Читать книгу Nejaugi tai ji? - Annie West - Страница 2

Jo hareme?

Džekės lūpų kampučiai nusileido.

Nieko keista, kad jis atrodė pažįstamas. Tik nuotraukose Džezyro sultonas Azimas buvo prisidengęs galvą.

Džekė įsidėmėjo tankius juodus plaukus – jie puikiai derėjo prie žvilgančios bronzinės odos, o antakiai, rodės, tuoj išsilenks į priešingą pusę. Žiniasklaida jį vadino vienu iš geidžiamiausių pasaulio viengungių. Jis turėjo turtų, valdžią ir buvo žavus. Išvydusios jį tokį – neprisidengusį galvos ir šiek tiek susivėlusį (tai griežtiems despoto bruožams suteikė seksualumo) – moterys tikrai būtų sekusios jam iš paskos, kad ir kur jis eitų.

Tačiau, kaip minėjo Imranas, daugybė moterų ir taip siūlėsi jo karališkajai didenybei.

Imranas.

Džekė priglaudė delną sau prie pilvo.

– Verčiau sėskis, – tai buvo ne pasiūlymas, o triuškinantis įtampą įsakymas.

Džekė ištiesė pečius ir žiojosi sakyti, kad jai viskas gerai.

– Sapnas buvo baisus. Tau nereikėtų persistengti.

– Tu žinai?

– Kaip manai, kodėl esu čia?

Išdidumas jo veide sumenkino jos baimę dėl to, kad jis galėtų būti sekso ištroškęs grobuonis. Ko sultonas Azimas pageidautų iš nuogos Džekės Flečer?

Keista, kad ilga antklodė, kurią ji nukorė nuo lovos, trukdė. Kvaila, kad ji jautė silpnumą keliuose. Bet sapnas buvo toks tikroviškas.

– Ar viskas gerai? – jis pasitraukė nuo durų, bet laikėsi atstumo.

Neturėjo noro prie jos artintis.

Džekė liūdnai pripažino, kad ji ne iš tų moterų, kurios linksmina turtingus seksualius valdovus. Pirmiausia – gamta pagailėjo apvalumų. Ar dėl to ji taip lengvai susitaikė su tuo, kad šis vyras ja nesidomi?

– Man tuoj viskas bus gerai, – pamelavo Džekė.

Iš patirties žinojo, kad prireiks daugiau laiko blogo sapno sukeltam virpuliui nuslopinti. Ji suspaudė antklodę.

– Ar dažnai taip būna?

Ji staigiai pakėlė galvą. Ką jis matė atidžiai ją apžiūrinėdamas? Baimę? Sielvartą? Kaltę?

Nuojauta liepė jai saugoti asmeninį gyvenimą.

– Retkarčiais.

– Turėtum su kuo nors apie tai pasikalbėti.

– Itin susidomėjai mano miego ypatumais.

Sultono skruostai iš tiesų paraudo ar tai tik dėl šviesos žaismo?

Džekė įsitempė ir pasitrynė kaktą: skaudėjo galvą. Nerimas vertė ją atžariai atsakinėti vyrui, turinčiam galios leisti arba nutraukti rizikingą jos sumanymą.

Ką ji galėjo padaryti? Viskas priklausė nuo sultono geros valios.

Jai knietėjo kaltę dėl to, kad po košmaro nesusigaudė, kas vyko, suversti savo kvailumui. Bet kamavo bloga nuojauta, kad tai dėl jos pačios reakcijos į sultoną. Jis pernelyg… didelis, pernelyg raumeningas, stovėjo pernelyg arti, nors ir už kelių metrų. Erdvus kambarys tarsi susitraukė ir jiems abiem buvo per mažas.

– Atleisk, – sumurmėjo ji. – Atsiprašau.

– Nėra reikalo. Aš suprantu, – jo balsas gaudė, Džekės oda pašiurpo ir jai pradėjo raižyti vidurius. – Keistos… aplinkybės. Aš turėčiau atsiprašyti, kad peržengiau asmeninę erdvę. Tikriausiai nesmagu prabudus šalia išvysti nepažįstamą žmogų.

Ką jau kalbėti apie jos nuogumą ir jo rankas, liečiančias jos kūną.

Bet Džekei vis vien buvo sunku galvoti apie ką nors kitą.

Jai turėjo palengvėti dėl to, kad jis aiškiai nepageidavo užsibūti jos miegamajame. Primerktose akyse nebuvo nieko panašaus į tai, ką ji palaikė aistringu susidomėjimu.

Tik įtampa kažkodėl virto kaip dūmų kamuoliai.

– Jei jau baigėme atsiprašinėti… – jis nutilo, lūkuriuodamas ir norėdamas įsitikinti, kad tikrai baigė. – Gali atsakyti į mano klausimą.

– Tavo klausimą? – Džekė lyg papūga kartojo žodžius, bet miglotose jos mintyse tebesiautė įspūdžiai.

Imranas. Nepažįstamas kambarys. Trikdantis susitikimas su sultonu. Nuo į ją įsmeigtų tamsių akių žvilgsnio užviręs smalsumas.

Jis susikryžiavo rankas, ilgas chalatas prigludo prie dar aukštesnio ir stipresnio kūno, nei Džekė įsivaizdavo.

– Kas iš tikrųjų esi?

Gintaras. Jos akys švytėjo kaip gintaras. Šiltas viliojantis atspalvis jam priminė virš dykumos kylančią saulę arba persiko atspindį vėlyvos popietės šviesoje jo pamėgtos oazės vandens tvenkinyje.

Kai moteris pakėlė akis, Azimą pribloškė žaižaruojantis ryškumas. Plačios, šiek tiek įkypos akys suteikė gundančio žavesio.

Jis negalėjo atitraukti žvilgsnio.

Geriau jau stebeilyk į akis nei į nuogą kūną, – šaipėsi sąžinė. Jis – Džezyro liūtas karalius, valdovas, įstatymų kūrėjas ir vadas. Jis nespoksodavo į beginkles moteris.

Tik lankstaus jos kūno vaizdas negailestingai įstrigo atmintyje ir Azimas negalėjo jo iš ten iškrapštyti.

Nepažįstamoji susikūprino ir jis susivokė, kad spokso į ją piktai.

– Aš Džekė Flečer, – ji atsisėdo tiesiau, pažvelgė jam į akis: jo karalystėje nedaugelis taip išdrįsdavo.

Žvilgsniams susigrūmus jo pulsas padažnėjo. To dar nėra buvę.

Azimas laukė, tačiau ji, rodės, tikėjosi atsakymo. Ar jis turėtų ją pažinoti? Vardas kažkur girdėtas, bet jiedu tikrai nebuvo susitikę.

Ši moteris mokėjo jo kalbą, atsakė, tačiau suvokusi, kad yra nuoga, kaipmat prakalbo angliškai. Matyt, sukrėtimas privertė kalbėti gimtąja kalba.

– Kaip čia atsiradai?

Apsaugos darbuotojai už tai atsakys. Šioji rūmų dalis toli nuo visuomenei skirtų patalpų.

– Mane pakvietė.

Ji pakėlė galvą, tačiau žvilgsnis nuklydo. Jis bemat pajuto ją kažką slepiant.

– Nejaugi?

Ji išraudo, Azimas susižavėjęs stebėjo, kaip raudonis nudažė jos skruostus ir kaklą. Ant pečių krintantys susivėlę šviesiai rudi plaukai, paraudusi oda – prisidengusi plona antklode moteris atrodė gundanti, tačiau neįtikėtinai naivi.

Prakeikimas! Jam būtina susikaupti.

– Neprisimenu, kad būčiau rašęs kam nors kvietimą.

Ji ir vėl kilstelėjo smakrą, ištiesė liekną kaklą. Ar ji suvokė, kaip traukė šviesus raustelėjęs kūnas, kai antklodė nuslydo ir atidengė šelmiškas krūtis?

– Tai buvo ponios Ranjos kvietimas.

– Mano senelės?

Ką šįkart sugalvojo senoji gudragalvė, pakvietusi į rūmus nepažįstamą moterį? Ne šiaip į rūmus, bet gilyn, į apleistus užkaborius, kurie jau gerą šimtmetį netvarkyti.

Azimas užuodė pinkles. Jis turėjo gerą nuojautą, išsiugdė ją augdamas nepakenčiamoje aplinkoje.

– Keista, kad ji neužsiminė apie kvietimą.

Ji vėl gūžtelėjo ir taip atkreipė dėmesį į nuogus savo pečius, baltus lyg pienas ant išsiuvinėto šilko. Geismo strėlė įsmigo Azimui į papilvę, tačiau jis nekreipė dėmesio. Turėjo svarbesnių reikalų už aistringą pagundą.

– Tikrai? Aš nežinau.

Iš nervingo kimaus balso buvo aišku, jog ji tikrai kažką slėpė. Bet neklusnus jo kūnas reagavo tik į erotišką aksominę gaidą.

Pykdamas dėl negebėjimo susikaupti Azimas atsistojo tiesiai. Diena katastrofiška dėl vienos nepageidaujamos moters. O naktis irgi galėjo taip pat baigtis. Jis greitai netenka kantrybės.

– Kodėl esi čia, panele Džeke Flečer? – Staiga jis prisiminė. Žinojo šitą vardą. – Turėtum būti apsistojusi svečių apartamentuose, šalia mano senelės.

Kažkas vyko be jo žinios ir Azimui tai nepatiko. Reikėjo suprasti, kodėl senolė šią savaitę neįprastai tyli. Mylima senelė būdavo visokia – užsispyrusi, sumani ir protinga, bet tik ne romi. Jis sunerimo, kad ji negaluoja, kad amžius ir sielvartas galiausiai ją paveikė. Jis turėjo suprasti.

– Esu čia, kad parašyčiau knygą. Aš rašytoja.

Azimas susiraukė.

– Rašytoja?

Staiga jis suvokė. Prisiminė, kur apie ją girdėjo. Sustingo, kūnas įsitempė. Negalėdamas patikėti išpūtė akis.

– Ne Džekė, o Žaklina Flečer. Ar aš teisus? – Pastebėjęs, kaip ji paskubomis nurijo, Azimas suprato nesuklydęs. – Ir ne rašytoja, o žurnalistė. Ar ne taip?

Jį užvaldė pyktis. Ką senelė sau galvojo, kai pasikvietė žurnalistę? Visada buvo blogai, o dabar? Tikra beprotybė! Jie daug praras.

O ne šiaip žurnalistė. Pyktis peraugo į žaižaruojantį įniršį. Ji buvo ten tą dieną, kai mirė Imranas.

Vydamas sielvartą Azimas paskubomis įkvėpė. Jo pusbrolis su šita moterimi turėjo atlikti užduotį. Jie kartu keliavo imti interviu. Bet grįžo tik vienas iš jų.

Džekė prisispaudė antklodę stipriau prie krūtinės. Šilkas slydo iš sudrėkusių delnų.

Ketino apsirengusi susitikti su sultonu. Gniauždama nepaaiškinamą norą kikenti ji prikando lūpą. Nieko čia juokingo.

Sultonas Azimas galėjo sužlugdyti projektą vos pajudinęs pirštą. Kaip ji, prisidengusi antklode ir apkvaitusi po košmaro, jį įtikintų? Jis niekada į ją rimtai nežiūrėtų.

Džekė nejučia pakilo, suspaudė drebančius kelius ir nusibraukė nuo akių plaukus.

– Visada pasirašydavau Džeke Flečer.

– Bet oficialius pranešimus pristatai kaip Žaklina, – jo balse skambėjo kaltinimas ir ji krūptelėjo.

Džekė žinojo, ką jis turi omenyje. Policijos pranešimai, diplomatinės ataskaitos, žinios iš ligoninės ir žiniasklaidos naujienos. Ko tik neprirašė laikraščiai, kai užsienio korespondentai patyrė, kaip manoma, teroristų ataką, nors viskas vyko tolimoje Afrikos šalyje. Ji nurijo seiles. Lyg stiklo šukės būtų draskiusios gerklę.

– Toks mano vardas, bet jo niekur nenaudoju.

– Ne, – sultono veidas tarsi buvo nukaltas iš granito. – Suprantu, kad tau labiau patinka būti vadinamai Džeke.

Imranas. Trapi jos ramybė sudužo. Imranas tikriausiai apie tai pasakojo pusbroliui.

– Taip mane vadina kolegos. Vadino, – ji trūkčiodama įkvėpė, bet negiliai.

– Buvai mano pusbrolio partnerė.

Jis konstatavo, o ne klausė, bet Džekei atrodė, kad teiravosi. Ar jis mano, kad jiedu buvo meilužiai? Azimo žvilgsnis buvo skvarbus, rodės, net svilino odą.

Džekei sukirbo sąžinė. Ji buvo čia, Imrano vaikystės namuose, kad susitiktų su jo šeima, o jis…

– Mes buvome kolegos ir draugai.

Jis buvo artimiausias, gal net geriausias jos draugas. Deginantis kamuolys įstrigo jai gerklėje.

Nieko keista, kad šis vyras jai atrodė pažįstamas. Ir Azimo, ir Imrano nosys buvo didelės ir abiejų išvaizda pribloškianti. Bet Imrano akys šelmiškai kibirkščiuodavo, o sultono Džekė neįsivaizdavo besijuokiančio. Jo grožis buvo ryškesnis nei pusbrolio. Išdidumą ir eleganciją jo veide tarsi nugairino dykumų vėjas.

– Apgailestauju dėl netekties, – tarė ji kimiu balsu.

Ji parašė Imrano šeimai tada, kai jis mirė, bet šiandien pirmąkart sutiko kažką iš jo šeimynykščių.

– Dėkoju, – jis nulenkė galvą taip, kad atrodė ir mandagus, ir abejingas.

Tarsi būtų nereikėję jos užuojautos. Sultonas į ją žiūrėjo nepalankiai.

Kaltės mazgas pilve užsiveržė dar stipriau. Negalėjo jo kaltinti. Tai ji kalta dėl to, kad mirė Imranas. Jeigu nebūtų tempusi jo ten, kur tikrai buvo spąstai, jis tebebūtų gyvas.

Ir ji tebebūtų žurnalistė.

Jos viduje tarsi skilinėjo plonas ledas, ir Džekė prisispaudė antklodę. Ji norėjo pabūti viena. Bet priešais stovintis vyras atrodė nepajudinamas kaip milžiniška senų laikų tvirtovė.

Aišku, nuogumas jo nė kiek netrikdė. Ji norėjo tą pasakyti garsiai. Buvo pripratusi prie vyriškos draugijos, daug laiko praleisdavo su vyrais, bet paprastai būdavo apsirengusi. O dabar jautėsi pažeidžiama dėl savo moteriškumo ir nuogumo.

– Senelė pakvietė čia rinkti informacijos knygai? – jis nepatikėjo, juodi antakiai šovė viršun.

– Pakvietė, – Džekė stengėsi atgauti pusiausvyrą.

Kaip ji troško vilkėti savo juodą pižamą ar bent susiglamžiusias kelnes ir polo marškinėlius, kuriuos vežiodavosi! Kokius nors drabužius, kad atgautų pasitikėjimą savimi.

Jei būtų ramiai susitaikiusi, siekdama kito profesinio tikslo būtų laimėjusi kovą. Bet šita akivaizdi tiesa buvo paneigta tą dieną, kai sprogo bomba. Ji pasijuto sutriuškinta ir prarado pasitikėjimą savimi. Ją sukrėtė ne tik sapnas, bet ir gluminantis nubudimas. Paskutiniai trys mėnesiai pakenkė ne tik karjerai, bet ir pasitikėjimui savimi.

Ji nebuvo tokia kaip anksčiau.

Tai suvokusi Džekė įsitempė. Ar nebuvo pasiryžusi išsikapanoti iš tamsios nevilties ir baimės prarajos? Ar ne ji pažadėjo, kad pasiseks?

Šiaip ar taip, ji viską paliko praeityje.

Jai turėjo pasisekti.

– Ponia Ranja labai paslaugi ir svetinga, – tyčia pabrėžė žodžius Džekė, nekreipdama dėmesio į sąžinę, kuri kuždėjo, kad jis turėjo teisę piktintis. – Ji asmeniškai pakvietė mane apsistoti čia… – rankos mostu Džekė aprėpė bežadį kambario grožį. – Senuose rūmuose, – ji prisivertė nusišypsoti, tarsi nesupratusi, jog sultonas nepatikėjo. – Aš labai dėkinga.

Azimas dar smarkiau paniuro.

– Negali čia likti.

Džekės šypsena dingo.

– Bet aš…

Jis triuškinančiu mostu parodė, kad nepakęs priešinimosi.

– Čia ne vieta svečiams.

Džekė prisispaudė delną prie krūtinės, kur po šonkauliais daužėsi širdis. Ko gero, sultonas iškraustys ją iš karališkosios buveinės. Tai būtų pražūtinga – jos vilčių ir planų pabaiga.

Po kiek laiko jai palengvėjo ir tankūs širdies dūžiai suretėjo.

– Man čia patogu, tikrai, – ji išbandė kelias vietas miegoti: šiuose kambariuose buvo ištaiginga, nors šiuolaikinių patogumų trūko.

Azimas ir vėl kilstelėjo antakius. Bet tai buvo tiesa. Be to, po sostinės šurmulio tyla ramino. Net dabar, prabėgus mėnesiams po sprogimo, žmonių minioje ar nuo staigaus triukšmo Džekei būdavo nejauku.