Читать книгу Meilės neapgausi - Barbara Dunlop - Страница 3

Klarksonų pilies gilumoje, iki absurdo vyriškame kambaryje, Dekonas Holtas kaip įmanydamas stengėsi, kad jo veido išraiška nieko neišduotų. Tairelas Klarksonas – paskutinis žmogus pasaulyje, kuriam rodytų savo jausmus.

– Ar galiu pasiūlyti ko nors išgerti? – nuo riešutmedžiu inkrustuoto baro pasisukęs į Dekoną paklausė Tairelas. Rankoje laikė krištolo grafiną. Dekonas spėjo, kad jame teliūskavo ne vieną dešimtmetį skaičiuojantis vieno salyklo viskis.

Heil Harbore, Virdžinijos valstijoje, visi gerai žinojo, kad Tairelas mėgsta prabangą.

– Ne, – atsisakė Dekonas. Nenumanė, dėl ko, nors visą gyvenimą buvo tarsi atstumtasis, šiandien sulaukė tokio kvietimo. Buvo tikras, kad tai ne šiaip mandagumo vizitas.

Tairelas gūžtelėjo pečiais ir vis tiek pripylė dvi taures. Perėjęs per biblioteką pasilenkė prie kavos stalelio iš tamsios medienos ir pastatė taures priešingose jo pusėse.

– Jei persigalvotum, – tarė jis ir ranka parodė į du ruda oda aptrauktus krėslus, stovinčius iš abiejų stalelio pusių.

Dekonas pasiliko stovėti. Buvo pasirengęs viskam.

– Prisėsk, – paragino Tairelas ir elegantiškai įsitaisė viename iš krėslų.

Nors jau baigė šeštą dešimtmetį, Tairelas, akivaizdu, vis dar buvo puikios formos. Didžiavosi tankia plaukų kupeta, o raukšlių turėjo tik vieną kitą. Objektyvus stebėtojas pasakytų, kad Tairelas buvo išvaizdus vyras.

Ir turtingas. Ir protingas. Ir galingas.

Ir nepakenčiamas.

– Ko nori? – be užuolankų paklausė Dekonas.

Heil Harboro gyventojai gali šokti pagal Tairelo dūdelę, bet Dekonas nebuvo vienas jų.

– Pasikalbėti.

– Kam?

Tairelas kilstelėjo taurę ir pasukiojo ją prieš šviesą, krintančią nuo lubų šviestuvų. Įdėmiai žvelgdamas į gintaro spalvos gėrimą tarė:

– Tūkstantis devyni šimtai šešiasdešimt penktų metų Glen Klavitt.

– Ar tai turėtų padaryti man įspūdį?

– Bent sužadinti smalsumą. Kada paskutinį kartą ragavai penkiasdešimt metų išlaikyto vieno salyklo viskio?

– Nepamenu, – Dekonas neketino užkibti ant kabliuko, nors abu puikiai žinojo, kad jis tikrai neįpirktų tokio gėrimo. Be to, niekada taip kvailai nemėtydavo pinigų.

– Sėskis, berniuk.

– Aš ne tavo šuo.

Tairelas kilstelėjo antakį.

Dekonas tikėjosi, kad Tairelas supyks. Mintyse pasirengė puolimui. Nuo tos akimirkos, kai įžengė pro įspūdingo dydžio pilies duris, laukė nesulaukė, kada galės susipykti.

– Bet esi mano sūnus, – Tairelas ištarė tyliai, tačiau erdviame kambaryje žodžiai nuskambėjo kaip patrankos šūviai.

Dekonas sustingo laukdamas, kad aštuonios Klarksonų kartos apsivers karstuose žvangindamos šeimos herbu papuoštais skydais.

Bandė suprasti, ką sako Tairelo veidas, tačiau jis buvo kaip tuščias lapas.

– Prisireikė inksto? – paklausė balsu. Tai buvo pirma į galvą šovusi mintis.

Kaukė nuslinko nuo Tairelo veido ir jis šyptelėjo.

– Mano sveikata puiki.

Dekonas neketino klausytis detalių. Jo nedomino nė vienas Klarksonų šeimos narys. Knietėjo apsisukti ant kulno ir visam laikui išeiti pro duris. Kad ir kas vyktų, jam čia nebuvo ką veikti.

Tairelas turėjo du sveikus teisėtus įpėdinius – sūnus Aroną ir Bo. Iš Dekono jam nieko nereikėjo –bent jau nieko, kas darytų garbę.

– Gal pagaliau atsipalaiduosi? – paklausė Tairelas, ranka su taure rodydamas į tuščią krėslą.

– Ne.

– Užsispyręs kaip…

– Obuolys nuo obels netoli rieda? – ramiai mestelėjo Dekonas.

Tairelas nusijuokė.

Dekonas nustebo. To mažiausiai tikėjosi.

– Nežinojau, kodėl tikėjausi, kad bus lengva, – pasvarstė Tairelas. – Negi tau nė kiek nesmalsu?

– Tu man jau seniai nerūpi.

– Šiaip ar taip, atėjai.

Dekonas neturėjo kaip atsikirsti. Nors per dvidešimt devynerius metus susikaupė daug neapykantos ir priešiškumo, atėjo, vos Tairelas jį pakvietė. Tikino save, kad tik išgirs paaiškinimą iš vyro, nuo kurio pastojo jo motina ir kuris ją paliko. Tačiau iš tikrųjų jam buvo smalsu.

Dekonas atsisėdo.

– Gera pradžia, – tarstelėjo Tairelas.

– Ko tu nori?

– Būtina ko nors norėti?

– Ne. Bet kitaip nebūtum pakvietęs.

– Turiu pripažinti, esi nekvailas.

Negi Tairelas tikėjosi, kad padėkos jam už nenuoširdžiai mestelėtą komplimentą. Gali tikėtis, kol pragaras užšals, bet nesulauks.

– Kodėl aš čia? – Dekonas nepaleido jo nuo kabliuko.

– Turbūt girdėjai apie Frederiką.

– Taip.

Prieš šešis mėnesius jauniausias Tairelo sūnus – Dekono įbrolis, nors jie taip niekada ir nesusipažino – mirė nuo plaučių uždegimo. Sklandė gandai, kad Frederikas vaikystėje krisdamas nuo žirgo stipriai susižalojo plaučius. Be to, susilaužė stuburą ir nebevaldė kojų.

– Ar žinojai, kad jis gyveno Čarlstone? – paklausė Tairelas.

Dekonas nežinojo, kur Frederikas gyveno. Tik žinojo, kad baigęs koledžą Frederikas išsikraustė iš namų ir niekada čia negrįžo. Niekam Heil Harbore nebuvo paslaptis, kad jis susipyko su tėvu ir visam laikui paliko Klarksonų šeimą. Mintyse Dekonas žavėjosi tokiu Frederiko poelgiu.

– Frederikas turėjo du sūnus, – pratarė Tairelas. Jis įdėmiai žvelgė į Dekoną.

Ši žinia Dekoną nustebino. Nebuvo stuburo traumų ekspertas, tačiau nemanė, kad tokią negalią turintis Frederikas galėjo susilaukti vaikų. Galbūt berniukai buvo įvaikinti.

Nežinojo, kokios reakcijos tikėjosi tokią žinią atskleidęs Tairelas. Tik Dekonas nei norėjo, nei galėjo kaip nors tai pakomentuoti.

– Vyresnėliui ketveri metai, o jaunyliui aštuoniolika mėnesių, – tęsė Tairelas.

– Turėčiau pasveikinti? – išsprūdo Dekonui.

– Jie mano vieninteliai vaikaičiai, o aš niekada jų nemačiau.

– Nesuprantu, kur suki. – Dekonas juo labiau nebuvo jų sutikęs.

Visas Klarksonų klanas apsimetė, kad Dekonas neegzistuoja. Ir Aronas, ir Bo puikiai žinojo, kas jis. Nors Dekonas nenutuokė, ar žino Tairelo žmona Margo. Labai tikėtina, kad Tairelui pavyko tai nuo jos nuslėpti, todėl kilo natūralus klausimas, kodėl šiandien pats pasikvietė Dekoną į pilį. Juk Margo susidomės.

Tairelas gerokai gurkštelėjo iš taurės.

Dekonas nusprendė ir pats paragauti. O kodėl ne? Tai gali būti pirmas ir paskutinis dalykas, gautas iš tėvo.

Jis pakėlė taurę prie lūpų ir gurkštelėjo. Skonis buvo malonus ir visai neblogas, bet Dekonas buvo ragavęs ir geresnių gėrimų. Be to, gali būti, kad draugija gadino skonį.

– Noriu susitikti su vaikaičiais, – tarė Tairelas.

– Tai susitik.

– Negaliu.

– Kas trukdo?

– Frederiko našlė.

Dekonas suvokė tik po kelių akimirkų. O tada piktdžiugiškai nusišypsojo. Lazda ką tik atsisuko į Tairelą antru galu. Dekonas gurkštelėjo viskio, mintyse keldamas taurę už Frederiko našlę. Su kiekvienu gurkšniu viskis buvo vis skanesnis.

– Tau juokinga? – pasipiktino Tairelas.

– Kažkas trukdo galingajam Tairelui Klarksonui gauti tai, ko nori? Taip, mirk iš juoko, – Dekonas nematė prasmės slėpti, ką jaučia. Juk Tairelas nemano, kad Dekonui svarbi jo laimė?

Tairelas išdidžiai kilstelėjo galvą.

– Kalbėkime iš esmės. O tada pažiūrėsime, ar vis dar juoksiesi. Mainais siūlau tai, ko nori tu.

Dekonas sunerimo, tačiau išliko budrus.

– Kas jau kas, o tu tikrai nežinai, ko aš noriu.

– Nebūk toks tikras.

– O, esu įsitikinęs šimtu procentų, – Dekonas tėvą matė pirmą kartą ir tikrai nebūtų turėjęs progos atskleisti jam savo planų ir svajonių.

– Pripažinsiu, kad esi mano sūnus, – pareiškė Tairelas.

Išgirdęs pasiūlymą Dekonas vos nenusikvatojo.

– Mūsų giminystės ryšį jau seniai galėjau patvirtinti atlikęs DNR testą.

– Padarysiu tai oficialiai. Tapsi mano įpėdiniu.

– Įrašysi mane į testamentą? – Dekonas nė neketino tikėti pažadais, kuriuos galima sulaužyti vienu parkerio brūkštelėjimu.

– Ne. Ne po mano mirties. Dabar. Siūlau tau dvidešimt penkis Heil Harboro uosto procentus. Aš, Aronas, Bo ir tu būsime lygiateisiai partneriai.

Heil Harboro uostas buvo milijardo vertės. Jį Klarksonų šeima iš kartos į kartą valdė nuo aštuonioliktojo amžiaus. Dekonas pabandė suvokti pasiūlymo mastą. Tai buvo nelengva užduotis. Visą vaikystę svajojo būti Klarksonų šeimos nariu. Įsivaizduodavo, kad Tairelas iš tikrųjų myli jo mamą ir slapta trokšta, kad Dekonas gyventų su juo, kad jis išsiskirs su Margo ir pasikvies Dekoną ir jo mamą gyventi į pilį.

Tačiau kai Dekonui sukako devyniolika, netrukus mirė mama, o Tairelas nepasivargino atsiųsti nė užuojautos atviruko. Uždanga nukrito Dekonui nuo akių ir jis nustojo svajoti.

O dabar toks pasiūlymas, kaip iš giedro dangaus. Ką Tairelas nori gauti mainais už ketvirtį milijardo? Tai tikrai negali būti teisėta.

– Nori, kad juos pagrobčiau? – pasidomėjo Dekonas.

Tairelas papurtė galvą.

– Tą padaryti būtų lengva. Be to, tai laikinas sprendimas, nes mus tikrai pričiuptų.

– Bet ši mintis tau neatgrasi? – Dekono nė kiek nestebino, kad Tairelui toks sunkus nusikaltimas neatrodė neįmanomas.

Tairelas nekantriai atsiduso.

– Aš ne toks neandertalietis.

Dekonas žinojo, kad toks pokalbis nieko gero neduos.

– Dėl tavęs nebūčiau toks garantuotas.

– Bet vis dar klausaisi, ką noriu pasakyti.

– Smalsu, bet pasiūlymas manęs nedomina.

Tairelas manieringai nusišypsojo ir užbaigė viskį.

– Dar ir kaip domina.

– Dėstyk iki galo arba išeinu, – Dekonas pakilo iš krėslo. Šis žaidimas jam jau atsibodo.

– Sužavėk Frederiko našlę ir ją vesk, o tada pargabenk mano vaikaičius namo, – Tairelas įdėmiai stebėjo Dekono reakciją.

Dekonas buvo ramus. Negalėjo patikėti tuo, ką išgirdo, tačiau žodžiai buvo aiškūs kaip dieną.

– Kam? – Dekonas bandė įsivaizduoti, kokio sudėtingumo sumanymas slypi po šiuo prašymu.

Visi žinojo, koks sąmokslų meistras yra Tairelas.

– Kodėl ji turėtų norėti už manęs tekėti? – vis dar stengdamasis suprasti užslėptus kėslus tarstelėjo Dekonas. – Ir kokia tau iš to nauda? Pasiūlyk jai pinigų ir gal prisistatys pati.

– Negaliu to padaryti. Net negaliu rizikuoti su ja susisiekti. Esu tikras, kad Frederikas nuteikė ją prieš šeimą. Jei mesiu šitą kortą ir ji atsisakys, daugiau galimybių nebus.

– Dideli pinigai daug ką gali.

Kad ir kaip nepagarbiai Frederikas būtų kalbėjęs apie savo šeimą, dauguma mirtingų moterų susigundytų nesuskaičiuojamais šeimos turtais.

– Frederikas išėjo iš įmonės, – paaiškino Tairelas, – tačiau jis neatsisakė patikos fondo, ir pinigų jai netrūksta.

Dekono lūpose vėl pasirodė šypsena.

– Ne viską galima nupirkti. Tai turbūt nervina.

– Ji tavęs nepažįsta, – tęsė Tairelas.

– O ar ji pažįsta Aroną ir Bo? – Dekonas vis dar nesuprato plano esmės. Tairelui turbūt buvo nelengva jo prašyti.

– Aronas jau vedęs, – priminė Tairelas, – o Bo… nesu toks aklas dėl savo vaikų, Dekonai. Bo tikrai nesudaro gero vyro ir tėvo įspūdžio.

Dekonas turėjo su juo sutikti. Bo buvo nevaldomas. Vakarėliai kiekvieną savaitgalį ir kas mėnesį po naują merginą. Jo nuotykiai užpildydavo vietos bulvarinės spaudos skiltis.

– O tu, – tęsdamas Tairelas mostelėjo į Dekoną ranka. – Matau, kad esi subtilesnis. Akivaizdu, kad patinki moterims. Patinki normalioms, geroms moterims.

Dekonas negalėjo patikėti, kad Tairelas iš viso ką nors jame pastebėjo.

– Oficialiai tavęs niekas nesieja su šeima, – tęsė Tairelas. – Gali pasirodyti jos radare, paasistuoti, o tada vesti.

– O tada trinktelėti jai naujieną apie tave? – Dekonas niekada nelaikė Tairelo dorovingu, tačiau tai peržengė ribas.

Tairelas užvertė akis.

– Palengva supažindinti ją su faktu, berniuk.

– Ne, – tapdamas Heil Harboro uosto dalininku įgyvendintų savo gyvenimo svajonę, tačiau neketino pasinaudoti Frederiko našle kaip marionete.

Tairelas pakilo iš krėslo.

– Tai prieštarauja tavo moraliniams įsitikinimams?

– Taip. Turėtų prieštarauti ir taviškiams, – Dekonas įdėmiai pažvelgė Tairelui į akis ieškodamas nors krislelio sielos. – Juk supranti tai, ar ne?

– Pradžioje susipažink su ja, – neatlyžo Tairelas.

Dekonas norėjo dar kartą atsisakyti, tačiau Tairelas neleido jam pražioti burnos.

– Susitik su ja prieš nuspręsdamas. Jei ir tada nenorėsi, nebesiūlysiu. Tik neatsisakyk šimtų milijonų dolerių realiai neįvertinęs visų aspektų.

– Tu tas žmogus, kuris viską vertina, ne aš.

– Esi mano sūnus, – priminė Tairelas.

Dekonas nenorėjo su tuo sutikti. Gal jis ir turi Tairelo DNR, tačiau nė kruopelytės į jį nepanašus. Jo moralinis kompasas nesugedęs. Jį paveldėjo iš mamos.

Šiaip ar taip, jis akimirką dvejojo.

Akivaizdu, kad kažką vis dėlto paveldėjo ir iš tėvo. Ir tai tikrai ne patys geriausi būdo bruožai. Juk jau dabar bandė įvertinti susitikimo su Frederiko našle pliusus ir minusus. Juk nieko bloga, jei kartelį susitiks su ja ir tik tada atsisakys Tairelo pasiūlymo?

§§§

Būtent tokiomis dienomis Kelė Klarkson labiausiai pasiilgdavo savo vyro. Frederikas dievindavo pavasarius, kai pro kepyklos langus į vidų plūsdavo žydinčių rožių aromatas, viduje susimaišydamas su cinamono ir braškių gaidomis, sklindančiomis iš virtuvės. Švelniai žydrame danguje švietė vėlyvo ryto saulė ir turistai plūdo į kepyklėlę „Saldu gardu“ paskanauti keksiukų ar šiltų pyragėlių su uogų įdaru.

Kepykla „Saldu gardu“ užėmė abu raudonų plytų namo centriniame istoriniame Čarlstono rajone aukštus. Pirmame aukšte buvo virtuvė, kurią atnaujino, kai nusipirko šį namą prieš penkerius metus. Čia taip pat stovėjo prekystalis ir keli staliukai – ir viduje, ir terasoje. Antrame aukšte, kurį iš visų pusių supo langai su uždangomis, buvo valgomasis. Iš čia taip pat galima patekti į terasą, iš kurios matyti medžiais apsodinta ir jų lapijos šešėliais pasipuošusi gatvė.

Priešpiečių klientų banga pamažu slūgo ir kepyklėlės vadybininkė Hana Redklif su palengvėjimu atsiduso.

– Dar truputį – ir išvirsiu iš koto, – pasiguodė Hana.

Neseniai prie keturiasdešimtmečių prisijungusi putloka moterytė, kuri savo iškilumus aiškino pačios diagnozuota silpnybe sviestiniam kremui, turėjo švelnų balsą. Jos akys buvo šviesiai rudos ir priminė kavą su pienu, o gražų veidelį nuolat puošė šypsena. Abu Kelės sūnūs, Džeimsas ir Etanas, buvo didžiuliai jos gerbėjai.

– Padaryk pertrauką, – pasiūlė Kelė. – Mudvi su Nense susitvarkysime.

– Pailsink kojas, – pritarė Nensė, ji kaip tik valė espreso kavos aparatą. – Nuvalysiu stalus.

– Neatsisakysiu, – nesipriešino Hana. – Nors dar truputį pabūsiu. Sveiki.

Kelės akys nukrypo į tą pusę, kur žvelgė Hana. Pro kepyklos vitriną link „Saldu gardu“ durų žingsniavo meras Votkinsas.

Nensė nusijuokė. Ji studijavo koledže ir per vasaros atostogas viešėjo pas šeimą Čarlstone. Jai meras neatrodė žavus.

Henkas Votkinsas buvo vienišas. Šiek tiek jaunesnis už Haną, bet toks pat linksmuolis. Tamsūs plaukai šonuose buvo gerokai patrumpinti, o viršuje palikta ilgesnė kupeta ne itin patiko Kelei. Bet jis buvo gana patrauklus, o tai politikui nemažas pranašumas.

Paprašyta jį apibūdinti, sakytų, kad tai stambus vyras sodriu skambiu balsu. Iš vienos garsiausių Čarlstono šeimų. Jos šaknys siekė septynioliktojo amžiaus pradžią.

Pranešdamas apie lankytoją skambtelėjo klasikinio stiliaus auksinis durų varpelis.

Kelė pasitraukė nuo kasos ir ėmėsi tvarkyti keksiukus vitrinoje. Nenorėjo trukdyti Hanai.

– Laba diena, pone mere, – pasisveikino Hana.

– Juk žinai, kad gali mane vadinti Henku, – atsakė meras.

– Henkai, – pasitaisė Hana. – Ko šiandien norėtumėte? – ji ranka parodė į stiklinį indą kairėje. – Citrininės sluoksniuotos tešlos pyragaičio? Ar kokosų skonio pyragaičio su sviestiniu kremu? Šiandien labai populiarūs keksiukai.

– Ką rekomenduotum?

– Išsirinkę pyragaitį su karijų riešutais niekada nesuklysite.

– Puiku.

– Plaktos grietinėlės? – pasiteiravo Hana.

– Žinoma, – iš viršutinės švarko kišenės meras išsitraukė piniginę. – Kele? – pašaukė jis.

– Plakta grietinėlė visada tinka, – atsiliepė Kelė. Stengėsi atrodyti labai užsiėmusi keksiukais. Nenorėjo sumaišyti Hanai kortų.

– Gal galėtume šnektelėti, – rimtesniu tonu pridūrė Henkas.

Kelė bemat įsitempė.

– Ar kas nors negerai?

Prieš šešis mėnesius netikėtai mirus vyrui Kelės optimizmas išnyko kaip dūmas.

Staiga suprato, kad per kartu su Frederiku praleistą laiką tapo pernelyg rami ir viskuo patenkinta. Pamiršo, kad gyvenimas lygiomis porcijomis dalija skausmą ir nusivylimą. Turi susiimti ir būti viskam pasiruošusi.

– Nieko, kas keltų didelį nerimą, – Hanai tiesdamas dešimties dolerių banknotą tarė jis. Šyptelėjęs pridūrė: – Grąžą pasilik.

– Ačiū, Henkai, – padėkojo Hana.

Henkas vėl sutelkė dėmesį į Kelę.

– Palaikysi man draugiją?

– Žinoma, – Kelė atsirišo ir nusiėmė tamsiai žalios spalvos prijuostę.

Po ja buvo apsirengusi baltą palaidinę ir žalsvai rusvos spalvos kelnes. Plaukai nerūpestingai susukti į kuodą, ausyse žibėjo nedidukai auskarai su deimantais, kuriuos jai Frederikas padovanojo pernai per gimtadienį. Niekada jų neišsisegdavo. Apeidama vitriną neramiai sukiojo sužadėtuvių ir tuoktuvių žiedus.

Baiminosi, kad Henkas atnešė blogų žinių dėl leidimo atnaujinti terasą.

Henkas siūlėsi asmeniškai pasikalbėti su tarybos nariais, kad leidimo išdavimo procesas neužtruktų. Kelė atsisakė ir dabar šiek tiek gailėjosi. Galbūt reikėjo priimti pagalbą.

Frederikas vis sakydavo, kad svarbu išlaikyti vietos politikus savo pusėje.

Jie tau gali nepatikti, – sakydavo jis. – Gal net iš tikrųjų jų nemėgsti. Tačiau būti maloniam nieko nekainuoja ir niekada nežinai, į kurią pusę pasisuks vėjas.

Jei „Saldu gardu“ negaus leidimo atnaujinti terasos, jie negalės pakeisti atraminių sijų, o tai reiškė, kad terasą, kol nesugalvos ko nors kito, teks uždaryti. Jau buvo gegužė, pati turizmo sezono pradžia. Kelė tikėjosi, kad iki birželio pabaigos galės dirbti visu pajėgumu.

Jie prisėdo prie laisvo stalelio šalia lango.

– Ar yra nesklandumų dėl leidimo? – paklausė Kelė.

– Deja, taip.

Kelės širdis nusirito į kulnus.

– Prašymą atmetė?

Henkas pasitiesė servetėlę ir pasiėmė šakutę.

– Dar ne. Bet Lorensas Denisonas dvejoja.

– Kodėl?

Kepyklai, kaip ir kitiems istorinio rajono pastatams, buvo taikomos griežtos restauravimo sąlygos. Teritorijos išskirtinumą saugojo priimti teisės aktai. Pateikdama prašymą dėl „Saldu gardu“ terasos rekonstrukcijos Kelė įvertino ir tai. Terasa bus didesnė, tačiau derės prie dabartinės architektūros.

– Toks jau tas Lorensas, – Henkas gūžtelėjo pečiais. – Praėjusio amžiaus šeštasis dešimtmetis – vis dar jo mėgstamiausias.

– Negaliu patikėti, kad jį vis išrenka į tarybą, – kalbėdama Kelė mąstė apie galimus sprendimus. Galėtų sumažinti terasą ir galbūt atlikti tik konstrukcinį atnaujinimą, palikti apdailą taip, kaip buvo. Bet būtų gaila išleisti tiek pinigų ir nepagerinti pastato funkcionalumo. O kad pateiktų patikslintą pasiūlymą, procesą teks pradėti iš naujo. Taip prarastų daug laiko. Ir tikrai tektų uždaryti terasą visam vasaros sezonui.

– Jis buria miesto gražinimo reikalų komitetą, – reikšmingai tarstelėjo Henkas.

Kelė prisimerkė, bandydama suvokti, ką jis nori tuo pasakyti.

– Ir?

– Ir, jei kas nors… tarkim… prisijungtų prie komiteto ir parodytų ypatingą susidomėjimą miesto gražinimo reikalais, Lorensas tam žmogui taptų palankesnis, – kalbėdamas Henkas gardžiavosi plakta grietinėle.

Kelei šis pasiūlymas nepasirodė patrauklus.

– Siūlai papirkti Lorensą, kad jis pritartų mano leidimui?

Henkas prajuko.

– Dalyvauti komiteto veikloje tikrai nėra kyšis.

– Paperkama ne tik pinigais.

Henkas uždėjo ranką jai ant rankos.

Šis gestas buvo labai pažįstamas. Kelė norėjo patraukti ranką, tačiau prisiminė Frederiko žodžius. Būti maloniam nieko nekainuoja.

– Ar tau nepatinka, kad miestas galėtų tapti gražesnis? – paklausė Henkas.

– Žinoma, kad ne. – Kas galėtų tam prieštarauti. – Bet esu užsiėmusi. Na, žinai: berniukai, kepykla, namai.

Kai atsikraustė gyventi į Čarlstoną, kartu su Frederiku nusipirko erdvų restauruotą namą, statytą dar prieš pilietinį karą. Jis buvo gražus, tačiau jo priežiūrai reikėjo daug laiko, pastangų ir pinigų.

Kepyklos durys vėl atsidarė. Tarpduryje stovėjo aukštas vyras. Jis įdėmiai apsižvalgė, tarsi viską iš karto įvertindamas.

Pirmas įspūdis buvo toks, tarsi jį pažinotų, nors buvo tikra, kad mato pirmą kartą. Apie metro aštuoniasdešimties ūgio, vešliais tamsiais plaukais, žydromis akimis ir vyrišku smakru. Žengdamas į vidų atrodė labai pasitikintis savimi.

– Darbo ten nedaug, – Henko žodžiai Kelę grąžino į jų pokalbį. – Esu komiteto pirmininkas ir pažadu nepaskirti tau jokių sudėtingų užduočių. Susitinkame kartą per savaitę. Komitetą sudaro šeši nariai. Priklausomai nuo svarstomos temos, pritraukiame ir šiek tiek visuomenės dėmesio, todėl posėdžiuose dalyvauja ir miesto gyventojai. Viskas vyksta civilizuotai ir santūriai.

Kartą per savaitę neatrodė daug, bet tai reikštų, kad tą vakarą negalėtų paskaityti pasakos berniukams, tektų samdyti auklę, o kitam vakarui liktų dvigubai daugiau namų ruošos darbų.

– Tai ne kyšis, – lengvai spustelėjęs jos ranką tarė Henkas. – Taip parodysi, kad miestas tau rūpi, kad dalyvauji bendruomenės veikloje ir kad tau nenusispjauti į istorinio rajono kultūrą ir išskirtinumą.

– Man tikrai rūpi istorinio rajono kultūra ir išskirtinumas. Juk čia gyvenu ir dirbu.

– Žinau, – Henkas stipriau suspaudė Kelės ranką. – Tai tapk komiteto nare. Šiek tiek prisidėk prie bendruomeninės veiklos. Pradžiugink Lorensą, pagražink miestą ir gauk leidimą terasai.

Kai Henkas taip viską sudėliojo, planas nebeatrodė prastas, na, išskyrus tai, kad teks ieškoti auklės. Gal šiek tiek oportunistinis, bet tikrai neprasilenkė su etika.

Henkas palinko prie jos ir tyliai tarė:

– Esu tikras, kad, nors Frederiko nebėra, trokšti, jog „Saldu gardu“ ir toliau sėkmingai veiktų.

– Noriu.

Kelė užaugo skurstančioje šeimoje. Dažnai nežinodavo, ar bus ką pavalgyti, ką jau kalbėti apie drabužius ar elektrą. Frederikas ją iš skurdo ištraukė. Jis buvo toks mielas vyras, toks gyvybingas ir pilnas gyvenimo meilės. Neįgaliojo vežimėlis jam netrukdė.

Frederikas turėjo pakankamai pinigų, kad čia, Čarlstone, nupirktų jiems namą ir kepyklą „Saldu gardu“. Verslas neturėjo skolų, tačiau veiklos išlaidas buvo nelengva suvaldyti.

Staiga stalelį uždengė šešėlis ir jų pokalbį nutraukė žemas vyriškas balsas.

– Atsiprašau?

Kelė pakėlė galvą ir pamatė aukštąjį nepažįstamąjį. Žvelgiant į žydras jo akis krūtinėje sukirbo keistas jausmas.

– Ar jūs Kelė Klarkson? – pasiteiravo jis. – Kepyklos savininkė?

– Taip, – ji ištraukė ranką iš Henko gniaužtų. Gal šis vyras koks nors gyvenimo būdo žurnalistas, o gal net maisto kritikas.

Nepažįstamasis ištiesė jai ranką.

Kelė ją paspaudė ir užplūdo jaukumo ir stiprybės jausmas. Paspaudimas buvo švelnus. Jis nesistengė sutraiškyti jai pirštų. Delnas buvo tvirtas, šiurkštokas, nei per šiltas, nei per šaltas.

– Dekonas Holtas, – prisistatė atvykėlis.

Henkas atsitraukė su kėde nuo stalelio ir atsistojo. Veide atsirado ištobulinta politiko šypsena.

– Aš meras Votkinsas. Ar neseniai atvykote į Čarlstoną?

– Aš turistas, – atsakė Dekonas Holtas, neatitraukdamas akių nuo Kelės.

Kelė žinojo, kad neturėtų taip įdėmiai jo apžiūrinėti, bet kažkas jo akyse nuteikė maloniai.

– Na, tai sveiki atvykę, – nuoširdžiai tarė Henkas. – Tikiuosi, turėjote progą užsukti į lankytojų centrą Mitingo gatvėje.

– Dar ne, – nenoriai atitraukdamas dėmesį nuo Kelės Dekonas pažvelgė į Henką.

– Jame sužinosite viską apie viešbučius, maitinimo įstaigas, parduotuves ir, žinoma, lankytinas vietas.

– Kur maitintis, jau radau, – atsakė Dekonas.

Kelės lūpų kampučiai kilstelėjo.

– Na, tikiuosi, kad mūsų miestas padarys jums gerą įspūdį.

Dekono, regis, nesutrikdė Henko, kuris akivaizdžiai bandė užbaigti pokalbį su atvykėliu, tonas. Jis pažvelgė į Kelę.

– Ką rekomenduotumėte?

– Pas mus viskas skanu.

Dekonas veide nušvito plati šypsena. Jausmas, kad Kelė jį pažįsta, tik sustiprėjo.

– Kaip diplomatiška.

Henkas kostelėjo. Akivaizdu, kad norėjo grįžti prie jųdviejų su Kele pokalbio temos ir išgirsti jos sprendimą.

Kelė jau buvo priėmusi sprendimą, bet jis niekur nepabėgs. Galėjo skirti kelias minutes ir aptarnauti Dekoną Holtą. Didelė tikimybė, kad jis nemokamai pareklamuos kepyklą, todėl ji padarys viską, kad tik svečias pasijustų čia laukiamas.

– Mūsų mieliniai kepiniai itin skanūs, – pasiūlė ji. – Siūlyčiau bet kurį sumuštinį su mūsų duona. Jei mėgstate saldumynus, jumis dėta neatsisakyčiau keksiuko. Keksiukų su sviestinio kremo užtepu mirsite neužmiršite.

– Puiku, tada renkuosi juos, – tarė Dekonas. – Ačiū.

– Kele? – Dekonui nueinant paklausė Henkas.

– Aš sutinku.

Henkas patenkintas nusišypsojo. Jo šypsena buvo tikrai žavinga. Henkas suspaudė jos ranką tarp delnų.

– Labai džiaugiuosi.

– Kada kitas susirinkimas?

– Ketvirtadienį. Pusę septynių.

– Aš ateisiu.

§§§

Užtikęs Kelę ir merą Henką Votkinsą intymiai besišnekučiuojančius, Dekonas nustebo. Mieste viešėjo tik kelias dienas, tačiau apie Votkinsų šeimyną jau žinojo viską. Jie prilygo Klarksonams – rankose laikė visas galios vadžias, prestižą ir vietos kapitalą.

Be to, nustebo pamatęs, kad pati Kelė tokia santūri, elegantiška ir stulbinamai graži. Nesitikėjo, kad Frederiko žmona bus tokia. Juk pats Frederikas neatrodė labai patrauklus dailiajai lyčiai.

Dekonas lankė kitą gimnaziją nei Aronas, Bo ir Frederikas. Dekonas mokėsi PS-752. Trys jo įbroliai studijavo Grinlando akademijoje. Bet jų keliai gana dažnai susikirsdavo per sporto varžybas ir bendrų pažįstamų rate, todėl Dekonas šiek tiek juos pažinojo.

Jis ir Bo buvo vieno amžiaus. Aronas – metais vyresnis, o Frederikas – dvejais metais jaunesnis. Arono plaukai buvo šviesūs, Bo – tamsūs kaip Dekono, o Frederikas buvo raudonplaukis, be to, strazdanotas. Frederikas buvo liesesnis ir žemesnis nei broliai ir, regis, vis slėpėsi Arono intelekto šešėlyje ir buvo užgožtas Bo sporto laimėjimų.

Net ir pačiomis palankiausiomis aplinkybėmis Dekonas negalėjo įsivaizduoti, kad tokia moteris kaip Kelė susietų gyvenimą su Frederiku. Gal tam didelę įtaką padarė pinigai. Gyvenime taip dažnai atsitikdavo. Ką ten dažnai, beveik visada.

Dekonui kažkodėl nesinorėjo taip galvoti apie Kelę. Tik būtų kvailys, jei tokią galimybę atmestų.

Po jų pirmo susitikimo vakar Dekonas palaukė iki ryto ir dabar valgė priešpiečius „Saldu gardu“ kepyklėlėje. Norėjo sužinoti kuo daugiau, ypač apie Kelės santykius su meru Henku Votkinsu.

Kaip ant delno, kad Henkas nevertas Kelės. Tačiau taip pat akivaizdu, kad meras manė priešingai. Galbūt Kelė suteikė jam vilties.

Faktas, kad Henkas, kaip ir Frederikas, buvo turtingas. Po žavesio kauke galėjo slėptis moteris, kuri tiksliai žinojo, ko nori.

Kelė kaip tik stovėjo už prekystalio ir aptarnavo klientus. Atrodė žavingai kaip vakar. Šviesūs plaukai buvo surišti į žaismingą uodegėlę. Tankios blakstienos paryškino melsvai žalias akis, skruostus puošė karščio raudonis. Jos atsidavimas darbui tikrai gerokai prieštarautų gobšuolės įvaizdžiui. Kad ir kaip būtų, dauguma juk turi dvi puses. O jis visiškai jos nepažįsta.

Kelė buvo teisi dėl mielinės duonos. Ji buvo neapsakomai skani. Vakar Dekonas valgė sumuštinį su Švarcvaldo kumpiu. Šiandien skanavo sumuštinį su pjaustyta kalakutiena ir pomidorais. Dėl deserto dar neapsisprendė. Pasirinkimas itin gausus.

Žvilgsniu keliavo nuo pyragaičių ir keksiukų iki sausainių. Pyragėliai su žemės riešutų sviestu ir baltu šokoladu itin gundė. Regis, net jautė skanėstų su braškių kremu skonį burnoje. Ko gero, suvalgys abu. Prieš eidamas miegoti turės nubėgti kokius penkiolika kilometrų.

Jau kando sumuštinį, kai staiga atsidarė kavinės durys. Į vidų įgriuvo du berniukai, jiems iš paskos įėjo guvi paauglė, dėvinti marškinėlius, šortus ir avinti baltus sportinius batelius.

Dekonas padėjo sumuštinį ant lėkštutės ir nustebęs žvelgė į berniukus. Nekilo abejonių, kad tai Kelės sūnūs. Keturmetis buvo sumažinta Arono kopija, o aštuoniolikos mėnesių mažylis buvo kaip du vandens lašai panašus į Bo.

– Mamyte, mamyte, – sušuko mažėlis.

Jis sparčiai šlepseno stalų labirintu, o jo brolis lėtesniu žingsniu sekė iš paskos.

Kelė nusišypsojo jaunyliui.

– Sveikas, mielasis.

– Ketinome sustoti ledų Parkerio gatvėje, – tarstelėjo mergina.

Atrodė kokių šešiolikos metų. Jos šviesius plaukus kirto mėlynos spalvos sruoga.

– Bet turbūt būtų reikėję laukti kokią valandą, todėl jie nusprendė visus vaikus anksčiau parvežti į darželį.