Читать книгу Netikėti jausmai - Anna DePalo - Страница 1

Per vestuves sunku būti vyriausiąja pamerge. O jei stengiesi su kuo nors nesusidurti – tarkim, su būsimu sužadėtiniu – gali būti nepakeliama.

Perpildytame Plaza priimamajame Tamara stebėjo Sojerį Lengsfordą – kai kur geriau žinomą kaip Dvyliktąjį Meltono grafą.

Kai kuriuos dalykus, pavyzdžiui, iš narvo paleistą liūtą, geriau stebėti iš šalies. Sojeris buvo nemalonus priminimas apie tėvo pareiškimą dėl vedybų. Nors jis niekada garsiai nereiškė minčių apie vedybas, Tamara nuolat nuogąstavo.

Jei ji atrodė atsargi ar priešiškai nusiteikusi, tai tik dėl to, kad jie su Sojeriu buvo labai skirtingi: jis jai labai priminė senamadišką, ambicingą, aristokratišką tėvą.

Kad jį kur skradžiai, kad šiandien čia atsivilko. Nejau neturi kokios nors angliškos pilies, kurią reikėtų prižiūrėti? Ar sukriošusio bokšto, kuriame sėdėtų ir svajotų?

Ką jis nori įrodyti vaidindamas linksmą Todo Dilingemo pabrolį?

O kad būtų panašus į paniurusį ir nelaimingą aristokratą, kovojantį su demonais. Bet ne, jis panašus į narsų auksinį liūtą, kuris žino savo valdas ir nustelbia daugelį susirinkusių.

Jei ji būtų sąžininga, prisipažintų, kad aukštuomenės santuoka ir susidūrimas su Sojeriu jos visai nestebina. Išties, susitikimas neišvengiamas – dėl verslo reikalų Sojeris daug laiko praleidžia Niujorke.

Bet Tamara visai netrokšta būti sąžininga. Šiandien, būdama vyriausia Belindos Ventvort pamerge, turi nenorom šypsotis, stovėti prie altoriaus ir už kelių pėdų jausti esant Sojerį.

Episkopalinės bažnyčios kunigas monotoniškai kalbėjo apeigų žodžius, kurie sujungs Belindą ir Tomą amžiams. Tamara pastebėjo įdėmų Sojerio žvilgsnį. Jis atrodė kaip tikras aristokratas – su baltu kaklaraiščiu ir fraku – vyriškas ir valdingas. Šviesiai rudus plaukus nušvietė saulės spindulys, prasiskverbęs pro purviną bažnyčios langą – atrodė, tarsi Dievas būtų nusprendęs atkreipti dėmesį į neklusnų angelą.

Po akimirkos Ventvortų – Dilingemų sąjungos ceremonija nuėjo šuniui ant uodegos.

Tamara norėjo paguosti Belindą, bet ji dingo kartu su Kolinu Grenvilu, Isterbridžo markizu, kuris nutraukė vedybų ceremoniją ir apstulbino visus paskelbęs, kad prieš dvejus metus juodu su Belinda susituokė Las Vegase ir santuoka tebegalioja.

Nuliūdusi Tamara stebėjo, kaip jos tėvas – vikontas Kinkaidas – priėjo prie Sojerio ir pradėjo kalbėtis.

Po akimirkos Sojeris pažvelgė į kitą pusę ir sutiko jos žvilgsnį.

Jo veidas atrodė gražus, bet drauge ir nepalenkiamas – nugalėtojų ir valdovų kartos bruožas. Kūnas, lieknas ir tvirtas, – it futbolo žvaigždės pačiame jėgų žydėjime.

Kaip tik tada Sojerio lūpų kampučiai pakilo ir Tamara pajuto, kaip pagreitėjo jos pulsas.

Susijaudinusi nusigręžė. Ji patikino save, kad tokia reakcija neturi nieko bendra su patrauklia Sojerio išvaizda, tai susiję tik su apmaudu.

Kad būtų įtikinamiau, ji pradėjo mąstyti, ar Sojeris galėjo iš anksto žinoti apie Kolino ketinimus, o gal nutiko blogiausia – jis, matyt, teikė Kolinui informaciją. Nors anksčiau ji ir nepastebėjo, kad Švento Bartolomėjaus bažnyčioje Sojeris sukiotųsi prie Kolino, bet matė juos kadaise besišnekučiuojančius priėmime, vadinasi, juodu sutaria.

Tamara suspaudė lūpas.

Ji buvo įsitikinus, kad Sojeris draugauja su niekšu Kolinu Grenvilu, Isterbridžo markizu, kuris ką tik užsitarnavo kitą vardą – genialus vedybų gadintojas.

Tamara apsidairė, atsargiai stengėsi nežvilgtelėti Sojerio pusėn. Niekaip negalėjo rasti ir Pijos Lamli. Įdomu, ar vedybų planuotoja – viena iš trijulės, kuriai priklausė ji ir Belinda – spėjo pasivyti nuotaką. Prieš tai ji paragino svečius atsipūsti Plazoje ir patikino, kad šventė tęsis. O gal Pija pasislėpė nuo nesėkmių, kurios šiandien neapleido visą dieną.

Paskutinį kartą Piją ji matė, kai žavi šviesiaplaukė traukėsi nuo Hokšyro hercogo Džeimso Karsdeilo, dar vieno Sojerio draugužio, ir pasuko link judančių dvivėrių durų, skirtų personalui. Tikriausiai dabar kas nors jos draugei po alpulio mojuoja kvapnia druska palei nosį. Tamara atsiduso, bet jos akys vėl sustojo ties Sojeriu, ir jų žvilgsniai susitiko.

Sojerio lūpoms pašaipiai persikreipus jis nusisuko, kad galėtų tęsti pokalbį su tėvu. Staiga abu vyrai atsigręžė ir sužiuro į ją.

Po akimirkos Tamara išsigando supratusi, kad juodu juda link jos.

Sekundėlę jai kilo noras sprukti.

Bėk! Brangute! Dink!

Tačiau Sojeriui priartėjus Tamara išsitiesė, o jo rudose akyse įžvelgė pašaipią šypseną.

Jei žiniasklaidos magnatas ieško istorijos – ji padės jam.

Žinoma, pikantiškas skandalas apie neįvykusias Ventvortų – Dilingemų vestuves lyg perkūnas iš giedro dangaus, bet ji visada gali dar paaštrinti situaciją.

Ar tik ne jis pasivadinęs ponia Džeine Holings – aukštuomenės damų paskalų nešiotoja – rašo į Rožinius puslapėlius?

Tamara sučiaupė lūpas.

– Tamara, mieloji, – tarė tėvas. Jo veide spinduliavo nuoširdumas. – Juk prisimeni Sojerį? – Tyliai sukikeno. – Manau, nereikia pristatinėti.

Ji pajuto, kaip veidas įsitempė ir suakmenėjo.

– Taip.

Sojeris linktelėjo.

– Tamara… man malonu. Prabėgo šitiek laiko.

Ne taip jau ir daug, – pagalvojo ji ir mostelėjo ranka.

– Atrodo, po žlugusių šiandienos vestuvių tapsi pagrindiniu laikraščių paskalų objektu, – ji kilstelėjo antakį. – Juk ponia Džeinė Holings turi skiltį tavo laikraštyje, tiesa?

Sojeris santūriai nusišypsojo.

– Manau, taip.

Tamara atsakė jam atvira šypsena.

– Negaliu patikėti, kad būsi patenkintas tapęs paskalų objektu.

Šįkart jo lūpos šiek tiek išsilenkė.

– Esu nusiteikęs prieš spaudos cenzūrą.

– Koks demokratiškas.

Jis neatrodė įsižeidęs dėl tokios pastabos, greičiau – patenkintas.

– Grafo titulas paveldimas, o žiniasklaidos magnato vardą suteikia žmonės.

Jai labai knietėjo paklausti, ką dar paveldėjo – gal pasipūtimą?

Tamaros tėvas atsikrenkštė.

– Gal pakalbėkime apie malonesnius dalykus?

– Taip, tikrai, – pritarė ji.

Tėvo akys šokinėjo nuo jos prie Sojerio.

– Atrodo, dar vakar su buvusiu grafu sėdėjome bibliotekoje, gurkšnojome nuostabią degtinaitę ir svajojome, kaip mūsų vaikai vedybomis laimingai sujungs abi šeimas.

Ir vėl tas pats. Užuominos tokios nepastebimos kaip virš galvos kabantis kirvis.

Tamara susilaikė – neužsimerkė ir nesuaimanavo – ir stengėsi nežiūrėti į Sojerį.

Įvyko tai, ko ji labiausiai bijojo: pamatęs juodu vestuvėse, tėvas prisisvajojo – o gal greičiau prisiminė senas svajones. Labai senas.

Ji užaugo nuolat klausydamasi tos pačios istorijos. Prieš metus, kai mirė Sojerio tėvas, jos tėvas su vienuoliktuoju Meltono grafu susidraugavo ir ėmė tartis dėl vedybų, kurios pratęstų dinastiją ir taip pat sujungtų atskiras žiniasklaidos imperijas.

Tamaros nelaimei, būdama vyriausia iš trijų seserų – visos gimė po sėkmingai trumpų vikonto santuokų – ji buvo tinkamiausia įgyvendinti dinastijos troškimus. Taip pat ir Sojeris – prieš penkerius metus po tėvo mirties jis paveldėjo grafo titulą, todėl natūralu, kad buvo geriausias kandidatas.

Gerai, kad abi jaunesnės sesutės dabar universitetuose ir nedalyvauja šiandienos šventėje. Tamara žinojo, kad gali atsispirti Sojeriui Lengsfordui, bet nenorėjo jaudintis dėl silpnesnių seserų.

Ji nenorom pripažino, kad Sojeris traukia priešingos lyties atstoves. Pati aiškiai tą jautė ir tai buvo viena priežasčių, kodėl jo nemėgo.

– Ir vėl ta pati kvaila istorija, – bandė pasijuokti iš tėvo žodžių Tamara.

Ji pažvelgė į Sojerį laukdama pritarimo, bet jis tik susimąstęs stebėjo ją.

Sojeris pažvelgė į romantišką melodiją grojančią grupę.

– Gal norėtum pašokti?

– Juokauji? – pratrūko ji.

Jis kilstelėjo antakį.

– Ar ne mes, svečiai, turėtume pasirūpinti, kad vakarėlis tęstųsi?

Tamara turėjo pripažinti, kad jis ją pričiupo. Kaip vyriausia pamergė ji turi tam tikrų įsipareigojimų. Ji dėjosi mananti, kad Sojeris visai ne įsibrovėlio Kolino Grenvilo agentas.

– Puiki mintis! – pritarė tėvas. – Esu tikras, kad Tamara nori.

Ji vos nenušovė Sojerio žvilgsniu, bet šis tik maloniai mostelėjo, lyg tardamas tik po tavęs.

Juodu pasuko į šokių aikštelę.

Tamara šoko įsitempusi, o Sojerio lūpos buvo persikreipusios, tarsi jam viskas būtų aišku. Tiesūs ir aukštai susegti rudi jos plaukai atrodė visiška priešingybė persiko gelsvumo jo veido odai ir dvilypės asmenybės bruožams: karštas, bet susitvardęs.

Ji priminė jam amerikiečių aktorę, kuri vaidino pasakoje. Kas ji tokia? Eimė Adams. Tik įžūlesnė. Ir labai arogantiška. Sojeris spėjo, kad ši Pelenė ar Snieguolė nelaukia princo ant balto žirgo.

Tamara visada elgėsi taip, kaip norėjo. Pašėlusi vikonto Kinkeido dukrelė. Bohemiška papuošalų kūrėja, įsikūrusi Manhatano Soho kaimynystėje.

Tiesą sakant, Tamara šiandien jam atrodė santūresnė nei kada nors anksčiau. Su figūrą pabrėžiančia dramblio kaulo spalvos suknele be petnešėlių ir juodo atlaso dirželiu. Tik vietoj Kinkeidų šeimos papuošalų ant kaklo segėjo žvaigždutėmis puoštą vėrinį su juodu oniksu, o ausyse – panašius kabančius auskarus. Sojeris pamanė, kad papuošalai tikriausiai kurti jos pačios.

Jai šokant maža tatuiruota rožytė tai pasirodydavo, tai vėl pradingdavo po suknele, šone, virš kairiosios krūties – ji erzino ir gundė jį… Sojeris prisiminė, kodėl juodu yra tarsi vanduo ir ugnis.

Jos blakstienos pakilo ir prikaustė jį žaliomis, kristalo skaidrumo akimis.

– Ką čia sugalvojai? – be užuolankų paklausė Tamara.

– Sugalvojau? – atrėmė jis. Atrodė visai ramus.

Tamara suirzo.

– Tėvas kalbėjo apie vestuves, o tu jam atsakydamas pakvietei mane šokiui.

– Ak, štai kas.

– Pavadinčiau tai žarijų kurstymu.

– Maniau, turėčiau būti ramus, jog neapkaltinsi manęs niekuo kitu, tik kvietimu pašokti.

Jo atsakymas Tamaros nė trupučio neprajuokino.

– Kad apie tai prakalbai, – piktai pratarė ji, – visai nenustebčiau, jei būtum iš anksto žinojęs apie Kolino Grenvilo vestuvinį pokštą.

– Nenustebtum?

Įdomu.

Šokdami apsisuko aplink kitą porą.

– Visi žino, kad judu su Istbridžo markizu esate bičiuliai. – Tamara suraukė nosį. – Slaptas aristokratų rankų paspaudimas ir visa kita…

Sojeris kilstelėjo antakius.

– Kolinas yra savo paties agentas. O kad būtų aišku – jokių slaptų pasisveikinimų nėra. Tik krauju pasirašyta sutartis, peiliai, kumščiai, pilnatis. Supranti?

Ji nė nemirktelėjo išgirdusi juokelius.

– Taigi tavo draugystės netampa skandalais?

– Ne.

– Bet padėtų parduoti laikraščius, – pastebėjo ji.

Sojeris pagalvojo, kad parduoti laikraščius jam būtų kur kas paprasčiau, jei perimtų jos tėvo žiniasklaidos imperijos vadeles.

– Grįžkime prie taip vadinamo žaidimo, – ramiai pasiūlė jis. Rafinuotai prispaudęs ranką prie jos liemens ėmė vesti į kitą pusę.

– Žaidi su ugnimi, – konstatavo Tamara.

Laikydamiesi nerašyto susitarimo jie metų metus vengė vienas kito bet kokiame viešame renginyje. Tikėtis vedybų tas pats, kas tikėtis perkūno iš giedro dangaus.

Iki šiol.

– O gal aš noriu žaisti su ugnimi.

Sojeris toleruodavo vyresniosios kartos vedybų gudrybes, bet dabar viskas pasikeitė.

Ji atrodė apstulbusi.

– Tu kalbi nerimtai.

Jis patraukė pečiais.

– Kodėl gi? Kada nors vis tiek susituoksime, tai kodėl gi ne vienas su kitu? Šios dinastiją pratęsiančios vedybos galėtų būti tokios pat sėkmingos kaip ir visos kitos.

– Aš turiu vaikiną.

Jis nužvelgė minią.

– Tikrai? Kur tas laimingasis?

Jos žandikaulis atvipo.

– Negalėjo dalyvauti.

– Nesakyk, kad susitikinėji su dar vienu nevykėliu. – Tikras laiko švaistymas.

Ji pervėrė jį žvilgsniu.

– Štai kodėl vestuvėse dalyvauji be vaikino, – tęsė Sojeris, nors ir žinojo, kad užsitraukia jos rūstybę.

– Man taip pat pro akis nepraslydo, kad esi vienas, – atkirto ji.

– Oi, bet tam yra priežastis.

Tamara prisimerkė.

– Priežastis?..

– Kinkeido naujienas sujungti su Meltono žiniasklaida. Tavo tėvas būtų nepaprastai dėkingas… jei vesčiau jo dukterį. – Sojeris iškėlė galvą ir juokingai, bet rimtu veidu atkartojo Vikonto Kinkeido žodžius: – Laikyk viską šeimoje, supranti?

Jos akys išsiplėtė ir Tamara vos atgaudama kvapą kažką suburbėjo.

– Visai teisingai, – pritarė Sojeris, o jo lūpų kampučiai keistai pakilo. – Be to, pagalvok, kiek jūs su seserimis sukėlėte tėvui rūpesčių. Nė viena nesutikote stoti į eilę. Dabar tėvas viltis deda į anūkus.

Daina baigėsi ir ji ketino sprukti, bet Sojeris stipriai suspaudė ją per liemenį. Akimirką pajuto priešinimąsi, bet muzikantams užgrojus kitą dainą mikliai įstūmė ją į ratą.

Sojeris neketino lengvai leisti išsisukti nuo pokalbio. Be to, reikia pripažinti, kad gera jausti glėbyje jos viliojančius iškilumus.

Jeigu ji būtų kitokia, bandytų sužavėti ir gauti telefono numerį, o gal net ir daugiau. Norėtų permiegoti.

Žaisti su Tamara reikia atsargiai, nors vis tiek gaus puikų atlygį.

Tamara dirbtinai šyptelėjo.

– Kalbi kaip mano tėvas. Esi tikras, kad nepersikūnijai?

Sojeris atsakė jai nepaprastai plačia šypsena. Tamaros tėvas – puikios išvaizdos, tvarkingas septyniasdešimtmetis, bet tuo jų panašumas ir baigėsi. Žilstelėję vikonto plaukai ir veidas slėpė aštrų protą ir žvėriškus verslininko instinktus.

– Mes abu suinteresuoti, – pagaliau pasakė Sojeris.

– Taip, kaip galėjau pamiršti? – atšovė ji. – Verslas svarbiau už šeimą ir malonumus.

Jis papurtė galvą.

– Kokie prasti atsiliepimai apie gyvenimą, kurį užtikrino šeimos turtai.

– Praėjo mažiausiai dešimt metų, kai man reikėjo finansinės paramos, – atšovė Tamara. – Dabar pati savimi galiu pasirūpinti.

Jo antakiai šoktelėjo. Vadinasi, Tamaros, kaip nepriklausomos moters įvaizdis, ne iš piršto laužtas.

– Manau, kad žodis prastas gali būti vartojamas, kai kalbame apie skirtingas aplinkybes. Tokias kaip trejos skyrybos, – pabrėžtinai tarė ji.

– Bet vikontas vis tiek mane stebina, jis nepanašus į nelaimingą. Jis toks romantikas, juk stengiasi tave apvesdinti.

– Su tavimi? – pašaipiai paklausė. – Nemanau.

Nenorom Sojeris prisimerkė iš susižavėjimo, bet jam tai nemažai kainavo.

– Kalbi kaip stačiokė niujorkietė.

Tamara kilstelėjo antakį.

– Norėjai pasakyti, kaip moteris, kuri sako tai, ką mano? Pasvajok!

– Tai pirmasis mano pasiūlymas tuoktis ir jis ką tik buvo atmestas.

– Galiu nuraminti, kad nesugadinsiu tavo gero vardo, – atsakė ji. – Tavo žiniasklaidos magnatai žinos, kaip pakreipti istoriją.

Po sekundės Sojeris nekukliai nusikvatojo.

– Leisk man sužinoti, kodėl esu netrokštamas jaunikis?

– Nuo ko pradėti? Leisk pagalvoti…

– Noriu išgirsti naujausias žinias.

– Suprantu, kodėl tėvas nori tokio žento kaip tu…

Jis įsmeigė į ją smalsias akis.

– Judu esate spaudos magnatai iš to paties visuomenės sluoksnio, – dėstė Tamara.

– Ar tai blogai?

– Puikiai žinau, kodėl nenoriu tokio vyro kaip tu, – tęsė nekreipdama dėmesio į klausimą. – Tu per daug panašus į mano tėvą.

Ir vėl sugrįžo prie to paties?

– Ar padėtų, jei pasakyčiau, kad neturiu trijų buvusių žmonų?

Tamara papurtė galvą.

– Tu vedęs savo žiniasklaidos imperiją. Verslas yra tavo vienintelė meilė. Gyveni ir kvėpuoji vardan suktybių.

– Tikiuosi, mano buvusios merginos yra pakankamas įrodymas, jog yra visai ne taip? – pašaipiai paklausė jis.

– O kas joms suteikė buvusių statusą? – įkyriai klausinėjo ji.

Sojeris suraukė kaktą.

– Gal paprasčiausiai santykiai buvo nesėkmingi.

– Svarbiausia priežastis čia yra darbas, – dėstė ji, – ir būtent tavo darbas. Aš taip manau. Mano tėvas taip pat gyvena ir kvėpuoja verslu, tai daro jį mylinčių žmonių sąskaita.

Sojeris nusprendė netęsti pokalbio, nes viena buvo aišku: abu yra tikri užsispyrėliai. Tamara nepasakė, bet buvo aišku, kad prisideda prie nukentėjusiųjų sąrašo, kurie pasimaišė tėvo kelyje.

Jie šoko tylėdami, kartais Sojeris nuleisdavo akis ir žvilgtelėdavo į nusisukusią Tamarą, kuri dairėsi į žmones – rodės, ieško dingsties pasprukti.

Ji – tikras iššūkis. Akivaizdu, kad tėvų skyrybos, pernelyg didelis tėvo ambicingumas ir nenoras kartoti tėvų klaidų paliko spaudą jos gyvenime.

Gal Sojeriui ir patiko jos nusistatymas neatsiduoti trumpam meilės nuotykiui, bet taip jau nutiko, kad aplinkybės pavertė jį nenorimu jaunikiu.

Nors Tamara ir nesistengė, tačiau sužadino dviprasmiškus jausmus. Sojeris ir pats buvo nelaimingos britų lordo ir amerikietės merginos iš aukštuomenės santuokos vaisius. Todėl savo kailiu patyrė, jog laisvoms ir drąsioms moterims sunku prisitaikyti prie britų tradicijomis suvaržytos aristokratų santuokos.

Motina davė jam garsiausio Marko Tveno veikėjo vardą, po šimts pypkių. Kur girdėta, kad britų grafas turėtų garsaus amerikiečių rašytojo sukurto veikėjo vardą?

Akimirką Tamara privertė jį suabejoti, ko reikia, kad vikonto Kinkeido žiniasklaidos verslą perimtų į savo rankas.

Tada Sojerio žandikaulis įsitempė. Kad jį kur galas, jei sunkiai dirbęs ir tiek pasiekęs nuleis rankas dėl kelių sunkumų tokių kaip kažkoks nevykėlis vaikinas.

Kai muzika nutilo, Tamara išsivadavo iš jo glėbio.

– Viskas, – tarė ji su iššūkiu balse.

Sojerio lūpų kamputis pakilo.

– Toli gražu, bet buvo malonu.

Jis matė, kaip jos žalios akys išsiplėtė ir apsisukusi nužingsniavo.