Читать книгу Pagrobtoji grafienė - Ann Lethbridge - Страница 1

1804-ųjų rugpjūtis

Kas beliko Britanijos aukštuomenės atstovui, kai už dvidešimt dviejų mylių kitoje Lamanšo pusėje Napoleonas sutelkė visą armiją? Žinoma, vykti į ledi Heterfild vasaros puotą. Geibas d’Arsi, neseniai tapęs Murshedo markizu, su neviltimi nužvelgė susirinkusius svečius prikaitusioje pokylių salėje su marmuro kolonomis. Ar jie nutuokia, koks pavojus gresia jų šaliai? Nejau nemato, kad paprastas žmogus nebenori plušėti jų žemėse, miestuose ir miesteliuose? Jei ir mato, to neparodo. O gal jiems ir nerūpi.

Daugybės žvakių atspindžiai, mirguliuojantys paauksuotuose veidrodžiuose, kuriuose jis tyrinėjo tos pačios socialinės padėties žmonių atvaizdus, grasino apakinti. Kažin, kaip šitos rūpestingai sugarbiniuotos galvos atrodytų krepšyje giljotinos papėdėje? Juk ten jos ir nusiristų Britanijai tapus Prancūzijos palydovine respublika.

Bet to nebus. Jeigu nuo jo kas nors priklauso. Jis paaukojo viską, kad taip nenutiktų: savo principus, garbę, ką jau kalbėti apie teisėtai jam priklausantį palikimą. Velniai griebtų tą tėvą!

Juodu su tėvu amžinai nesutarė dėl aibės dalykų – politikos, elgesio su nuomininkais, motinos ujimo, bet Geibas niekada nesitikėjo užsitraukti visiško tėvo nepasitikėjimo. Buvo sukrėstas, kai suprato, kokie gilūs jųdviejų nesutarimai, kad tėvas net laiko jį giminės vardo ir šalies išdaviku. Dabar tėvo nebėra, o Geibas dėl maištavimo prieš jo autokratišką valdžią tapo tuo, kas yra – markizu be skatiko kišenėje ir šnipu.

Vis dėlto jis slėpė nekantravimą ar nepasitenkinimą. Tik parodyk nelaimingą veidą, ir bemat pasipils gandai. Jau užtektinai nuo jų prisikentėjo, kai buvo paskelbtas tėvo testamentas. Pirmos nugaras atsuko poros savo dukrelėms ieškančios mamos, kurios anksčiau taip nedavė ramybės. Dėl nuskurdusio markizo neverta nė burnos aušinti sveikinantis. Aišku, jam vis vien, nes dar ilgai neketino vesti. Jei apskritai kada ves.

Nuogirdos apie nešvarias pajamas, iš kurių jis susimoka už privilegijuotą dykinėjančio viengungio gyvenimą, kuždesiai apie tai, kaip jis prie lošimo stalų mulkina žalius pienburnius arba, dar blogiau, sukčiauja, slydo nuo jo kaip nuo žąsies vanduo. Jis pats skatino tokias spėliones.

Gandai, kodėl iš jo buvo atimtos teisės naudotis pajamomis iš tėvo žemių, žeidė skaudžiai. Paskalos apie jo teikiamą paramą prancūzų revoliucijai. Abejonės dėl jo lojalumo savo šaliai. Kad ir kaip kentėjo išdidumas, deja, šiuos gandus irgi teko skatinti. Dėl kilnesnio tikslo.

Būtų blogiau, jei tektų kęsti tėvynainių panieką, paaiškėjus, kuo jis iš tiesų verčiasi. Jei daro viską atvirai, žmogus gali vilioti nekaltas mergeles, dvikovoje nužudyti kitą arba apgaudinėti žmoną. Bet būtent dėl užkulisinių machinacijų Geibas taptų persona non grata aukštuomenės pasaulyje.

Todėl jis leido visiems galvoti, ką nori, kol pats rizikavo sveikata ir gyvybe, kad išgelbėtų jų galvas. Jis mielai išvis nerodytų akių Londone, bet, kadangi slėpė vietą, iš kurios vykdė veiklą, ir jo kontaktai Paryžiuje retsykiais pareikalaudavo susitikti akis į akį, jam nelikdavo nieko kita, kaip apsimesti žaviu mergišiumi ir užkietėjusiu lošėju, ir sukiotis tėvynainių draugijoje.

Štai todėl ir pasirodė ledi Heterfild baliuje.

Pro šalį einantis džentelmenas susvirduliavo Geibo pusėn, ir šis ištiesė ranką, kad nelaimėlis neapvirstų.

– Meldžiu atleisti, mesjė, – žemai nusilenkdamas sumurmėjo apvalainas raudono veido vyriškis. – Mesjė Armandas à votre service.

Ryšininkas, kurio jis ir laukė.

– Murshedas. Regis, jums nepakenktų atsigaivinti nuo šios kaitros. – Sutarti žodžiai padėjo atpažinti vienam kitą, nors iš tiesų jų ir nereikėjo. Apsimetinėdamas emigrantu, Armandas naudojosi padėtimi, kad gautų informacijos, ir ėmė už ją pinigus. Per kelerius metus juodviem teko susitikti ne kartą.

Vyras vėl nusilenkė.

– Išties. Laimė, vėjai stiprėja, ir orai turėtų pasikeisti.

Vėjai, kurie atneš iš Prancūzijos prancūzus, bet pasikeitė planai. Kas gi pasikeitė?

– Tikėkimės, kad ilgai laukti nereikės, pone.

– Išties. Pastarąsias penkias dienas kone tysojau paslikas.

Penkias dienas? Geibas nesitikėjo, kad kitas ėjimas bus numatytas taip greitai. Reikia grįžti į Kornvalį ir pasiruošti. Bet kas čia per planų pasikeitimai?

– Visi laukia orų permainos, nors ir audros sukiltų.

– Jūsų jachtos, regis, „Feniksu“ vadinamos, kapitonui būtų įdomu tai žinoti.

Nurodymai siunčiami jo laivui. Kam reikėjo tempti jį į Londoną, kad tai pasakytų?

– Būtinai jam perduosiu.

Armandas išsitraukė tabakinę ir pasiūlė Geibui.

– Jums gresia pavojus, mon ami, – pritildęs balsą prakalbo jis. – Jie jumis nepasitiki ir išsiuntė žmogų. – Mandagiai šyptelėjęs, jis vėl pakėlė toną. – Tik anglams gali ateiti į galvą sukviesti tokį būrį žmonių vidun tokį šiltą vasaros vakarą.

Geibo krūtinėje plykstelėjo pyktis. Jis susitvardė. Ilgus metus stengėsi pelnyti abiejų kariaujančių pusių pasitikėjimą, ir bet koks įtrūkis jo ilgai statytose sienose gali pasirodyti pražūtingas.

– Kas? – prislopintu balsu paklausė.

Dviprasmis klausimas. Kas tas pasiuntinys? Ir kas jį pasiuntė? Armandas nepalaiko nė vienos pusės. Geibas apsidairė, tarytum būtų svarstęs pirma pasakytus pašnekovo žodžius.

– Asmeniškai mane stebina tai, kad tokiu metų laiku mieste apskritai yra žmonių.

Armandas papurtė galvą, akyse spindėjo apgailestavimas. Jis nežinojo atsakymų į Geibo klausimus.

– Skola grąžinta.

Vieną tamsią naktį Geibas išgelbėjo Armandą nuo britų pakrantės sargybinių. Tiesiog darė savo darbą, bet tokie vyrai kaip Armandas, kurie pelnėsi iš karo, laikėsi savo garbės kodekso ir mokėjo skolas.

Prancūzas vėl pagarsino balsą.

– Be abejonės, būtų neprošal atsigaivinti.

– Prašom štai ten, mesjė, – Geibas mostelėjo ranka nišos, kurioje saugomas liokajaus nuo punšo dubenų lūžo stalas, pusėn. – Malonaus vakaro.

Prancūzas linktelėjo ir nužingsniavo toliau.

Kas gi juo nepasitiki, svarstė Geibas. Prancūzai? O gal britai?

Įmanomi abu variantai. O gal tai tėra pagrindo neturinčios spėlionės? Šnipinėtojų pasaulyje gandai sklinda nevaržomi.

– Kaip sekėsi Norfolke? – už nugaros pasigirdo balsas, o ant peties nusileido sunki ranka.

Atsisukęs Geibas išvydo griežtą ir rūstų Beino, Beresfordo grafo, vieno seniausių savo bičiulių, veidą. Pramonininkui Beinui priklausė kasyklos ir fabrikai, kurie tiekė atsargas britų karo mašinai. Jeigu valdžią paims Napoleonas, risis nuo pečių ir jo galva.

– Norfolkas… kaip Norfolkas, – šyptelėjęs atsiliepė Geibas, suprasdamas, kad juodu kalbasi visai ne apie Norfolką. Prieš daugelį metų silpnumo akimirką jis patikėjo Beinui savo paslaptis, o kartu ir gyvybę. Mainais Beinas leido jam naudotis šeimos dvaru Kornvalyje kaip slapta baze.

– Menersas šliaužioja aplink kaip sraigė. Laivai atplaukia ir išplaukia, su teisėtais kroviniais ir ne tik. – Jis visuomet rėždavo tiesą arba, kai įmanoma, bent tiek arti tiesos, kad beveik nebuvo jokio skirtumo. Kartais ir sienos turi ausis.

– Gera matyti tave mieste, – kaip visada stačiokiškai pratarė Beinas. – Užsuk kada kitą savaitę vakarienės. Mielai pavaišinsime.

– Spėju, nori pasikalbėti apie politiką ir Britanijos ekonomiką. Vargšelė Merė.

Paminėjus žmoną, Beino tamsus veidas nušvito.

– Ji pripratusi. Be to, ir pati turi neblogų minčių. Tai ar ateisi?

Elegantiškosios ledi Merės toks dailus ir trapus kaklas. Juokų darbas aštriems ašmenims. Geibas sąmoningai nusipurtė juodas mintis ir palenkė galvą.

– Būtų labai malonu, bet, bijau, ilgai mieste neužsibūsiu. – Ką tik gautas naujienas reikėjo kuo skubiau perduoti „Skeptrui“ ir nešdintis. Priešingai nei Vidaus reikalų ministerijos agentai, kurie raportuodavo Parlamentui, vyriausybės politinei atšakai, „Skeptras“ nebuvo lojalus niekam, išskyrus Hanoverių dinastiją. Laimė, dažniausiai šių saugumo agentų tikslai sutapdavo. Vis dėlto „Skeptro“ organizacija buvo labiau įslaptinta ir savųjų siekė be jokių skrupulų.

– Tada kitą kartą, kai vėl būsi mieste, – atsiliepė Beinas. – Pranešk iš anksto, ką būsi suplanavęs, ir suorganizuosiu ramų vakarą namuose. O tu tuo tarpu nustok ūžavęs. Atrodai visai nusibaigęs.

Geibas nusijuokė.

– Nejau taip jau blogai?

– Ne taip blogai, kad pastebėtų kiti, – tai pasakęs Beinas nuėjo šalin.

Tas žmogus per daug mato!

Atsidusęs Geibas apsižvalgė, ieškodamas tinkamos šokių partnerės įvaizdžiui palaikyti. Tokios, kuri iškart neatstumtų. Aplink apstu moterų, kurioms patinka paflirtuoti su jo reputacijos vyru, jei tik jis neieško daugiau nei maloniai praleisti laiką.

Šurmulys tolimajame salės gale sustiprėjo. Aukštuomenė sukruto, be abejonės, išgirdusi kokį gandą arba skandalą. Minia šokių aikštelės pakraštyje siūbtelėjo it stiprios srovės susuktas vanduo ir prasiskyrė priešais tokio dėmesio sulaukusį objektą.

Moteris, jam nematyta. Ne per aukščiausia, bet ir ne žemutė. Plaukai nei rudi, nei kaštoniniai, nei auksiniai, bet spindėjo visais šiais atspalviais. Veido bruožai nei klasikiniai, nei dailūs, nei paprasti, nes dėmesys pirmiausia krypo į didžiules žydras akis, įrėmintas stebėtinai tamsių blakstienų. Dažytos ar kaip? Ir kodėl jam turėtų rūpėti? Ji nežėrėjo ir neblizgėjo papuošalais kaip kitos, bet ir nenublanko kaip ką tik į miestą atvažiavusi panelė. Spindinčią šilumą skleidė kaklą puošiantis prigludęs perlų vėrinys.

Ir Beau Monde sukosi aplink ją kaip bitės aplink žydintį dobilą. Prabangiai apsirengusios moterys gaudė kiekvieną jos žodelį, o vyrai tiesiog varvino seilę ganydami akis į gilią suknelės iškirptę. Žvilgsnius traukė apnuoginti pečiai ir aukšta balta, strazdanėlėmis nubarstyta krūtinė. Nuojauta jam kuždėjo, kad ji prancūzė. Nedaugelis bričių drįstų vilktis tokią permatomą sidabro spalvos suknelę, nesukdamos galvos dėl negailestingai sudrėkintų apatinių sijonų 1. Tikriausiai neseniai emigravusi? Veikiausiai atvyko per pastaruosius keletą mėnesių, kol jo nebuvo.

Jausminga kaip nuodėmė moteris. Žodžiai aidėjo jo galvoje. Stebindami ir šokiruodami. Paskutiniu metu retai tekdavo pajusti tokį atsaką moteriai, kad ir kokia graži ar madinga ji būtų.

Jos žvilgsnis nuslydo per jį ir grįžo atgal. Beveik nepastebimai krustelėjo tamsūs kaip blakstienos antakiai. Akyse šmėkštelėjo susidomėjimas ir tuoj po to – geismo atpažinimas. Tas žvilgsnis sudrebino kiekvieną nervą jo kūne, po virpesių sekė karščio pliūpsnis. Viduje kažkas sukrutėjo, tarytum jam būtų persukę stuburą. Apstulbęs Geibas sustingo. Jos giedrų akių žvilgsnyje įkliuvęs kūnas atgijo. Tai buvo šaltai vertinantis žvilgsnis, kuris vedė į laikui nepavaldžias erdves, slepiančias nuogą pažeidžiamumą. O gal ir ne. Praėjo mirksnis, ir vien mintis apie tai, žvelgiant į tą susitvardžiusią būtybę, pasirodė absurdiška.

Staiga protas nušvito. Ji viena iš tų, apie kuriuos jį įspėjo.

Vadinasi, prancūzai. Tik jie gali pagalvoti, kad jis neatsispirs moters vyliams. Matyt, leidosi apmulkinami jo išvaizdos, kad patikėjo jį būsiant lengvą grobį. Taip, moteris jam išties pasirodė nepaprastai patraukli, bet tą patį galvojo ir visi kiti kambaryje susirinkę vyrai.

Tegu viską skradžiai! Ir jei jis teisus, kam tikrinti jo lojalumą tokią lemtingą akimirką? Tai, kad dabar teks kautis dar ir kitame fronte, mažų mažiausiai erzino. Vis dėlto pats jų vietoje tikriausiai irgi būtų patikrinęs tokio kaip jis ištikimybę. Nuo jo vaidmens priklauso jų planų sėkmė. Jeigu jis pasirodys esantis silpnoji grandis, įsiveržimą gali tekti atidėti mėnesių mėnesiams. Geibui to tikrai nesinorėjo. Kuo labiau jie nervinasi, tuo sunkiau bus padaryti galą jų siekiams kartą ir visiems laikams.

Jeigu jis išklos „Skeptrui“ įtarimus apie šią moterį, jie pareikalaus pašalinti pavojų. Šaltai ir brutaliai. Kaip pašalino Marianą. Prisiminus Geibui sugniaužė skrandį.

Ne. Kol neturi įrodymų, jis niekam nieko nesakys. Įtarimai yra viena, bet jam reikia išsiaiškinti, kas ją pasiuntė ir kodėl. Tik kvailys bandytų atsikratyti pavojaus, nežinodamas, kokie vėjai jį atpūtė.

Nuo įtampos įsitempė raumenys. Reakcija į žinią apie laukiantį susirėmimą. Išlaikydamas išorinę ramybę, Geibas patraukė per saloną, lankstydamasis ir šypsodamasis, o oda tuo metu dilgčiojo, ir kūnas degė vidine ugnimi. Jis neprisiminė, kada paskutinį kartą jį taip paveikė nuojauta. Vien dėl to, kad per akimirksnį jis atgijo.

Sukiodamasis tarp sau lygių, Geibas išgirdo minint jos vardą. Nikoleta, grafienė Vilandri. Aukštuomenės naujokė.

Nuslinkęs prie gaivinamaisiais gėrimais ir užkandžiais nukrauto stalo, jis apsidžiaugė, kad nebematyti Armando. Geibas specialiai sulėtino alsavimą, prisivertė mąstyti logiškai, mintyse perkratydamas prancūzų kilmingųjų giminystės linijas. Vilandri. Sena pavardė. Dabar tikriausiai išnykusi, galvojo jis. Dėl savo neužtikrintumo jautėsi nejaukiai. Nežinojimas žaidime, kur statymai tokie dideli, daro žmogų pažeidžiamą. Tačiau kad ir ko jis nežino, nuojauta kuždėjo, kad ji toji, dėl ko jį įspėjo Armandas.

Karštis išblėso, palikdamas šaltą apsisprendimą. Vienaip ar kitaip, jam teks išsiaiškinti grafienės Vilandri paslaptis prieš grįžtant į Kornvalį. Ir greitai.

Be jokios abejonės, Gabrielis d’Arsi, Murshedo markizas, bus sunkiausia iki šiol Nikei tekusi užduotis. Jo šaltose mėlynose akyse prieš nusisukant suspindo su niekuo nesupainiojamas iššūkis. Ją įspėjo – su šiuo vyru menki juokai, kad ir kokie gandai sklinda apie jo žavesį.

Tačiau per tą trumpą žvilgsnių susitikimą kažkas įvyko. Kad ir kaip ji stengėsi, gerai pažįstama grafienės Vilandri, gundančios moters, kuria ji tapo norėdama nepražūti santuokoje, kaukė vos nenukrito nuo veido, atidengdama Nikę Rido, merginą, kokia ji kadaise buvo, atlapaširdę, pažeidžiamą ir neapsaugotą. Galbūt apsauginį skydą perskrodė Murshedo fizinis patrauklumas, jo auksinės garbanos ir vyriškas sudėjimas, kuriame nebuvo matyti jokių sugedimo pėdsakų, kurių būtų galima tikėtis iš žmogaus, puolusio taip žemai, kad išduotų savo šalį. Saldžiai skausmingas plazdenimas pilve, kai jųdviejų žvilgsniai susidūrė, kraupiai sukrėtė. Ji juk tikėjosi nepajusti nieko. Už tokį silpnumą, jei Vilandri būtų dar gyvas ir išvydęs šią pradedančiojo klaidą, būtų pelniusi antausį. Gundyme negali būti jokių jausmų. Moteris niekada nesižavi vyru. Ji tik erzina ir kankina.

Akimirksniu suvokusi klaidą, ji apsisiautė grafienės įvaizdžiu tarytum plieniniu maskarado kostiumu. Nikė Rido palaidota prieš daugelį metų. Grafienė niekada neduodavo valios troškimams. Kad ir koks gražus ar kerintis jis pasirodytų esąs, markizas nekelia jokios grėsmės moteriai, kuri savo meno mokėsi iš tikro meistro. Ji atskleis visas jo paslaptis ir suras išdavystės įrodymų.

Tokios alternatyvos kaip nesėkmė išvis nėra. Negali būti, jeigu ji nori, kad Polas įvykdytų pažadą ir parūpintų suklastotus dokumentus, su kuriais galėtų nusigauti į Prancūziją. Užuomina, kad sesuo dar gali būti gyva ir liko ten visai viena, slėgė širdį, o gerklės gale graužė rūgštus kaltės skonis.

Demaskavusi Murshedą, ji gautų progą kartą ir visiems laikams išsiaiškinti tiesą.

Prireiks nemažai atsargumo, kad sužvejotų jo reputacijos vyrą. Nikoleta prisigraibstė apie jį visokių paskalų. Madingai rengiasi. Ūžautojas. Pavojingai laksto kinkiniu ir skina pergales bokso ringe, nors yra liesas it pelais maitintas ir ilgakojis. Ir dar nepataisomas mergišius. Žmogus, kuris į nieką nežiūri rimtai, nebent tai būtų jo švarko sukirpimas ir kaklaskarės mazgas. Vyras, kuris vienodai lengvai juokiasi iš savo sėkmių ir nesėkmių prie kortų stalo. Vyras, kuris gyvena taip, tarytum būtų gavęs palikimą, bet, anot gandų, yra plikas kaip tilvikas. Jau vien dėl pastarojo gando jai kilo įtarimas.

Tačiau nebūtų paprasta prasiskverbti pro tuos rūpestingai sunertus į viską spjaunančio šelmio šarvus. Bent jau kuriai nors kitai moteriai tikrai nebūtų paprasta. Grafienė gavo geras gundymo meno ir vyrų sukimo aplink pirštą pamokas. Jos vyras noriai mokė jaunąją nuotaką jam įtikti ir priversti jo bičiulius ir politinius priešus šokti pagal jo dūdelę. Prisiminusi Nikė net nusipurtė.

Vis dėlto Vilandri pamokos įgyvendinant šį sumanymą išeis į naudą. O jeigu galiausiai Polas neišsiųs jos į Prancūziją, kad galėtų padėti Britanijai laimėti karą, ji bus užsidirbusi tiek, kad užtektų pačiai susimokėti už kelionę.

Greitai apžvelgusi salę, ji rado Murshedą prie užkandžių ir gėrimo stalo nuobodžiaujantį ir stebintį šokėjus. Arba bent apsimetantį, kad tai daro. Nikė šyptelėjo savo kompanionei, garbingos reputacijos ir putlios figūros poniai Feterstoun. Kaip našlaujančiai moteriai, jai palydovės nereikėjo, tačiau pagyvenusi matrona garbanotais žilais plaukais ir ramiu veidu ne tik sustiprino būtiną respektabilumo aurą, bet ir veikė kaip ryšininkė su šnipų vadovu.

– Ma chère madame, – nuobodžiaudama tarstelėjo Nikė, – ir kodėl britai taip prikaitina kambarius? Mirštu iš troškulio.

– Ar jums taip atrodo, mieloji? – atitarė kita moteris. Ji atrodė išsiblaškiusi. Ties jųdviejų taikiniu sustojęs žvilgsnis išsyk paaštrėjo, ir ji nusišypsojo. – Kodėl padavėjo niekad nėra šalia, kai žmogui prireikia? Leiskit, pažiūrėsiu, ką galima padaryti. – Ji nukrypavo vaišių stalo pusėn.

Po akimirkos ar dviejų nešinas dviem taurėmis šampano paskui ponią Feterstoun prisistatė Murshedas. Kai jis padavė jai taurę, Nikė dėkodama nusišypsojo.

– Grafiene, – prabilo ponia Feterstoun, – norėčiau supažindinti jus su lordu Murshedu, kuris maloniai atėjo man į pagalbą. Lorde, susipažinkite su grafiene Vilandri.

Nikė šiltai nusišypsojo, tūptelėjo ir palenkė galvą, puikiai žinodama, kad dėl ūgio jam aiškiai matyti tarpelis tarp krūtų. Pajuto, kad jo žvilgsnis tenai užsibuvo sekundėlę per ilgai. Kuri nors kita moteris būtų nuraudusi arba sutrikusi; Nikė tiesiog išlaukė, kol žvilgsnis grįš prie jos veido. Ji ištiesė ranką.

– Milorde.

– Grafiene. – Vyras spustelėjo jos pirštus tvirtai, tačiau švelniai, ir nusilenkė iki reikiamo lygio. – Ponia Feterstoun pasakojo, kad jau mėnesį esate mieste, – tęsė jis. – Apgailestauju, kad tik dabar sveikinu jus atvykusią į Londoną. Jeigu būčiau žinojęs, kad pasaulis pasikeis, tikrai nebūčiau išmainęs miesto linksmybių į nuobodžią viešnagę kaime.

Balsas buvo sodrus ir gerai moduliuotas, akyse spindėjo juokas. Iš savęs ir apskritai iš pasaulio. Arba bent taip jis nudavė. Nikė darkart nužvelgė jo pečius, kurių plotis neturėjo nieko bendra su jo siuvėjo meistriškumu, ir pajuto giliai pilve plazdantį pulsą. Moteriškas puikaus patino įvertinimas. Įspėjimas saugotis vyro, kuris taip lengvai sužadina moters geismus. Tokia moteriška silpnybė gali kelti pavojų misijai. Tačiau geismo Nikoleta nesibaimino. Geismas – dviašmenis kardas, kurį ji puikiai valdė ir kuriuo nedvejodama pasinaudotų, kad padarytų galą jo neištikimybei.

Nikė palenkė galvą.

– Žaviai pasakyta, milorde, bet smarkiai perdėjote.

Geibas sukikeno ir prispaudė ranką prie širdies.

– Prisiekiu garbe, miledi, jūs mane skaudinate.

– Neturėjau tokių ketinimų.

Ponia Feterstoun palietė jos ranką.

– Ar galiu akimirkai atsiprašyti, grafiene? Norėjau persimesti keliais žodžiais su bičiule ir ką tik pamačiau ją atvykus. Bijau tokioje sumaištyje ją pamesti.

Suplanuotas pasišalinimas, kad Nikė liktų viena su savo taikiniu.

– Žinoma, – sutiko Nikė. – Kol jūsų nebus, jo šviesybė mane tinkamai užims.

– Tikrai pasistengsiu, – atsiliepė Murshedas ir palydėjo jos kompanionę nusilenkimu. Po akimirkos jo kerinčioje šypsenoje pražydo jausmingas pažadas. – Gal galiu, bandydamas jus užimti, grafiene, pakviesti kitam šokiui?

Vilionė pasiduoti ją skrodžiančių mėlynų akių valios jėgai, jo absoliučiam pasitikėjimui, kad ji neatsisakys, traukė nenusakomai. Būk atsargi, priminė sau. Pasirodyk pernelyg nekantri, ir jis ką nors įtars. Arba ims nuobodžiauti. Nikė apgailestaujamai atsiduso.

– Ačiū, bet ne, šis šokis jau pažadėtas. Galbūt vėliau?

Sulaukęs signalo, prisiartino jaunuolis, kuris pakvietė ją šokti vos pasirodžiusią pokylių salėje. Nusilenkęs su triumfuojančia veido išraiška ištiesė ranką.

– Regis, šis šokis mano, grafiene. – Jo akys šaltai sutiko Murshedo žvilgsnį. Jaunuolis linktelėjo. – Milorde.

– Ji visa jūsų, – atsiliepė Murshedas tarytum vyras, turintis teisę perleisti ją kitam. – Grįšiu mudviejų šokio vėliau. Prieš vakarienę, man regis, taip susitarėme.

Nikė pakratė galvą, stebėdamasi, kaip šis vyras įsigudrino pelnyti progą palydėti ją vakarienės, bet nusišypsojo.

– Bien sûr 2. Iki.

Murshedas nusilenkė ir patraukė šalin.

Buvo lengviau, negu ji tikėjosi. Beveik pernelyg lengva.

Reikės būti atsargiai, kad neveiktų skubotai ir jo neišgąsdintų. Pavojingame žvalgybos pasaulyje patyrusio vyro taip lengvai neapkvailinsi.

Susižavėjimas moterimi. Retsykiais taip nutikdavo – net tokiam kaip jis viskuo persisotinusiam vyrui. Geibui patiko jos įžūlumas. Ir iš gundomu supratimu švytinčių žydrų akių su pilkomis kibirkštėlėmis viduriuke šviečiantis protas. Tos akys atrodė vyresnės nei jai iš tiesų buvo metų.

Bet vis tiek, kitomis aplinkybėmis, išgirdęs tos Feterstoun žodžius būtų skuodęs šalin. Galbūt sutapimas, kad grafienė nusprendė susivilioti jo draugija tą pačią akimirką, kai jį įspėjo apie rengiamą klastą. Galbūt sutapimas ir tai, kad jos pasirodymas sutapo su naujais iš Prancūzijos atėjusiais nurodymais. Bet ir viena, ir kita? Tikrai ne atsitiktinumas.

Pirštinė mesta jam po kojomis. Geibas negalėjo sau leisti jos nepakelti, kai reikalas priėjo tokį svarbų etapą. Kaip pikta, kad jis vis dėlto ja susidomėjo. Kaip moterimi. Susierzinęs išpūtė orą ir prisivertė mąstyti logiškai. Reikia sužinoti, kodėl ją atsiuntė. Ką jie įtaria. Vaikščiodamas po pokylių salę persimetė keliais žodžiais su pažįstamais, kurie teikėsi su juo šnekėtis, rinkdamas naujausias on dit 3 – aukštuomenės gyvybės syvus. Regis, apie grafienę Vilandri žinoma mažai, išskyrus tai, kad visi laiko ją dieviška.

Ji diktavo madą. Jos stiliumi vienodai žavėjosi ir vyrai, ir moterys. Nėra jokių abejonių, grafiene reikia pasidomėti iš arčiau.

Nuo minties, kokio malonumo galėtų suteikti toks artumas, slėpsnose pajuto įtampą.

Viduriai sustingo. Jau daugelį metų nejautė tokio intuityvaus atsako moteriai. Niekada neleido, kad moteris taptų jam artima. Mariana išgydė norą atverti širdį. Tai kuo ši kitokia?

Krūtinėje krustelėjo aštrus nepageidaujamas jausmas. Paties sau primestos atskirties tuštuma? Žinojimas, kad nė viena moteris pasaulyje jo nenorėtų? Ar todėl grafienė taip jį traukia? Nes ji tokia pat kaip jis, iš melo ir tamsos sukurta būtybė?

Geibas mintyse nusikeikė ir nusipurtė praeities šešėlius. Užduotis paprasta: išsiaiškinti, ar ji – tas žmogus, dėl kurio įspėjo Armandas, ir, jei taip, atsikratyti bėdos.

Iki šokio prieš vakarienę dar buvo likusi gera valanda, todėl jis patraukė į kortavimo kambarį ir stūmė minutes lošdamas „faraoną“ ir laukdamas, kada ateis metas pareikalauti savo šokio. Nedera trainiotis aplink šokių aikštelę ir seilėtis žiūrint į ją kaip kokiam šuniui. Visi žino, kad jis paskui sijonus nebėgioja. Moterys laksto paskui jį. Negana to, jį pagauti pavykdavo tik toms, kurios troško smagiai praleisti laiką be įsipareigojimų. Stebėtojų akyse ji neturėtų skirtis nuo jo įprasto laimikio.

Tokia vidinė įtampa kaustė veikiausiai dėl aukštų statymų. Vis dėlto troškimas grįžti į pokylių salę ir pažiūrėti, ar jis nebus to potraukio tiesiog įsivaizdavęs, nedavė ramybės. Lydimas kompanionų aimanų, Geibas padidino statymą. Išlošęs – dar kartą. Kitų lošėjų veiduose atsispindėjo abejonės. Geibas tiesiog skaitė jų mintis: ar jis sukčiavo?

Tyčiomis nesiskubindamas jis atsistojo, sekamas nepatenkintų akių susirinko laimėjimą ir žengė lauk, į besisukančių sijonų ir žaižaruojančių papuošalų samplaiką. Kad ir minioje, surado ją iškart, tą paslaptingą moterį, kuri išsiskyrė iš kitų it puošniausias brangakmenis tarp ne tokių vertingų akmenų. Į pilvą smogė geismo kumštis.

Trauk velniai, vis tiek pasigailės, nesvarbu, ar jis teisus ir ją atsiuntė priešas, ar ne.

Geibas užkando keiksmą.

Prieš vakarienę šoko kotiljoną. Nikės džiaugsmui, Murshedas pasirodė esąs įgudęs ir grakštus šokėjas. Grakštus vyriškai. Jis visad atsirasdavo ten, kur ir tikėjaisi, niekad nepasisukdavo ne ton pusėn ir nepamiršdavo figūrų. Be to, lengvai palaikė pokalbį. Kad ir kokie sudėtingi būtų žingsniai, akys bylojo, kad jis galvoja vien apie savo partnerę. Tokį įgūdį nedaugelis vyrų įvaldydavo sėkmingai. Nikoletai tai padarė įspūdį.

– Kaip jums patinka Londone? – pasiteiravo jis, kai juodu vėl susiėjo ir susikabinę už rankų ėmė suktis.

– Be galo respektabilus miestas.

Šviesūs antakiai šoktelėjo į viršų. Ledas jo akyse ištirpo nuo juoko.

– O jūs norėtumėte, kad būtų atvirkščiai?

Šokis vėl juos išskyrė, ir Nikoleta nusišypsojo naujam partneriui, kuris nuraudo ir kluptelėjo.

Paskui Murshedas vėl ją susirado, ir juodu pralindo tarpu tarp kitų porų.

– Neteikiu pirmenybės nerespektabiliems dalykams, – šypsodamasi pasakė ji, – tačiau čia man tikrai nuobodoka.

– Regis, Londono džentelmenai bus jus nuvylę.

Aha, štai ir jis, pasiūlymas suartėti. Eilės gale juodu išsiskyrė. Po trijų figūrų susiėmę rankomis pasileido mikliai suktis. Nuo prisilietimo, nors abudu mūvėjo pirštines, Nikoletos nugara nubėgo šiurpulys. Užplūdo nuojauta, tuoj po kurios sekė susierzinimas. Taip, jis patrauklus vyras. Jokia moteris negalėtų nepastebėti klasikinių aštrių bruožų, jausmingai judančių lūpų ar netgi jo plaukuose auksu žibančios žvakių šviesos, bet reikia nepamiršti, kad jis išdavikas, dėl kurio šimtai gali netekti gyvybių. Gal net tūkstančiai! Ir ne tik kareiviai, bet ir nekalti žmonės. Krūtinę užplūdo šalta ramybė. Jos darbas pernelyg svarbus, kad leistų geismui, kurį pajuto dailiam vyrui, atitraukti ją nuo gyvenimo.

Nikoleta kilstelėjo antakį.

– Spėju, galvojate, kad jums pasisektų geriau?

Jo veide nušvito šypsena – „kaip sau nori“. Tokia pramuštgalviška, kad jos pilve kažkas iš malonumo apsivertė.

– Žinau, kad pasisektų. – Murshedo balsas nuslydo tarytum aksominė glamonė.

Pilvo apačioje susitvenkusios šilumos dilgsėjimas užgniaužė jai kvapą. Ne. Jos geismui čia ne vieta. Pirmoje vietoje – pareiga. Ir Minetė. Galės įvilioti jį į spąstus tik laikydamasi atstumo. Murshedas turi patikėti, kad Nikė jam abejinga. Niekas labiau nevilioja prie moterų dėmesio įpratusio vyro negu moteris, kuri lieka nepasiekiama.

Ji abejingai patraukė pečiais.

– Jei taip sakote.

Kažkas plykstelėjo jo akyse. Nepasitenkinimas? Irzulys? O gal kas šiltesnio? Tik laikas parodys. Murshedas susilaikė nuo tolesnių komentarų, palikdamas ją nežinioje laukti kito jo ėjimo.

Baigėsi šokis. Atėjo laikas sėsti vakarienės, ir Nikoleta įsikibo vyrui parankėn. Po elegantišku puikaus audinio švarku buvo justi plieninė jėga. Pirštai sudilgsėjo iš ilgesio geriau patyrinėti tą jėgą. Stebėtina reakcija, nes Nikė iš patirties žinojo, kad po dailiais drabužiais madingi vyrai dažniausiai slepia lašinius arba kaulus. Tik ne Murshedas. Jis atrodė sudėtas it graikų dievas. Šią teoriją patiktų patikrinti netolimoje ateityje.

Bet ji turi pasiekti tikslą. Ir nieko daugiau.

Grietinėlės ir aukso spalvomis dekoruotas kambarys, skirtas vakarienei, buvo skoningai apstatytas apskritais staliukais, kad svečiai, pasirinkę maistą nuo bufeto palei vieną sieną, galėtų valgyti ir šnekučiuotis grupelėmis. Jis laikė jųdviejų abiejų lėkštes vienoje rankoje, kol Nikė rinkosi jos akį patraukusius kąsnelius: omarų maltinius, austres ir mažulyčius dailius pyragaičius. Murshedas palydėjo ją prie staliuko kampe. Ideali vieta, iš kurios jie galės stebėti visą kambarį, ir niekas neprisiartins nepastebėtas.

Tą patį staliuką būtų pasirinkusi ir ji pati, jei tik būtų turėjusi tokią galimybę.

Tarytum nebyliu sutarimu daugiau niekas nemėgino sėsti prie jųdviejų. Nekeista – juk abu sukiojosi padorios visuomenės pakraščiuose. Nikoleta žinojo tai apie jį, o jis, matyt, žinojo tą patį apie ją.

– Be abejonės, visi sutikti džentelmenai šįvakar jau pagyrė, kaip stulbinamai atrodote, – pratarė Murshedas. – Ar galiu pasakyti, kaip jaučiuosi pagerbtas, kad nusprendėte su manimi pavakarieniauti?

– Milorde, jūs ne tik dailus, bet ir saldžialiežuvis!

– Miledi pernelyg maloni.

– D’accord4. Regis, puikiai vienas kitą supratome.

Jo atsakomasis juokas nuskambėjo taip natūraliai, kad ji liko pakerėta. Nors, tiesą sakant, visai to nenorėjo. Ne su juo. Reikia išsaugoti blaivų protą.

– Tikriausiai daug laiko praleidote Anglijoje, – pastebėjo jis. – Jūsų tartis nepriekaištinga.

– Merci. Išvykau iš Prancūzijos po vyro mirties. – Ji gali išsisukti neišduodama jokių pravarčių faktų.

Suraukęs kaktą, jis bandė apskaičiuoti jos amžių ir nuspėti aplinkybes. Tikėtina, kad ji pasirodys per jauna būti žmona, ką jau kalbėti apie našlę. Išvaizda gali būti apgaulinga. Jis pakrauptų sužinojęs, kad sulaukusi dvidešimties ji jau penkerius metus buvo ištekėjusi.

– Tikriausiai buvo labai sunku, – sumurmėjo jis tokiu tonu, tarsi kviestų išsipasakoti.

– Išgyvenau, kai daugeliui to nepavyko.

– Derėtų pasveikinti sėkmingai išsisukus.

Tą patį kartojo sau ir ji pati. Kaip dažnai nutikdavo, prieš akis iškilo gaisro vaizdai. Kariškio, kapitono Širu, veidas ugnies šviesoje spindėjo demonišku pasitenkinimu. Jeigu ji būtų supratusi… Bet jau buvo vėlu ką nors pakeisti. Liko tik viltis, kad Minetė kažkaip išgyveno. Jei taip ir yra, ji išties jaustųsi laiminga, pasprukusi iš Prancūzijos. Jeigu ne, belieka tik graužtis.

– Kur buvote iki šiol? – paklausė jis.

– Laukiau jūsų.

Murshedas išpūtė akis, o tada nusikvatojo. Vis dėlto šešėliai ledo mėlynumo akyse išdavė, kad juokas apsimestinis. Jis skleidė ne tik malonumų ieškančio vyro pavojų, nors ir to pakako su kaupu, tačiau šešėliai davė suprasti apie tokius juodus darbus, kad jos siela stingo į ledą.

Nikoleta nekaltai išpūtė akis.

– Matau, kad manimi netikite. – Ji teatrališkai atsiduso. – Lyg to būtų negana, štai ir mano kompanionė, ponia Feterstoun. Bijau, kad mūsų žaviam tête-à-tête atėjo galas.

Vargšė moteriškė su rusvai rudos spalvos turbanu ir linksinčia povo plunksna atrodė nusilaksčiusi. Taip ir turėtų būti – juk turėjo sekti juodu su Murshedu. Bent kol jiedvi bus tikros, kad jis nieko neįtaria. Kampan įspraustas vyras tampa daugiau negu pavojingas.

– Ar jodinėjate? – paklausė ji, akies krašteliu sekdama besiartinančią našlę. – Paprastai einu pajodinėti į Haid Parką septintą ryto, kol neprisirenka pernelyg daug žmonių.

Vyro akyse sužibo nedoros liepsnelės.

– Tai norėtumėte pajodinėti, – dviprasmybė nepraslydo Nikoletai pro ausis, bet ji nutarė nekreipti dėmesio.

Akimirką padvejojęs, Murshedas tęsė:

– Pasiimsiu jus savo karieta šeštą. Pasirūpinkite ristūnu ir arklininku. Paskui papusryčiausime.

Priimdama kvietimą Nikoleta šyptelėjo, ir prie stalo kaip tik prisistatė ponia Feterstoun. Pakilęs Murshedas su žavia šypsena ir linktelėjimu pasiūlė vyresniajai poniai savo krėslą. Jeigu buvo bent kiek susierzinęs, kad asmeniškas pokalbis nutrūko, to neparodė. Puikios manieros – jo stiprioji vieta. Tačiau po ramiu paviršiumi savo valandos laukė audra. Nikoleta tiesiog jautė šuorus talžant jos odą.

Kaip įprasta britams, pokalbis pasisuko apie orą. Nė vienas nebuvo taip prastai išauklėtas, kad užsimintų apie karą.