį ir karštligiškai papurtė galvą. Klausimas buvo absurdiškas. Jis puikiai žinojo, kodėl ji atstūmė Denį.

– Ne, nenorėjau. Net jei būčiau norėjusi, ką būčiau jam pasakiusi, Hitai?

Įsivyravo ilga ir nejauki tyla, kol galiausiai Hitas prabilo.

– Džule?

– Klausyk, žinau, kad pati pradėjau, bet tikrai nenoriu šįvakar apie tai šnekėti, – Džuliana pabaigė arbatą ir atsistojo. – Po tėčio ligos ir apklausų dėl Tomio nebeiškęsiu daugiau jokių dramų.

– Puiku, – tarė jis ir, atsirėmęs medinėje kėdėje, stebėjo, kaip Džulė nueina į virtuvę. – Bet, jei būsime kelis mėnesius kartu, turi susitaikyti, kad kalbėsimės apie tai. Per ilgai tylėjome.

Nusprendusi pasilikti ūkyje, Džulė žinojo, kad taip nutiks. Kad ir kaip bijojo, žinojo, kad ūkyje reikalinga pagalba. Iš tiesų net neturėjo kur grįžti – buvo pardavusi namą ir kitą savaitę oficialiai taps bename. Atėjo laikas sugrįžti į namus ir stoti į akistatą su praeitimi.

Džuliana pažvelgė į linksmą, žavingą vyrą, pavergusį jos širdį, kai buvo labai jauna ir naivi, ir nežinojo, kaip dabar elgtis. Net nuo gundančiai putlių jo lūpų vaizdo jos venose užvirė kraujas ir pilve sukirbėjo ilgesingas troškimas. Ji prisiminė jaudulį, kai Hitas pirmą kartą ją pabučiavo Paryžiuje. Paskui Barselonoje, jiems grožintis Šventosios šeimos bazilika.

Jų tėvai išsiuntė du jauniausius savo vaikus į jaudinančią kelionę po Europą mokyklos baigimo proga. Jie net nenutuokė, kokius jausmus laisvė ir romantika sukels jų dukteriai ir įsūniui. Hitas nebuvo tikras Džulianos brolis. Jie susipažino dar prieš jo tėvų žūtį ir niekada nesijautė tarsi brolis ir sesuo. Buvo geriausi draugai. Jei Džuliana norėjo, kad jis vėl taptų kažkuo daugiau, privalėjo išnarplioti praeitį.

– Sutarėme, – galiausiai tarė ji. – Kai tik tėčio būklė pagerės ir turėsime laiko, sutinku pasišnekėti.

Hitas prisimerkęs pažvelgė į ją ir ji perprato jo mintis. Jis netikėjo. Džulė daugybę metų maitino jį pažadais, nuolat išsisukdavo. Jis turbūt galvojo, kad ji jaučia nesveiką malonumą viską vilkinti, bet tai tikrai nebuvo tiesa. Buvo pasimetusi tarp baimės jo netekti ir nežinojimo, kaip elgtis, jei jie bus kartu.

Prieš amžinybę, kai jiems buvo aštuoniolika, jie geidė vienas kito. Bent jau Džulei atrodė, kad geidžia jo. Buvo jauna ir naivi. Nepaisant jausmingai užsiliepsnodavusių skruostų, kai jis ją liesdavo, ji suprato, kad nesugeba visiškai jam atsiduoti.

– Buvo lengva į viską nekreipti dėmesio, kol abu mokėmės ir kūrėme karjeras, – tarė Hitas. – Bet atėjo laikas išsiaiškinti. Išsiskyrimas su Deniu – tik dar vienas ženklas, kurio nebegalime nepaisyti. Patinka tau ar ne, anksčiau ar vėliau turėsime pripažinti, kad esame susituokę.