Читать книгу Daugiau nei verslas - Annie West - Страница 2

– Planas pasikeitė, – tarė Džošas limuzinui pajudėjus į priekį. – Važiuosime tiesiai į oro uostą. Man reikia būti Londone.

Jis pasisuko į nuotaką ir nustebo pamatęs, kad ji įsmeigusi akis į vairuotojo pakaušį. Nekreipė dėmesio į jų išlydėti susirinkusius vestuvininkus. Net rankos nepajudino pamoti patėviui, stovinčiam prie puošnių vartų. Pro pasmukusią paauksuotą skarelę, dengiančią beveik visą veidą, Džošas įžiūrėjo tik tiesią, dailią nosį.

– Leila? – jis palinko arčiau. – Ar girdi mane?

Jos rankos sugniaužtos gulėjo ant kelių, krumpliai pabalę.

Kas čia dabar? Moteriškiems žaidimams Džošas neturi laiko. Jau ir taip visą popietę sugaišo vaidindamas dėmesingą jaunikį.

– Leila, pažiūrėk į mane.

Įsakmus tonas suveikė, ji tučtuojau atsisuko. Leilos akys buvo pilkos, padūmavusios, išplėstos ir tarsi nieko nematė. Lūpos praviros, oda išblyškusi.

Džošas nekantravo. Kas negerai? Ir jam teks tai spręsti, nors labiausiai norisi grįžti prie verslo reikalų.

Reikėjo numanyti, kad santuoka sujauks planus! Šiai santuokai priešinosi visi instinktai, tačiau minusus nusvėrė verslo nauda.

Bet kartu su nekantrumu Džošas pajuto ir jam nebūdingą nemalonų susirūpinimą.

– Kas atsitiko, Leila? Blogai jautiesi?

– Ne, – vienintelį žodį ji ištarė kimiu balsu, lyg burna būtų perdžiūvusi. – Man niekada nebūna bloga, – lūpos tarsi šyptelėjo.

Džošas tylėjo. Kažkas tikrai negerai. Vyras įrodinėjo sau, kad nėra ko sukti galvos, kol tai jo neliečia. Jis nėra žmonos auklė. Tačiau buvo smalsu. Dar daugiau: jis pajuto silpną, bet tikrą troškimą palengvinti tai, kas atrodė panašu į skausmą, slepiamą po visiškai neįskaitoma veido išraiška.

– Gal sustabdyti automobilį? – pats negalėjo patikėti, kad siūlo dar sugaišti, kai vestuvės ir taip tęsėsi be galo. – Galime sugrįžti į vidų ir…

– Ne! – jos balsas buvo kimus, bet veidas atgijo. – Ne, – jau švelniau pakartojo. – Nėra būtinybės. Tiesiog… važiuokime.

Ar jam tik pasirodė, ar ji tikrai maldauja?

– Kaip nori.

Džošas pasilenkė ir atidarė limuzino šaldytuvą. Nekreipdamas dėmesio į butelį Cristal nei šampano butelius paauksuotais kakliukais, kuriuos čia įdėjo personalas, manydamas, kad pora bus romantiškai nusiteikusi, jis surado butelį vandens. Atsukęs kamštelį padavė Leilai.

Ji paėmė, bet negėrė. Negi laukia raižyto krištolo taurės? Nėra ko stebėtis, juk gyveno kaip karalaitė.

– Atsigerk, – paliepė Džošas. – O gal man geriau iškviesti gydytoją?

Ji tučtuojau pakėlė butelį ir gurkštelėjo. Palaukusi vėl atsigėrė, skruostai įgavo spalvą.

Gerai pagalvojęs Džošas neprisiminė, kad per pokylį ji būtų ko nors gėrusi, tik tą kartą, kai jis prie lūpų prikišo taurę. Ir maistą tik paknebeno.

– Tau reikia pavalgyti, – jis siekė gurmaniškų užkandžių, sudėtų šalia baro.

– Ne, maldauju, – papurtė galvą Leila. – Nesu alkana. Užteks vandens.

Džošas prisimerkęs žiūrėjo į aštrų smakriuką, kuris atsikišo moteriai pakėlus galvą. Jai geriant judėjo liesas kaklas.

– Dabar jaučiuosi daug geriau, – šį kartą jis beveik patikėjo: jos balsas ramesnis, žiūri tiesiai į jį. – Ką ten sakei apie pasikeitusius planus?

– Neliksime Bacharoje, – atsakė atidžiai stebėdamas moterį. – Atsirado reikalų. Šį vakarą turiu būti Londone.

Galėtų važiuoti vienas. Bet ką tik gavo puikiai išauklėtą šeimininkę iš aukščiausio visuomenės sluoksnio, kuri tikrai bus naudinga sudarinėjant naujas verslo sutartis. Džošas ketino ja pasinaudoti.

Be to, nenorėjo kenkti istorijai apie tai, kad jiedu pora. Palikęs nuotaką vieną jau vestuvių naktį tikrai pakliūtų į pirmuosius laikraščių puslapius. Jei norėjo, kad Leila būtų jam naudinga, turėjo vykti kartu.

– Londone? Žavinga!

Jį sukrėtė kerinti moters šypsena. Tai ne tas mandagus lūpų išlinkimas, kuriuo apdovanodavo jį anksčiau – tai plati šypsena. Kaip ta, kuria jį apdovanojo, kai pavėlavęs atvyko į vestuves.

Vyro širdis smarkiau suplakė.

Ji ne šiaip graži. Ji pritrenkianti.

Kaip Džošas to nepastebėjo? Laikė ją tiesiog elegantiška. Dabar jį pribloškė stebinantis moters energingumas.

Skruostai ir kaklas nuraudo, lūpos prasivėrė iš malonumo, o akys šoko ir žavėjo jį taip, kaip nesugeba jokios begėdės supermodeliai.

Krūtinę sugniaužė nepažįstamas pojūtis ir Džošas suvokė, kad tai jo plaučiai stengiasi įkvėpti deguonies. Matyt tai, kuo serga Leila, užkrečiama. Jis niekada anksčiau nebuvo taip sureagavęs į moterį.

– Džiaugiuosi, kad taip nori važiuoti į Londoną, – tarė šiurkščiu balsu.

Niekada nepasiduodavo moterų žavesiui. Taip jau jis sutvertas. Jausmų dykvietė, kaip apkaltino viena ašaromis apsipylusi meilužė, kai Džošas sudaužė jos viltis gyventi kartu ilgai ir laimingai.

Jis geidė moterų. Mėgavosi jų siūlomais malonumais. Bet jos niekada neįtakojo jo gyvenimo. O jausmai… nuo jų išgijo ankstyvoje jaunystėje.

Augdamas sugedusioje šeimoje Džošas anksti suprato, kokią griaunamąją jėgą turi vadinamoji meilė ir niekada netroško patirti ko nors panašaus. Jokių jausmų. Jokių keblumų. Jokių išlaikytinių. Vien pagalvojus apie vaikus ir priekabią žmoną susukdavo skrandį. Įtikinti vesti galėjo tik toks kaip šis, verslo sandėris, be jokių jausmų ir vilčių.

Džošas – vienišius iki kaulų smegenų.

– Manau, esi buvusi Londone? – jam derėtų geriau pažinti moterį, kuri bus jo priėmimų šeimininkė.

Ji linktelėjo, šypsena beveik nesikeitė.

– Aš ten gimiau. Paskui persikėlėme į Vašingtoną, nes tėtis gavo naują diplomatinį postą, dar vėliau į Paryžių ir Kairą, o pasibaigus tarnybos laikui – į Bacharą. Į Britaniją sugrįžome, kai buvau dvylikos.

– Tau ten patiko? – paklausė Džošas, nors ir taip buvo akivaizdu. – Turėjai draugių, su kuriomis norėtum susitikti?

Moteris nebesišypsojo, nusuko akis. Jis tik dabar suprato, kad viso pokalbio metu ji žiūrėjo tiesiai į jį. Pasijuto keistai… lyg trūko jos žvilgsnio.

Leila gūžtelėjo.

– Galbūt.

– Tai nekantrauji pabėgioti po parduotuves?

– Ne, aš… – ji atsigręžė, bet šį kartą akis slėpė blakstienos. Ar ji bent numano, koks gundantis tas žvilgsnis. Turbūt ilgai mokėsi. – Na, žinoma, pirkiniai Londone irgi svarbūs.

Leila nusišypsojo, bet jau ne taip išraiškingai. Vyras nieko nepajuto.

Gerai. Ankstesnė reakcija tebuvo nukrypimas nuo normos. Jis neketina ko nors jausti savo žmonai, tik mėgautis jos įtaka sąskaitai banke: eksploatuoti naftos resursus ir jos asmeninius ryšius tame regione.

– Kaip suprantu, Londone nenuobodžiausi, – Džošas abejojo, ar norėtų išgirsti ją maldaujant po vestuvių kuo ilgiau pabūti Bacharoje. Malonu, kad ji tokia išmintinga. Jiedu puikiai sutars. – Lėktuvas pripiltas degalų ir bus paruoštas skristi, kai tik mes pasieksime oro uostą.

– Tai… – Leila įsitempė ir aiktelėjo. – Mano pasas! Negaliu…

– Gali. Tavo pasas laukia lėktuve.

– Tikrai? – ji palinko į priekį, įsmeigė į jį akis. – Tu spėjai paimti jį iš… namo?

– Mano darbuotojai paėmė. Nemanau, kad buvo sunku, – vyras ją smalsiai nužiūrėjo. Galėjo prisiekti, kad ji sutrikusi. – Ar kas nors negerai?

– Negerai? – cyptelėjo Leila. – Aišku, kad ne. Aš tik… – ji papurtė galvą. – Viskas tobula, dėkoju, – ji nusigręžė pasižiūrėti į tolstantį miestą, automobilis lėkė pakilimo takų link. – Ar greitai lipsime į lėktuvą?

Džošas atsilošė krėsle suintriguotas jausmų, prasiveržusių žmonos veide. Manė ją esant labai gerai išauklėtą, su aukštuomenės žmogui būdinga pusiausvyra, juk keliones po pasaulį ir privilegijas tokie laiko savaime suprantamu dalyku.