Читать книгу Neplanuotos vestuvės - Andrea Laurence - Страница 2

– Amelija, – neatlyžo Greta, – juk nenulėkei tiesiog į Las Vegaso koplyčią?

Amelija giliai įkvėpė ir lėtai linktelėjo. Skrandis vertėsi kūliais, bet ji vis tiek gebėjo rasti žodžius.

– Nulėkiau, – prisipažino. – Detales prisimenu sunkiai, bet pabudau ištekėjusi už savo geriausio draugo.

– Palauk. – Negalėdama patikėti Bri tik skėstelėjo rankomis. – Ar tu tik ką pasakei, kad esi ištekėjusi? Ištekėjusi?

Amelija žiūrėjo į abi drauges ir bendradarbes abejodama, ar reikia pakartoti žodžius. Jau ir pirmą kartą juos ištarti buvo nelengva. Tiesą sakant, niekam nuo to laiko nebuvo garsiai prisipažinusi. Kelios paskutinės savaitės atrodė tarsi miglotas sapnas, bet su Greta ir Bri, žiūrinčiomis taip, tarsi Amelijai būtų išaugusi antra galva, viskas staiga tapo realu.

– Aukštosios mokyklos susitikimas klostėsi ne taip, kaip planavau, – teisinosi ji. – Maniau, kad grįžti į Las Vegasą bus linksma, bet nebuvo. Visi bėgiojo aplinkui rodydami vestuvių ir vaikų nuotraukas… – moteris nutilo.

Tą naktį Ameliją labai prislėgė nelaiminga meilės istorija. Ji jau ištisą dešimtmetį eina į pasimatymus, bet džiaugtis nėra kuo – vien tik tokie beveik, bet ne visai svarbūs santykiai. Ir ne dėl to, kad nebandė: kartkartėmis užsidegdavo, bet nesėkmingai. Amelija troško amžinos meilės, bet tokios rasti nepavyko.

Nepadėjo ir beprotiška karjera. Pastaruosius kelerius metus po koledžo atsidavė savo verslui Svarbiausia gyvenimo diena, kurį įkūrė kartu su partnerėmis.

Dirbti vedybų planavimo paslaugų įmonėje nelengva – daug streso, o jos darbas – maisto tiekimas – tikrai ne vaikų žaidimas.

Tarp patiekalų degustacijų, pasirengimo ir vestuvinių tortų pati vestuvių diena jai atrodė menkiausias sunkumas. Amelijai patiko darbas, bet likdavo mažai laiko rasti meilę ir sukurti šeimą, kurios visada norėjo.

Jai tik dvidešimt aštuoneri. Nelabai dar senmergė. Bet nuvažiavo į tą susitikimą ir suprato, kad bendraklasės seniai sukūrė šeimas ir ją paliko dulkėse. Net keistuolis Deivas Siminsas atvažiavo su žmona, nors Amelija buvo tvirtai įsitikinusi, kad tas jau moters tikrai niekada nesusiras. Nebuvo lengviau ir sutikus tokį pat vienišių Tailerį. Jis nevedęs, nes pats taip nusprendė, keliauja po visą pasaulį kaip sėkmingas vadovas, per daug užimtas, kad rimtai įsipareigotų.

– Pajutau gailestį pati sau. Mano geriausias draugas Taileris vis nešiojo man gėrimus ir galų gale nusprendėme dingti iš vakarėlio ir pasivaikščioti Stripo bulvaru.

– Praleisk iki tos vietos, kur slapta susituokei, – spaudė Greta.

Jos angeliškame veide maišėsi nuostaba ir piktdžiuga: smagu gyventi svetimą gyvenimą.

Amelija papurtė galvą.

– Viskas susimaišę, bet Taileris priminė tą kvailą priesaiką, kurią davėme išleistuvių naktį. Prisiekėme, kad jei iki dešimtų baigimo metinių dar neturėsime šeimos, susituoksime.

– Taip ir padarėte! – sušuko Bri, didžiulės merginos akys išsiplėtė dar labiau.

– Taip. – Amelija ir pati negalėjo patikėti, bet jie tai padarė.

Kai pabudo kitą rytą, didžiulis deimantas ant piršto ir šalia gulintis nuogas vyras patvirtino didžiausias baimes. Praėjęs vakaras – ne ryškus sapnas. Tai iš tiesų nutiko. Ji ištekėjo už geriausio draugo.

– Žinai, susituokėme juokais. Aukštojoje mums nuolat kildavo keisčiausių sumanymų. Manau, Taileris norėjo tik mane pralinksminti, pasiūlė tekėti tik dėl to, kad po susitikimo nesijausčiau tokia vieniša. Tą akimirką toks sprendimas atrodė tiesiog nuostabus.

– Visada taip atrodo, – pastebėjo Greta, tarsi turėtų kokios audringos patirties.

– Kokį, po velnių, gėralą ten gėrei? – pagaliau paklausė Bri, numetusi nuotakoms skirtą žurnalą, kurį vartaliojo norėdama suplanuoti savo pačios artėjančias vestuves.

– Kad ir kaip būtų, – tęsė Amelija tyčia nekreipdama dėmesio į Bri, – planavome vedybas anuliuoti, kai tik galėsime. Jis gyvena Niujorke. Aš – čia. Akivaizdu, kad tokia šeima ilgai netvers.

Netvers? Apie ką ji iš viso kalba? Aišku, kad nieko neišeis. Ji tiesiog ištekėjo už draugo iš mokyklos! Tailerio. Pažinojo jį iki pat panagių ir suprato, kad jis – ne šeimos žmogus. Per daug dirba, nuolat keliauja ir turi blogą įprotį kartkartėmis visai dingti nuo žemės paviršiaus. Amelija jį mylėjo, bet negalėjo pasikliauti. Ir štai. Ištekėjo už jo.

– Bet ir santuokos anuliavimo planas pasirodė ne toks, kokio tikėjausi. Paaiškėjo, kad negali anuliuoti santuokos vien dėl to, kad ištekėjai dėl kaprizo. Gal Niujorke įstatymai geresni, bet jei ne, mūsų laukia rimtos skyrybos. Bet kokiu atveju Taileris per daug keliauja ir neturi laiko pradėti procesą. Gavau iš jo vos kelias žinutes, kai buvo sustojęs Belgijoje, Los Andžele, Indijoje… Išvažiavusi iš Las Vegaso net telefonu su juo nekalbėjau.

– Kaip manai, jis tikrai toks užsiėmęs ar tavęs vengia? – paklausė Greta. – Situacija gali pasidaryti visai nemaloni. Negaliu net įsivaizduoti, kad permiegočiau su kuriuo nors draugu iš mokyklos laikų. Jei seksas būtų prastas, būtų sunku vėl į jį pažiūrėti. O jei geras… tada gal dar blogiau.

– Seksas buvo nuostabus, – prisipažino Amelija ir tuojau užsidengė delnu burną.

Negi tikrai pasakė garsiai? Ji papurtė galvą. Žodžiai patys išsiliejo, nes tai tiesa. Taileris buvo pats dėmesingiausias ir talentingiausias meilužis, kokį tik ji buvo turėjusi. Vestuvių naktis tokia, kad penkios aršiausios konkurentės pačios liko ryti dulkių. Ir Amelija nežinojo, ką ir galvoti.

– Tada gerai, – šyptelėjo Bri. – Pasakok.

– O, ne, – atkirto Amelija. – Ir taip per daug pasakiau.

– Gal jis vilkina laiką tikėdamasis dar kartą lyžtelėti cukriuko, – spėliojo Greta.

– Cukriuko neliko. Tai buvo vienintelė naktis ir abu tai žinome, – užginčijo Amelija, nors ir pati jautė, kiek tuose žodžiuose tėra tiesos. Ji troško daugiau, tik žinojo negalinti gauti. – Jis tiesiog užsiėmęs. Jis visada užsiėmęs.

Taileris aiškiai nesirūpino viską ištaisyti. Tose keliose žinutėse, kurias atsiuntė, patarė jai nusiraminti. Jei santuokos anuliuoti neįmanoma, skubėti nėra kur, juk Amelija nėra be proto įsimylėjusi ir netrokšta šią akimirką tekėti už ko nors kito, todėl nieko čia tokio. Taileris geriau nei bet kas kitas žino apie jos meilės nesėkmes ir numano, kad tokia tikimybė labai jau menka.

Tačiau Amelijai ta santuoka – rimtas rūpestis. Tuo labiau tokiomis aplinkybėmis. Net pagalvoti apie tai negalėjo, todėl stengėsi iš viso tokių minčių vengti. Nelabai skubu… bet…

– Tai tu tikrai ketini paprasčiausiai palikti vyrą, padovanojusį geriausią orgazmą gyvenime? – susiraukė Greta. – Nemanau, kad taip galėčiau, net jei vaikinas būtų iš viso nepakenčiamas. O judu su Taileriu mylite vienas kitą. Nuo draugų iki sutuoktinių vos vienas žingsnis, tiesa?

– Tai didžiulis šuolis per milžinišką bedugnę. Garantuoju.

Amelija neabejojo, kad žengti tokių žingsnių jiems daugiau nereikėtų. Taileris – geriausias jos draugas nuo devintos klasės, bet ji niekada neleido sau galvoti apie ką nors daugiau. Pirma, dėl vilties užmegzti kitokius santykius nebūtų drįsusi rizikuoti draugyste. Jei nepasisektų – o tokia tikimybė buvo gana didelė – Amelija prarastų patį svarbiausią žmogų gyvenime.

Antra, didžiulis skirtumas būti draugais ir meilužiais. Būti draugais lengva. Amelija nesunkiai taikstėsi su Tailerio turtais, valdingumu ir ilgais tylos periodais, jis pakentė Amelijos dramatišką romantinį gyvenimą bei išrankumą. Nieko čia tokio, kol jie draugai – tokios savybės neerzina. Kai su kuo nors susitikinėji, žmogaus keistenybės pasirodo gerokai ryškesnės ir galiausiai santykiai nutrūksta.

Bendramokslių susitikime Amelija jautėsi blogai, todėl apie tai negalvojo. Žinojo tik tiek, kad tuojau išbandys santuoką. Tą akimirką nieko nebuvo svarbiau nei nuplėšti Tailerio drabužius ir paragauti uždrausto vaisiaus. Stangrus vyro kūnas ir jaudinantys prisilietimai ją nustebino ir Amelija vis negalėjo juo pasisotinti. Net dabar, vien pagalvojus, kad galėtų vėl jį paliesti, visu kūnu nubėgdavo drebulys ir prabusdavo tokios kūno vietos, kurių neturėtų mausti nuo minčių apie Tailerį.

Grįžus po susitikimo, ją nuolat persekiojo prisiminimai apie kartu praleistą naktį. Santuoką atšaukti galima. Bet prisiminimų… Jų neištrinsi. Kaip Taileris ją lietė. Kaip išsunkė iš jos kūno tiek malonumo lyg būtų visą gyvenimą rengęsis šiai akimirkai… Amelija jau niekada nebepatirs to palaimingo anksčiau jausto abejingumo. Jiedu paragavo uždrausto vaisiaus.

Trumpas skimbtelėjimas pažadino Ameliją iš minčių sūkurio, kuriam buvo pasidavusi. Nauja žinutė. Pamačiusi vardą mergina piktai susiraukė telefonui. Velnią mini, velnias čia – galų gale dar vienas pranešimas nuo Tailerio. Deja, jokio atsakymo į milijonus klausimų nei atsako į laukimą, kurį privertė ją iškęsti po vestuvių. Teparašyta: Ar tu darbe?

Ko gero, jis galiausiai pasirengęs apie viską pasikalbėti. Gal kelioms dienoms sumažėjo skrydžių ir jis galų gale nusprendė žengti kitą žingsnį.

Taip, – atsakė ji į žinutę. Kai pasibaigs susirinkimas, jam paskambins. Tada galės užsidaryti kabinete ir leistis į ilgai lauktą pokalbį, kad viskas kuo greičiau baigtųsi. Natalija, vestuvių planuotoja ir biuro vadybininkė, tuojau atvažiuos su kava kaip kiekvieną pirmadienio rytą. Net paskutinės Amelijos gyvenimo katastrofos nepakeis Natalijos tvarkaraščio.

Tarsi pagal signalą Natalija atidarė pasitarimų kambario duris ir sustojo tarpduryje. Rankose laikė sugriebusi pakuotę – keturi kavos puodeliai tvirtai stovėjo vietose – kaip visada. Tačiau jos žvilgsnis buvo kažkoks keistas. Paprastai ramus veidas buvo suvargęs, lūpos suspaustos. Kažkas negerai.

– Kas atsitiko, Natalija? – paklausė Bri.

Natalija nusisuko nuo Bri, pažvelgė į Ameliją, ilga jos tamsių plaukų uodegėlė švystelėjo per petį.

– Pas tave, Amelija, atėjo neįtikėtinai karštas vaikinas. Jis sako esąs tavo… hmm… vyras.

Kažkas aiktelėjo. Amelija suabejojo, kuri. Gal ji pati. Pakilo iš krėslo aiškiai panikos perkreiptu veidu: juk čia negali būti Taileris. Jis tik ką parašė žinutę ir net neužsiminė esąs Našvilyje, Natalija turbūt apsiriko.

– Ir kaip jis atrodo?

Natalija suraukė antakius.

– Prieš penkias minutes nebūčiau pagalvojusi, kad tu turi vyrą. Tuo labiau nesitikėjau, kad nesuprasi, kas jis, kai tik paminėsiu.

– Aukštas šviesiaplaukis vešliais antakiais ir ledo mėlynumo akimis?

Natalija lėtai linktelėjo.

– Galėtų būti. Jis laukia vestibiulyje su vestuviniu žiedu, ryškiai spindinčiu ant piršto. Ką nors praleidau?

– O taip, – suprunkštė Greta.

Eidama per kabinetą Natalija padėjo gėrimus ant stalo ir sunėrė rankas ant krūtinės.

– Ištekėjai? Už to vaikino vestibiulyje?

– Taip, – prisipažino Amelija.

– Amelija… ta, kurios vestuvės planuojamos jau nuo penkerių? Amelija… ta, kuri vos prieš kelias savaites prisiekinėjo neturinti jokio ypatingo žmogaus? Norėjau paklausti, ar tikrai tu tas pats žmogus, ką? Nesi tik kokonas, atrodantis kaip Amelija?

Gaila, kad dėl tokio savo poelgio neišeina apkaltinti ateivių įtakos, bet šį kartą prisidirbo pati. Ne be reikalo Natalija stebisi. Amelijos vestuvės tikrąja žodžio prasme suplanuotos jau dvidešimt trejus metus. Jos segtuvai su piešiniais bei iškarpų iš žurnalų koliažais išsivystė į Pinterest paveiksliukus ir skaičiuokles, bet turinys išliko praktiškai toks pat. O turint omenyje, kad niekada nebuvo susižadėjusi, viskas apgalvota labai jau detaliai. Kartkartėmis Amelija atnaujindavo pasirinktų spalvų paletę, bet visa kita likdavo nepakeista. Ji visada svajojo apie didžiules vestuves su šimtais svečių ir tonomis gero maisto, su šokiais ir taip jos mėgstamomis elegantiškomis smulkmenomis. Amelijai tereikėjo rasti gyvenimo meilę, kuris apsivilktų nusižiūrėtą Armani smokingą ir įgyvendintų jos svajones realybėje.

Kaip galėjo visko atsisakyti ir perėjusi Elvio nava ištekėti už geriausio draugo… Tiesiog nesuvokiama. Tačiau Vegasas taip jau, matyt, veikia žmones.

– Tai ilga istorija. Jos tave supažindins.

Amelija pasuko prie durų.

– Gal bent savo kavą pasiimsi? – paklausė Natalija tiesdama popierinį puodelį espreso su pieno puta, baltu šokoladu ir karamele.

Amelija jau tiesė ranką, bet staiga pajuto stiprų aromatą. Skrandis iškart ėmė maištauti ir moteris susiraukusi žengė atgal.

– Ak ne, dėkui. Gal vėliau. Dabar tiesiog negaliu.

Greitai apsisukusi ji dingo koridoriuje. Iš tolo pasivijo Natalijos balsas:

– Ar kas nors man pasakys, kas čia, po galais, dedasi?

Taileriui Diksonui vestibiulyje teko laukti ilgiau, nei tikėjosi. Kai tamsiaplaukė moteris nuėjo koridoriumi, jis neabejojo, kad Amelija tuojau pas jį atskubės. Atbėgs tekina ir šoks į glėbį, apkabinusi pasveikins skambiu bučiniu į skruostą kaip visada.

Žvilgčiodamas į roleksą Taileris ėmė svarstyti, ar tik nebus apsirikęs. Neabejojo, kad Amelija čia, dar prieš tai, kai ji atsakė į žinutę: atpažino jos automobilį stovėjimo aikštelėje. Taigi ji arba ignoruoja Tailerį, arba pyksta už ilgą tylėjimą ir verčia jį laukti, arba vengia, nes susidrovėjo dėl vestuvių nakties.

Taileris nesuprato, ko čia drovėtis. Su tokiu kūnu kaip jos padarytų paslaugą visuomenei, jei vaikščiotų nuoga. Žinoma, jie peržengė ribą, bet juk dėl to išgyvens. Jau ir anksčiau jų draugystė yra patyrusi išbandymų.

Ko gero, ji pyksta, kad Taileris nepaskambino. Darbotvarkė po susijungimo buvo pašėlusi, bet taip ir turėjo būti. Jis nupirko keletą neapdorotų deimantų ir vežė į Indiją supjaustyti.

Sudrebino aukcioną Belgijoje ir pačiupo senovinę safyro segę, iki revoliucijos priklausiusią Prancūzijos karališkajai šeimai. Užbaigė svarbią sutartį su Beverli Hilso juvelyrais – tieks jų dirbiniams deimantus. Kai tik pagalvodavo, kad reikia paskambinti, laiko juostos visiškai nesutapdavo. Amelija tikrai nebūtų apsidžiaugusi skambučiu antrą valandą nakties.

Štai kodėl jis nebebando užmegzti rimtų santykių. Jau nusvilo su Kristina ir pamoką išmoko. Žinojo, kad daugeliui moterų jo dienotvarkė nepatiktų, nors ir patinka rezultatas – pinigai.

Iš pradžių tas deimantinis statusas ir egzotiškos kelionės atrodo svaiginamos, bet labai greitai daugelis moterų suvokia, kad jis nuolat kelyje. Ne, jis neis su tavimi į vakarėlį darbovietėje. Ne, jis neplepės apie tavo nenusisekusią dieną, kai jus skirs dešimt laiko juostų, o jis turės tuo metu labai įtemptai dirbti.

Amelijai jo dienotvarkė iki šiol niekada netrukdė. Negi tai būtų pasikeitę tik dėl santuokos?

Ir ko čia nervintis? Juk Amelija nerado savo Princo Žavingojo per dešimtį metų. Tai nebus susiradusi ir per tą mėnesį, kol Taileris buvo išvažiavęs. Jis myli Ameliją, bet ji garsėja nelabai sėkmingais santykiais. Taileris tik kartą gyvenime buvo sutikęs moterį, kuriai reikėjo tiek daug dėmesio kaip Amelijai – tai jo buvusioji. Jis tai puikiai suvokė viską pradėdamas, tačiau Amelija – ji geriausia draugė – ir Taileris padarys bet ką, kad tik būtų laiminga.

Akivaizdu.

Jie pasistengs išsiskirti. Pirmiausia dėl to ir atėjo. Nepaisant to, ką galbūt mano Amelija, Taileris tyčia nevilkina. Vis dėlto jei būtų atviras pats sau, pripažintų: liūdna, kad daugiau niekada nebegalės paliesti tų švelnių apvalumų. Jis džiaugėsi būdamas Amelijos draugu, bet neprieštarautų galėdamas dar kiek patyrinėti jos kūną, o tada vėl taptų tik draugais. Juk vos vos teparagavo – tokios moters tiek neužtenka.

Bet Taileris žinojo, kad galų gale kūniški malonumai nublanks prieš draugystę. Amelija – vienas svarbiausių žmonių jo gyvenime, ir tuo jis nerizikuos vien dėl galimybės vėl pasimylėti. Ji ne tik geriausia draugė, ji – varančioji gyvenimo jėga. Vaikystėje, kai jis tebebuvo niekas, pasiklydęs didžiulės savo šeimos chaose. Mokykloje, kai buvo tiesiog nepastebimas. Amelija jį pamatė, kai niekas kitas nepanorėjo. Ji matė Tailerio potencialą ir uždegė jame ugnį, paskatino stengtis dėl savęs paties. Per pastaruosius dešimt metų Taileris sukūrė savo kompaniją, prekiavo pačiais gražiausiais brangakmeniais ir senienomis. Gyveno taip, kaip net nesapnuodavo būdamas vargeta Vegaso vaiku. Amelija privertė jį patikėti, kad jis visko gali pasiekti.

Ne, tikrai nerizikuos draugyste net dėl nuostabiausio sekso visatoje.

Taileris pakėlė akis ir pamatė iš tarpdurio jį stebinčią Ameliją. Ji nepribėgo ir nepuolė į glėbį, bet šią akimirką entuziastingo sutikimo jis jau nebesitikėjo. Buvo patenkintas, kad ji bent jau nepaliko jo čia stovėti nežinia kiek.

Amelija abejodama žengė kelis žingsnelius ir nieko nesakė. Šiandien atrodė nuostabiai. Tarsi spindėjo visa ir Taileris nepajėgė atplėšti akių – jos bėgiojo moters kūnu, žavėjosi nerta suknele. Tamsiai violetinė tunika, raukta po putlia krūtine, siekė kelius. Ji mūvėjo juodas tampres ir avėjo batus, paryškinusius dailias kojas.

Gilioje V formos suknelės iškirptėje spindėjo pakabukas su ametistu, kurį jis buvo atsiuntęs gimtadienio proga. Ašarėlės formos brangakmenis kybojo tiesiai jai tarp krūtų ir traukė vyro akį. Daugeliu prasmių Amelija miniatiūrinė, bet Dievas apdovanojo ją tokiu turtu, kurio užtektų trims moterims.

Taileris žinojo, kad nederėtų spoksoti, bet mintis užvaldė prisiminimai apie vestuvių naktį, todėl nusisukti nepajėgė. Akimirksniu prieš akis iškilo nuogas Amelijos kūnas ant viešbučio lovos. Delnai sudilgsėjo prisiminus, kaip glostė kiekvieną nepriekaištingos porcelianinės odos lopinėlį. Kaip ragavo tas krūtis. Klausėsi jos dejonių aido.

Vestibiulyje staiga pasidarė labai karšta. Koks žiaurus likimo pokštas: davė jam moterį, trokštamą žmoną, o tada neleidžia pasilikti. O turėti jos Taileris negali. Reikia tai sau nuolat priminti. Jiedu tik nuvils vienas kitą ir suardys draugystę.

– Labas, Ame, – pasisveikino pagaliau pažvelgęs į akis.

Ji sunkiai nurijo ir sunerimusi pažvelgė į jį. Tos didžiulės rudos akys labai priminė elnę, išgąsdintą netikėto judesio. Taileris negalėjo to pakęsti. Anksčiau Amelija niekada kitaip į jį nežiūrėdavo, tik meiliai žavėdamasi. Reikia manyti, kad tai sugriovė santuoka. O juk jis tik pabandė patirti, ką reikštų užmegzti tikrus santykius su savo reiklia, daug dėmesio reikalaujančia geriausia drauge. Vos pasibaigė medaus mėnuo, o jis jau pakliuvo į bėdą. Tikrai nereikėjo taip ilgai delsti ir greičiau pasikalbėti su ja.

– Ką čia veiki, Taileri?

Akivaizdu, kad mandagumo jie nepaisys.

– Atvažiavau su tavimi pasikalbėti.

Ji sunėrė ant krūtinės rankas, krūtys vos neišvirto pro iškirptę.

– Nori pasikalbėti dabar? O kaip tos kelios savaitės, kai mėginau susisiekti, o tu mane tiesiog ignoravai? Kai aš norėjau su tavimi pasikalbėti, tai neturėjo jokios reikšmės. Negi turėčiau viską mesti vien dėl to, kad pagaliau nusprendei, jog esi pasirengęs srėbti visą šią košę?

Susimąstęs Taileris šyptelėjo, pasitrynė ranka šiurkštų smakrą. Dabar gal ne metas įtikinėti, kad nieko čia tokio. Amelija visada buvo labai jausminga – pyktis akimirksniu suliepsnodavo. Jau buvo matęs, kaip ji paleidžia gerklę ant buvusių vaikinų, jokiu būdu nenorėtų pakliūti jų vieton.

– Atsiprašau, kad negrįžau su tavimi. Turėjau padaryti keletą dalykų.

– O man reikėjo, kad su manimi pasikalbėtum! – Ji žengė dar kelis žingsnius, tamsių kaštoninių plaukų sruoga išslydo iš segtuko ir įrėmino veidą. Rausva spalva nudažė skruostus ir dekoltė ir sudarkė blyškią kreminę odą. – Mes susituokę, Taileri. Susituokę! Nebegali to nepaisyti. Ir aš labai norėčiau apsimesti, kad nieko nebuvo, bet vis tiek reikia tą klausimą užbaigti. Pasikalbėti. Tu daugybę kartų nepaisei manęs dėl verslo, bet dabar tam netinkamas laikas.

– Žinau. – Jis ramindamas ištiesė ranką. Skaudu girdėti, kokia ji netekusi galvos dėl tos situacijos, bet nieko nepadarysi. Verslas svarbiau nei fiktyvi santuoka net ir su geriausia drauge. – Turėjau paskambinti, žinau. Atleisk. Tikėjausi parskristi kuo greičiau, kad galėtume pasikalbėti akis į akį.

Atrodė, kad Amelija kiek aprimo. Rankos nusviro prie šonų, pečius apleido įtampa. Tačiau akys liko susirūpinusios. Kažkas negerai. Tai ne tik susierzinimas. Taileris pažinojo Ameliją geriau nei kas kitas šioje planetoje. Net būdamas už tūkstančių mylių telefonu pajusdavo, kad ji nusiminusi. O susitikus sunku nepastebėti, kad kažkas negerai.

Amelija vėl sunėrė ant krūtinės rankas, Taileris pastebėjo, kad ji nemūvi vestuvių žiedo. Pajuto savąjį ant piršto. Pats nežinojo kodėl, bet po ceremonijos klusniai jį mūvėjo. Kažkodėl susierzino sužinojęs, kad žiedą nešioja tik jis vienas.

– Kur tavo žiedas? – paklausė.

– Namuose, papuošalų dėžutėje. Dar prieš penkias minutes niekas nežinojo, kad ištekėjau, Taileri. Negaliu vaikščioti kaip povas su milžinišku akmeniu ant piršto – sulaukčiau milijono klausimų.

Ji visiškai teisi. Pora karatų sunaikina visą subtilumą. O jos žiedas su tobulu aštuonių karatų tobulo baltumo kvadrato formos deimantu. Taileris užsakė jį likus kelioms savaitėms iki susitikimo ir vežėsi kartu su keliais kitais papuošalų rinkiniais į Los Andželą potencialiam pirkėjui. Tik dėl to ir dalyvavo susitikime, kad pasitaikė pakeliui. Paskutinę akimirką beieškant vestuvinių žiedų, pačiupo jį iš viešbučio saugyklos. Susitarė, kad pokštui pasibaigus Amelija jį grąžins.