Читать книгу Įsimylėti bosą - Barbara Dunlop - Страница 1

Kalisa Smit nusimovė purvinas sodo pirštines ir ėmė trauktis atbula nuo Niubergų namo, šypsodamasi su pasitenkinimu ir pasididžiavimu. Užtruko visą mėnesį, bet naujoji veja tviskėjo kaip smaragdai po rugpjūčio saule. Už iškarpytų jos kraštų, gėlynuose, iškastuose šalia dviaukščio kolonijinio stiliaus namo sienų, buvo supilta šviežia juoda žemė. Viename erdvaus kiemo krašte buvo pasodinti visžaliai augalai ir nykštukiniai klevai, teikiantys šešėlį ir privatumą.

– Dekoratyvinės paprikos atrodo labai gražiai, – tarė Megana, ateidama keliuku nuo darbinio jų pikapo.

– Tai gudrybė, – paaiškino Kalisa.

Megana giliai įkvėpė.

– Tikiuosi, jiems ta gudrybė patiks.

– Geriau tegul patinka.

Niubergai ne patys mieliausi klientai pasaulyje, bet merginų darbas galiausiai buvo baigtas.

– Ar bent užsidirbome pinigų? – paklausė Megana.

– Tikiuosi, kad taip. Daug išleidome durpėms, bet nesamdėme darbininkų.

– Todėl didžiąją dalį darbo padarėme pačios.

– Gerai, kad mūsų algos nedidelės.

Megana nusišypsojo.

– Atrodo nuostabiai.

Kalisa pajudino skaudančius pečius. Jos blauzdos buvo įsitempusios, o raumenis skaudėjo nuo daugybės fizinio darbo dienų. Šviesioji darbo pusė buvo ta, kad nereikėjo lankytis sporto salėje ir ji turėjo galimybę dailiai įdegti.

– Padarysiu keletą nuotraukų mūsų interneto svetainei, – nusprendė ji.

Kalisa ir Megana įkūrė Mozaikinį peizažą mažiau nei prieš metus, vos baigusios studijas ir gavusios kraštovaizdžio projektavimo diplomus.

– Šią popietę sulaukėme dar trijų darbo pasiūlymų, – tarė Megana.

– Gal, prieš imdamosios naujo projekto, galime paskubomis pavakarieniauti?

Megana sukikeno.

– Kai tiek darbų, dar sugebi galvoti apie maistą?

– Vadink mane sumania asmenybe.

– Suvalgyčiau mėsainį.

– Beni, atvažiuojame!

Benio mėsainiai buvo nedidelis madingas restoranas, įsikūręs alėjoje šalia merginų atidarytos kraštovaizdžio kūrimo reikmenų parduotuvės, vakarinėje Čikagos dalyje. Seną ir erdvų sandėlį draugės išsinuomojo dėl dydžio ir palankios kainos. Estetika nelabai atitiko jų skonį, bet jos nudažė ir pašviesino viršuje įrengtą butą, pastatė ten dvi viengules lovas ir šiek tiek senų baldų.

Kalisa pasiėmė fotoaparatą nuo priekinės praktiško mėlyno darbinio pikapo sėdynės ir, vaikščiodama po kiemą, ėmė fotografuoti.

Tuo metu Megana surinko likusius įrankius ir sudėjo į dėžę. Tada atsisėdo ant bagažinės dangčio ir ėmė skaityti naujienas planšetėje.

– Ar interneto svetainėje yra naujų pasiūlymų? – paklausė Kalisa, fotografuodama plokštėmis klotą takelį, apsuptą baltų ir rožinių bijūnų. Fone matėsi namo veranda ir dvigubos pagrindinės durys, o saulė nuostabiai apšvietė gėles.

– Yra labai daug žmonių, ieškančių sodo priežiūros paslaugų.

Megana ir Kalisa buvo kalbėjusios apie tai, kad prie savo verslo vizijos galėtų pridėti ir sodo priežiūros paslaugas. Jos nenorėjo į tai susikoncentruoti, bet, jei pasamdytų profesionalią darbuotojų komandą, galėtų uždirbti papildomų pinigų. Klientų skaičius pamažu augo, bet pelnas nebuvo didelis.

Kalisa darė paskutinius kadrus.

– Ką apie tai manai? – paklausė, eidama prie pikapo.

– Ar ką nors nuo manęs slepi? – Megana spoksojo į planšetės ekraną. Kalisa sustojo šalia.

– Apie ką?

Megana atsuko jai planšetę. Kalisa suėmė ją ir įsižiūrėjo.

Ji prisimerkė nuo ryškios saulės šviesos ir pamatė jaunųjų nuotrauką. Patrauklus vyras vilkėjo smokingą, o nuostabią nuotakos suknelę pabrėžė įspūdingai spalvinga rožių, tulpių ir levandų puokštė.

– Matai? – paklausė Megana.

– Ferdinando rožes? – Gėlės buvo nuostabios. Kalisa niekada nebuvo mačiusi tokio purpurinio atspalvio.

– Nuotaką!

– O kas dėl… – Ir tada Kalisa pamatė. Apstulbusi atitraukė ranką.

– Tai tu.

– Ne aš. – Kalisa žiūrėjo į pribloškiamai pažįstamą moters veidą. Bet juk tai negalėjo būti ji. – Nuotrauka padirbta? – paklausė.

– Ir aš taip pamaniau, – atsakė Megana. – Bet jų yra daug daugiau. – Ji pasislinko, kad abi matytų ekraną, ir ėmė rodyti kitas nuotraukas.

– Kas per velnias? – Kalisa perėmė planšetę. – Ar tai pokštas? – Ji atsisuko į draugę. – Tu tai padarei?

Megana atsistojo, kad geriau matytų.

– Radau jas prieš porą minučių.

Kalisa sustojo prie nuotraukos, kur jaunieji pjaustė vestuvinį tortą.

– Įspūdingas, – įvertino Megana. – Septynių aukštų.

– Akivaizdu, kad kitame gyvenime turiu daug pinigų. – Kalisa įdėmiai apžiūrinėjo kiekvieną nuotakos pozą ir veido išraišką. – Gaila, kad negaliu duoti mums paskolos.

Kalisa mėgino suvokti, iš kur galėjo būti paimtas jos veido atvaizdas, spėdama, kad tai buvo kažkoks internetinis žaidimas.

– Artėja mano gimtadienis, – balsu mąstė ji, mėgindama sugalvoti, kas kitas, išskyrus Meganą, būtų paaukojęs tiek laiko, kad sukurtų jai tokią netikėtą dovaną.

– Dailus jaunikis, – tarė Megana.

Kalisa dar kartą pažiūrėjo į vyrą.

– Gana patrauklus.

– Čia parašyta, kad jis – Šeinas Kolbornas.

– Kodėl man šis vardas atrodo girdėtas?

– Kolborno aviacija, – perskaitė Megana, prisiminusi garsią, Čikagoje įsikūrusią įmonę.

– Vadinasi, tai padarė kažkas iš Čikagos.

– Bet tas vaikinas tikras. Jis yra Kolborno aviacijos savininkas.

– Oho, – susirūpino Kalisa. – Jam tai nepasirodys juokinga. Ar kiti gali matyti šį puslapį?

– Radau nuotraukas vakarinių naujienų svetainėje.

Kalisa dar labiau sutriko.

– Bet tai vieša svetainė…

Megana linktelėjo.

– Kodėl? Kaip? Turime priversti išimti tas nuotraukas.

– Manau, kad tai teisėta.

– Tai absurdiška.

– Atrodo, kad turi antrininkę.

– Nuotraukos netikros, – Kalisa apžiūrinėjo nuotakos veidą. – Neįmanoma, kad kas nors būtų toks panašus į mane.

Tai buvo pokštas. Tikriausiai buvo tokių jos nuotraukų, kurias kažkas pasisavino be jos žinios.

– Gal dalyvavai klonavimo eksperimente?

– Abejoju, kad žmonės buvo klonuojami, kai gimiau.

– Tikiuosi, kad tai nedaroma ir dabar, – vylėsi Megana. – Žinai, yra dar viena galimybė.

Kalisa laukė. Megana ir toliau tylėjo. Kalisa pakėlė akis.

– Kokia?

– Kad turi identišką dvynę, – pasakė draugė.

Kalisa papurtė galvą.

– Buvai įvaikinta.

– Buvau beveik metų, kai mane įvaikino. Mama būtų žinojusi apie seserį dvynę. Ji būtų man pasakiusi.

Džilda Smit nebuvo labai smulkmeniška moteris. Ji mėgo cheresą ir prisiminimai apie ją nebuvo patys geriausi. Bet ji nebūtų galėjusi pamiršti, kad jos įvaikinta mergaitė turėjo dvynę.

Megana pabrėžtinai pažiūrėjo į ekraną.

– Gal jus išskyrė?

– Kas galėjo tai padaryti? Ir kodėl būtų laikęs tai paslaptyje?

– Čia parašyta, kad ji – Darsė Rivers. Dabar – Darsė Kolborn.

– Mano tikrasis vardas buvo Forpė.

– O pavardė – Smit. Tie, kas įvaikino Darsę, pakeitė ir jos vardą.

– Negali būti, – paprieštaravo Kalisa, nenorėdama pripažinti Meganos spėjimo logiškumo. – Tiesiog negali.

Megana gūžtelėjo pečiais, nebeturėdama ko pridurti.

Apžiūrinėjant moters nuotraukose veido bruožus, Kalisai spaudė krūtinę ir ėmė keistai mausti galūnes. Ji stengėsi suvokti naujieną.

Panašumas buvo per didelis, kad būtų atsitiktinis. Jei tai nebuvo sudėtingas nuotraukų padirbimo pokštas, buvo reali galimybė, kad ji turėjo slaptą dvynę.

– Turėtum jai paskambinti, – nusprendė Megana. – Gal ji gali suteikti mums paskolą.

– Netikiu, kad tai pasakei, – pasibaisėjo Kalisa.

– Ji ką tik ištekėjo už milijardieriaus.

– Na ir kas? – Kalisai visiškai nerūpėjo Kolbornų pinigai.

– Vos tave pamačiusi…

– Ji nepamatys manęs.

– Kodėl?

– Nes nebūsiu kaip tie žmonės.

– Tikrai? Kokie žmonės?

– Seniai prarasti giminaičiai, pasirodantys kaip tik tada, kai žmogus praturtėja.

– Neprivalai prašyti jos pinigų.

Kalisa neketino apsikvailinti.

– Nesvarbu, prašysiu ar ne. Jie pamanys, kad visus tuos metus laukiau, bet kaip tik dabar nusprendžiau pasirodyti.

– Greičiausiai ji pati tai pasiūlytų.

– Liaukis.

– Mes jai grąžinsime.

– Matai? – tarė Kalisa. – Net tu galvoji, kad siekiu pinigų. O pažįsti mane geriau nei kas nors kitas.

– Jai tikrai netrūktų kelių tūkstančių. Laikinai!

Kalisa išjungė naujienų svetainę ir atidavė draugei planšetę.

– Ne, ne ir dar kartą ne.

– Negali to ignoruoti.

– Stebėk mane.

Railis Elisas buvo susijaudinęs ir išsigandęs. Jis neseniai išplėtė aviacijos fabriką, pasirašė svarbią pardavimų sutartį, už milžinišką paskolą nusipirko komercinį pastatą ir jo kreditas pasiekė maksimalią ribą. Eliso oro bendrovė žengė į visiškai naują egzistencijos etapą.

– Tuojau pakelsiu jungiklį, – tarė jis Veidui Kormakui Sietle, su kuriuo kalbėjosi telefonu.

– Sveikinu, – tarė Veidas. Jam priklausė įmonė Zoom Tac, tiekianti didžiąją dalį dalių naujiesiems E-22 lėktuvams.

Railis pakėlė jungiklį ir patalpą apšvietė lempos. Įsijungė kompiuteriai ir visi techniniai įrenginiai. Šimtas darbuotojų linksmai pasveikino vieni kitus.

Iš tiesų jis neįjungė visko vienu jungikliu. Stotyse dirbantys prižiūrėtojai ir meistrai įjungtas šviesas priėmė kaip ženklą pradėti. Buvo rugpjūčio šešioliktoji, aštuonios valandos ryto, pirmoji darbo naujoje vietoje diena.

Railis visiems pamojavo ir pasveikino nuo pakylos trečiame aukšte.

– Laikrodis pradėjo tiksėti, – pasakė jis Veidui.

Jaudulys pamažu nurimo ir visų dėmesys nukrypo į užduotis.

– Dabar telieka panaikinti trukdžius tiekimo grandinėje, – tarė Veidas.

– Pagaliau atvyko pagal užsakymą pagamintos kniedės. Geros kokybės, iš lakštinio metalo. Ar gavai naujųjų dalių sertifikatus? – Railis tilteliu nuėjo į savo kabinetą, storos durys nepraleido triukšmo.

– Vaikinai tuo rūpinasi.

– Puiku, – jis susmuko kėdėje.

Naujas kabinetas buvo nedidelis ir praktiškas, su dideliais langais, atveriančiais gamyklos vaizdą. Gamybos ir pardavimo vadybininkų kabinetai buvo šalia, o įvairių skyrių prižiūrėtojai turėjo postus visoje gamyklos teritorijoje.

Iš įpročio po visų pastarųjų statybų Railis mūvėjo darbines kelnes su kišenėmis, vilkėjo sportinius marškinėlius ir avėjo plienu kaustytus batus. Jis norėjo nusileisti laiptais ir prisijungti prie darbininkų, bet suprato, kad turėjo likti prie vairalazdės.

Įmonėje trijose pamainose dirbo daugiau kaip šimtas penkiasdešimt darbuotojų. Jiems reikėjo vadovo, o ne kolegos. Jis turėjo susikaupti į strateginius įmonės tikslus.

– Sėkmės, – palinkėjo Veidas.

– Pakalbėsime po kelių dienų, – atsakė Railis ir baigė pokalbį.

Atsirėmęs kėdėje, jis susimąstė apie tėvą, Daltoną Kolborną. Šis vyras niekada nepripažino Railio teisėtu sūnumi, niekada neparėmė ir nepadrąsino. Nepaisant to, vyrų gyvenimai pakrypo panašiomis kryptimis.

Railiui buvo smalsu, ar tėvas jautėsi taip pat tuo metu, kai jo sukurta įmonė pamažu ėmė augti. Ar jis taip pat išgyveno jaudulį ir baimę? Daltonas įkūrė multimilijoninę aviacijos įmonę, tad turėjo pasinaudoti visomis gyvenime pasitaikiusiomis galimybėmis.

Visą jo turtą paveldėjo Šeinas Kolbornas. Jis buvo teisėtas paveldėtojas, auksinis vaikas.

– Nagi, Šeinai, – kreipėsi Railis tuščiame kabinete, gailėdamasis, kad neturi tekilos ar bent jau alaus, kad pakeltų tostą. – Pažiūrėkime, ar neteisėtas tavo brolis gali tapti lygiaverčiu konkurentu.

Supypsėjo telefonas – atėjo žinutė. Railis nuvijo mintis į šalį ir pažiūrėjo. Žinutė buvo nuo studijų draugo Eštono Vatsono. Ten buvo nuotrauka su užrašu: Netekau žado.

Netrukus atėjo antra žinutė: Susipažinau su nuotaka.

Railis smalsiai paspaudė nuotrauką. Joje buvo Šeinas, vilkintis smokingu, su dailia moterimi kaštoniniais plaukais, balta nėriniuota suknele. Ji buvo liekna, ryškiomis žaliomis akimis ir nepriekaištinga oda, ir neabejotinai gautų dešimtuką seksualumo skalėje. Nors, kalbant apie Šeiną, to buvo galima tikėtis.

Kabineto durys atsivėrė ir įžengė Eštonas.

– Ji tikras perliukas. Pavojinga, kaip visos.

– Neatrodo pavojinga, – nesusilaikęs paprieštaravo Railis. Moteris atrodė graži, stilinga ir labai laiminga. Tiesa, ką tik buvo ištekėjusi už milijardieriaus, o prabangios vestuvės, kaip buvo rašoma, kainavo kelis šimtus tūkstančių dolerių. Tai būtų pavertę net pačią pavojingiausią moterį laiminga.

– Jei jos nesupykdai, – tarė Eštonas.

– Iš kur ją pažįsti?

– Ji buvo Dženiferės kambario draugė.

– Dženiferė?

Eštonas perdėtai atsiduso ir atsisėdo ant vienintelės kėdės lankytojams.

– Susitikinėjome keturis mėnesius.

– Ar buvau ją sutikęs?

– Taip, bent kartą. Neabejoju, kad buvai. Šviesūs plaukai, žydros akys, puikios kojos.

– Apibūdinai visas merginas, su kuriomis susitikinėjai nuo studijų laikų.

– Ji buvo kitokia. Bet nesvarbu. Šeinui nepasiseks. Galėčiau lažintis.

– Geriau ji būtų atitekusi kam nors geresniam, – sumurmėjo Railis.

Eštonas nusišypsojo ir nusisuko į stiklinę sieną.

– Atrodo neblogai.

– Negaliu patikėti, kad galiausiai pradėjome veiklą.

– Žinojau, kad tau pavyks.

– Dar nepavyko. – Railis atsistojo ir pats pažiūrėjo į gamyklą. Įrenginiai veikė pilnu pajėgumu, žmonės dirbo, bet kol gaus pelno, laukė dar labai ilgas kelias. Railis tikėjosi, kad jam pavyks.

Eštonas atsistojo šalia.

– Pavyko. Net nepastebėsi, kaip turėsi daugiau klientų nei gali aptarnauti.

– Tikriausiai nepatikėsi, bet galvojau apie Daltoną.

– Rimtai?

– Galvojau, kad jis, tikriausiai, viską pradėjo taip pat. Su tokiomis pat baimėmis, viltimis ir rizika.

Eštonas ne iš karto atsakė. Galiausiai mąsliai prabilo.

– Žinai, tu labiau panašus į jį nei Šeinas.

– Tai nėra mano tikslas. – Railis nesižavėjo biologiniu savo tėvu, netgi nekentė jo.

– Šeinui viskas buvo patiekta ant sidabrinio padėklo. O tu turėjai savo jėgomis išsikovoti viską, ką turi.

– Turiu didžiulę skolą ir laviruoju ant bedugnės krašto.

– Dėl to tai dar labiau jaudina, – tarė Eštonas. – Kas nerizikuoja, negeria šampano.

– Ar todėl taip skraidai? Dėl adrenalino?

Eštonas buvo malūnsparnio pilotas, o laisvomis dienomis savanoriavo įvairiose paieškos ir gelbėjimo operacijose. Jis ryždavosi net patiems pavojingiausiems skrydžiams.

– Žinoma, – atsakė Eštonas, gūžtelėjęs pečiais. – Ir dar dėl to, kad tai patinka moterims.

– Tarsi kada nors turėjai rūpesčių su moterimis. – Kažkodėl Railis dar kartą pažiūrėjo į Šeino ir jo nuotakos nuotrauką.

– Jos vardas – Darsė Rivers, – tarė Eštonas.

Smaragdinėse moters akyse buvo kažkas hipnotizuojančio, sodrioje šypsenoje – kažkas paslaptingo. Staiga Railis įsivaizdavo blizgančius jos plaukus, išsidraikiusius ant baltos pagalvės. Jis pasimuistė ir paskubomis nuvijo tą vaizdą.

– Manai, jis padarė klaidą? – paklausė Eštono.

– Jis padarė milžinišką klaidą. Ta būtybė turi gnyples.

– Tikiuosi, kad ji jį išblaškys, – pasakė Railis.

Nuo šiol jiedu su Šeinu sieks tų pačių sutarčių aviacijos srityje. Tai, kad jis neseniai vedė dailią moterį, galėjo suteikti Railiui pranašumo.

Patrauklus, dailiai apsirengęs vyras jau antrą kartą sugavo Kalisos žvilgsnį pro restorano langą. Jis atvirai į ją žiūrėjo, kol ji karučiu vežė tris azalijas per apšviestą restorano sodą.

Buvo malonu galvoti, kad ji jam patiko. Vyras buvo labai patrauklus, tamsiomis akimis, tiesia nosimi ir kampuotu smakru, kuriančiu galios įspūdį. Ji mūvėjo purvu išteptais džinsais, vilkėjo žaliais išblukusiais marškinėliais ir avėjo nudėvėtais darbiniais batais. Plaukus buvo susirišusi į uodegą. Bent jau ryte. Dabar jie greičiausiai priminė žiurkės lizdą. O rytą užteptas blakstienų tušas, tikriausiai, buvo seniai nubyrėjęs.

Bet ne, tas vyras negalvojo, kaip gauti Kalisos telefono numerį. Sprendžiant iš didėjančio nepasitenkinimo, jį erzino nešvari ir netvarkinga jos išvaizda, kol jis norėjo pasimėgauti skaniu maistu. Ji toliau žingsniavo, susikaupusi į akmenukus, kliūvančius už karučio rato, kol galiausiai sustojo tarp dviejų magnolijų prie supiltos gėlių lysvės.

– Dviejų žingsnių tarpas man atrodo tinkamas, – nusprendė Megana ir išsitiesė, iškasusi tris duobutes.

Kalisa sukaupė dėmesį į lysvę, supiltą palei plieno tvorą.

– Jei visžaliai augalai bus tinkamai apkarpomi, šis sodas atrodys nuostabiai.

Vieną dieną, kai finansinė padėtis leis, Kalisa norėtų pavakarieniauti šioje vietoje. Jos žvilgsnis vėl nukrypo į langus, atskleidžiančius elegantišką vidinę restorano dalį.

Vyras vis dar žiūrėjo į ją ir ji paskubomis nusisuko. Tikriausiai jam tiesiog buvo smalsu, ką jos daro, nors tai turėjo būti akivaizdu. O galbūt jam tiesiog atsibodo jo kompanionė ir jis mėgino prasiblaškyti.

Ji paslapčia nukreipė žvilgsnį į priešingą jo stalo pusę ir nustebo, ten pamačiusi vyrą. Jis buvo rimtas ir kalbėjo gestikuliuodamas. Gal tai nuobodus verslo susitikimas, pamanė Kalisa. Abu vyrai vilkėjo kostiumus.

– Padarykime tai, – paragino Megana ir atrišo virvę nuo paketo, laikančio azalijos šaknis.

Kalisa paskubomis suėmė augalą iš kitos pusės, tada pakėlė jį ir įstatė į iškastą duobę.

Staiga ją nustebino vyriškas balsas.

– Ką čia veiki?

Megana pakėlė galvą, o Kalisa atsisuko.

Tai buvo vyras iš restorano ir jis atrodė supykęs. Pirmiausia ji pagalvojo, kad jos sutrukdė jam vakarieniauti. Bet jos visiškai netriukšmavo. Juk azalijų sodinimas negalėjo būti toks nemalonus reginys.

Kalisa išsitiesė ir atsisuko veidu į jį.

– Ar mane persekioji? – reikliai paklausė jis.

Tokio klausimo ji nesitikėjo.

– Ar aš ką?

– Stebėjai mane.

– Tik todėl, kad jūs stebėjote mane.

Vyras mostelėjo į karučio pusę.

– Ką tai reiškia?

– Tai – azalijos, – atsakė Megana Kalisai už nugaros.

– Sodiname azalijas, – paaiškino Kalisa ir, ištiesusi pečius, sukryžiavo rankas ant krūtinės.

Jis ironiškai prunkštelėjo.

– Priešais mano langą.

– Jums priklauso šis restoranas? – sarkastiškai paklausė ji. Jei jis priklausytų restorano valdžiai, žinotų, kad jos buvo pasamdytos savaitei.

– Turiu omenyje langą prie mano staliuko.

– Net neįsivaizduoju, kas esate, – pasakė Kalisa. – Be to, man tai visai nerūpi. Atleiskite, turime pabaigti darbą.

– Neįsivaizduoji, kas esu? – netikėdamas paklausė jis ir parodė nykščiu virš peties. – Galiu lažintis, kad net nenutuoki, jog vakarieniauju su Pjeru Šaronu?

Kalisa refleksyviai pažiūrėjo į langą, paskui įsmeigė akis į nepažįstamąjį.

– Tikrai ne.

Vyras primerkė plieno pilkumo akis.

– Pakviesiu vadybininką, – tarė Megana.

– Ne, nepakviesi, – atkirto vyras.

– Nesupratau? – paklausė Kalisa ir atsistojo ryžtinga poza. – Manote, galite mus sulaikyti?

– Jūs tik gąsdinate, – pasitikinčiai tarė jis ir kritiškai nužvelgė jos aprangą. – Nenorėsi aiškinti viso to vadybininkui.

– Aiškinti, kodėl sodiname gėles?

– Aiškinti, kodėl mane persekiojate.

Kalisa mėgino sugalvoti paaiškinimą. Šis vyras kaltino ją šnipinėjimu. Ką jis veikė, kad būtų šnipinėjamas?

– Ar jūs nusižengiate įstatymui? – Gal jos netyčia susidūrė su kažkokiu nusikaltimu arba nacionaliniu saugumu? Ar turėtų išsigąsti?

– Negaliu patikėti, kad jis tave atsiuntė. – Vyras atrodė sutrikęs, jo balsas tapo nebe toks aštrus. – Kodėl jis tai padarė? Kam?

Kalisa iš kišenės ištraukė vizitinę kortelę ir ištiesė vyrui.

– Mozaikinis peizažas, – tarė ji. – Tai mes.

Vyras neryžtingai paėmė kortelę ir perskaitė.

– Aišku, – tarė jis, šiek tiek nustebęs. – Bet kodėl tu?

Ji pamėgino atsakyti į keistą klausimą.

– Nes turiu kraštovaizdžio projektavimo diplomą.

Jis atsitraukė.

– Kalbi rimtai?

– Visiškai.

Vyras įdėmiai nužiūrėjo Kalisos plaukus ir drabužius.

– Bet tai visiškai nelogiška.

– Geriau pagalvojus, tai labai logiška, – paprieštaravo Kalisa.

Jos nuogąstavimai atslūgo. Vyras atrodė labiau sutrikęs nei piktas.

Jis papurtė galvą.

– Kodėl jis būtų atsiuntęs žmoną? Nebūtų to padaręs…

– Aš netekėjusi, – tarė Kalisa.

– Nemeluok.

– Kalisa? – įsiterpė Megana.

– Rimtai, – tikino Kalisa. Ji nusimovė pirštinę nuo kairės rankos ir parodė jam pirštus.

– Deimantas, greičiausia, guli seife.

– Kalisa…

– Neturiu seifo.

Megana suėmė jos petį ir žengė artyn.

– Kalisa, jis mano, kad tu Darsė.

Kalisa atsisuko ir pažvelgė į draugę.

– Ką?

– Ji ir yra Darsė, – pasakė vyras.

– Darsė, – pakartojo Megana, reikšmingai žiūrėdama į draugę.

– Darsė Kolborn? – paklausė Kalisa ir staiga jai viskas paaiškėjo.

– Tai absurdiška, – piktinosi vyras.

Kalisa vėl atsisuko į jį, supratusi, kad viskam yra labai paprastas paaiškinimas.

– Supratau. Aš – ne Darsė Kolborn. Esu šiek tiek į ją panaši.

– Šiek tiek? – paklausė Megana.

– Žaidimas baigtas, – perspėjo vyras.

– Nėra jokio žaidimo ir jis nebaigtas. Aš – Kalisa Smit. Galiu įrodyti. Turiu asmens dokumentą.

Jis žiūrėjo į ją, o laikas ėjo. Galėjai matyti, kaip stengiasi suvokti situaciją.

– Kodėl esate nusiteikęs prieš Darsę Kolborn? – paklausė Kalisa.

– Aš jos net nepažįstu.

– Todėl ir susipainiojote. Ji gerokai skiriasi nuo manęs.

– Pažįstate ją? – paklausė jis.

– Mačiau vaizdo įrašą.

– Jos – dvynės, – paaiškino Megana.

– Dar to nežinome, – atsakė Kalisa draugei.

– Turėtum su ja susisiekti, – vėl tarė ši.

– Užsičiaupk, – atkirto Kalisa, nenorėdama vėl leistis į tą patį ginčą.

– Bet taip vyks ir toliau, – tarė Megana.

– Tai atsitiktinumas.

– Jūs – kraštovaizdžio projektuotoja?

– Taip.

– Vardu Kalisa Smit?

– Tai parašyta kortelėje.

– Ir jūs nepažįstate Darsės Kolborn?

– Net negirdėjau apie ją iki praėjusios savaitės. Viskas labai keista.

– Atleiskite, – apgailestaudamas tarė vyras, nors vis dar įtariai ją stebėjo.

– Nieko tokio.

Nuo intensyvaus jo žvilgsnio Kalisos kūnu nuvilnijo drebulys. Jis tikrai buvo nepaprastai patrauklus. Gaila, kad viskas buvo taip painu. Ir gaila, kad ji pati jo nedomino.

– Ar galiu pasilikti kortelę? – paklausė jis.

– Ar turite namą? – paklausė Megana, atsistodama šalia draugės. – Kiemą?

Jis įsikišo kortelę į kišenę.

– Taip. Gero vakaro, ponios.

– Gero vakaro, – atsakė Kalisa.

Linktelėjęs, jis apsisuko ir nuėjo atgal į restoraną.

– Jis seksualus, – tarė Megana.

– Jis keistas, – atsakė Kalisa, stebėdama plačius jo pečius, kol atsivėrė stiklinės durys ir jis pradingo už jų.

Bet turėjo pripažinti, kad Megana buvo teisi. Kimus vyro balsas buvo nenusakomai seksualus. Ji slapčia tikėjosi, kad jis paskambins. Ir vylėsi, kad skambutis bus ne tik dėl apželdinimo.