Читать книгу Idenai. Slapta santuoka - Andrea Laurence - Страница 2

Hitas atvertė savo kortas. Kad viską užbaigtų. Kelias minutes palaukęs jos atsakymo, galiausiai pasidavė.

– Labanakt, Džule, – tarė ir atsistūmė nuo stalo.

Galėjo suprasti, kad po Keno priepuolio ji nenori apie tai šnekėti, bet nesiruošė laukti amžinai. Ir taip jau iššvaistė per daug laiko. Jis pakėlė nuo grindų savo krepšį ir, perėjęs koridorių, laiptais užkopė į svečių kambarį, kuris buvo įrengtas priešais Džulianos kambarį šalia vonios, kuria jie abu turės dalytis. Hitas galėjo ant vienos rankos pirštų suskaičiuoti, kiek kartų yra miegojęs didžiajame name. Jo čia netraukė. Didysis namas buvo gražus ir istorinis, išpuoštas prabangiais senoviniais daiktais. Bet kas labai džiaugtųsi, jei galėtų čia apsistoti, bet pats čia jautėsi tarsi bulius porceliano parduotuvėje.

Berniukams svečių namelis buvo idealus. Jie galėjo šėlti ir išdykauti, nes baldai buvo tvirti ir seni, nebuvo dūžtančių senienų ir grindys buvo klotos lentomis, kad ką išpylus nesugadintum kilimo. Namelyje buvo didelis televizorius, vaizdo žaidimų, futbolo stalas ir nesibaigiančios limonado ir įvairiausių užkandžių atsargos, reikalingos augantiems vaikinams. Dabar viskas pasikeitė, bet, būdamas ten su broliais, jis vėl pasijustų kaip praeityje.

Šiąnakt Hitas padarė išimtį ir nusprendė pasilikti didžiajame name dėl Džulianos, bet ji bus neteisi, jei supras tai kaip silpnybės išraišką. Visa meilė jai išgaravo tada, kai ji užtrenkė savo miegamojo duris jam prieš nosį.

Daugybę metų Hitas elgėsi pavyzdingai kantriai. Dabar suprato buvęs per geras. Suteikė jai per daug erdvės ir laisvės. Ji nebuvo priversta imtis iniciatyvos. Bet taip daugiau nebebus. Gyvendamas čia, Hitas daugiau neketino taip elgtis. Kad ir kiek pastangų prireiks, jis išvažiuos iš čia laimingas ir išsiskyręs. Šįvakar Hitui nederėjo džiaugtis, matant sutrikusią Džulianą, bet negalėjo susilaikyti.

Taip jį paveikė vienuolika metų trukusi santuoka be žmonos šalia.

Jis atidarė svečių kambario duris ir padėjo krepšį ant baltos megztos lovatiesės. Kambarys buvo įmantriai dekoruotas senoviniais baldais, gėlėtais tapetais, nėriniuotomis užuolaidomis, knygų ir įrėmintų nuotraukų pilnomis lentynomis. Nusispyręs „Prada“ batus, ant sienos pastebėjo raižytame mediniame rėmelyje kabantį portretą.

Ten buvo Džuliana. Nuotrauka iš pradinės mokyklos, bet nežinojo, kurių metų. Auksiniai plaukai surišti į kuodą, nosis strazdanota. Būtent tokią ją ir prisiminė

Hitas.

Jis pamilo Džulianą Iden iš pirmo žvilgsnio. Jie kartu mokėsi ketvirtoje klasėje pas panelę Henderson. Linksma šviesiaplaukė garbanotomis kasytėmis ir ryškia šypsena sėdėjo šalia jo ir paskolindavo jam pieštuką kas kartą, kai pamiršdavo sąvąjį. Jos pieštukai buvo rožiniai ir kvepėjo braškėmis, bet jam nerūpėjo. Jis tyčia palikdavo pieštuką namie, kad tik galėtų su ja pasišnekėti.

Hitas kūrė vaikiškus planus, kad vieną dieną ves Džulianą. Tuo metu tai atrodė lyg neįgyvendinama svajonė, bet kartą žaidimų aikštelėje ji pabučiavo jį – tai buvo pirmasis jo bučinys – ir jis suprato, kad jiems lemta būti kartu. Jis net padarė Valentino dienos atvirutę, kad atskleistų savo

jausmus.

Bet Džulė tos atvirutės niekada negavo. Savaitgalį prieš jų klasės vakarėlį Hito tėvai žuvo avarijoje. Berniukas taip pat buvo automobilyje, bet jo sužeidimai, nors gana rimti, nebuvo mirtini. Kai jį išleido iš ligoninės, jis ir jo brolis Ksanderis atsidūrė prieglaudoje. Nespėjus atsipeikėti, jie buvo apgyvendinti kalėdinių eglučių ūkyje miesto pakraštyje, o auksaplaukė svajonių mergaitė tapo jo seserimi.