Читать книгу Lelijos paslaptis - Andrėja - Страница 3

Kai kambaryje įsižiebė šviesa, apakindama merginą ir priversdama ją kelis kartus sumirksėti, buvo dešimta valanda vakaro. Dangų jau seniai gaubė sutemos, paukščiai giesmininkai, pirmosios rudens šalnos nuvaikyti nuo šakų, buvo nutilę. Lėja padėjo į šalį ant kelių laikomą knygą ir pažvelgė į seserį.

– Tikriausiai sušalai, Varliuk? – Ji atlaidžiai šyptelėjo ir atsistojo. – Einu, užkaisiu arbatos, o tu skubėk į karštą vonią, kitaip peršalsi.

Mažoji sesutė paraukė gražią nosytę, tačiau nesiginčydama nužingsniavo į vonios kambarį. Netrukus ten įėjo Lėja su garuojančios arbatos puodeliu ir atsisėdo ant skalbimo mašinos.

– Na, pasakok naujienas. Labai jau ilgai tavęs nebuvo. Kur klajojai?

– Jeigu pažadėsi nesinervinti, nebarsi ir nepamokslausi, tai papasakosiu.

Lėja įdėmiai pažvelgė į seserį. Negera nuojauta smilktelėjo širdį. Šypsena nuo lūpų dingo.

– Pažadu. Klok, – paragino dusloku balsu.

Geida labiau paniro į putas ir svajingai žvelgdama į garus, kylančius lubų link, nusišypsojo.

– Aš dalyvauju konkurse „Mis vilnietė“ ir šiandien laimėjau pirmąjį atrankos turą. Jame dalyvavo trisdešimt septynios merginos, iš jų išrinko tik dešimt. Įsivaizduoji – tame dešimtuke esu ir aš. Ak, Lėja, jaučiuosi tokia laiminga.

Tačiau Lėja nepajuto jokio džiaugsmo. Greičiau priešingai. Matyt, Geida taip ir liko lengvabūdė vėjavaikė, nors jau sulaukė dvidešimties. Matyt, nepasimokė iš sesers nesėkmės.

– Geida, man nepasigirdo? Tu dalyvavai atrankoje? Net man nieko nepasakiusi? Po to, kas man atsitiko?

– Lėja, jei būčiau pasakiusi, tikrai nebūtum leidusi. O tai, kas tau nutiko… Tai buvo seniai, visi viską pamiršo. Man būtinai reikėjo dalyvauti.

– Kodėl?

– Aš noriu laimėti. – Lėja sesers akyse pastebėjo ryžto ugneles.

– Kam?

– O kam, tavo manymu, žmonės dalyvauja tokiuose renginiuose? Trokšta laimėti. Aš jaučiuosi pranašesnė už visas tas devynias merginas. Ir nesitrauksiu. Dabar jau manęs niekas neperkalbės.

– Kam tau to reikia, Geida? – neatlyžo Lėja, irzdama dėl tokio sesers lengvabūdiškumo.

– Aš jaučiu, kad galiu laimėti! – Geida piktai dėbtelėjo į seserį. – Pati supranti, mokslininkė iš manęs neišeis. Tikrai nesiruošiu stoti į universitetą ir kaip tu ketverius metus džiovinti smegenis. Pasakyk, kodėl, būdama taip gamtos apdovanota, aš negaliu pasinaudoti savo grožiu ir susikurti ateities? Juk jeigu laimėsiu, man atsivers visos durys. Neabejoju, kad būsiu pastebėta. Gal toks mano likimas.

Lėja jau žiojosi prieštarauti, tačiau nutilo ir užsimerkusi palingavo galvą. Su Geida ginčytis beprasmiška. Tad jei nenori sukelti rimto kivirčo, geriau palikti ją ramybėje ir apsiraminti.

Užsiplikiusi puodelį nervus raminančios arbatos ji atsisėdo prie stalo ir užsimerkė.

„Tai buvo seniai“, – pasakė Geida, tačiau Lėjai atrodė kitaip. Tarsi būtų nutikę vakar. Ji aiškiai juto kadaise užplūdusį skausmą, nepakeliamą karštį, nuo klaikaus riksmo, kuris tuomet sudrebino Mados namų sienas, peršėjo gerklę. Praėjo penkeri metai, fizinis skausmas atlėgo, tačiau sieloje žiojėjo negyjanti žaizda. Iki šiol Lėja negalėjo ramiai žiūrėti televizijos kanalo „Fashion“. Iki šiol persekiojo išgyventas košmaras.

Rampų šviesų nutvieksto podiumo spindesys kadaise viliojo ir ją. Gražūs veidai, grakščios figūros, skoningas makiažas, galimybė pamatyti pasaulį… Prieš penkerius metus ir aštuoniolikmetė Lėja neatsispyrė. Ji, kaip dabar Geida, buvo gražuolė. Mamos palaikoma peržengė Mados namų slenkstį ir sėkmingai įveikė kelis peržiūros etapus. Trūko tik vieno žingsnio ir ji, kaip vėliau sužinojo, būtų buvusi karūnuota. Tačiau tam nebuvo lemta įvykti. Paskutinio žingsnio ji nesugebėjo žengti.

Tyliai niūniuodama iš vonios į virtuvę įplaukė Geida. Pastačiusi į kriauklę tuščią puodelį ji atsisuko į seserį.

– Lėja, aš suprantu, tu baiminiesi dėl manęs, tačiau nebūna, kad dviem seserims nutiktų lygiai tokia pat nelaimė. – Ji pritūpė prieš Lėją. – Man viskas bus gerai. Būsiu atsargi. Pažadu. Būk gera, nedrausk dalyvauti konkurse.

Akys angeliškame veidelyje maldavo. Geida buvo nepaprastai graži, jau pražydusi jaunystės spalvomis. Nuo mažumės ji traukė susižavėjusius žvilgsnius. Ryškiai mėlynos akys kerėte kerėjo, šviesūs iš prigimties banguoti plaukai gražiai gaubė veidą. Tipiška lietuvaitė. Linkėdama sėkmės Lėja švelniai paglostė seseriai skruostą.

– Gerai, Geida. Nedrausiu. Ir palaikysiu tave, kaip kadaise mane palaikė mama. Kad ir kas nutiktų.

Geida jau miegojo, kai Lėja atsikėlusi užsidarė vonioje. Savo kalbomis sesuo išjudino praeities košmarus ir jie visą vakarą nedavė ramybės. Atsistojusi prieš veidrodį ji lėtai atsirišo naktinių marškinių raištelius, apnuogindama kaklą ir krūtinę.

– Pabaisa! – piktai sušvokštė žiūrėdama į subjaurotą odą.

Lėja neįstengė sulaikyti į akis plūstančių ašarų ir jos ėmė riedėti skruostais. Tačiau iš ašarų jokios naudos. Vienintelė viltis atgauti buvusį grožį – plastinė operacija. Deja, tam ji neturėjo pinigų. Lėja jau nebesitikėjo galėsianti kada nors iš namų išeiti apsivilkusi suknelę su petnešėlėmis arba palaidinę gilia iškirpte. Vis dėlto svajonė dar ruseno.

Žvelgdama į apdegusią, randuotą krūtinę ir kaklą, išmargintą bjauriomis raudonomis dėmėmis, Lėja suraukė antakius. Kurį laiką dar suko galvą, kaip užmaskuoti tuos randus, tačiau pastaruoju metu liovėsi. Padėjo tašką išgirdusi neatsargiai ištartus draugo žodžius, kurie galutinai atėmė iš jos viltį sulaukti meilės. Lėja žinojo, kad Mantas nenorėjo jos užgauti nei pažeminti, tačiau jo reakcija į randus skaudžiai nuleido ant žemės.

Kartą juodu švelniai bučiavosi, glamonėdamas jai kaklą Mantas užčiuopė grublėtą odą, atšoko ir timptelėjo palaidinės iškirptę žemyn.

– O Dieve, koks siaubas! Lėja, kas čia? Ar toks visas tavo kūnas? – Jis kalbėjo tokiu balsu, kad atšaldė visus jausmus, rusenančius jos širdyje – ir visam laikui.

Lėja atsiduso ir persibraukė rankomis per veidą.

– Kelintą valandą šiandien peržiūra? – pasidomėjo Lėja, kai prisipylusi puodelį kavos atsisėdo prie stalo priešais Geidą. – Gal spėsiu ir aš ateiti tavimi pasigrožėti?

Geida papurtė galvą ir nurijo kąsnelį sumuštinio.

– Šiandien geriau nereikia. Ateik rytoj pasižiūrėti konkurso finalo. Bus įleidžiami ir žiniasklaidos atstovai, kad galėtų pasigrožėti mumis ir įamžinti nugalėtojos karūnavimo akimirką. Tikiuosi, karūna suspindės ant mano galvos.

– Nė kiek tuo neabejoju. – Pastačiusi puodelį į kriauklę Lėja pabučiavo seserį į skruostą. – Sėkmės, Varliuk. Man jau metas.

Sėdėdama studijoje prie patogaus darbo stalo Lėja apsidairė. Kiek vargo jiedvi su Ugne, kol įkūrė įmonę, kiek įdėjo meilės, jėgų ir kantrybės, kiek praliejo ašarų susidūrusios su pirmosiomis nesėkmėmis. O dabar jau buvo gana žinomos ir vertinamos dizainerės, tad užsakymų nestokojo. Lėja džiaugėsi sėkme, mėgo savo darbą. Tačiau kadaise, kai buvo vos metais vyresnė už Geidą, ji savo ateitį įsivaizdavo kitokią. Regėjo rampų šviesas, fotoaparatų blyksnius ir save, vilkinčią nuostabius apdarus, visų dėmesio centre.

Tai prisiminusi Lėja šyptelėjo. Kokios vaikiškos svajonės. Aštuoniolikmetei merginai atrodė, kad grožis visagalis. Deja. O Geida dabar mąsto lygiai taip pat. Matyt, visų tokio amžiaus merginų svajonės vienodos: įsivaizduoja esančios pasakų princesės ir laukia princo ant balto žirgo, turinčio nuskraidinti į pasakų šalį ir apiberti brangenybėmis. Tačiau svajonės išsisklaido kaip rūkas susidūrus su žiauria tikrove.

Jei ne skaudi gyvenimo pamoka, vargu ar Lėja būtų pasiekusi tokių aukštumų. Išsižadėjusi malonumų, kuriuos teikia pasimatymai, ji įstojo į Dailės akademiją ir tapo diplomuota dizainere. Tada ir kilo sumanymas įkurti savo studiją. Tačiau vienai tai padaryti buvo sunku. Ir prisikalbino Ugnę, savo bendramokslę, su kuria artimai bendravo. Jiedvi su entuziazmu kibo į darbą ir netrukus su pasididžiavimu virš išsinuomotų patalpų durų pakabino iškabą „Dizaino studija „Spektras“. Merginos dirbo išsijuosusios, žingsnis po žingsnio kopė sėkmės laipteliais. Keli pelningi užsakymai ir nuomojamos patalpos tapo nuosavos. Klientų ratas plėtėsi, darbo daugėjo.

Tad po paskutinio didelio darbo Ugnė, gavusi pasiūlymą stažuotis užsienyje, ilgai nesvarsčiusi išvažiavo į Prancūziją, palikdama Lėjai rūpintis įmone.

Užsisvajojusios Lėjos mintis nutraukė telefono skambutis.

– Dizaino studija „Spektras“. Taip… Žinoma, mes tai padarysime… Nebus jokių keblumų. Jeigu rytoj atvežtumėte patalpų brėžinius, aš parengčiau sąmatą ir galėtumėte pats spręsti, ar mūsų paslaugos jums priimtinos… Taip, puiku. Aš lauksiu jūsų.

Lėja padėjo ragelį ir tik tada susigriebė be reikalo paskyrusi susitikimą rytoj. O jei Geidos konkursas taip pat vyks ryte? Juk ji žadėjo nueiti į renginį ir palaikyti seserį.

– Ne, konkurso finalo niekas nerengia iš ryto. Jis tikrai vyks vakare, – balsu mąstė Lėja ir pakilo nuo krėslo ketindama užsikaisti virdulį kavai. – O šis darbas pačiu laiku. Geidos apdarams prireiks pinigų. Ir kaip aš vakar jos nepaklausiau, už kokius pinigus dabinasi. Mano drabužiais anuomet rūpinosi mama. Visai nepagalvojau apie Geidą. Ji pati taip pat neužsiminė nei apie pinigus, nei apie drabužius.

Naujasis Lėjos klientas pasirodė esąs kokių šešiasdešimt metų vyras, nepraradęs jaunatviško gyvenimo džiaugsmo, kurio ji neretai pasigesdavo bendraudama su bendraamžiais. Aukštas ir arogantiškas, tačiau labai patrauklus vyras iš karto sudomino Lėją. Jis buvo puikus pašnekovas, neblogai išmanė dizainą ir tiksliai žinojo, ko nori. Pageidavimus dėstė trumpai ir aiškiai.

„Su šiuo žmogumi bus malonu dirbti“, – pagalvojo Lėja. Juodu sėdėjo nedidelėje kavinėje netoli Lėjos studijos ir kalbėjosi gurkšnodami kavą.

– Man nereikia nieko ekstravagantiško, – tarė Lėjos klientas, įdėmiai žvelgdamas jai į akis. – Noriu, kad tas namas taptų jaukiu lizdeliu, į kurį būtų gera grįžti po darbo dienos. Švelnios spalvos, patogūs baldai…

– Atsiprašau, pone Bareiki, noriu pasitikslinti, ar teisingai supratau. Jūs pageidaujate, kad ir baldus tam namui išrinkčiau?

– Taip, žinoma. Noriu, kad iki galo jį įrengtumėte. Dėl išlaidų nesivaržykite. Tikiuosi, mano užsakymas jums nesukels keblumų. Beje, mums teks daug bendrauti, apsieikime be oficialumų. Aš Albertas. Tikiuosi, neprieštarausite, jei ir į jus kreipsiuosi vardu.

– Tikrai neprieštarausiu, Albertai. Tačiau dėl baldų turiu abejonių. – Lėja patylėjo. – Matote, baldai – gana asmeniškas dalykas. Tai, kas man atrodys patogu ir gražu, jus gali nuvilti, arba atvirkščiai. Kiekvienas žmogus savaip suvokia patogumą ir grožį.

– Tada baldus rinkime kartu, – nuoširdžiai šypsodamasis pasiūlė Albertas. – Jūs apsižvalgysite, jeigu kas nors kris į akį, paskambinsite man, o aš apžiūrėjęs nuspręsiu, ar jie man tinka. Ir namą jūs turėtumėte apžiūrėti, o ne pasikliauti brėžiniais. – Jis pasižiūrėjo į laikrodį. – Kodėl mums to nepadarius tuojau pat. Dabar vienuolika, užtruksime neilgai, o vėliau aš jus pavaišinsiu pietumis.

Lėja sutiko. Grožio konkursas vyks vakare, iki septintos valandos ji laisva.

Alberto namas stovėjo Pilaitės mikrorajone. Tai džiugino Lėją, nes į užmiestį būtų buvę keblu dažnai važinėti. Šiuolaikiškai suprojektuotas pastatas atrodė gana įspūdingai, tai lėmė architekto sprendimas pastatyti jį tarp trijų aukštų pušų. Tikriausiai statant dėl to kilo nemažai keblumų, tačiau dabar, kai darbai buvo baigti, galutinis rezultatas džiugino. Lėja savo mintimis pasidalijo su Albertu.

– Kad žinotumėte, kiek man nervų kainavo, kol išsaugojau pušis. – Albertas karčiai šyptelėjo. – Nė viena statybos įmonė nesutiko statyti namo, reikalavo pirma išpjauti pušis. Galų gale vienam rangovui sugebėjau įrodyti, kad šie medžiai čia būtini. Ir dabar labai džiaugiuosi.

Lėja pritariamai linktelėjo ir dar kartą apsidairė. Išties nuostabi vieta – kokia ramybė, tylą drumstė tik neįkyrus medžių ošimas.

– Taip, čia nuostabu. Esu įsitikinusi, kad jums su šeima čia bus gera gyventi.

– Aš tikriausiai jums dar nesakiau, kad šį namą stačiau ne sau. – Pastebėjęs nustebusias Lėjos akis Albertas skubiai paaiškino: – Vasarą veda mano vyresnysis sūnus. Tai bus vestuvinė dovana nuo mudviejų su žmona.

– Oho! – nusistebėjo Lėja. – Norėčiau būti jūsų sūnaus išrinktosios vietoje. – Tačiau pažvelgusi Albertui į akis suprato nevykusiai pajuokavusi. Jo veidas surimtėjo, akys apniuko. – Atleiskite, – greitai atsiprašė ji. – Nieko bloga nenorėjau pasakyti. Ši vieta mane išties sužavėjo.

Albertas tylėdamas patraukė prie lauko durų ir atrakinęs praleido ją pirma savęs.

Lėja smalsiai dairėsi po tuščias patalpas, o galvoje vienas sumanymas keitė kitą. Ji jau beveik įsivaizdavo, kaip atrodys tušti kambariai, kai čia pasidarbuos apdailininkų brigada. Žinojo, kokios spalvos bus vieno ar kito kambario sienos, kaip atrodys virtuvė ir miegamasis. Tikriausiai visa tai atsispindėjo veide, nes Albertas, iki šiol tylomis stebėjęs merginą, staiga negarsiai tarė:

– Matau, kad jums čia patinka. Vadinasi, dirbsite su įkvėpimu ir meile.

– O, tuo galite neabejoti. Jau matau, kaip čia viskas atrodys. Tik ar nesibaiminate, kad jūsų parinkti baldai gali neatitikti jaunavedžių skonio? Juk…

– Viskas bus gerai, – gana šiurkščiai pertraukė ją Albertas. – Dėl to nesirūpinkite. Jiems visas gyvenimas prieš akis, galės apstatyti šį namą taip, kaip norės.

Nusprendusi, kad Albertui sūnaus vedybos kažkodėl ne prie širdies, Lėja mintyse pasižadėjo daugiau apie tai neužsiminti.

– Na ką gi, po poros dienų aš jums pateiksiu ant popieriaus, kaip viską įsivaizduoju, ir jeigu patiks, galėsime pradėti darbus. Visas smulkmenas stengsiuosi derinti su jumis, kad nekiltų nesusipratimų. Manau, paruošiamieji darbai užtruks ne ilgiau kaip tris savaites.

– Puiku. Bendrausime telefonu, kartkartėmis aš pats jus aplankysiu. – Užrakinęs duris ir atidaręs Lėjai automobilio dureles jis sulaikė ją už rankos. – Atleiskite, buvau šiurkštus, tačiau negaliu ramiai kalbėti apie tas vedybas. Esu įsitikinęs, kad sūnus daro klaidą žengdamas šį žingsnį. Jo išrinktoji jam visai netinka. Bent jau taip manome mudu su žmona.

– O pasikalbėti su juo nebandėte?

– Jis be galo užsispyręs vyras. Net jei dabar ir jaučia, kad paskubėjo priimti sprendimą, niekada to nepripažins.

– Suprantu, – tyliai tarė Lėja. – Pasistengsiu laikyti liežuvį už dantų ir daugiau nelaidyti replikų. Ar neketinate jiems anksčiau pasakyti apie namą. Galėčiau pakeisti tai, kas jiems nepatiks.

Albertas papurtė galvą.

– O ne, tik likus savaitei iki vestuvių atsivešiu čia sūnų ir parodysiu dovaną. O jo žmona peržengs šių namų slenkstį tik tapusi ponia Bareikiene.

Grįžtant į miesto centrą ir Lėja, ir Albertas tylėjo. Pokalbis nesimezgė, todėl mergina mandagiai atsisakė kvietimo papietauti ir išlipusi iš automobilio nužingsniavo savo studijos link.

Septintą valandą vakaro, dar spėjusi užsukti namo persirengti, Lėja virpančiomis rankomis padėjo Geidai susitvarkyti su vakarine suknele. Išvakarėse ji be reikalo jaudinosi dėl sesers drabužių. Pasirodo, visas merginas puošė renginio rėmėjai. Net avalynė buvo parinkta kiekvienai individualiai.

Geida atrodė nepakartojamai. Tamsiai mėlyna suknelė gulėjo kaip nulieta. Ji labai tiko prie šviesių plaukų ir mėlynų akių.

– Tu nuostabi, Geida, – sušnibždėjo Lėja ir atsitraukusi per žingsnį dar kartą nužvelgė ją nuo galvos iki kojų. – Gaila, kad mama ir tėtis nemato, jie labai didžiuotųsi tavimi. – „Taip, kaip kadaise mama didžiavosi manimi puošdama prieš konkurso finalą“, – pagalvojo Lėja ir jos akys priplūdo ašarų. – Na, aš tau daugiau nereikalinga. – Ji pabučiavo seserį į skruostą ir išėjo.

Salė buvo pilna šurmuliuojančių žiūrovų. Atmosfera buvo įkaitusi nuo nekantraus laukimo. Lėja prasibrovė arčiau scenos ir už nugaros išgirdo pažįstamą balsą:

– Panele Lėja, nesitikėjau šiandien jus čia sutikti.

Atsisukusi Lėja susidūrė su draugiškomis Alberto akimis ir nusišypsojo.

– Aš taip pat nesitikėjau, kad jūs domitės tokiais renginiais.

Pasilenkęs arčiau jos Albertas tyliai sušnibždėjo:

– Patikėkite, aš čia ne savo valia. Jei ne būsimoji martelė, nė už ką nebūčiau ėjęs. – Albertas apsidairė, kažkam pamojo ir vėl atsisuko į Lėją. O kai prie jų priėjo aukštas šviesiaplaukis vyras, tarė: – Leiskite jus supažindinti. Lėja, čia mano vyresnysis sūnus Naglis. Sūnau, čia Lėja, talentinga dizainerė, kurianti mano įmonės biuro interjerą. – Albertas kaip sąmokslininkas pamerkė jai prašydamas išsaugoti paslaptį.

– Labai malonu susipažinti, panele. – Naglis linktelėjo ir švelniai paspaudė jai ranką. – Domitės tokiais renginiais ar užsukote darbo reikalais?

– O ne, tikrai ne darbo. Į konkurso finalą pateko mano sesuo. Stengiuosi palaikyti ją. – Lėja nuoširdžiai nusišypsojo ir atsisuko į Albertą. – Tačiau taip jaudinuosi, kad tikriausiai man pačiai praverstų moralinė parama.

– O, vadinasi, esate kažkurios mūsų konkurentės giminaitė, – vėl prabilo Naglis, sužavėdamas merginą žemu balsu ir priversdamas į jį pažvelgti. – Čia dalyvauja mano būsimoji žmona.

Lėja atkreipė dėmesį, kad šiuos žodžius Naglis ištarė visai abejingai. Nebuvo nei pasididžiavimo išrinktosios sėkme, nei džiugaus laukimo, kuo viskas baigsis. Ji atsargiai pažvelgė į Albertą.

– Sveikinu. Tikiuosi, konkurso rezultatai nepaveiks mūsų darbo santykių?

– Tikrai ne! – patikino tėvas ir sūnus, abu garsiai nusijuokė.

– Kuri jūsų sesuo? – pasidomėjo Naglis. – Ar ji tokia pat nuostabi kaip ir jūs? – Jis trumpam nutilo žvelgdamas Lėjai į akis. – Taip atrodydama ir jūs galėjote dalyvauti konkurse. Esu įsitikinęs, kad būtumėte karūnuota.

Lėja pajuto, kaip nukaito skruostai, ir nedrąsiai šyptelėjo.

– Dėkui, – tarė ir staiga impulsyviai išpyškino: – Kadaise dalyvavau, deja, nesėkmingai. – Ir tą pačią akimirką pasigailėjo prasitarusi, nes dvi poros akių įsmigo jai į veidą laukdamos tęsinio.

– Matyt, komisija buvo akla, – netikėtai tarė Naglis ir nusišypsojo. – Juk neįmanoma nepastebėti jūsų grožio.

Lėja nebenorėjo tęsti pokalbio šia tema ir apsidžiaugė išgirdusi, kad už scenos suskambėjo muzika. Ji nusisuko į sceną, vis dar jausdama į save įsmeigtą Naglio žvilgsnį.

– Jūs taip ir neatsakėte, kuri jūsų sesuo, – priminė jai Naglis.

– Ketvirtas numeris. O jūsų išrinktosios?

– Septintas.

Šį kartą vyro balse suskambėjo neslepiamas susierzinimas, tačiau Lėja nieko nesakė, tik žvelgė į sceną laukdama merginų pasirodymo.

Į salę viena po kitos elegantiškai įplaukė dešimt merginų ir dailiai sustojo visai prie pat krašto. Lėja neatitraukė akių nuo Geidos ir išdidžiai šypsojosi. Ji išties buvo gražuolė. Susiradusi žvilgsniu merginą su septintu numeriu Lėja įdėmiai ją nužvelgė. Graži, netgi labai – tikra Ledo Karalienė. Geida spinduliavo nuoširdumu, o jos konkurentė atrodė išdidi ir nepasiekiama. Dirbtinė šypsena jos lūpose visai nekėlė susižavėjimo.

– Jūsų sesutė nuostabi, – staiga išgirdo Lėja visai prie pat ausies ir atsisuko. Tai buvo Naglis. Jo akys spindėjo. – Tačiau jūs nė kiek jai nenusileidžiate.

– Dėkoju, jūsų nuotaka taip pat nepakartojama, – neliko skolinga Lėja. – Manau, komisija turės kaip reikiant paprakaituoti.

Naglis nieko neatsakė ir vėl nukreipė žvilgsnį į salę. „Arba jis nepataisomas mergišius, flirtuojantis su kiekviena, kuri tik pasimaišo kelyje, arba jam visai nerūpi būsimoji žmona“, – galvojo Lėja žvelgdama į sceną ir jausdama karštą jo alsavimą. Juodu stovėjo labai arti vienas kito, tačiau pasitraukti nebuvo kur. Prasidėjus renginiui žmonių prigužėjo dar daugiau ir salė buvo sausakimša.

Laikas tirpo. Praėjo šokių konkursas, maudymosi kostiumėlių demonstravimas, trumpas merginų prisistatymas. Ir štai pagaliau lemiama akimirka. Vakarinėmis suknelėmis pasipuošusios merginos įžengė į sceną. Geida žingsniavo išdidžiai iškėlusi galvą, lyg karališkosios šeimos narė. Lėja jos veide nepastebėjo nerimo ar nepasitikėjimo savimi. Atrodė visiškai tikra, kad laimės. Lėja prisispaudė rankas prie krūtinės, tarsi pasiruošusi maldai, ir sulaikė kvėpavimą, kai vienas iš komisijos narių pakilo į sceną ir atsistojo šalia merginų. Rankoje jis laikė vokus su nugalėtojų pavardėmis.

Lėja pajuto ant peties šiltą delną.

– Viskas bus gerai, nereikia taip jaudintis.

Atsisukusi ji susidūrė su pilkomis Naglio akimis ir sustingo – jose švietė susižavėjimas. Sutrikusi ji tik linktelėjo galvą ir užsimerkė, išsivaduodama iš jo žvilgsnio nelaisvės.

Pagaliau pradėjo vardyti nugalėtojas. Antrąja vicemis tapo Naglio išrinktoji Oksana Kornijenko. Salėje nugriaudėjo plojimai, tačiau mergina nė nešyptelėjo. Net per atstumą Lėja pastebėjo jos pyktį ir nepasitenkinimą komisijos sprendimu. Lėja pažvelgė į Geidą. Ši stengėsi šypsotis, tačiau dabar įtampa veide buvo aiškiai matyti. Geida žvalgėsi po salę tarsi kažko ieškodama, Lėja neiškentusi pasistiebė ir pamojavo ranka. Geidos veidas nušvito šypsena. Kai buvo karūnuota ir pirmoji vicemis, atėjo iškilmingiausia akimirka. Į sceną buvo įnešta nuostabaus grožio diadema, salė pritilo.

– Mis vilniete tapo… ketvirtas numeris… Geida Tamulionytė.

Tik kai garsiai užgrojo muzika, Lėja atgavo kvapą. Ji mėgino prasibrauti prie scenos, tačiau žmonių buvo labai daug, tad liko stovėti ir spindinčiomis akimis stebėjo, kaip diadema padabina Geidos galvą ir mažoji sesutė šluostosi skruostais riedančias laimės ašaras.

– Sveikinu, – išgirdo ji visai šalia Alberto balsą. – Ji išties verta šio titulo.

Naglis pritarė tėvui ir nuoširdžiai pasveikino Lėją su pergale.

– Mano sesutė jau užaugo, – teįstengė ištarti susijaudinusi Lėja. – Mažasis Varliukas.

Kai spūstis kiek sumažėjo, Lėja nutarė prasibrauti į užkulisius ir susirasti Geidą. Tikėjosi tai padaryti kartu su Nagliu, manė, kad jis taip pat skubės pasveikinti savo išrinktosios, tačiau apsidairiusi jo nepamatė.

Už scenos šurmulys dar nebuvo nutilęs, įsiaudrinusios konkursantės bėgiojo pirmyn ir atgal. Vienos atrodė ramios, kitos nuo blakstienų tušo pajuodusiais paakiais šniurkščiojo nosimi ir apraudojo nesėkmę.

Geidos niekur nebuvo matyti. Lėja prasibrovė į koridorių, vedantį į persirengimo kambarius, ir staiga viename iš jų išgirdo isterišką balsą.

– Nejaugi tavo tėvui buvo taip sunku užtarti už mane?! Galėjo ir kyšį duoti, tikrai nebūtų nuskurdęs!

Lėja atsargiai dirstelėjo pro praviras duris. Kambaryje stovėjo antroji vicemis ir Naglis. Susikišęs rankas į kelnių kišenes jis klausėsi nepatenkintos sužadėtinės pretenzijų.

– Oksana, jei tėvas būtų davęs kyšį, tai jau būtų ne konkursas. Kiek pamenu, tu labai norėjai savo jėgomis tapti grožio karaliene.

– Bet aš turėjau laimėti! Turėjau! – garsiai sušuko Oksana ir nusigręžė. – Manai, kad toji gražuolė be kyšio gavo karūną? Tikrai ne. Tokia višta kaip ji be pinigų net į finalą nebūtų pakliuvusi.

– Klysti. Niekam jokių pinigų ji nedavė. Aš pats šiandien kalbėjausi su jos seserimi, kuri dirba su mano tėvu. Tikrai ži…

– Kur dirba jos sesuo?! – staigiai atsisukusi sušuko Oksana. – Pas tavo tėvą? Tai štai kur šuo pakastas. Tavo tėvas išsirinko šviesiaplaukę. Nė kiek neabejoju, kad jis prikišo nagus prie jos tviskančios karūnos. Dabar aišku, kodėl pralaimėjau. Aš neturėjau jokių šansų, jeigu į šį reikalą įsikišo pats Albertas Bareikis.

Mergina puolė rinktis daiktų ketindama išeiti. Naglis bandė ją sulaikyti.

– Oksana, nieko panašaus nebuvo. Tėvas čia niekuo dėtas. Ta mergina paprasčiausiai už tave pranašesnė, todėl ir laimė…

Vaikinas nespėjo baigti sakinio, nes Oksana čiupo nepaprasto grožio rožių puokštę ir trenkė jam per veidą. Aštrūs spygliai paliko žymes ant skruosto, iš įbrėžimų ėmė sunktis kraujas. Lėja pastebėjo, kaip Naglis sukando dantis ir suspaudė kumščius.

– Tai ir nešdinkis pas tą pranašesnę. Tavęs niekas nelaiko pririšęs.

Lėja nustėrusi stebėjo poros kivirčą, paskui susigriebė, kad reikia sprukti, kol jos dar nepastebėjo. Būtų labai nesmagu, jei kas nors pamatytų ją šnipinėjant. Pirštų galais ji nutipeno iki sesers kambarėlio.

Geida laiminga sėdėjo krėsle. Pamačiusi seserį stryktelėjo jos pasitikti.

– Ar aš nesakiau? Ar nesakiau, kad laimėsiu? Ir laimėjau. O Dieve, Lėja, kad žinotum, koks tai nuostabus jausmas.

– Man jis beveik pažįstamas, – tyliai tarė Lėja apkabindama seserį. – Didžiuojuosi tavimi, Varliuk. Nors turbūt nebegalėsiu taip tavęs vadinti. Varliukas virto princese…

Geida papurtė galvą.

– Gali vadinti, kaip nori. Net ir karūnuota aš esu tavo mažoji sesutė.

– Labai džiaugiuosi. Važiuosime namo?

– Dar ne. Pirmiausia spaudos konferencija, o paskui vakarienė su renginio organizatoriais. Po jos pokalbis su agentu, kuris tvarkys visus mano reikalus ir ateities planus. Nežinau, kada šiandien grįšiu namo. Tačiau vakarienės gali pasilikti ir tu.

– Ne, Geida, neverta. Geriau aš trauksiu namo. Parvešiu tavo gėles.

– Kaip nori. Nors galėtum ir pasilikti. Manau, bus smagu.

Tačiau Lėja atsisakė. Ji džiaugėsi sesers sėkme, bet jautėsi be galo nuvargusi. Kai Geida išėjo bendrauti su žurnalistais, Lėja surinko gėlių puokštes ir patraukė namo.

Sėdėdama taksi stotelėje ant suoliuko ji mėgavosi gėlių aromatu, kai šalimais sustojo pažįstamas pilkas mersedesas.

– Lėja, gal galiu parvežti jus namo? – prasivėrus durelėms pasigirdo malonus Alberto balsas. – Tokiu vėlyvu metu taksi gali tekti ilgai laukti.

Lėja neprieštaravo. Su glėbiu gėlių ji patogiai įsitaisė ant priekinės sėdynės ir atsiduso.

– O kodėl viena? Sesę palikote be priežiūros?

– Geida tarsi Pelenė mėgaujasi pirmąja puota. Nenoriu jai trukdyti. Tegul pasidžiaugia sėkme. Šiandien ji to nusipelnė.

– Taip, tai tiesa, – sutiko Albertas. – Jūsų sesuo atrodė be galo žavingai. Ji tikrai verta karūnos. Naglis minėjo, kad Oksana nelabai patenkinta savo titulu. Kiek žinau, ji tikėjosi pagrindinio prizo. Užjaučiu sūnų, namie jo laukia tikras pragaras. Oksana labai kaprizinga mergina.

„O taip, aš tai pastebėjau. Ji jau pradėjo lieti nepasitenkinimą. Vargšas Naglis. Nesaldu jam bus“, – pagalvojo Lėja, tačiau garsiai neištarė nė žodžio, tik sėdėjo ir žvelgė į žibintų nušviestas gatves. Atmintyje iškilo dailus vyro veidas pilkomis akimis ir nuoširdžia šypsena. Balsas. Žemas, kiek duslokas. Naglis turėjo ir tėvo bruožų, nors tikriausiai labiau buvo panašus į motiną. Iš pirmo žvilgsnio sudarė rimto ir nuoširdaus žmogaus įspūdį. Lėja atkreipė dėmesį, kad jis linksmas ir mėgsta bendrauti, tačiau tokia moteris kaip Oksana gali sunaikinti šiuos bruožus.

– Kodėl tylite, Lėja? – paklausė Albertas pažadindamas ją iš susimąstymo.

– Dar gyvenu konkurso nuotaikomis. Prisimenu šventės akimirkas.

– Taip, renginys pavyko. Nesitikėjau tokio smagaus vakaro. O jūsų tėvai neatėjo pasigėrėti dukra?

– Mes su Geida gyvename dviese. Mama mirė, kai sesuo dar buvo maža, o tėvas vedė antrą kartą ir pasirinko naująją šeimą. Nebuvome su tėčiu itin artimos ir dabar jis nelabai domisi mudviejų gyvenimu. Kartkartėmis duoda truputį pinigų, tuo mūsų santykiai ir apsiriboja.

Automobilis sustojo prie Lėjos namų, mergina padėkojusi išlipo ir stovėjo, kol mersedeso žibintų šviesos pranyko tamsoje.

Geidai prasidėjo varginantis, bet įdomus gyvenimas: kelionės, susitikimai, įvairūs renginiai. Namie jos beveik nebūdavo, tad Lėja galėjo visą dėmesį skirti darbui. Per kelias dienas ji parengė namo interjero projektą ir parodė Albertui. Šis liko sužavėtas ir davęs jai nemažą sumą išlaidoms pasiūlė imtis darbo. Lėja turėjo pasamdyti darbininkus vidaus apdailai, važinėti po parduotuves ir išrinkti dažus, sienų apmušalus, šviestuvus, užuolaidas – žodžiu, viską, ko reikia, kad negyvenamas namas taptų jaukus.

– Lėja, jūs neturite automobilio? – kartą pasiteiravo Albertas, kai po susitikimo su juo ji rengėsi važiuoti pasidairyti po baldų parduotuves.

– Ne, – atvirai prisipažino Lėja. – Niekada neturėjau, nes nevairuoju. Pasikliauju visuomeniniu transportu ir taksi. Esu visai tuo patenkinta.

Albertas suraukė antakius.

– Atleiskite, kad anksčiau nepagalvojau, – tarė jis ir išsitraukęs iš kišenės mobilųjį telefoną surinko numerį. – Tam laikui, kol vyks namo įrengimo darbai, skirsiu jums automobilį su vairuotoju.

– Ką jūs, Albertai, nereikia. Nesu tokia išlepusi, kad negalėčiau pati nukakti į vieną ar kitą parduotuvę.

Tačiau Albertas jos nesiklausė. Po penkiolikos minučių Lėja jau važiavo naujutėlaičiu „Ford Galaxy“ į „Baldų rojų“. Vairuotojas net nebandė kalbinti, tad ir ji tylėjo.

Dabar Lėja sparčiai stūmėsi į priekį. Po poros savaičių baldai buvo išrinkti, o Albertui juos apžiūrėjus ir pritarus, užsakyti. Antro aukšto kambarių vidaus apdaila taip pat artėjo prie pabaigos. Dar kelios dienos ir bus galima vežti baldus.

Vieną vakarą Lėja užsuko į užuolaidų saloną ir išrinko prie sienų apmušalų derančius audinius. Jau buvo beišeinanti iš parduotuvės, kai dėmesį patraukė dar vienas pavyzdys. „Puikiausiai tiktų miegamajame“, – pagalvojo Lėja, tačiau nesiryžo užsakyti be Alberto pritarimo. Puošnus ir prabangus audinys buvo ganėtinai brangus. Jeigu gaus šeimininko palaiminimą, miegamasis virs pasakų kampeliu, Lėja tuo nė kiek neabejojo. Parduotuvė buvo visai šalia jos studijos, tad sugrįžusi į darbą ji nieko nelaukdama paskambino Albertui. Kai atsiliepė vyriškas balsas, Lėja vienu atsikvėpimu išpyškino:

– Sveiki, Albertai, čia Lėja. Gal turite laisvą valandėlę? Vienoje parduotuvėje aptikau nuostabias užuolaidas, jos idealiai tiktų miegamajame, tačiau nenoriu rizikuoti, gal jūs nepritarsite mano pasirinkimui. Beje, jos gana brangios. Gal galėtumėte atvažiuoti iki mano studijos? – Telefono ragelyje viešpatavo tyla. Lėja taip pat sukluso. Kažkas čia ne taip. – Alio? Albertai, ar girdite mane?

– Deja, Lėja, Albertas jūsų negirdi. O štai Naglis viską girdėjo. Tik nelabai suprantu, apie ką kalbate. Gal galite paaiškinti?

Lėja net nutirpo, kaktą išpylė šaltas prakaitas.

– Atleiskite, Nagli, aš skambinau jūsų tėvui.

– Tai supratau, tik nesupratau, į kieno miegamąjį perkamos užuolaidos – į jūsų asmeninį ar į bendrą su mano tėvu. Kiek pamenu, minėjo, kad dirbate jo įmonėje, tačiau miegamojo ten, regis, nėra. Tad laukiu paaiškinimo.

Lėja bijojo net kvėptelėti ir karštligiškai bandė sugalvoti, ką atsakyti. Tačiau galvoje buvo kaip iššluota.

– Atleiskite, negaliu jums nieko paaiškinti. – Ji greitai padėjo ragelį.

„Na ir įkliuvau, – pagalvojo. – Kas dabar bus?“ Tačiau tuoj numojo ranka. Ką gi, Naglis apie tėvo dovaną sužinos kiek anksčiau, nei Albertas planavo.

Lėja aiškiai prisiminė Naglio veidą, apšviestą įvairiaspalvių scenos žibintų. Tą šventinį vakarą jis pasirodė Lėjai labai patrauklus. Ji dažnai prisimindavo jo pilkas akis, balsą, jo šypseną. Negalėjo pamiršti ir karšto alsavimo, kurį jautė, kai jis pasilenkęs šnibždėjo jai į ausį. Vakare prieš užmigdama ji mintimis persikeldavo į šurmuliuojančią salę ir stengdavosi atgaivinti jo rankos prisilietimo sukeltą pojūtį. Taip, jis labai patrauklus, tačiau ruošiasi vesti.

Kaip perspėti Albertą, kad ji netyčia beveik atskleidė jo paslaptį? Buvo gana vėlu, ji tikėjosi rasti jį namuose… O gal jis ir yra namuose, tik prie telefono priėjo Naglis. Jeigu taip, tai Albertas jau viską žino ir dabar bando paaiškinti sūnui, apie kokias užuolaidas kalbėjo Lėja. Vadinasi, rytoj jis pats jai paskambins.

Tačiau kitos dienos rytą Lėja nesulaukė Alberto skambučio ir pati paskambino jam į darbą. Sužinojo, kad ponas Bareikis kelioms dienoms išvykęs į komandiruotę.

Nustebusi, kad Albertas jos neperspėjo apie komandiruotę, Lėja nutarė savo planų nekeisti. Šiandien ji ketino apstatyti vieną iš kambarių. Trečią valandą žadėjo atvažiuoti darbininkai surinkti baldų. Lėja dar kartą paskambino į parduotuvę, priminė apie užsakymą ir gavusi patvirtinimą, kad baldai bus pristatyti laiku, išvažiavo į būsimus Naglio namus.

Ji dar kartą apžiūrėjo kambarį. Kiliminė danga buvo išklota be priekaištų, sienų apmušalai prigludę tolygiai, be jokių pūslelių.

Pasigirdo durų skambutis ir Lėja žvilgtelėjo į laikrodį. Matyt, darbininkai atvažiavo kiek anksčiau. Tačiau atidariusi duris ji sustingo netekusi žado. Prieš ją piktai žaibuodamas akimis stovėjo Naglis. Net nepasisveikinęs jis žengė pro ją į vidų ir dairydamasis apėjo visą pirmą aukštą.

– Kur jis? – griežtai paklausė Naglis verdamas Lėją šaltu žvilgsniu.

– Kas? – nesuprato mergina.

Naglis priėjo visai arti ir prisikišęs Lėjai prie pat veido išskiemenavo:

– Ma-no tė-vas! Kur mano tėvas? Darbe pasakė, kad išvyko į komandiruotę, tačiau po vakarykščio mūsų pokalbio supratau, jog jo komandiruotė – į šį prabangų namą. Tai kur jis?

Lėja aplaižė iš susijaudinimo perdžiūvusias lūpas.

– Kaip jūs mane radote?

– Pasekiau, kaip kitaip. Jūsų skambutis man sukėlė įtarimų. Matau, kad jie pagrįsti.

– Visai ne! Alberto čia nėra, Nagli. Jūs viską ne taip supratote.

– O kaip kitaip galiu suprasti? – piktai metė jis. – Vakare malonus moteriškas balsas kviečia drauge išsirinkti užuolaidas į miegamąjį. Žinau, kad tėvas pastaruoju metu retai būna darbe, o vakarais namo grįžta daug vėliau, nei būdavo įpratęs. Po to įsimintino konkurso aš mačiau, kaip laukėte jo taksi stotelėje ir įsėdote į jo automobilį. Mano tėvas susirado meilužę, tinkančią jam į dukteris. Ką kita galėjau pagalvoti? Tikiuosi, nemanote, kad ramiai žiūrėsiu, kaip jis meilužei švaisto šeimos pinigus? – Naglis apsidairė. – Taip, matau, kad tėtušis sukvailiojo į senatvę. Bet jūs! – Jis vėl perliejo merginą paniekinamu žvilgsniu. – Kaip jūs galite šitaip elgtis? Pirmą kartą pamatęs nusprendžiau, kad esate padori mergina. Deja, žmogaus išvaizda apgaulinga. Lėja, tėvas juk trisdešimt metų už jus vyresnis! Nejau nesugebate susirasti jaunesnio meilužio?

Lėja tylėjo. Naglio žodžiai skaudžiai žeidė, bet ji negalėjo atskleisti jam tiesos.

Naglis suėmė ranka jai už smakro ir kilstelėjęs veidą privertė pažvelgti jam į akis.