Читать книгу Daugiau nei verslas - Annie West - Страница 1

– Tekėti už nepažįstamo?

– Nesistebėk taip, mergaite. Juk negali tikėtis, kad amžinai tave išlaikysiu.

Leila susilaikė neatšovusi, kad patėvis vesdamas jos motiną prisikimšo kišenes. Per ilgus metus išmoko, jog atviras pasipriešinimas nelabai vertas po to laukiančios bausmės. Dabar visai ne laikas jam sužinoti, kad net labai stengdamasis nepalaužė merginos charakterio.

– O dėl santuokos su nepažįstamu… Tu tekėsi už mano išrinkto vyro, ir baigta.

– Žinoma, patėvi. Suprantu, – ji girdėjo tarnus kuždantis, jog Gemilas nusižiūrėjo kitą žmoną. Nenorės, kad podukra – priminimas apie buvusiąją – painiotųsi po kojomis. – Labai kilnu, kad tuo rūpiniesi, kai turi tiek daug kitų reikalų.

Gemilo antakiai nusileido. Prisimerkęs žiūrėjo tarsi pajutęs po ramia išore paslėptą sarkazmą.

Leila tapo tikra jausmų maskavimo eksperte: slėpė gedulą, baimę, pyktį… dažniausiai pyktį. Ir dabar jis virė širdyje, bet mergina puikiai tvardėsi. Ne laikas.

Bet netrukus! Jai dingtelėjo, kad santuoka su nepažįstamu užsieniečiu, kuris išsiveš taip toli, – kaip tik ta proga, kurios ji meldė. Visi ankstesni bandymai pabėgti baigdavosi žeminančiu pralaimėjimu ir dar didesniais suvaržymais. Ką Gemilas begalės padaryti, kai ji bus ištekėjusi?

Tai proga ištrūkti į laisvę.

Džiaugsmo jaudulys nubėgo nugarkauliu ir Leilai teko pasistengti, kad išlaikytų bejausmį veidą. Jei taip žiūrėsi, verslui naudinga santuoka su vyru, kurio nebuvo mačiusi, – tikra dangaus siųsta proga.

– Man ne prie širdies, kad jis pamatys tave tokią, – Gemilas nepritariamai nužvelgė nuogas merginos rankas ir kojas, naujus aukštakulnius ir puikią šilkinę suknelę, atskraidintą tiesiai iš Paryžiaus.

Net be veidrodžio Leila žinojo puikiai atrodanti. Išsimaudžiusi, išdailinta, sušukuota, su geru manikiūru ir pedikiūru, profesionaliu makiažu. Gemilo ambicijoms aukojama nekalta mergina, išpustyta ir išblizginta, kad tik įtiktų svetimšaliui!

Leila nuslopino staigų pasipiktinimą. Jau prieš daug metų patyrė, kad gyvenimas neteisingas. O šitas absurdiškas planas suteikia progą pabėgti, pradėti gyventi savarankiškai…

– Bet juk jis ir tikisi šito. Jis gali sau leisti viską, kas geriausia, o ypač moteris.

Akivaizdu, kad moterys Gemilui – prekės. Tikras moterų žemintojas. Blogiausia, kad jis patologiškai valdingas, besimėgaujantis galia.

Įsmeigė į Leilą ledines akis ir merginos oda pašiurpo nuo aiškiai jaučiamos patėvio neapykantos. Vieną dieną ji išsivaduos nuo šito gyvulio. O iki tol darys viską, ko reikia, kad išgyventų.

– Tu pasistengsi jo nenuvilti. Girdi?

– Žinoma.

– Ir prikąsk liežuvį! Jokių kandžių replikų. Stovėk ir tylėk, kol tavęs tiesiai nepaklaus.

Gemilas be reikalo jaudinosi. Leila tylėjo, kai Džošas Karmodis įėjo į svetainę. Pažvelgus į šiurkštų veidą jai užgniaužė kvapą. Tvirti bruožai ne išskaptuoti, o ištašyti kirviu, veidas įdegęs, aštriais kampais, atšiaurių linijų.

Tamsūs plaukai, sušukuoti atgal, sruogomis krito ant apykaklės. Atrodė, jog jis tik laikinai suvaldytas, kad padoriau atrodytų, bet pažvelgusi jam į akis suprato, kad ko jau ko, o susitvardymo šitam vyrui tikrai netrūksta.

Apžiūrinėjo ją kaip bankininkas, susidomėjęs finansine ataskaita.

Džošo Karmodžio akys buvo tamsiai mėlynos kaip dykumos dangus prieš pat pasirodant pirmosioms žvaigždėms. Jis žvelgė Leilai į akis ir mergina širdyje pajuto kylantį smalsumą. Ji stovėjo tarsi užhipnotizuota, o širdis pašėlusiai daužėsi.

Kad ir ko tikėjosi, bet tikrai ne šitokio.

Po akimirkos jis nusigręžė aptarti verslo reikalų su Gemilu. Naftos, žinoma. Kas dar Australijos verslo magnatą būtų atvedę į kitą pasaulio pusę? Ar priverstų mąstyti apie santuoką su ja?

Leilos paveldėtoje žemėje buvo nepanaudotų naftos išteklių – unikalus turtas, iš kurio Gemilas susikūrė garbę.

Mergina stebėjo, kaip Džošas Karmodis atsisėda, pasiima stiprios kavos, tampa dėmesio centru kambaryje.

Bet juk net verslo magnatai turėtų atidžiau rinktis nuotakas? Dėl tokio jo abejingumo Leilai suspaudė širdį. Net keista, kaip stipriai. Po šitiek metų šiurkštaus patėvio teroro jau nebeturėtų skaudėti.

Kodėl nepažįstamo žmogaus abejingumas taip užgavo? Turėtų jaustis dėkinga, kad ja nesidomi. Negalėtų ištverti, jei jis žiūrėtų taip, kaip kažkada Gemilas žiūrėjo į jos motiną – degančiomis, alkanomis, savininkiškomis akimis.

Džošas Karmodis jos nematė, domėjosi tik neįsisavintos, nafta turtingos žemės sklypu. Su tokiu Leilai bus saugu.

Vyras pasisuko į priešais tyliai sėdinčią merginą.

Žaliai pilkos akys jį nustebino vos pažvelgus.

Tose akyse jis pajuto intelektą, smalsumą ir – ar gali būti – šiek tiek priešiškumo? Mintis suintrigavo.

Dabar ji sėdėjo droviai nuleidusi akis į puodelį, kurį laikė rankose. Tikras Viduriniųjų Rytų kuklumo įsikūnijimas, sumišęs su vakarietišku auklėjimu. Nuo glotnios tamsių plaukų šukuosenos iki aukštakulnių, su kuriais mergina ne ėjo, o grakščiai banguojančiai plaukė – ji buvo tikra.

Aukščiausios klasės. Visko turėjo su kaupu.

Masyvus juodojo perlo pakabukas ir prie jo deranti apyrankė išdavė, kad ji pratusi prie prabangos. Segėjo juos nerūpestingai, kaip daro tik tie, kurie gimė turtingi ir naudojasi privilegijomis.

Akimirką blykstelėjo kažkas panašaus į pavydą.

Užgniaužė jį kaip ir kitus nepageidaujamus jausmus. Ėmėsi vertinti merginą.

Atrodė tinkama. O jai priklausantys nepaprastai turtingi naftos ištekliai dar padidino vertę. Tik dėl to ir apsisprendė vesti: taip į jo rankas pateks tai, kas galės tapti kito rizikingo sumanymo pagrindu. Be to, mergina tokios kilmės, kad turi ryšių, galinčių jam praversti. Tačiau Džošas niekada aklai nepasitikėjo palankiomis progomis.

– Norėčiau geriau pažinti tavo dukterį, – tarė Gemilui, kai šis atsiduso. – Vienas.

Kažkas blykstelėjo patėvio akyse. Baimė? Nerimas? Tada Gemilas linktelėjo ir dar kartą pažvelgęs į dukterį lyg perspėdamas išėjo.

Džošas susimąstė dėl to žvilgsnio. Turbūt senis nebijo, kad Džošas gali ją priversti? Tarsi jam trūktų moterų, kurios ir taip pildo kiekvieną troškimą!

– Tu labai tyli. Nesidomi naftos ištekliais?

Į jį pažvelgė ramios ir skaidrios kaip kalnų upelis akys.

– Nelabai ką turiu pridėti, – angliškai ji kalbėjo nepriekaištingai, su vos pastebimu gundančiu akcentu. – Judu su mano patėviu buvote labai susidomėję savo planais, – žavi šypsena nenušvietė akių.

– Nepritari?

Šeštasis pojūtis perspėjo, kad šita šypsena daugiau slepia, nei atskleidžia.

Ji gūžtelėjo ir vyras susidomėjęs stebėjo, kaip šilkas slysta ir priglunda prie patrauklios moteriškos figūros. Jo išsirinkta nuotaka reikiamose vietose apvali, o kaklas ir riešai smulkūs. Ji – būtina sandėrio dalis, bet Džošas nesitikėjo pajusti merginai ką nors daugiau nei smalsumą.

Pats nustebo viduje pajutęs vyrišką susidomėjimą. Nesitikėjo gražuolės. Leido sau akimirką pasimėgauti. Bent jau nebus sunku retkarčiais su ja pabūti.

– Naftos klodai bus panaudoti, – merginos balsas buvo žemas ir kimus, Džošo oda pašiurpo. – Jūs turite išteklių, o mano patėvis išlaikys verslą šeimos rankose.

Kitais žodžiais tariant, ji nesuka galvos, kad šeimos turtai atsirado ne visa švariais keliais. Ko jam stebėtis? Nemažai buvo sutikęs tokių: privilegijuotos, išdabintos, nerūpestingai gyvenančios iš kitų sunkaus darbo.

– Pati nedirbi industrijoje? Asmeniškai nesidomi savo turtu?

Kažkas blykstelėjo merginos akyse, jos pasidarė tamsiai žalios. Šnervės išsiplėtė. O tada lūpas nušvietė dar viena madonos šypsena, ji gracingai pasilenkė ant alebastro staliuko padėti puodelio.

Džošui susidarė įspūdis, kad po ramia išore teka ne viena povandeninė srovė. Kažkas primityvaus, nuo ko oras kambaryje sutirštėjo, prisipildė sunkiai suvaldytos energijos.

Ji skėstelėjo dailiomis rankutėmis.

– Visu tuo rūpinasi mano patėvis.

Bet kažkas buvo truputėlį ne taip, galbūt padažytos lūpos kiek per daug susispaudė.

Paskui įspūdis išblėso, ir Džošas pamanė, kad jam tik pasirodė. Nors perdėtai laki vaizduotė jam nebūdinga.

Jis įpratęs turėti verslo reikalų su tokiais pat kietais vyrais kaip jis pats. Gyvenimas kasyklose suformavo šiurkštumą, netinkamą kalbantis su trapiomis moterimis – na, nebent pačiu primityviausiu būdu. Įsivaizdavęs, kaip būsimoji nuotaka nusimeta aukštuomenei būdingą abejingumą ir įkaista jo liečiama, vyras susijaudino. Jautėsi patenkintas, bet priminė sau, kad ne to tikisi iš šios sutarties. Mergina jį blaško.

– Ar tikiesi, kad verslu toliau rūpinsis sutuoktinis, o tu galėsi mėgautis jo darbo vaisiais?

Jos akys šoktelėjo į duris, pro kurias pasišalino Gemilas.

– Atsiprašau. Gal padariau skubotas išvadas. Man susidarė įspūdis, kad tau reikia tylaus partnerio, o verslo sprendimus priimi pats, – jos akys buvo šviesios, atrodė, lyg ji teirautųsi visai nekaltai. – Ar pritartum, jei norėčiau dalyvauti versle?

Tamsūs vyro antakiai išraiškingai pakilo. Pirmą kartą per dešimtmetį pasijuto netikėtai užkluptas.

Džošas įsitempė. Suprantama, tai tik iliuzija. Patirties jam netrūksta, pats valdo ne tik visą imperiją, bet ir šią santuoką – taip, kaip jam patogiau.

Jam nereikia jokių mėgėjų kišimosi. Blogai jau tai, kad, kol sandėris bus baigtas, tenka taikstytis su neišmanėliškomis jos patėvio idėjomis.

– Jei esi kompetentinga, noriai išklausyčiau, – mandagiai paaiškino, kad dirba vienas. Jo imperijoje yra vietos tik vienam vadovui. – Ir, žinoma, tavo ryšiai su įtakingiausiais šio regiono žmonėmis neįkainojami.

– Suprantama, – papilkėjusios akys jį perspėjo, kad mergina prarado susidomėjimą. – Bet bijau, kad apie cheminius naftos produktus nedaug išmanau.

– O apie ką išmanai?

Ji vėl žvilgtelėjo į duris.

Jei ne nuoširdumas, Džošas imtų manyti, kad mergina bijo ką nors ne taip pasakyti.

– Abejoju, ar mūsų patirtis sutampa. Aš labiau patyrusi namų pasaulyje, – mergina padailino žalią šilkinę suknelę.

– Namų reiškia pirkinius?

Džošas pats nustebo, kaip norėjo įžvelgti, kas slypi po savimi patenkintos merginos kauke. Kodėl taip stengiasi ją suprasti? Įtalpinti į dėžutę egocentriška paveldėtoja.

Nes Leila bus jo žmona. Sulaukęs trisdešimt dvejų jis pagaliau įsitaisys žmoną, nors ir vedamas vien tik komercinių interesų. Santuoka neatitiko jo polinkių. Džošo gyvenimas – pamokanti pasaka apie laukiančius pavojus. Tačiau apsispręsti privertė komercinė būtinybė. Leila – sutarties priedas.

– Kaip atspėjai, kad man patinka pirkti? – suburkavo mergina glostydama perlus ant riešo.

Tačiau ugnis akyse ir tarp jų blykstelėjusi energijos kibirkštis išdavė, kad toje mieloje galvelėje dedasi dar kažkas.

– Tik nemanyk, kad noriu būti prijaukintas, – tegu ji nesitiki, kad jų ryšys bus artimas.

Jos akys išsiplėtė, linksmas juokas nubėgo Džošo oda ir apsivijo gyvybiškai svarbius organus. Ji atsisėdo tiesiai. Bet jau buvo nutilusi.

Prisijaukinti Džošą Karmodį!

Kas turėdamas sveiko proto priimtų tokį iššūkį? Jis – didelis, tvirtas vyras, atšiaurus ir geležinės valios. Turi būti visai pametusi galvą dėl jo gąsdinančios jėgos ir begėdiško vyriško seksualumo.

Tik didžiausia kvailė galėtų tikėtis, kad jam iš tikrųjų rūpės.

Jis visai kitoks nei Gemilas – tą Leila jau suprato. Bet žiūrėdama į tas abejingai skaičiuojančias akis, kuriose švietė grėsminga savitvarda ir monumentalus egoizmas, mergina įžvelgė nemažai panašumų.

Džošas Karmodis neturi švelniosios pusės.

– Nesirūpink taip, – skubiai atsakė Leila, nepatenkinta, kad nustebusi atskleidė tikruosius jausmus. – Tokių minčių neturėjau.

– Tikrai? – jo antakiai nusileido, vyras abejodamas suraukė kaktą.

Leila įtarė, kad jis laiko save tikru svajonių jaunikiu. Kai šitaip atrodo ir yra nepaprastai turtingas, turbūt neatsigina moterų.

Bet ji tikrai ne vienintelė mato jį tokį, koks yra: uždaras, pavojingas ir tikrai nepasirengęs prijaukinimui. Mergina nustebo, koks nemalonus jai Džošo karingumas.

– Sunku patikėti, bet ne, – Leilą pačią nustebino jos žodžiuose pasigirdusi rapyros aštrumo provokacija.

Iš vyro veido buvo matyti, kad išgirdo ir jis.

Ilgus metus atsargiai rinkosi kiekvieną žodį – kas gi dabar pakišo koją? Kur dingo jos taip atkakliai tobulintas šaltakraujiškumas?

Net labai besistengdamas Gemilas šiomis dienomis tokio protrūkio neišprovokuodavo. Jei nori, kad santuoka įvyktų, jai gyvybiškai būtina elgtis taip, kaip australas tikisi.

– Tai ką tu sugebi, Leila? – jo tonas nukrito puse oktavos žemiau, stabtelėjo ties jos vardu, kurį ištarė palengva, lyg pasimėgaudamas.

Merginai ant rankų ir sprando pasišiaušė plaukai. Joks vyras niekada šitaip nebuvo ištaręs jos vardo. Iššūkis ir kvietimas tuo pačiu metu.

Supratusi, kad įplaukė į pavojingus vandenis, Leila iškaito. Jis negrasino kaip Gemilas, bet geidulingame kvietime ji pajuto pavojų. Ne tiesioginę fizinę bausmę, o slaptą grėsmę.

Jai labai trūko patirties su vyrais.

Leila sumirksėjo. Gemilas, be abejo, tyko už durų, klausosi kiekvieno žodžio, yra pasirengęs nubausti už mažiausią klaidelę.

Juokas buvo klaida. Suprato pamačiusi nustebusį Džošo veidą. Bet nesigailėjo. Jis nusipelnė sukrėtimo už nepakenčiamą pasipūtimą, nors patėvis ir privers vėliau už tai sumokėti.

– Maniau, kad domitės mano palikimu, o ne asmenybe, – ji ir toliau kalbėjo ramiai, atlaikė jo žvilgsnį, nepanoro atskleisti, kiek daug priklauso nuo jo atsakymo.

Po minutėlės jis stačiokiškai linktelėjo.

– Nesivaikau palikimo ir neketinu vaidinti laimingos šeimos.

Na, bent jau intymumo jis nesitiki. Leilai palengvėjo.

Ji pagalvodavo, ar atėjus laikui sugebės parsiduoti už progą pasprukti nuo patėvio. Apsvarstė ir galimybę pabėgti tuoj po vestuvių, kad tik nereikėtų fiziškai atsiduoti vyrui, kurio nenorėjo. O dabar atrodo, kad to net nereikės.

Tai gryniausias verslo sandėris. Džošui teks naftos ištekliai, Gemilas gavęs žentą laimės statusą ir kartu uždirbs pinigų.

Leila turėtų džiūgauti dėl tokio santuokos pasiūlymo. Nors gerai pagalvojus, čia ne piršlybos, o paprasčiausias dviejų valdžios ištroškusių vyrų sandėris.

Ji tučtuojau užgniaužė pasipiktinimą – tokios prabangos negalėjo sau leisti.

– Nenoriu žmonos, kuri lįstų prie manęs ar ko nors reikalautų.

– Suprantama, – pritarė Leila negalėdama įsivaizduoti, kad toks vyras ką nors jaustų. Ji ir pati nenorėjo tokios santuokos.

– Tai pasakyk man, Leila, – jis palinko arčiau, kalbėjo šiurpą keliančiu balsu, – kodėl tu nori už manęs ištekėti?

Žiūrint į dailias lūpas, tariančias jos vardą, merginai buvo sunku susikaupti, vėl kažkur giliai ji pajuto nerimo virpulį.

Tada giliai įkvėpė, protas vėl dirbo didžiausiu pajėgumu, apsvarstė ir atmetė skirtingas galimybes. Tereikia pasakyti, ko jis tikisi, ir užbaigti sandėrį.

– Dėl to, ką gali man duoti, – vos pastebimas vyro linktelėjimas reiškė, kad Leila teisingame kelyje, kad kaip tik tokio atsakymo jis ir tikėjosi. – Noriu pamatyti pasaulį ir gyventi milijonieriaus žmonos gyvenimą. Bachara – mano tėvynė, bet čia jaučiuosi lyg įkalinta, – taip pasakiusi vos nesusijuokė, bet stipriai sukando skruostą, kad skausmas padėtų įveikti silpnumą. Šito ją pats to nežinodamas per ilgus metus išmokė Gemilas: nuolat bausdavo už tariamus taisyklių pažeidimus. – Ištekėjus už tavęs mano gyvenimas visam laikui pasikeis.

Tamsios akys taip įdėmiai ją tyrinėjo, kad mergina pastebėjo akimirką, kai vyras apsisprendė. Papūtė lūpas ir jo akys pritariamai suspindo.

Džošas Karmodis tiksliai žinojo, ko nori. Žmonos, kuri nesugadintų jo gyvenimo. Moters, kuri ištekėtų už jo dėl turtų ir garbės. Moters, kuri mėgautųsi pirkiniais, kol jis užsiims mėgstama veikla: uždirbs dar vieną kitą milijardą dolerių. Jam patinka pinigai. Ir niekas kitas.

Ką jis darytų, jei suprastų reiškiąs jai vienintelį dalyką?

Pabėgimą.

***

– Jis vėluoja! – Gemilas trypčiojo vidiniame kieme, sunkūs žingsniai negailestingai mindė Leilos protėvių sudėtas mozaikas, kruopščiai nupjautą žolę šalia ilgo veidrodinio baseino, vešlią gėlių lysvę šalyje, kur retai lyja ir labai karšta.

– Ką jam pasakei? – atsigręždamas seilėmis aptaškė Leilos skruostą. – Tai tavo kaltė. Visa kita buvo suderinta. Jei nebūtum pasėjusi abejonių, jis neturėtų priežasčių persigalvoti.

Persikreipęs iš pykčio veidas užgožė visą vaizdą, bet Leila stovėjo nepajudinama, žinojo, kad nuo jo pykčio nėra kur trauktis.

– Juk girdėjai kiekvieną ištartą žodį, – ramiai pasakė.

Tiesą sakant, net per daug. Už tai, kad nusijuokė iš Džošo Karmodžio tuštybės, ištisas savaites gyveno vien vandeniu ir duona. Laimei, šią savaitę jos davinys buvo padidintas, todėl tikrai užteks jėgų ištarti priesaiką.

– Girdėjau, – įsiūtis išmargino Gemilo veidą. Jis pasilenkė arčiau, mergina jautė karštą dvokiantį alsavimą. – Girdėjau, kaip žaidei žodžiais! Akivaizdu, kad to užteko, jis gerai pagalvojo. O dabar… – Gemilas sugriežė dantimis ir nusisuko. – Kaip išlaikysiu savigarbą, jei atstūmei šitokį vyrą? Tik pagalvok, kas liks iš mano reputacijos, kaip tai paveiks mano galimybes teisme! Turiu planų…

Jis sustojo kitame vidinio kiemo pakraštyje ir kažką burbėjo. Vis gniaužė rankas lyg ketindamas ką nors pasmaugti.

Fizinių bausmių patėvis griebdavosi retai, mieliau rinkosi subtilesnius metodus. Bet Leila neapgaudinėjo savęs: jei jis pakankamai įsius, ji nebus saugi.

Mergina sugniaužė šaltas ir drėgnas rankas. Kad taip Džošas Karmodis atvertų ornamentais išpuoštas duris ir įžengtų į vidinį kiemą!

Niekas taip nekantriai nėra laukęs nepageidaujamo jaunikio, kaip dabar ji.

Baimės gniaužtai spaudė merginos skrandį. O jei Gemilas teisus? Gal australas tikrai persigalvojo? Tada žlugtų visi jos planai apie nepriklausomybę ir karjerą, kurios ji taip troško…

Ne! Negalima taip galvoti. Dar yra laiko, nors jis vėluoja devyniolika minučių, o besikuždantys svečiai jau patraukė į svetainę atsigaivinti.

Kiemas įkaito. Leila įtempė išvargusią nugarą bijodama pripažinti pralaimėjimą.

Kiek dar metų ji sugebės ištverti? Ilga vienatvė jos vos nepalaužė.

Gemilas sugniuždė Leilos motiną, palaužė jos optimizmą ir meilę gyvenimui. Leila matė, kaip mama keičiasi: mėgstanti bendrauti gražuolė prarado susidomėjimą viskuo. Vos per keletą metų iš šaunios pokylių šeimininkės ir puikios pagalbininkės pirmajam vyrui siekiant diplomatinės karjeros virto blankia, prislėgta šmėkla, besislapstančia šešėlyje. Prarado norą gyventi gerokai anksčiau, nei liga ją įveikė.

Leila pakėlė galvą, mėgavosi saulės spinduliais ant veido. Kas žino, kada vėl galės juos pajusti?

Nors šlamėjo ploniausias šilkas, rankos ir kojos prabangiai išdažytos chna, kaklą ir ausis svėrė tradiciniai auksiniai vestuvių papuošalai, Leila jautėsi ne išdabinta princese, o kaline, laikoma čia prieš savo valią.

Jei Džošas nepasirodys, turbūt ši proga pastovėti gryname ore bus arčiausiai laisvės žengtas žingsnis, tokios nebepasitaikys iki pat dvidešimt penktojo gimtadienio – ištisus šešiolika mėnesių.

– Ką tokiame karštyje veiki lauke? – į mintis prasibrovė sodrus balsas ir mergina pajuto tarsi smūgį į saulės rezginį.

Jis čia!

Leila atsimerkė. Pamačiusi įspūdingą siluetą, grėsmingą žandikaulį ir veriančias akis su palengvėjimu atsiduso ir nusišypsojo. Pirmą kartą per daugelį metų nuoširdžiai nusišypsojo. Beveik suskaudo veido raumenis – jos suvaržytų jausmų pasaulyje tikra naujiena.

Džošas sustojo pusiaukelėje susidomėjęs trapia, bet susitvardančia mergina. Lašeliu plieno liaunoje figūroje. Leila atrodė dar liesesnė, žandikaulis dar ryškesnis, o riešai gležnučiai – ji pakėlė ranką ir skambtelėjo sunkios auksinės apyrankės.

Mergina atsimerkė, vyzdžiai išsiplėtė, akys buvo pilkos ir gilios. Jam stebint atsirado švelniai žali atspalviai ir žvilgsnis pakerėjo.

Leila nusišypsojo. Ne ta supratinga ano mėnesio šypsena, bet plačiai, o vyro širdyje kažkas apsivertė.

Pakliuvęs į spąstus jis godžiai gėrė jos vaizdą, šilumą, su kuria jį priėmė, malonumą, traukiantį artyn.

Jo šnerves užpildė sunkus aromatas – tamsių rožių, svaiginančių vyro jausmus. Kvepalai jai netiko. Bet ši moteris, išdabinta tradiciniais savo šalies vestuvių drabužiais, buvo visai kitokia nei ta, su kuria gana įdomiai apsižodžiavo prieš gerą mėnesį.

– Tavęs laukiau, – jos balse neišgirdo apmaudo, bet akys žvelgė įdėmiai, tarsi laukdamos pasiaiškinimo.

Vyro oda užkaito. Kaltė?

Džošui atvykus Gemilas nė necyptelėjo, kaip ir visi kiti puikiai žinojo, kad šis vyras gyvena pagal savas taisykles ir savo patogumui. Ir nė velnio nesirūpina, jei jo prioritetai kertasi su kažkieno kito.

Jam svarbiausia verslas – visada. Šį rytą sulaukė keleto skubių skambučių, prireikė veikti neatidėliojant, o štai vestuvės gali palaukti.

Vis dėlto matydamas jos akis Džošas pasijuto nepatogiai, lyg ją nuvylęs. Leila pažadino vaikystės prisiminimus, kai niekas, ką jis darydavo, neatitikdavo lūkesčių. Kietas kaip nagas tėvas be jokių skrupulų reikalavo savo paties klono. O motina… apie ją pagalvojus Džošą visada išpildavo šaltas prakaitas. Vyras nustūmė sunkius prisiminimus.

– Laukei lauke? Negalėjai laukti vėsoje? Atrodai… – jis pasilenkė arčiau, pastebėjo, kokia ji perbalusi, kaip nuo prakaito spindi kakta ir viršutinė lūpa, – nesveikuojanti.

Merginos šypsena išblėso, ji nuleido akis. Staiga karštis vyro viduje atslūgo.

– Mano patėvis pasirūpino, kad ceremonija vyktų čia, – ji mostelėjo į ištaigingą šilko baldakimą.

Džošas atplėšė akis nuo merginos. Pamatė vazas, primerktas sunkų kvapą skleidžiančių rožių, gėlių girliandas, prabangius rankomis austus kilimus ir tviskančius audeklus.

– Akivaizdu, kad jam nepriimtina mintis, jog mažiau yra geriau, – burbtelėjo Džošas.

Jo dėmesį patraukė prislopintas juokas, bet Leila jau buvo nusigręžusi ir klausėsi šiurkštaus patėvio įsakymo. Po plastančio šilko apdarais mergina buvo įsitempusi kaip styga. Ėjo pamažu, tarsi nenoriai.

Džošas stebėjo jų pokalbį. Vienas ryžtingas ir įsakinėjantis, kita nenatūraliai rami.

Jis pasišiaušė.

Žengė per kiemą prie savo pažadėtosios nuotakos. Dėl nesuprantamų priežasčių jo džiaugsmas dėl sėkmingo verslo sandėrio išblėso. Jautėsi keistai.

***

Vestuvės ėjo į pabaigą. Ceremonija buvo trumpa, dovanos prabangios ir puota didžiulė, bet Leila nepajėgė tuo mėgautis. Po ilgo badavimo vien užuodus gausų maistą darėsi bloga, o jeigu sujudėdavo kiek greičiau, kambarys imdavo suktis.

Teko gerokai pasistengti, kad nuslėptų susijaudinimą. Jau labai greitai ji paspruks iš patėvio namų. Bus žmona vyro, kuris neskriaus. Išsiveš ją iš čia ir domėsis tik Leilos paveldėtais naftos klodais. Jiedu suderės pakenčiamą sutartį – atskiras rezidencijas ir galiausiai taktiškas skyrybas. Džošui liks žemė, o ji galės laisvai…

– Leila, – ją užliejo sodrus balsas, atsigręžusi pamatė, kad vyras stebi ją tamsiomis akimis.

Ištiesė sunkią taurę.

Leila klusniai gurkštelėjo ir vos neužspringo stipriu tradiciniu gėrimu. Buvo kalbama, kad jis specialiai sukurtas sustiprinti fizinį potraukį ir pagerinti seksualinį pajėgumą.

Džošas kilstelėjo taurę, godžiai atsigėrė, minia pritariamai sukaukė. Kai vėl pažvelgė į nuotaką, tyrinėjo ją jau kitokiomis akimis. Po Leilos oda įsiplieskė ugnis. Atrodė, kad vyro akys glamonėja: glosto skruostą, stabteli ties lūpomis, leidžiasi kaklu žemyn.

Kažkas blykstelėjo Džošo akyse. Nekantrumas?

Staiga ji atsilošė, pirštais įsitvėrė krėslo turėklų ir suėmė save į rankas stengdamasi įveikti užliejusį nerimą.

– Tu graži nuotaka, Leila, – žodžiai banalūs, bet akys nuoširdžios ir šiltos.

– Dėkoju. O tu labai patrauklus jaunikis.

Leila nebuvo mačiusi, kad vyrui šitaip tiktų kostiumas: toks elegantiškas, o dar su grobuoniškos jėgos gaidele.

Džošas nusišypsojo. Po akimirkos erdvę tarp jų užpildė juokas.

– Kokios liaupsės! Dėkui, žmonele.

Leila nežinojo, ar kaltas netikėtas Džošo linksmumas, ar aksominių akių glamonės, bet ją nelauktai užplūdo jausmai.

Staiga santuoka nebeatrodė tokia jau fiktyvi. Mergina šitiek laiko graužėsi dėl galimybės pabėgti, labai stengėsi atlaikyti vestuvių ceremoniją. O dabar staiga atėjo į galvą, kad, ko gero, jis visai kitaip įsivaizduoja tai, kas bus po vestuvių.

Leila sudrebėjo.

Pirmą kartą suvokė, kad Džošas Karmodis gali būti pavojingas tokia prasme, kokia jai ir į galvą nebuvo atėjusi.