Читать книгу Pagrobtoji grafienė - Ann Lethbridge - Страница 2

Geibas nesunkiai išsiaiškino, kur apsistojusi grafienė Vilandri. Jos namus Aukso aikštėje žinojo visi, ko bepaklaustum. Nors ir ne ypač geidžiama, vieta buvo respektabili. Jos kompanionė buvo neaiški ir bendrai apibūdinama kaip išsišokėlė. Žinia, Geibas ne itin paisė nusistovėjusių konservatyvių papročių. Nors grafienė buvo laikoma palaida ir mažumėlę risqué, pasiteiravęs apie jos praeitį ir matydamas akivaizdžiai palankų sutikimą visuomenėje, markizas svarstė, ar įtarimai nepasirodys buvę klaidingi.

„Skeptras“ negalėjo pasakyti nieko – nei gera, nei bloga.

Šiais laikais sutikti emigrantą – dalykas įprastas. Londone knibždėte knibždėjo pabėgėlių iš Bonaparto svajonių Prancūzijos. Kuo daugiau Geibas apie tai mąstė, tuo labiau užtikrintas darėsi, kad nė viena pusė nesielgtų taip kvailai, siųsdama tokią išsiskiriančią iš aplinkinių moterį. O gal jo nenoras tuo patikėti – tai tik kaskart ją prisiminus viduje surusenančios kaitros išdava? Šitaip stipriai norėdamas moters, bet kuris vyras rizikuotų pamesti protą, tačiau Geibui tai buvo visiškai nebūdinga. Tie keleri santykiai, kuriuos jis leido sau užmegzti nuo tada, kai grįžo iš Prancūzijos, buvo trumpalaikiai, reikalingi susigalvotam įvaizdžiui įtvirtinti. Vis dėlto sulaukęs Armando įspėjimo, Geibas negalėjo sau leisti ignoruoti tokį akivaizdų jo dėmesio siekį. Ne dabar, kai užtektų vienintelio kluptelėjimo, vienos vertinimo klaidos, ir rūpestingai pastatytas kortų namelis subyrėtų.

Jis sustabdė karietą prie jos paradinių durų ir patenkintas išvydo laukiantį arklininką ant ramaus arklėko, laikantį įspūdingos juodos kumelaitės vadeles, kuri, pamačiusi jo dvikinkę, bemat pabalino akis. Livrėjuotas jo arklininkas Džimis bemat nušoko žemyn ir sugriebė žirgus už kamanų, ir tą pačią akimirką prasivėrė durys ir laukan su šviesiai žydru jodinėjimo kostiumu, kuris puikiai išryškino gundančią figūrą, išėjo grafienė. Su kastoro kepuraite banguotais kraštais ant griežtos šukuosenos ir vualiu atrodė padykusi.

Geibas stryktelėjo žemėn ir nuėjo jos pasitikti.

Nusilenkė.

– Labas rytas, grafiene. Jūsų punktualumas suteikia vilties.

Jos lūpų kampučiai užsirietė aukštyn.

– Be reikalo, mon cher Murshedai. Mano Peridė nemėgsta laukti.

– Jūsų kumelaitė graži kaip ir šeimininkė.

– Ir gerokai nekantresnė.

Geibas susijuokė. Grafienė – moteris, mokanti flirtuoti, ir aštraus proto. Valandai ar dviem ji išgins jam iš galvos niūrias mintis. Galbūt netgi sutiks numalšinti jo geismą. Kūnas įsitempė. Geibas negailestingai numaldė užplūdusį troškimą. Dabar turi svarbesnių reikalų. Pavyzdžiui, pirma proga leistis kelionėn iš Londono į Kornvalį – tai jis ir padarys, vos įsitikins, kad grafienė nekelia pavojaus.

Paėmęs už rankos, Geibas palydėjo ją laipteliais ant grindinio.

– Tada privalau neversti judviejų laukti. Devintai užsakiau pusryčius.

Jos žydros akys sužibo.

– Koks jūs įžūlus, milorde.

Murshedas palenkė galvą.

– Bailys negali laimėti dailiosios damos širdies. – Jis mostelėjo į dvikinkę. – Ar galiu padėti?

– Certainement5.

Suėmęs už liekno liemens, vyras kilstelėjo ją aukštyn ir per moteriškus apvalumus rankomis pajuto lankstų kūną. Dažnai jodinėjanti, stamantri moteris.

Nuo vaizdinių, koks jodinėjimas jai galėtų patikti, kai juodu liktų vienudu, pataluose, jo kūnas ir vėl sukruto. Ir darkart intuityvi reakcija nustebino jį patį. Kad ir kokia trumpa bus jųdviejų pažintis, jam ji bus išties maloni.

Apėjęs karietą, Geibas įlipo pro kitą pusę.

– Ar jūsų arklininkas seks mums iš paskos?

– Taip.

– Paleisk juos, Džimi, – paragino Geibas.

Vyrukas atšoko į šalį, ir Geibas paragino ristūnus.

Grafienė Vilandri suraukė kaktą.

– Jūsų arklininkas nevyks kartu su mumis?

Taip, damutė gaudosi itin greitai.

– Užteks jūsiškio.

– Taip, bet kas prižiūrės jūsų žirgus, kol jodinėsime? Ak! – nusijuokė ji. – Jūs, milorde Murshedai, itin padykęs.

Vyras išsišiepė.

– Aš jau seniai mieste, grafiene. Spėjau išmokti, kaip pasimėgauti visais dailios ir kerinčios moters draugijos privalumais.

Nikoleta patogiau įsitaisė ant sėdynės.

– Meilikavimas man nepatinka.

– O jei tai tiesa, grafiene?

Ji papurtė galvą.

– Jūs nepataisomas. – Ji ištarė su prancūzišku akcentu, ir balse nuskambėjo su niekuo nesupainiojama glamonė. Viename žodyje susiliejo aksomas, medus ir puikus senas brendis. – Tačiau turėtumėte žinoti, milorde Murshedai, – tęsė ji, karietai vinguriuojant tarp lėtai krutančių vežėjų ir reikalus tvarkančių prekeivių, – kad gandai apie jus sklinda pirma jūsų. Mane įspėjo, kad Londone nėra tokios damos, kuri, jums nusišypsojus jos pusėn, neimtų baimintis dėl savo dorybės.