Читать книгу Nejaugi tai ji? - Annie West - Страница 1

– Liaukis, Džek. Vaikaisi vėją laukuose, – per transporto, žmonių ir gyvulių keliamą triukšmą ji išgirdo Imrano balsą.

– Ne! – papurtė galvą Džekė. – Pamatysi. Tikrai verta.

Tikrai verta. Jie turėjo galimybę paimti interviu iš pasaulyje sunkiausiai sukalbamo opozicijos lyderio, įkvepiančio reformatoriaus, kurį valdžia stengėsi kaip nors užčiaupti. Šito negalima praleisti.

Bet vis vien buvo neramu. Sausakimša gatvė atrodė keistai pažįstama – ji tarsi lankėsi čia anksčiau. Pikantiškas dulkių, prakaito, prieskonių ir mėšlo kvapas kuteno nosį. Gluminantis déjà vu jausmas privertė stabtelėti.

Džekė apsigręžė dairydamasi pažįstamo Imrano veido.

Nerimas erzino. Sprandas pašiurpo.

– Imranai?

– Štai čia, Džeke.

Ji apsisuko, ir ten buvo jis, didžiulis kaip pats gyvenimas, persimetęs fotoaparatą per petį, linksmos jo akys prisimerkė nuo saulės.

Krūtinėje palengvėjo. Akimirką Džekė išsigando, kad… Ko ji bijojo? Minčių traukinys nupūškavo.

– Rizikingas reikalas, jei nepaisysime įspėjimų, – pasakė ji. – Jeigu išsinešdintum, pamėginčiau jį surasti ir tau paskambinčiau.

Imrano veidas buvo neįskaitomas.

Ji pasakė tai garsiai ar tik pagalvojo? Suglumusi Džekė prispaudė delną sau prie karštos kaktos. Viskas nerealu, keistai svetima. Net žmonių veidai, regis, išsiliejo.

Visų, bet ne Imrano.

Džekė sumirksėjo ir pasistengė susitelkti. Į darbą. Į pagrindinį veikėją. Ši jų istorija bus geriausia. Naujienų redaktorius nepatikės, kai jie pateiks išskirtinį atvejį.

Pasitaikė galimybė atskleisti tiesą apie despotišką režimą. Pasaulio valdovai negalės teisintis nežinoję ir nusigręžti nuo prievartos.

– Nagi, Džek. Negaišk laiko. – Imranas lengvai skynėsi kelią sausakimšoje gatvėje.

Džekė norėjo sekti iš paskos, bet kojos tarsi prilipo prie žemės, galūnės apsunko. Iš visų jėgų ji stengėsi žengti žingsnį. Tik vieną. Minia aplink ją lyg sustingo – tarsi sulėtintame filme.

Visi, išskyrus Imraną, besibraunantį per lėtai judančią minią. Jis tolo su kiekvienu žingsniu.

Džekė žiojosi tarti jo vardą, norėjo, kad jis sustotų. Ir vėl tas deja vu, tik šįkart stipresnis. Jos kūnas vos judėjo, tarsi nujausdamas kažką siaubingo. Jai užveržė gerklę, balso stygos įsitempė.

Ji beviltiškai stebėjo, kaip Imranas įsimaišė į minią.

Tada tai ir nutiko. Neįvardijamas reiškinys, apie kurį ji nenutuokė. Begarsis vibravimas ore. Nuo drebėjimo žemė po kojomis ėmė virpėti ir ji net pašoko.

Paskui – dundesys. Kurtinantis garsas sukosi spirale aplink ją. Toks šaižus, kad jai užgulė ausis, net spengė.

Galų gale ji pakirdo iš sąstingio. Puolė bėgti, plaučiai pumpavo orą, riksmas plėšė gerklę. Ji vis dar negalėjo šaukti.

Staigiai sustojo. Imrano fotoaparatas numestas ant žemės, sudužęs objektyvas blizgėjo blausioje saulės šviesoje. Imranas laikė jį suspaudęs pirštais.

Džekė atsiklaupė, smegenys mėgino sudėlioti, ką reiškia regimas paveikslas. Koktus galūnių kratinys, formos, kurių neįmanoma suvokti. Bjaurus dulkių ir raudono skysčio, išsitaškiusio aplinkui, įsigėrusio į žemę, kvapas pasiekė nosį.

Ji ištiesė ranką, kad paliestų tai, kas anksčiau buvo jai geriausiai pažįstamas žmogus. Vyras, vientisas kūnas…

Galų gale ji atgavo balsą. Jis prasiveržė, pripildė orą skausmingu klyksmu.

Azimas tuščiu koridoriumi išėjo į mėnulio nušviestą kiemą. Susierzinęs žengė plačiais žingsniais, kraujas smarkiai pulsavo venose.

Kas apsėdo ambasadorių, kad pasiūlė tą moterį, atseit tinkamą jam į nuotakas? Ir užsiminė senajam Emirui, kad jis turįs atsivesti dukterėčią? Tai turėjo būti paprastas valstybinis vizitas, per kurį būtų galutinai įvertintas rizikingas verslo planas tarp jų šalių. Tačiau Emiro viešnagė Džezyre virto tikra diplomatine nesėkme.

Perėjęs per apšviestą sodą Azimas pasuko kitu keliuku. Didžiuliuose rūmuose buvo daug erdvės, kur galėjo pabūti vienas su savo jausmais.

Ne taip gerai kaip laisvėje, dykumų smėlynuose su keturiais varomaisiais ratais, bet ši prabanga jam uždrausta. Azimui nuo ryto teko čia vaidinti šeimininką Emirui ir nepageidaujamai jo dukterėčiai. Reikėjo ne tik nuramdyti Emiro išdidumą, bet ir paaiškinti, kad nuotakos ieško kitur.

Jis išsiviepė. Jeigu jam tereikėtų grožio, nieko daugiau, ta mergina galėtų būti pretendentė. Ji pati dailiausia iš sutiktų moterų.

O tai kažką reiškė. Jaunystėje Azimas buvo pelnytai vadinamas moterų žinovu. Šviesiaplaukės, tamsiaplaukės, raudonplaukės, lieknos, putlios, aukštos ar smulkutės. Jam patiko visokios.

Nejau jie tikisi, kad jis pasiduos žavesiui ir nekreips dėmesio į charakterį? Šįvakar ji elgėsi kukliai. Bet Azimas žinojo, kad per prabangias turtuolių atostogas jai niekas neprilygo, ji siekė pasitenkinti, turėjo keletą meilužių ir vartojo cheminius stimuliatorius.

Koks kvailys į tai žiūrėtų pro pirštus!

Moteris, kurią Azimas ves, taps Džezyro sultono žmona. Ji turi būti protinga, graži ir gabi, ir dar atsidavusi motina. Ji bus kilni ir gebės susitvardyti, bus nepriekaištingas pavyzdys. O ne nepadorių paskalų objektas.

Jo žmona bus tokia, kokia turėjo būti jo motina.

Ak, ji buvo graži. Ir mylinti, savotiškai.

Ledinis pirštas perbraukė Azimui per nugarą.

Likimas saugojo jį nuo meilės!

Tas prakeiksmas sugniuždė tėvus, dabar ir seserį. Jis nekentės nuo tokio likimo piršto.

Lėtai įkvėpė. Vylėsi sprendimą rasti žmoną įgyvendinsiąs tyliai. O dabar pasklis spėlionės ir jį užpuls viltis puoselėjančios kandidatės.

Azimą sustabdė spigus klyksmas. Jis pakėlė galvą, ieškodamas, iš kur sklido garsas.

Siaubingas riksmas vėl perrėžė nakties tylą, net plaukai ant nugaros pasišiaušė. Tai ne povas ir ne laukinis gyvūnas iš miesto pakraščio.

Azimas žengtelėjo skliautuotu koridoriumi iki dar senesnio pastato, seniai nebenaudojamo. Apleistoje erdvėje vėl išgirdo klyksmą.

Jis gerai pažinojo šią vietą. Kai buvo dar berniukas, klausėsi senų tragiškų istorijų ir smalsiai ieškojo įrodymų, kad sode iš tikrųjų vaidenasi.

Dabar, sulaukęs trisdešimt penkerių, Azimas nė nesvarstė galimybės sutikti vaiduoklį. Jis nerimavo dėl gyvo kūno, kuris šitaip klykė.

Ir vėl tas pats riksmas. Spigus, persunktas sielvarto, beviltiškas. Kančios kupinas klyksmas vertė skubėti pirmyn. Kai jis prilėkė prie tolimojo sodo paviljono, pamatė šviesą ir pajuto užplūdusį adrenaliną.

Azimas šoko pirmyn. Gaisras amžių senumo pastate gali būti pražūtingas.

Tik jis neužuodė dūmų kvapo, nespragsėjo ugnis. Ko gero, liepsnos dar neįsisiautėjo.

Puolė pro plačias duris, lėkė per tuščius kambarius iki tarpdurio, pro kurį sklido šviesa.

Sustojo it įbestas, širdis daužėsi. Ten tvyranti ramybė – Azimas tikėjosi sumaišties – glumino ir jis bandė susitvardyti.

Kabanti senoviška lempa skleidė įvairiaspalvius spindulius ant sienų freskų ir mozaikomis puoštų grindų. Jokių baldų, tik mažutis staliukas, išdrožinėta skrynia ir lova.

Dėmesį patraukė lova. Negalėdamas patikėti spoksojo į nuogą ant jos gulinčią moterį.

Azimas nustebęs įkvėpė, pirštai suspaudė durų rėmą.

Lempos šviesa krito ant nuogo kūno tarsi švelnios vaivorykštės juostos. Auksine spalva nutviekstos ilgos lieknos kojos nenustygo. Rožinio atspalvio klubai, lygus, blyškus pilvas ir V formos rausvai rudi gaktos plaukai. Šviesiai violetine spalva nuspalvintos tobulos standžios ir prisirpusios krūtys siūbavo ir drebėjo nuo jausmingo kvėpavimo. Išblukusi mėlyna šviesa apšvietė grakštų žandikaulį, liauną kaklą ir perkreiptas lūpas.

Regint gundantį vaizdą jo viduje grumėjo nuostabos, smalsumo ir tikro vyriško alkio bangos.

Aukštai virš atlaso pagalvės iškeltomis rankomis ji prilygo smagiai puotai, surengtai jam pasimėgauti, tarsi kvietė liesti ir ragauti.

Staigus susijaudinimas nustelbė visas jo mintis.

Azimas sunkiai nurijo – jo vyriškumas sukietėjo, širdis pradėjo greičiau varinėti kraują. Akys bėgiojo nuo išbrinkusių krūtų prie judančių šlaunų.

Jis trūksmingai įkvėpė ir grumdamasis su sveiku protu žengė į priekį.

Moteriai atmetus galvą, drėgnų gelsvų plaukų strėlės pasklido ant pagalvės. Jos kaklas virpėjo, lūpos meiliai kniauktelėjo. Turėjo pasigirsti sielvarto klyksmas – kažin ar ji tokį garsą išleido apimta aistros?

Nuo moters sklido karštis. Sustojęs prie jos Azimas tai jautė. Tyčia sunėrė pirštus sau už nugaros, kovodamas su instinktu, žadinančiu norą ją paliesti.

Turėtų ją pamaloninti. Bet nenugalimas potraukis liesti sukilo ir dėl to, kad Azimui reikėjo išsiaiškinti, ar jos oda tokia švelni, kaip atrodė.

Jis niežtinčiu delnu pasitrynė veidą, užkirsdamas kelią impulsams, kuriuos buvo galima pavadinti tik gėdingais.

Kas tokia šita moteris?

Ką ji, viena ir nuoga, veikia seniausioje jo rūmų kertėje?

Nors jis ėjo svarbias karališkąsias pareigas, kai kurios moterys įveikdavo didžiulius sunkumus, kad tik galėtų jam save pasiūlyti.

Ar ji – viena iš tokių? Ar ji pati sugalvojo gundančiai rangytis lyg per senovinį sueities ritualą?

Azimo kūno reakcija išdavė, kad moteris sužadino susidomėjimą.

Pašėlusios jaunystės metais tai būtų jį sugundę. Bet dabar jis ieškojo žmonos, o ne nakties nuotykio.

Žvilgsnis neišvengiamai įsmigo į jos kūną. Liekna, gal net pernelyg liesa. Manekenė? Gan aukšta. Bet nepasidabinusi: nei žiedo, nei auksinės grandinėlės.

Azimas nepažinojo moterų, kurios nenešiojo papuošalų ar bent auskariukų.

Šioji buvo labai… nuoga.

Be to, jį nenumaldomai užplūdo galingo geismo banga. Apatinė kūno dalis apsunko. Širdis daužėsi iš jaudulio. Jis skubriai alsavo.

Azimas ištiesė ranką. Atgniaužęs plaštaką per metrą nuo jos įsivaizdavo, kad kietas spenelis brūkštelėjo jam per delną. Elektra nukrėtė pirštus, kirto į ranką ir net pasiekė tarpkojį. Jis sugniaužė kumštį, priešindamasis traukai pasilenkti ir dabar pat suimti krūtį.

Staiga moteris sujudėjo, apgraibė lovos kraštus, galva pasisuko. Ji stipriai įkvėpė, net pilvas įdubo, ir atkišo jam krūtis išpampusiais speneliais, iš jos lūpų išsiveržė prislopinta rauda.

Azimas atšoko, nutvilkė gėda ir nuostaba. Jis elgėsi kaip vujaristas1!

– Prabusk, – tarė jis, pasigirdo įprastas griežto įsakymo tonas.

Azimo lūpos suvirpėjo. Jei tik užvaldytas storžieviškų manierų jis galėtų šitaip sau įsakinėti.

Pravėrė burną, kad pakartotų tą patį, bet ji rangydamasi suspigo iš visų jėgų.

– Pabusk… Pabusk, – žodžiai lyg primiršta mantra sukosi Džekės galvoje.

Žemė ir vėl sudrebėjo, kilstelėjo ją, numetė tarsi suglebusią lėlę. Ji nebėgo. Kur ji spruktų? Kodėl turėtų? Ji sukėlė Imrano gyvybei pavojų ir jis mirė. Nejau ji galėjo tikėtis, kad pati išgyventų?

Užliejo karštis, apgaubė kaip antklode, į kaulus – priešingai – skverbėsi šaltis. Ji tebelaikė Imrano ranką, troško atgal atsukti laiką. Tačiau žinojo, kad niekas negalėtų jo sugrąžinti.

Tik balsas buvo įkyrus, reikalavo atkreipti dėmesį, primygtinai reikalavo… pabusti.

Kurtinantis garsas staiga liovėsi. Džekei prireikė laiko suvokti, kad tai buvo jos pačios rauda. Jai skaudėjo gerklę, jos krūtinė kilnojosi. Baimė kaustė lediniais nagais, nors didžiulis nerimas atslūgo.

Ji tai jau patyrė. Žinojo, ką visa tai reiškia. Kartą sapnavo. Nors tikino save, kad iš tiesų čia tylu ir ramu, galvoje vėl sugaudė nerimas.

– Taip geriau, – ir vėl tas balsas. Žemas, guodžiantis ir toks jausmingas, kad net palietė jos širdies gelmes. – Jau prabudai, taip?

Akimirka, ir ji būtų galėjusi prisiekti, kad sugriebė dar šiltą Imrano ranką. Paskui tas pojūtis dingo.

Imranas mirė. Sielvartas išgraužė tuštumą jos pilve.

Ašaros užtvindė akis ir pasileido per skruostus. Kvailos nevilties ašaros liejosi lengvai. Ji delnu pasitrynė veidą, šluostė, grandė. Springo jausmų kamuoliu ir, nors skaudėjo, sunkiai rijo seiles.

Kažkas sukrutėjo. Karštis nuo pečių išvėso. Ji per vėlai suprato, kad ten buvo prigludę ilgi kietų plaštakų pirštai.

Užgriuvus tikrovei košmaras išsisklaidė. Sukrėsta Džekė pramerkė akis.

Ji buvo ne viena.

Į ją iš po didelių tiesių antakių smigo juodos gilios akys. Spigino, skrodė kiaurai, ji net aiktelėjo iš nuostabos.

Plati kakta susiraukė, smulkios raukšlės susispietė jo akių kampučiuose, jis buvo panašus į žmogų, kuris leido laiką gryname ore, saulėje.

Džekė sumirkčiojo, negalėdama susitaikyti, kad prabudo stebima visiškai nepažįstamo žmogaus.

Nepažįstamojo, kuris kaustė spindinčiomis tamsiomis akimis.

Kai ji taip pagalvojo, atmintis nubudo, ji kažką prisiminė. Vyras tarsi… pažįstamas.

– Ar dabar viskas gerai? – susirūpinimą balse sustiprino įdėmus žvilgsnis ir suspaustos lūpos.

O gal tai buvo susierzinimas?

Nors buvo sutrikusi ir nesiorientavo po košmaro, ji vis tiek nejautė baimės, neužuodė grėsmės. Be abejo, tai jo balsas, mielas dudenimas, ištraukė ją iš siaubo ir grąžino į tikrovę. Jai keistai palengvėjo, kad tamsoje buvo ne viena.

Džekė stengėsi giliai įkvėpti, įtraukti oro į plaučius, kad tik išsklaidytų aštrų, specifinį sukepusio Imrano kraujo kvapą.

Vyras stovėjo taip arti, kad Džekė užuodė jo odą, sodrų brangų odekoloną – tikrą, ne masinės gamybos. Priminė egzotiškus prieskonius ir karštą dykumos vėją.

Jo iškvėptas šiltas oras palietė jos antakį ir pravertas lūpas, ji įkvėpė dar giliau. Ilgos blakstienos dengė akis, jo žvilgsnis įsistebeilijo jai į lūpas. Nuo karščio jos oda bemat sublizgo, jos kraujas uždegė kūną, tarsi kas būtų prikišęs degtuką prie sausų pakurų. Oda nuraudo, nuogos krūtys įsitempė.

Džekės reakcija buvo trikdanti ir nepažįstama, ji tik suglumusi spoksojo į nepažįstamąjį, mėgindama suprasti, ką visa tai reiškia.

– Taip, ačiū. Aš… – suvokusi ji netikėtai puolė į paniką. – Nuoga! – aiktelėjo ji, paskubomis sėsdamasi ir traukdama kojas prie krūtinės.

Laimė, nepažįstamasis tamsoje atsitraukė, bet ji vis tiek stengėsi įžiūrėti, kur numetė antklodę. Norėjo tikėti, kad pati ją numetė. Kad ne šitas nepažįstamasis nutraukė.

Ji pajuto siaubą. Džekė sugriebė nuslydusią nuo lovos prabangiai išsiuvinėtą antklodę. Ji nesijautė paliesta. Neprisiminė nieko, tik tvirtų plačių delnų raminančią šilumą sau ant pečių. Bet iš kur jai žinoti?

Apsivyniojusi antklode įkaitusį kūną po kelių sekundžių Džekė atsisuko į jį.

Niekada pavojui neatgręžk nugaros.

Nepažįstamasis buvo aukštas, tikriausiai itin aukštas, nes ji irgi buvo išstypusi. Nedaug vyrų suteikdavo jai galimybę pasijusti mažute. Aukštą ūgį išryškino tiesūs ir platūs pečiai, kurie kone užpildė tarpdurį. Džekei iš pirmo žvilgsnio jis atrodė lieknas ir tvirtas vyras. Antra mintis buvo apie tai, kad jis kažką slepia.

Iš veido jis atrodė uždaras, net rūstus, tačiau žvilgsnis slėpė liūdesį. Vokai apsunkę, akys – paslaptingos. Jos ir toliau buvo įsmeigtos į ją: ačiū Dievui, kad ne ten, kur ji spaudė po ranka nuslydusį apgraibomis surastos antklodės kraštą.

Ji niekada nebuvo taip netikėtai sureagavusi. Ir tai ją trikdė ne mažiau nei jis, palinkęs prie jos.

Tramdydama kūną kaustančią blogą nuojautą Džekė staigiai truktelėjo antklodę iki pat ausų. Net nekaltas medžiagos prisilietimas prie kūno žadino jausmus, priminė apie nuogumą.

Per visus kelionių metus ji puikiai susikraudavo reikiamus daiktus. Pirmas jos išsiblaškymo ženklas – ji pamiršo įsidėti naktinius marškinius. Prieš dvi valandas tai būtų buvę nė motais, bet ji nesitikėjo nubudusi rasti palinkusį virš lovos veikėją iš arabų pasakų fantazijų. O gal jis piktadarys?

– Kas tu toks? – jos balsas buvo silpnas ir kimus. Ji nepakentė, kai jis drebėdavo. Atsikrenkštė. – Ką čia veiki?

Vyras nekrustelėjo – dar aukštesnis ir įspūdingesnis, jei tik tai buvo įmanoma.

– Manau, kad aš turėčiau šito klausti, – jis kilstelėjo antakius, tarsi laukdamas atsakymo.

Bet Džekė mokėjo nerodyti silpnumo ir abejonių. Ji turėjo teisę čia būti ir neketino susigūžti, lyg padariusi ką nors netinkamo. Tai šis vyras įsiveržė į asmeninę jos erdvę!

Ji nespėjo pasakyti, jis vėl prasižiojo:

– Kas tu tokia ir ką veiki mano hareme?