Читать книгу Pavojingas žaidimas - Barbara Dunlop - Страница 3

Nuo cigarečių dūmų troškus oras pažadino nemalonius prisiminimus. Keitė Danhern stovėjo savo mamos buto tarpduryje trečiame aukšte. Mama vis dar gyveno centrinės Los Andželo dalies pietuose.

– Mieloji! – sušuko Keitės mama Kloja ir apglėbė ją liesomis rankomis.

Trumpi Klojos plaukai buvo pašiaušti, o ant marškinėlių be rankovių spindėjo spalvingų žvynelių raštas. Vendi Dark Mist kvepalai gaubė ją kaip aromatingas debesis. Keitė vėl pasijuto vaiku ir žemė, regis, slydo iš po kojų.

– Nemaniau, kad atvažiuosi, – išdainavo Kloja, sūpuodama Keitę glėbyje.

– Kitaip ir negalėjo būti, – tarė Keitė ir išsitiesusi kaip styga laukė, kol mama ją paleis.

– Mes visi sukrėsti, – šniurkštelėjo Kloja ir paleido Keitę iš glėbio. Ši vėl galėjo kvėpuoti.

– Negaliu patikėti, kad jos nebėra, – Keitės galvoje šmėkštelėjo Frensės, jos sesers, veidas.

Prisiminė, kaip Frensė, dar būdama paauglė, kirto ledus su spalvotais pabarstukais ir plačiai šypsojosi. Tokie prisiminimai buvo malonūs. Tik po jų neišvengiamai iškilo tie, kuriuose Frensė šaukė ant Klojos, išrėkė, kad jos nekenčia, o tada išlėkė iš jų buto kaip kulka paskui save užtrenkdama duris.

Keitė dėl to nekaltino Frensės. Kloja niekada nebuvo ideali motina.

Mylėjo dukras, kai norėdavo, ir nekreipė į jas dėmesio, kai noras išnykdavo. Būdama blogos nuotaikos, o tai būdavo beveik visada, be perstojo jas kritikuodavo. Skųsdavosi, kad dukros jai tik našta, dėl jų susigadino figūrą ir turėjo vis kentėti jų zyzimą, nors mieliau būtų leidusi laiką su kokiu patraukliu vyriškiu. Kloja buvo tikra, kad vienintelis dalykas, trukdantis jai susirasti žavingą ir turtingą princą ant balto žirgo, yra kaip inkaras ją laikančios Keitė ir Frensė.

Keitė pasekė Frensės pavyzdžiu ir vos tik baigusi mokyklą kartu su geriausia drauge Nadija Ivanova išvyko į Sietlą. Draugės palaikė viena kitą, kol studijavo pedagogiką koledže. Keitė niekada nesidairė į praeitį. Bent iki dabar, kai jai pranešė, kad Frensė žuvo automobilio avarijoje.

– Žinai, ji išgerdavo, – uždariusi duris tarstelėjo Kloja ir aukštakulniais batais nužingsniavo nutrintu kilimu.

– Skaičiau straipsnį laikraštyje, – Keitė neketino teisinti Frensės, tačiau susierzino dėl kritiško motinos tono.

Nuo nedidelio apsilupinėjusio stalo Kloja pasiėmė taurę apelsinų sulčių.

– Taip elgtis labai kvaila.

Net jei geriant taurėje nebūtų skimbtelėję ledukai, Keitė būtų lengvai atspėjusi, kad sultys atskiestos degtine.

Galbūt turėjome puikų pavyzdį? – sarkastiškai pagalvojo Keitė.

– Kur rinksimės atsisveikinti su Frense? – nurijusi šiuos žodžius paklausė ji.

Kloja abejingai mostelėjo ranka.

– Ji to nenorėjo.

– Juk nereikia nieko prašmatnaus, – tarė Keitė.

Jos tikrai nebuvo artimos, bet, be jų, Frensė daugiau nieko neturėjo. Sesuo verta bent atsisveikinimo.

– Kūnas jau kremuotas.

– Ką? Kada? – Keitei pasidarė silpna. Mintis, kad sesers nebėra, staiga tapo skaudžia realybe. Daugiau nebepamatys Frensės. Prisiminimai vienas po kitos plūdo į jos mintis. Kaip aštuonmetė Frensė, sėdėdama su Keite ant čiužinio, atstojusio ir lovą, skaito jai pasaką apie linksmąjį varliuką. Kaip kartą jiedvi kepė sausainius su žemės riešutų sviestu ir vos nepadegė virtuvės. Kaip abi drybso ant grindų priešais televizorių ir žiūri jų amžiui visai netinkantį kriminalinį detektyvą, o girta Kloja parpia ant sofos.

Keitė žengtelėjo prie tos pačios senos vyšniniu brokatu aptrauktos sofos ir klestelėjo ant sukriošusio baldo.

– Kodėl taip padarei? – prisivertė paklausti motinos.

– Tai padariau ne aš, – atsakė Kloja.

– Ligoninės administracija pati nusprendė ją kremuoti?

Ar Kloja pasakė skurdžiai gyvenanti? Ar taip elgiamasi su visų mirusių pacientų, negalinčių susimokėti už laidotuves, kūnais? Kloja galėjo susisiekti su Keite. Ji neturėjo daug pinigų, tačiau sesers laidotuvėms tikrai būtų sukrapščiusi.

– Kventinas nutarė, kad kremuoti bus geriausia. Sakė, kad toks buvo jos noras. Jis turi daug pinigų ir tikrai jų negailėtų ceremonijai, todėl tikiu, kad sakė tiesą, – Kloja gerokai gurkštelėjo iš taurės.

– Kventinas? – pasitikslino Keitė.

– Frensės vaikinas, Anabelės tėvas.

– Kokios Anabelės?

Kloja nustebusi pažvelgė į Keitę.

– Frensės dukros.

Keitė pasidžiaugė, kad sėdi.

– Frensė… – žodžiai strigo gerklėje. Ji kostelėjo. – Frensė turėjo dukrelę?

– Tu nežinojai?

– Iš kur galėjau žinoti? – nei su seserimi, nei su motina nebendravo beveik septynerius metus. – Ar mažylei viskas gerai? Kur ji? – Keitė apsidairė po butą. Pamanė, kad galbūt jos dukterėčia snaudžia miegamajame.

Akivaizdu, kad Kloja suprato, ką pamanė Keitė, ir sunerimusi žengtelėjo atgal.

– Jos čia nėra. Ji ten, kur ir turi būti. Su savo tėvu Kventinu Ro.

§§§

Jau beveik mėnesį Brodis Kalderis apsimetinėjo, kad jį linksmina šiurkštūs, moteris žeminantys Kventino Ro juokeliai. Naujausia šio stuobrio auka buvo maudymosi kostiumėlių modelis Vera Redmond, šią akimirką tarp gausiai prie baseino Holivudo kalvose stūksančiame dvare susirinkusių Kventino svečių gurkšnojanti rausvą martinį. Jos kūną aptempęs juodo audinio gabalėlis, regis, vadinosi suknele.

– Mielai sužaisčiau partiją šitais kamuoliukais, – gašliai sukikeno Kventinas.

– Rekomenduoju, – murmtelėjo Reksas Markelis, o Kventinas nusikvatojo.

Brodis taip pat vyptelėjo, bet šį šeštadienio vakarą būtų mieliau leidęs bet kur kitur, tik ne čia. Tačiau šeima juo pasitikėjo ir dėl to gali prarasti visą turtą. Brodis netinkamai įvertino padėtį ir dabar pats turi viską ištaisyti. Jis stovėjo šalia pintuose krėsluose sėdinčių Kventino ir Rekso. Jie buvo įsitaisę antrame kelių lygių terasos aukšte ir stebėjo, kas vyksta prie baseino. Iš didžiulės atviros namo erdvės, kurios slankiosios stiklinės sienos buvo iki galo atstumtos, į lauką sklido šviesa ir svečiai kaip skruzdės judėjo tai šen, tai ten. Kventinui patiko vakarėliai, o milžiniškas pelnas, kurį gaudavo iš savo azartinių lošimų įmonės Beast Blue Designs, leido jam juos rengti, kada tik užsigeisdavo.

– Kaip tau pelėdžiuko tatuiruotė? – Brodis, užsidėjęs savimi perdėtai pasitikinčio roko žvaigždžių koncertų organizatoriaus kaukę, paklausė Rekso.

Reksas nustebo ir Brodis spėjo, kad jis nė per mylią nebuvo priartėjęs prie stangraus tituluotos gražuolės užpakaliuko.

Brodis pastebėjo tatuiruotę praėjusio trečiadienio rytą. Vera mėgo maudymosi kostiumėlius su kelnaitėmis su virvele ir ankstyvus pasiplaukiojimus, o Brodis vienintelis tą rytą pusryčių atėjo laiku. Tarp jų tikrai nieko neįvyko, tačiau jis neketino gadinti savo įvaizdžio aiškindamas aplinkybes.

Kventinas kilstelėjo taurę į jo pusę.

– Dešimt balų, Brodi.

– Stengiuosi, – murmtelėjo Brodis.

– Prisėsk, – pakvietė Kventinas.

Reksas suraukė kaktą, Brodis atsisėdo į laisvą krėslą. Aplink juos pulsavo tranki muzika. Keli svečiai mirko baseine, o kiti būriavosi prie baro ir desertų stalo.

– Oho, sveika, gražuole, – gašliai išspaudė Reksas ir Brodis pažvelgė, kas patraukė jo kaimyno dėmesį.

Prie baseino pasirodė nauja moteris. Ilgas įdegusias kojas puošė tviskantys aukštakulniai, ryški rožinė suknelė kaip pirštinė aptempė dailų kūną. Trumpi šviesūs plaukai, kontrastuojantys su violetine spalva dažytais galiukais, gaubė gražų veidelį, tankios blakstienos paryškino dideles žydras akis. Vaizdą papildė auksu tviskantys auskarai ir stambios apyrankės. O kai jos ryškiai raudonai dažytas lūpas nušvietė šypsena, Brodis pasijuto kaip trinktelėtas per galvą.

– Kas ji tokia? – paklausė pamiršęs, kad turi vaidinti šaltą ir kietą.

– Keitė Danhern, – atsakė Kventinas.

– Frensės sesuo? – akivaizdžiai nustebęs pasitikslino Reksas.

– Atrodo, kad jaunesnioji sesutė, – smalsiai vertindamas moterį mąsliai nutęsė Kventinas.

– Kas tokia Frensė? – mintyse Brodis perkratė sąrašą moterų, matytų nuo pažinties su Kventinu dienos. Neprisiminė girdėjęs apie kokią nors Frensę.

– Mano mažylės mama, – tarė Kventinas.

Ši naujiena Brodį nustebino.

– Turi vaiką?

– Jos vardas Anabelė.

Kventinas turi dukrą. Brodis nesuprato, kaip renkant informaciją šis faktas prasprūdo.

– Kokio ji amžiaus? – paklausė siekdamas sužinoti daugiau. Kventinas jam neatrodė panašus į žmogų, galintį būti tėvu.

Kventinas klausiamai dirstelėjo į Reksą, tarsi pats nežinotų dukters amžiaus.

– Apie šešis mėnesius, – pasufleravo Reksas.

– Nežinojau, kad turi dukrą, – tarstelėjo Brodis.

– Iš kur tau žinoti? – pašaipiai, akivaizdžiai pabrėždamas, kad šiame rate Brodis dar naujokas, o jis pažįsta Kventiną nuo mokyklos laikų, murmtelėjo Reksas.

– Praėjusią savaitę ji mirė, – ramiai pasakė Kventinas.

Brodžiui suko pilvą.

– Tavo dukrelė mirė?

– Frensė mirė, – patikslino Reksas.

Brodžiui palengvėjo, tačiau tai ilgai netruko. Juk ta moteris, jo vaiko motina, Frensė, mirė, o Kventino šis faktas, akivaizdu, nė kiek nejaudino. Bet ko stebėtis?  Kiek sužinojo, Kventinas Ro buvo ne tik ekstravagantiškas švaistūnas, bet ir šaltakraujis, savanaudis žmogus.

Brodžio žvilgsnis nejučia vėl nukrypo prie įspūdingosios Keitės. Jį šiek tiek stebino toks ryškus įvaizdis. Juk tik aną savaitę mirė jos sesuo, ar ne? O ji atvyko į vakarėlį apsirengusi tokiais drabužiais?

Ir kur ritasi pasaulis.

– Priimk užuojautą, – Brodis tarė Kventinui.

Kventinas gūžtelėjo pečiais.

– Na, galima sakyti, kad su ja būdavo smagu. Bet jei nebūčiau užtaisęs jai vaiko, tai nebūtų ilgai tęsęsi.

Brodis jau manė, kad jo nuomonė apie Kventiną nebegali suprastėti. Pasirodo, gali.

– Ar ji čia gyveno? – Neatrodė tikėtina, kad Frensė būtų dalyvavusi intelektinės nuosavybės vagystėje, kurią įvykdė Beast Blue Designs, tačiau visa informacija buvo svarbi ir Brodis ketino susirinkti visus įmanomus jos trupinius.

– Leidau jai gyventi svečių namelyje. Taip buvo paprasčiau. Galėdavau aplankyti vaiką, kai turėdavau laiko.

Tarp išgertuvių ir vakarėlių? – mintyse sarkastiškai paklausė Brodis. Asmeninis Kventino gyvenimas jam nerūpėjo.

– O kas per paukštytė ta sesuo? – rydamas ją akimis nuo violetinių plaukų galiukų iki tviskančių sandalų paklausė Reksas.

Brodis taip pat negalėjo atitraukti akių nuo atvykėlės. Nesididžiavo savimi, bet buvo tarsi apkerėtas. Net ir su tais akį rėžiančiais drabužiais ji buvo neįtikėtinai graži.

– Nežinau, – atsakė Kventinas. – Ir man nerūpi.

– Ji nukrito kaip iš giedro dangaus? – pasidomėjo Reksas.

– Panašu, kad atvyko iš Sietlo.

– Ar buvai ją sutikęs anksčiau? – Nors ta Keitė neturėjo nieko bendro su Brodžio bandymu iššniukštinėti, kuo verčiasi Kventino lošimų technologijų įmonė, jam vis tiek buvo smalsu.

– Nė nežinojau, kad ji egzistuoja, – tarstelėjo Kventinas.

– Tai šiandien susitikai ją pirmą kartą? – įtariai paklausė Reksas.

– Nori, kad paprašyčiau jos tapatybės dokumento?

– Tai, kad ji Frensės sesuo, nesuteikia jai jokių teisių, – burbtelėjo Reksas. – Negali dalyti pinigų kiekvienam sutiktam.

– Taip daug lengviau nei su jais aiškintis.

– Tai kvaila.

– Ir tam reikia mažiausiai pastangų. Be to, pinigų mašina ir toliau sėkmingai rieda.

Brodis sukando dantis. Tada vienu mauku išgėrė vieno salyklo škotišką viskį Shet Select. Skonis priminė jam namus Škotijos aukštumose, tėvus, brolį ir tai, kodėl yra čia. Kventino pinigų mašina ir toliau sėkmingai veikia tik todėl, kad jis pavogė Kalderių šeimos išrastą technologiją.

Brodžio tikslas buvo įrodyti, kad Kventinas apvogė jo šeimą. Buvo ryžtingai nusiteikęs nuridenti tą pinigų mašiną nuo artimiausios uolos.

– Turi kur geriau leisti pinigus nei skirti juos tokioms pinigų medžiotojoms, – neatlyžo Reksas.

– Tikrai? Pasakyk nors vieną, – Kventino žvilgsnis vėl nukrypo į tituluotą gražuolę Verą. – Laikas man užmesti akį į tą pelėdžiuką.

Brodis stengėsi išlaikyti įvaizdį. Jis pritardamas gašliai nusiviepė Kventinui.

– Pakedenk jai plunksnas.

Medžiotojo instinkto užvaldytas Kventinas nusišypsojo, išgėrė iki dugno martinį ir pakilo iš krėslo.

Vos spėjus žengti kelis žingsnius jam kelią užtvėrė Keitė Danhern.

– Sveikas, Kventinai, – pasisveikino ji.

Kalbėjo aiškiai ir mandagiai. Brodis tikėjosi kai ko kito. Atrodė, kad ji jaudinasi. Įdomu, kodėl? Ar čia ir dabar prašys pinigų?

– Sveika, Keite, – ramiai pasisveikino Kventinas. – Malonu tave matyti.

– Ačiū, kad pakvietei.

– Na, tai tik vakarėlis, – jis ranka atsainiai mostelėjo į svečius terasoje.

– Pamaniau, gal galėtume kur nors ramiai pasikalbėti?

Kventino žvilgsnis nejučia nukrypo į seksualiąją Verą.

– Na, tai priklauso nuo…

Keitei laukiant, kol jis užbaigs sakinį, Vera pažvelgė į jo pusę ir draugiškai nusišypsojo.

– Galbūt rytoj, – baigė jis.

Keitė bandė nuslėpti nusivylimą, tačiau jis buvo akivaizdus.

– Na, ką, gerai.

– Pasimatysime vėliau, – tarstelėjo Kventinas ir paliko ją vieną.

Reksas ėmė rangytis iš krėslo, tačiau Brodis buvo greitesnis. Nežinojo, ką išloš pasikalbėjęs su moters, kuri neturėjo nieko bendro su Beast Blue Designs, seserimi, tačiau nenorėjo, kad Reksas imtų ją kabinti. Nežinojo, kodėl taip jautėsi. Bet tai buvo nesvarbu.

Brodis žengtelėjo prie jos.

– Brodis Heringtonas, – prisistatė pavarde, laikinai pasiskolinta iš senelės.

Keitė akimirką, regis, jo nepastebėjo. O tada įdėmiai pažvelgė. Brodį nustebino protingas jos žvilgsnis.

– Keitė Danhern, – galiausiai prabilo ji.

– Ar galiu pasiūlyti ko nors išgerti?

Atrodė, kad jai sunkiai sekėsi sutelkti dėmesį. Keitė vertinamai pažvelgė į Brodį. Staiga jos veide pražydo plati šypsena. Vertinamą žvilgsnį akimirksniu pakeitė perdėtas entuziazmas ir draugiškumas.

– Mielai ko nors išgerčiau, – išbėrė ji. – Gal šampano?

Toks staigus pokytis Brodį nustebino. Ar pastebėjusi, kad vyras dėvi žinomo dizainerio siūtus džinsus, segi brangų laikrodį ir avi tikrai nepigius batus, nutarė jį pakabinti? Kad ir kas tai būtų, dabar Keitės elgesys visiškai atitiko jos išorinį įvaizdį – spalvas ir blizgučius.

Brodis pasiūlė jai ranką.

– Keliaukime prie baro.

Keitė užsikabino už parankės, jos ryškiai rožiniai nagai net suspindo ant įdegusios jo odos.

Brodis negalėjo atitraukti akių nuo jausmingo vaizdo. Geismas pervėrė jį kaip strėlė. Nuramino save, kad tai normali reakcija, kurią sukėlė įspūdinga moteris, apsirengusi taip, kad tas grožis būtų matomas plika akimi. Turbūt nusivylė nepatraukusi Kventino dėmesio, tačiau visi kiti vyrai šiame vakarėlyje varvino dėl jos seilę. Jei ketino pasipinigauti, laisvų pinigingų vyrų čia buvo apstu.

– Tu Kventino draugas? – draugiškai klausinėjo ji.

– Pažįstamas, – patikslino Brodis. Neketino girtis esąs tas, kas nebuvo.

– Kartu dirbate vaizdo žaidimų versle?

– Dirbu pramogų industrijoje. Esu koncertų organizatorius iš Europos.

– Škotijos? – spėjo ji.

Brodis nenorėjo per daug pasakoti, tačiau akcentas jį išdavė. Beliko tikėtis, kad išgalvota profesija ir netikra pavardė neleis Kventinui susieti Brodžio su jo tėvu ar, daug svarbiau, su tuo, kad jų šeima yra Kventino konkurentės korporacijos Shetland Tech savininkė.

– Atspėjai, – neslėpė jis.

– Spėju, kad rengi ne klasikinės muzikos koncertus, – kalbėdama Keitė žvelgė į vis labiau šėlstančius vakarėlio svečius.

Brodis buvo tikras, kad netrukus kas nors susimuš ar susistumdę įkris į baseiną. Taip būdavo visada. Nuolat budinti valymo darbuotojų komanda akimirksniu pašalindavo vėlyvų vakarėlių paliktus pėdsakus.

– Mano specializacija – roko muzikantai, – atsakė Brodis.

– Ar dirbi su kuo nors žinomu?

– Deja, negaliu atskleisti, tai konfidenciali informacija.

Visada taip atsakydavo, jei kas nors norėdavo sužinoti daugiau. Laimė, niekam nekilo mintis pašniukštinėti giliau. Brodis turėjo pinigų, kad susikurtų patikimą įvaizdį, o visa kita daugiau niekam nerūpėjo. Jis spėjo, kad visi Kventino aplinkos žmonės bent šiek tiek melavo apie savo darbus ar profesijas.

– Ar į Los Andželą atvykai dėl kokio nors koncerto? – pasidomėjo Keitė.

– Atostogauju.

– Vaikštai po pramogų parkus ir plaukioji banglente?

– Kažkas panašaus. O ką veiki tu?

Keitės veidu perbėgo tamsus šešėlis.

– Turbūt jau girdėjai, kad žuvo mano sesuo.

– Taip, girdėjau, – Brodžiui staiga kilo mintis, kad susidarė apie ją klaidingą įspūdį. Šią akimirką jos liūdesys atrodė tikras. – Užjaučiu dėl to.

Keitė, regis, nusipurtė liūdesį.

– Mes nebendravome. Nemačiau jos septynerius metus.

Prie baro Brodis užsakė jiems gėrimo: šampano jai ir dar vieną taurę Shet Select sau.

– Susipykusios? – pasidomėjo Brodis, kažkodėl norėdamas sužinoti daugiau.

– Mūsų tikslai gyvenime skyrėsi, – Keitė paėmė šampano taurę.

– Ką nori pasakyti?

Ji, regis, akimirką dvejojo, ar derėtų tęsti.

– Dabar sunku paaiškinti, – tarė ji ir vėl plačiai nusišypsojo. Veidas vėl nušvito nerūpestingumu. – Keista, kad sesuo prasidėjo su Kventinu. – Buvo akivaizdu, kad Keitė kažką šniukštinėja.

– Keista, – sutiko Brodis. Jo galvoje sukosi mintys, kad Kventinas greičiausiai neklydo. Keitė turbūt nori gauti naudos iš sesers santykių su nepaprastai turtingu vyru.

– Kventinas minėjo, kad atvykai iš Sietlo, – užsiminė Brodis.

– Taip, gyvenu ten.

– Iš pirmo žvilgsnio nebūčiau atspėjęs.

– Kodėl ne? – kilstelėjo antakius Keitė.

– Na, miestas, palyginti su tavimi, atrodo nuobodokas, – sumurmėjo koncertų organizatoriaus amplua pasinaudojęs Brodis.

– O, Sietlas gali tave nustebinti, – paslaptingai nusišypsojusi Keitė susidaužė su juo taurėmis ir pasuko tolyn nuo baro.

Brodis galėjo užbaigti pokalbį čia ir dabar. Tai būtų buvęs protingas ėjimas. Keitė tik trukdytų susikaupti, o jam to dabar mažiausiai reikia. Čia atėjo tam, kad prisiplaktų prie Kventino ir Beast Blue Designs komandos, sužinotų, kas ką veikia, ir išpeštų slaptos informacijos, kad galėtų įrodyti, kad jie įvykdė intelektinės Shetland Tech nuosavybės vagystę.

Jo pokalbiai su Skotland Jardu ir Los Andželo policijos departamentu nedavė rezultatų. Abi institucijos daugiausia dėmesio skyrė su žmogžudystėmis, žmonių grobimu ir narkotinių medžiagų platinimu susijusiems nusikaltimams ir beveik neturėjo laiko įmonių duomenų vagystėms. Brodis neieškojo kaltų. Kas nors visada būna svarbiau.

Buvo sugalvojęs samdyti privatų detektyvą. Tačiau žmogus, kurį jie infiltravo į Beast Blue Designs, buvo pričiuptas šniukštinėjant. Bendrovė buvo tikra saugumo ir slaptumo tvirtovė. Nieko taip ir nepavyko išsiaiškinti.

Nebegalėdamas daugiau gaišti laiko Brodis ėmėsi šito reikalo pats. Jis stengėsi įgyti Kventino pasitikėjimą ir taip sužinoti daugiau apie bendrovės reikalus.

Mintyse jis liepė kojoms sukti į kitą pusę, tačiau jos pačios nužingsniavo paskui Keitę.

– Ką veiki Sietle? – paklausė jis.

– Šį bei tą, – numykė Keitė.

Toks atsakymas greičiausiai reiškė, kad ji niekur nedirba arba galbūt gėdijasi savo profesijos. Gal pati buvo nusikaltėlė ar aferistė. Arba bandė pasinaudoti situacija savo naudai.

Šiaip ar taip, ši moteris buvo karšta kaip ugnis. Jis turėtų nešti muilą tolyn nuo jos ir sutelkti dėmesį į savo reikalus. Tik, užuot taip padaręs, pasislinko arčiau, įdėmiai pažvelgė į žydras akis ir keldamas taurę pasiūlė tostą:

– Tai išgerkime už šį bei tą.