Читать книгу Spalvotas sniegas - Andrėja - Страница 3

– Pone advokate, atvyko nepilnamečių skyriaus inspektorė.

Melodingas sekretorės balsas privertė Dainių pakelti akis nuo popierių šūsnies. Jis nepatenkintas suraukė antakius ir žvilgtelėjo į laikrodį.

– Laima, jau greitai penkta valanda. Nejaugi vėl būsi pamiršusi, ko prašiau? – Jis atsiduso ir persibraukė delnu per veidą. – Sugalvok ką nors ir atšauk susitikimą. Paskirk laiką kitą dieną. Po penkiolikos minučių išeinu.

– Bet, pone advokate, ji sako, kad tai labai skubu ir…

– Kaltinti gali tik save, mergužėle. Ne kartą esu perspėjęs, kad po ketvirtos valandos neskirtum jokių susitikimų. Dabar sukis, kaip išmanai.

Dainius nuspaudė mikrofono mygtuką ir atsilošė krėsle. Po keliolikos minučių, jau apsivilkęs lietpaltį, jis išėjo pro savo kabineto duris, nė nepažvelgęs į sutrikusią sekretorę.

Keista, – pagalvojo mergina, žvilgsniu lydėdama viršininko figūrą, tolstančią ilgu koridoriumi. Kiekvieną dieną tuo pačiu metu jis išeina iš darbo, palikdamas visus savo reikalus. Ji tikrai žinojo, kad darbo yra labai daug. Net šešios bylos guli ant stalo. Tačiau jis ramia sąžine viską palieka ir išeina. Įdomu būtų sužinoti kur.

Vienišas vilkas – taip pastaruoju metu Dainių buvo praminę kolegos. Ne viena moteris bandė rasti bent mažiausią plyšelį į jo širdį, bet susidurdavo su lediniu bejausmiu žvilgsniu. Labai patrauklus, labai geidžiamas – ir labai vienišas. Retai kada Dainiaus veidą papuošdavo šypsena, retai kada nuskambėdavo jo juokas. Net per pokylius ar kitas šventes šis vyras išlikdavo santūrus.

Apie jį sklandė įvairūs gandai. Tačiau tiesą žinojo tik keli žmonės, geriausi Dainiaus draugai, kurie laikė liežuvį už dantų ir užčiaupdavo bent kiek labiau įsismaginusį liežuvautoją. Buvo šnekančių, kad vyrukas išgyveno nelaimingą meilę, kai kas tvirtino, jog nuotaka palikusi jį prie altoriaus ir nuo to laiko vargšelio širdis mirusi: dingęs bet koks domėjimasis gražiąja lytimi, o apie pasitikėjimą nė kalbėti neverta.

Net jeigu tikrai išdavė mylima moteris, juk negalima visą gyvenimą dėl to liūdėti, – mąstė Laima, kai Dainiui už nugaros užsidarė lauko durys. Ne visos moterys vienodos…

Tačiau pats Dainius su tuo nebūtų sutikęs. Jo širdyje nebebuvo vietos kitoms moterims – karaliavo viena vienintelė. Jis galvojo tik apie ją, akyse stovėjo jos atvaizdas, ausyse skambėjo jos juokas. o akys… Vienintelės, nepakartojamos, nuostabios – stebuklingos.

Įsitaisęs ant suoliuko Dainius svajingai žvelgė į aukštų medžių viršūnes, kuriose linksmai žaidė saulės spinduliai. Jautėsi it atėjęs į pasimatymą ir dabar, su gėlėmis rankose, laukiąs savo mylimosios. Jį supančią tylą kartkartėmis sudrumsdavo tik paukščių balsai. Dainius galvojo apie vienintelį žmogų – ir apie devynių mėnesių savo gyvenimo tarpsnį: prisiminimuose iškilo prabėgę įvykiai, galvoje skambėjo jųdviejų pokalbiai, užplūdo tąkart išgyventi jausmai.

Žmonės teisūs – gyvenimas nestovi vietoje. Per tuos mėnesius jis patyrė labai daug, galbūt netgi daugiau nei per visus trisdešimt trejus savo gyvenimo metus. Atrado ir prarado, mylėjo ir neapkentė, žavėjosi ir nusivylė, atgailavo ir keršijo, kopė ir smuko. Buvo pats laimingiausias vyras – ir vis dėlto išgyveno be galo daug sielvarto. Tai, kas taip staiga prasidėjo, taip pat staiga ir pasibaigė. Išdavystė, kerštas, niekšybė… Kiek laiko dar turės praeiti, kol šie trys žodžiai paliks jo mintis? Kada kovo pradžios pavasariniu sniegu apsnigta jo širdis vėl ims jausti?

Vyras nugrimzdo į prisiminimus. Prieš akis iškilo jaunutės merginos veidas – neapsakomai mėlynos akys, putlios lūpos, maža strazdanota nosytė ir ilgi auksaspalviai plaukai. Mielas paprastas žmogutis iki tol ramų jo gyvenimą apvertė aukštyn kojomis, pripildė jį laimės, juoko, meilės ir ašarų.

Pasirėmęs alkūnėmis į kelius ir įkniaubęs veidą į šiltus delnus Dainius prisiminė karštą liepos dieną – beprotišką dieną, laimingą dieną…

***

Velnias! Velnias! Velnias! Šis žodis štai jau visą pusvalandį sukosi jaunojo advokato galvoje. Per didžiausius automobilių kamščius jis stengėsi ištrūkti iš tvankių Vilniaus gatvių į Nemenčinės plentą, kuris viliojamai driekėsi iki jo sodo sklypo. Ten Dainius tikėjosi pasislėpti nuo miesto šurmulio – pagaliau pasimėgaus išsvajota ramybe ir vakaro vėsa. Automobilio peleninė jau buvo kupina, todėl baigęs rūkyti jis nuorūką paleido pavėjui pro langą ir čiupęs dar vieną cigaretę prisidegė ZIPPo žiebtuvėliu.

Sunki darbo diena ėjo į pabaigą. Tiesą sakant, tai ji buvo beprotiška. Taip nusprendė išėjęs iš darbo ir atsisėdęs prie automobilio vairo. Nuo pat ryto, kai šeštą valandą prie lovos suskambėjęs žadintuvas nutraukė košmarišką sapną, kurio vėliau niekaip negalėjo prisiminti. Taip ir pradėjo dienos maratoną. Kažkodėl niekas nesisekė – į kavos aparatą įbėrė per mažai kavos, pribėgo neaiškios spalvos skysčio, net puodelio dugnas švietėsi. Susierzinęs Dainius išpylė nevykusią kavą į kriauklę, bet naujos nebevirė – trūko laiko. Skusdamasis barzdą per stipriai brūkštelėjo peiliuku ir į darbą teko važiuoti su bjauriu popierėliu ant smakro – namuose niekur negalėjo rasti pleistro.

Pasišaipęs prieš veidrodį iš savo atvaizdo jis užsivilko švarką ir išbildėjo į kiemą prie automobilio. Tačiau ir čia laukė nemaloni staigmena – automobilis nenorėjo užsivesti. Buvo visiškai pamiršęs, kad štai jau kelios dienos važinėja su degančia lempute, įspėjančia, jog baigiasi degalai – niekaip neprisirengė užsukti į degalinę. Ir še kad nori – būtent šiandien jų pritrūko. Ant vargšelio BMW pasipylė sodrių keiksmų srautas, bet tiesa akivaizdi – benzino nėra. Turėjo su kanistru rankoje bėgti į taksi ir važiuoti į artimiausią degalinę.

Keturiasdešimt minučių prastovėjęs kamščiuose Dainius pagaliau pasiekė Vilniaus miesto 3 apylinkės teismą. Ten išgėręs puodelį geros stiprios kavos nuskubėjo į bylos posėdį. Tačiau… Pirmą kartą per visą darbo praktiką šiandien jis nesusivaldė. Per vėlai gauti įkalčiai, per vėlai išaiškėję faktai, pagirtinas prokuroro darbas ir liurbis klientas – viskas susimetė į krūvą. Dviejų mėnesių darbas nuėjo šuniui ant uodegos. Dainius pralaimėjo bylą. Negana to, buvo apkaltintas, kad rėmėsi suklastotais įkalčiais. Viskas – dėl laiko stygiaus. Jis iš tiesų nepatikrino, ar įkalčiai tikri. o po teismo ekspertizės paaiškėjo, kad ir laiškas, ir nuotraukos, – pasak kliento, nenuginčijami jo žmonos kaltės įrodymai, – pasirodė esą labai kokybiškos klastotės. Tai išgirdęs jaunasis advokatas įtūžo, bet kaltinti galėjo tik save. Juk jau ne vienus metus dirbo teisininku ir puikiai suprato, kad nepatikrintais įkalčiais teisme remtis negalima, tuo labiau kad tai ir buvo pagrindinis kaltės įrodymas.

Jausdamasis bejėgis, pykdamas ir ant savo kliento, ir ant savęs Dainius, užuot iš paskutiniųjų gelbėjęs savo ginamąjį, teismo salėje pats jį apkaltino. Byla buvo pralaimėta. Toks fiasko galėjo labai stipriai pakenkti jo karjerai, bet stovint prieš auditoriją jam buvo visiškai nusispjaut į tai, kas laukia.

Prisiminė gėdą ir kaltę – slogius jausmus, sunkia našta slėgusius einant iš teismo salės. Kolegos jo nesmerkė, nesityčiojo – juk kiekvienam gali taip atsitikti.

Dainius norėjo pasislėpti nuo viso pasaulio ir pabūti vienui vienas. Gal reikėjo kartu pasiimti Danguolę? – šmėstelėjo mintis, bet greitai ją atmetė. Reikia pailsėti ir nuo jos – pastaruoju metu įkyrus draugės dėmesys ir šuniškas atsidavimas ėmė varginti. Reikės ramiai paaiškinti tai juodaplaukei gražuolei, kad jųdviejų tarnybinis romanas jau kiek per ilgai užsitęsė.

Štai ir išsvajotosios pušelės abipus plento. Pastebėjęs pažįstamą ženklą, perspėjantį apie galimybę susitikti su raguotaisiais miško gyventojais, Dainius nesumažino greičio, nors paprastai pristabdydavo. Dar kilometras kitas, ir jis bus…

Iš miško iššoko purvinas vaikigalis ir bumbtelėjo ant automobilio antvožo – Dainius vos spėjo nuspausti stabdžių pedalą. Jeigu ne saugos diržas, stipriai priplojęs prie sėdynės, jis tikriausiai būtų išlėkęs pro priekinį langą. Vyras atlapojo dureles, ketindamas išlipti ir kaip reikiant apšaukti vikruolį, bet išgirdo skardų, paniškos baimės persmelktą riksmą:

– Negesink variklio! Mane vejasi! Važiuojam iš čia!

Šalia jo ant priekinės sėdynės klestelėjo liesas ilgaplaukis paauglys ir stipriai užtrenkė dureles.

– Važiuojam! Važiuojam! Važiuojam!!!

Dainiaus raginti nereikėjo. Jis stipriai nuspaudė greičio pedalą ir naujasis BMW riaumodamas šoktelėjo iš vietos. Veidrodėlyje jis dar spėjo pamatyti kelis iš miško išbėgančius vaikinus, bet greitai viskas paskendo kelio dulkėse.

Kurį laiką juodu važiavo tylėdami. Dainius jau seniai buvo pravažiavęs posūkį į savo sodą ir riedėjo keliu link Nemenčinės. Kiek apsiraminęs jis įtariai nužvelgė netikėtą bendrakeleivį ir iš kūno formų suvokė, kad tai mergina – gerokai per ankšta palaidinukė išryškino krūtis. Laukė, kada gi ji pagaliau teiksis paaiškinti tokio originalaus stabdymo priežastis. Bet mergina tylėjo. Spoksojo į besileidžiančios saulės nuspalvintą mišką ir nė nemanė prabilti.

Dainius vėl pašnairavo į ją. Drabužiai purvini, plaukai susivėlę, ko gero, jau porą dienų nematę šukų, o ir nesipraususi senokai. Ir apskritai, ką tokiu laiku galima veikti miške, taip toli nuo miesto? Dainius neiškentė:

– Na, jaunoji panele, laukiu paaiškinimo. Be galo originalus būdas stabdyti mašinas, tačiau esu pripratęs, kad prieš lipdami į mano automobilį žmonės paprašo mano leidimo.

– Atleisk, ponuli, nespėjau. Labai skubėjau.

Dainių nustebino malonus melodingas mergaitės balsas, bet apstulbino akys, kai pagaliau ji atsisuko ir pažvelgė į jį. Tokių mėlynų didelių akių jis dar nebuvo regėjęs. Jose atsispindėjo paniška baimė ir netikrumas, tačiau buvo matyti ir drąsos bei ryžto, užsilikusio po išgyvento siaubo… ar dar kažko, nuo ko ji bėgo.

– Tik tiek tegali pasakyti?

– o ką ponulis norėtų išgirsti?

– Liaukis mane erzinusi, panelyte. Galėtum nors ačiū pasakyti už tai, kad išgelbėjau, o ne purkštauti. Aš prievarta tavęs į savo automobilį nesodinau. Pati įšokai kaip kulka, todėl galėtum papasakoti, nuo kokių pabaisų pasprukai. – Dainius nusijuokė. – Žinai, jaučiuosi lyg viduramžių riteris, išgelbėjęs kilmingą damą nuo pakelės plėšikų.

Dainiaus nuotaika pasikeitė. Nuotykis kiek prablaškė slogutį ir įliejo į gyslas adrenalino, todėl dabar kilo noras pašmaikštauti, pralinksminti šalia sėdinčią mergaitę. Bet jos veide nevirptelėjo nė vienas raumenėlis.

– Jiems iki plėšikų dar toli, – tyliai tarė žiūrėdama tiesiai prieš save. – Tikri gyvuliai, be jokio žmogiškumo.

– Ei, nejaugi tie vaikinai taip stipriai tave supykdė? – pasidomėjo Dainius, nustebintas jos balse nuskambėjusios nevilties. Iš balso jis kuo puikiausiai nuspėdavo žmogaus būseną. Toks darbas. Jo bendrakeleivė jautėsi kaip į kampą užspeistas, jokios vilties pasprukti nebeturintis žvėrelis. – Nejaugi viskas taip baisu?

– o kas, jūsų manymu, yra baisu? A? Baisu, kai sumuša? o gal kai išprievartauja? Gal jus apima baimė, kai kas nors kėsinasi į puikųjį jūsų automobilį, už kurį suplojote nerealius pinigus? o gal?..

– Pakaks! – griežtai pertraukė ją Dainius ir sustojo šalikelėje. Jau visai sutemo, prietemoje buvo sunku įžiūrėti mergaitės veidą. Jos šiurkštus pašaipus balsas ėmė erzinti. – Gana kandžiotis. Man atrodo, nesu padaręs tau nieko bloga, tai neliek ant manęs savo nuoskaudų. – Jis bandė paimti ją už rankos, tačiau ji staigiai šastelėjo į šalį. Dainiui šmėstelėjo nemaloni mintis: gal ją tikrai išprievartavo tie vyrukai. – Gerai. Aš neliesiu tavęs. Vis dėlto galėtume ramiai pasikalbėti. Šiandien jaučiuosi siaubingai pavargęs ir noriu pailsėti. Pasivažinėjimai miško takeliais manęs visai nevilioja, tai klok, kas ten, miške, nutiko. Vėliau parvešiu tave namo ir pamiršime šį nuotykį.

Mergaitė tylėjo, tik stipriai sučiaupė lūpas ir piktai sužaibavo akimis. Buvo matyti, kad kalbėtis nėra linkusi. Dainius paėmė pakelį cigarečių ir išsitraukęs vieną prisidegė.

– Kur tave pavėžėti? – ramiai paklausė. Laikrodis rodė jau pusę dvylikos, pats laikas atsisveikinti su pakeleive.

– Nežinau. Aš neturiu kur eiti.

Dainiaus ranka taip ir sustingo ore, jis nepatikliai pažvelgė į mergaitę. Taip, kuo toliau, tuo įdomiau.

– Ką reiškia – neturiu kur eiti? Namo, kur daugiau. Sakyk adresą, ir aš tave nuvešiu.

Mergaitė lėtai papurtė galvą.

– Negaliu grįžti namo. Susipykau su tėvais ir sakiau, kad šiandien nepareisiu.

– Į tave pasižiūrėjus atrodo, kad miške nakvosi nebe pirmą naktį. – Piktas Dainiaus balsas privertė ją atsisukti, akyse žvilgėjo ašaros. Jis susitvardė ir tęsė jau ramiau: – Ir ką gi man dabar liepsi daryti? Vidury miško vidurnaktį atidaryti vaikų darželį pasiklydusiems vaikams, kurie susipyko su tėvais?

– Man nereikia vaikų darželio. Galiu savimi pasirūpinti. Juo labiau kad esu naktinis paukštelis, o naktiniai paukščiai nebijo tamsos.

– Ar paukštelis nebijo ir tų persekiotojų, nuo kurių skuodė it kiškis nuo skalikų? – Dainius pajuto, kad vėl kyla susierzinimas. Stengdamasis rasti kokią nors išeitį jis nervingai ėmė barbenti pirštais į vairą. Deja, šiandien smegenys atsisakė spręsti tokius galvosūkius.

Numojęs ranka į atsargumą vyras užvedė automobilį ir pasuko sodo link. Pamaitins ją, nupraus, o tada pamėgins dar paklausinėti. Matė, kad ji pavargusi ir visiškai abejinga savo likimui. Ir vis dėlto galėjai nujausti plika akimi nepastebimą ryžtą, kuris vertė žiūrėti į ją kitaip nei į gatvės valkatą. Gal mergaitei tikrai atsitiko kas nors negera, tik pašaliniam žmogui nedrįsta pasakoti.

– Kiek tau metų? – staiga paklausė Dainius, sukdamas pro sodų bendrijos vartus ir laviruodamas tarp kelyje išmuštų duobių.

– Devyniolika, – ramiai atsakė ji ir susiglostė plaukus. – o kur mes važiuojame?

Ramus merginos balsas kiek nustebino. Vadinasi, ji jau apsiramino, o tai gerai. Juodu galės pasikalbėti.

– Labai ačiū, – netikėtai prabilo ji tyliai ir be galo švelniai, kai Dainius jau ruošėsi atsakyti į jos klausimą. – Dėkoju, kad man padėjote. Išgelbėjote nuo baisių žmonių, kuriuos visai neseniai dar laikiau savo draugais. Ir atsiprašau už šiurkštumą. Buvau be galo sutrikusi, nežinojau, kaip elgtis. o dabar išleiskite kur nors, daugiau jums netrukdysiu.

– Kurgi tu keliausi tokiu laikų? Vėl į mišką pas savo bendrus? – Toks netikėtas ir lengvabūdiškas jos apsisprendimas vėl supykdė Dainių. Kažkodėl nenorėjo paleisti tos laukinės ilgakojės stirnos atgal į mišką. – Šiandien liksi pas mane. Nusiprausi, pavalgysi ir pernakvosi, o rytoj nuspręsime, ką toliau daryti.

Na štai, pagaliau ir jo valdos. Kaip ilgai jis šiandien važiavo… Tikrai beprotiška diena, kitaip nepavadinsi. Dainius išlipo iš automobilio ir palaukęs, kol išsliuogs bendrakeleivė, įjungė signalizaciją. Automobilis negarsiai cyptelėjo ir juos apgaubė nakties tyla.

Mergina nedrąsiai apsidairė.

– Čia jūsų valdos? – pasidomėjo ir žengė kelis žingsnius link namelio. – Kokia tyla, ir labai gražu.

Vieta iš tiesų buvo nuostabi. Namelis tarp aukštų pušų atrodė lyg žaislinis. Už jo tyvuliavo ežerėlis, kuriame atsispindėjo mėnulio pilnatis. It paveikslėlyje iš pasakų knygos.

– Ar jame galima maudytis? – tyliai paklausė mergina, tarsi bijodama sudrumsti nakties tylą.

– Žinoma, kad galima. Ko gero, vanduo bus šiltas. Jeigu nori, gali pasipliuškenti, kol paruošiu ką nors užkąsti. Tik pirma surasiu tau švarių drabužių, muilo ir rankšluostį. – Jis pasuko prie durų, tik staiga stabtelėjo. – Beje, aš Dainius, – ištiesė jai ranką ir pridūrė: – Man nelabai patinka, kai kreipiesi į mane jūs. Pasijuntu senas. Vadinkime vienas kitą vardu. Gerai?

Dainius pajuto nedrąsų vėsaus delno prisilietimą. Smulki švelni rankutė virptelėjo, kai Dainius nestipriai ją paspaudė.

– o aš Snieguolė. – Mergina drąsiai pažvelgė jam į akis ir jos veidą papuošė nuostabi šypsena, išlenkdama putlias lūpas.

Dabar, apšviesta mėnulio šviesos, ji neatrodė tokia purvina, kaip Dainiui pasirodė pirmą kartą pamačius. Buvo labai graži, o nuostabios akys, rodės, skverbėsi į pačias sielos gelmes.

Taip, vyruti, – mąstė Dainius atlaisvindamas kaklaraištį ir atsisegdamas viršutinę baltinių sagą. – Išgelbėti tai išgelbėjai stirniukę, bet ką dabar su ja darysi. Tokios akys ir šventąjį priverstų nusidėti, ką jau kalbėti apie paprastą mirtingąjį. Kuo toliau, tuo įdomesnė ir paslaptingesnė ji atrodė.

Tarsi vydamas tokias mintis į šalį, vyras persibraukė delnu per veidą.

– Pavargai? – tyliai paklausė Snieguolė, su užuojauta žvelgdama jam į akis. – Matyt, sunki buvo diena. o dar ir aš – kaip perkūnija iš giedro dangaus.

– Taip. Diena išties buvo sunki. Važiuodamas čia tikėjausi galėsiąs kaip reikiant pailsėti ir išsimiegoti, bet… Matau, kad dabar jau nieko neišeis.

– o, atleisk. Tikrai nenorėjau tau trukdyti. Taip jau nutiko, kad būtent tavo automobilis pasipainiojo man ant kelio.

Dainius nusijuokė ir jo nuoširdų, skambų juoką nusinešė švelnus nakties vėjas.

– Taip, tikriausiai nenorėjai. Vis dėlto mano automobilis pasipainiojo pačiu laiku. Tiesa?

Snieguolė linktelėjo ir atsargiai palietė jam petį.

– Tikrai pačiu laiku. Esu labai dėkinga tau už pagalbą. – Ji nutilo tarsi rinkdama žodžius, o Dainius pajuto, kaip nuo lengvo jos prisilietimo padažnėjo pulsas. – Šiandien tu išgelbėjai mane nuo… nuo… Nesvarbu, nuo ko, bet labai man padėjai. Ačiū.

Dainius šiltu delnu uždengė merginos pirštus.

– Nėra už ką. Tik kitą kartą nevaikščiok taip toli viena ir dar tokiu vėlyvu metu. Galbūt man daugiau nebeteks taip vėlai grįžti iš darbo. Na, o dabar eime į vidų.

Jis nesunkiai rado švarų rankšluostį, gabalėlį muilo ir padavė jai savo kilpinį chalatą.

– Nebijosi viena?

– Ne, juk sakiau, kad esu naktinis paukštelis – tamsa manęs nebaugina.

Kai naujoji pažįstama išstraksėjo prie vandens, Dainius nusirišo kaklaraištį ir persibraukęs per tamsius plaukus giliai atsiduso. Prisiminė Snieguolės prisilietimą, tai, kaip jį persmelkė geismas, ir nusprendęs, kad šis riteriškas poelgis gali blogai baigtis, mintyse nusikeikė.

Klodamas lovą Dainius kaip įmanydamas stengėsi negalvoti apie ilgakoję stirną, taip netikėtai iš miško įsibrovusią į jo gyvenimą. Tačiau mintys neklausė ir vis grįždavo prie jos. Beprotiškai traukė į virtuvę, prie lango, pro kurį atsiveria vaizdas į ežerėlį.

Viešpatie, elgiuosi lyg mokinukas! – keikė jis save, tačiau neatsispyręs pagundai nuslinko į virtuvę prie lango. – Vyruti, tau juk per trisdešimt. Ką darai? Nejaugi nesi matęs nuogos moters?

Taip, buvo matęs ne vieną, bet šios miško nimfos grožis ir jaunystė be galo traukė. o kai išvydo vandenyje besipliuškenančią jos liekną figūrėlę, jau nebegalėjo atplėšti akių. Kai Snieguolė pagaliau išbrido į krantą ir leido mėnulio šviesai laisvai glamonėti savo kūną, Dainių perliejo karščio banga. o ji šluostėsi palengva, neskubėdama, tarsi mėgaudamasi kiekviena šios nakties akimirka. Dainius neatitraukdamas akių stebėjo merginos judesius ir vis stipriau keikė save. Jautė, kad praranda savitvardą.

Kai Snieguolė apsivilko chalatą, jis staigiu judesiu užtraukė užuolaidas, uždegė šviesą ir užkaitęs virdulį nėrė iš virtuvės.

Mergina grįžo tyliai niūniuodama.

– Gal ir tu norėtum išsimaudyti? Vanduo nuostabus. o aš pasaugosiu namus.

– Ne, aš neisiu, – atsiliepė Dainius. Balsas nuskambėjo daug aštriau, nei tikėjosi.

Mergina iškart tai pajuto.

– Ar ką nors ne taip pasakiau? Tu pyksti?

Dainius jau sėdėjo prie stalo ir vartė atsivežtus dokumentus. Nedrįsdamas pažvelgti Snieguolei į akis jis papurtė galvą.

– Ne, viskas gerai, – nuramino, tada atsiduso ir grįžtelėjo į ją. – Eime užkąsti, o tada – miegoti. Šiandien tikrai nusiplūkiau.

Dabar, ryškioje šviesoje, mergina atrodė dar gražesnė. Pasirodo, jos plaukai visai šviesūs, geltoni. Jie lengvai krito ant pečių, apgaubdami veido ovalą ir ilgą kaklą. Netgi tamsoje jos akys atrodė nepakartojamai, bet dabar tiesiog kerėjo. Į Dainių žvelgė du skaisčiai mėlyni dangaus lopinėliai, apgaubti tankių juodų blakstienų. o lūpos… Putlios, žaviai išlenktos, jos kaip magnetas traukė priglusti. Kvietė ir viliojo. Aš žuvęs,