Читать книгу Įsimylėti bosą - Barbara Dunlop - Страница 2

Kitą vakarą, sėdėdamas prie stalo su Eštonu, Railis vis dar mėgino perprasti Kalisą Smit.

Jo brolio žmona turėjo seserį. Seksualią, ryžtingą ir paslaptingą dvynę. Ir, atrodė, niekas nežino, kad ji egzistuoja.

– Reikia nebegalvoti apie tai, tai apskritai neįmanoma, – tarė Eštonas ir paėmė gabalėlį picos iš dėžės, gulinčios ant stalo tarp jų.

Už parko leidosi saulė, apšviečianti neaprėpiamus plotus tvarkingai išrikiuotų namų Čikagos šiaurės vakarų dalyje. Ilgi šešėliai išryškino Railio sodo nykumą ir tuštumą.

– Reikia, – pritarė jis, nors tas klausimas nedavė jam ramybės visą naktį lovoje, paskui dieną darbe. Taip pat jis galvojo apie Kalisą, jos krištolo žalumo akis, sodriai raudonas lūpas ir tobulą kūną, beveik, bet ne visiškai, paslėptą po darbiniais drabužiais. Šiandien jis patikrino daugybę interneto svetainių, bet nerado jokių Kalistos Smit nuotraukų. Jos vardas buvo įrašytas Mozaikinio peizažo puslapyje, bet nuotraukos nebuvo.

– Ar ji galėjo šnipinėti, paprašyta sesers? – paklausė Eštonas.

Railiui buvo kilusi ir ši mintis, bet jis ją nuvijo.

– Jei tai tiesa, ji nusipelno apdovanojimo už vaidybą.

– Tai būtų gana sudėtinga, – nusprendė Eštonas ir užkėlė koją ant vienos iš medinių kėdžių.

Railis tam pritarė.

– Ji negalėjo iš ten nugirsti mūsų pokalbio. Būtų galėjusi pranešti tik tai, kad susitikau su Pjeru Šaronu ir kiek truko mūsų pokalbis. Kam būtų reikėję naudoti Darsės kloną, kai yra daug paprastesnių būdų? Pavyzdžiui, papirkti padavėją.

– Tai ką ketini daryti?

Railis paėmė mobilųjį.

– Ketinu apželdinti sodą.

Eštonas nusišypsojo.

– Pažink priešą?

Railis iš marškinių kišenės išsitraukė Kalisos duotą kortelę.

– Nemanau, kad ji priešė. Visiškai nieko nesuprantu.

– Manai, kad jos iš tiesų dvynės?

– Jos identiškos.

– Esi įsitikinęs, kai ji – ne Darsė?

– Taip. Patikrinau. Vakar vakare Šeinas su Darse buvo labdaros renginyje meno galerijoje kitoje miesto pusėje.

Eštonas kelias minutes tylėjo.

– Kam tada ją persekioti? Kokia tau iš to nauda?

Railis nykščiu surinko numerį.

– Dar nežinau.

Eštonas pasimuistė ir atsisuko į draugą.

– Ji tau patinka.

– Ji patraukli, – pripažino Railis.

– Ir tai nesusiję su tikslu turėti tai, ką turi Šeinas?

Railis susiraukė.

– Jau labai seniai atsisakiau to tikslo.

– Įsitikinęs?

– Taip.

– Mozaikinis peizažas, – pasigirdo uždusęs Kalisos balsas.

– Čia Kalisa? – jis žinojo atsakymą.

– Taip. – Atrodė, kad ji mėgina atgauti kvapą.

– Čia Railis, – jis suabejojo, ar sakyti pavardę. – Paskambinau netinkamu laiku?

– Visai ne. Kuo galiu padėti?

Jis prisiminė, kaip ji stūmė karutį paraudusiais skruostais ir šiek tiek sudrėkusia kakta.

– Norėčiau su jumis susitikti.

– Gerai. Norite pamatyti sodų pavyzdžių ar atvažiuosite į biurą?

– Į biurą. Ar šiandien įmanoma?

– Mmm… – ji atsiduso. – Būsime ten maždaug po valandos. Ar bus per vėlu?

– Ne, po valandos tinka. – Railis pažvelgė į laikrodį ir pamatė, kad buvo beveik septynios. – Ilga darbo diena? – nesusilaikęs paklausė.

– Gana įprasta, – atsakė ji. – Railis?..

– Susipažinome vakar vakare.

Kalisa nutilo.

– Klausėte, ar turiu sodą.

– Megana klausė, ar turite sodą.

– Turiu sodą. – Railis nužvelgė užpakalinį sodą ir pagalvojo, kad sodas namo priekyje – toks pat apleistas. – Galvojau apie tai, kad atėjo laikas jį sutvarkyti.

– Ar tai pokštas?

– Ne, noriu apželdinti savo sodą.

Eštonas užvertė akis ir gurkštelėjo alaus.

Kalisa vėl patylėjo, paskui prabilo:

– Kokio dydžio sklypas?

– Septyniasdešimt ir šimtas trisdešimt. Turiu ąžuolą.

– Nuostabu.

– Noriu pasakyti, kad tai viskas, ką turiu. Reta pieva ir vienas ąžuolas. Atrodo gana apgailėtinai. Nežinau, ar galėsite padėti.

– Turėtume atvažiuoti ir pažiūrėti, – pasakė ji.

– Geriau pirma pasikalbėkime. Aptarkime bendras idėjas.

– Kaip norite. Septintą keturiasdešimt penkios, pone?..

– Puiku, būsiu ten, – jis paspaudė išjungimo mygtuką.

– Puiku, – pakomentavo Eštonas.

Railis paėmė alų.

– Nenoriu sakyti jai savo pavardės.

Jis nenorėjo, kad Kalisa sužinotų, jog jiedu su Šeinu konkurentai. Gal ji ir nepažįsta Kolbornų, bet Railis norėjo tikėtis, kad greitai susipažins.

– Tada susigalvok, – patarė Eštonas.

– Nenoriu meluoti.

– Bet ji atvažiuos į tavo namus ir turėsi išrašyti jai čekį.

Railis jau buvo apie tai pagalvojęs.

– Namas registruotas Eliso oro bendrovės koncerno vardu, o aš galėsiu sumokėti grynais.

– Bet tai sukels įtarimų. Ji pamanys, kad esi nusikaltėlis.

– Arba sąmokslininkas. – Railis susimąstęs gurkštelėjo. – Žinai, gal ir pavyks. Vakar pats apkaltinau ją šnipinėjimu. Jei ji pamanys, kad visada elgiuosi paranojiškai, nuspręs, kad toks mano charakteris.

Eštonas sukikeno.

– Galiu prisijungti ir aš? Atrodo, bus smagu.

Kalisa negalėjo nuspręsti, ar Railis buvo paranojikas, ar slaptasis agentas, ar priklausė liudytojų apsaugos programai. Jis teigė, kad yra sąmokslininkas, bet ji netikėjo. Nepaisant to, kad tikras sąmokslininkas niekada taip savęs neapibūdintų, per pastarąją savaitę ji suprato, kad vienos svarbiausių jo charakterio savybių buvo sumanumas ir darbštumas.

Jis pasirodė esantis normalus ir sukalbamas, ir ji nenorėjo galvoti, kad toks gražus ir seksualus vyras galėjo turėti rūpesčių su psichika. Tai būtų nesąžininga Čikagos moterų atžvilgiu. Daugiau pagalvojusi, Kalisa nusprendė apsistoti prie liudytojų apsaugos programos versijos.

Railis pasiūlė sumokėti joms premiją, todėl atsidūrė pačiame klientų sąrašo viršuje. Atlikus paruošiamuosius darbus – išlyginus žemę ir išrovus piktžoles, pristatymo įmonės sunkvežimis atvežė smulkintų Kolorado plokščių. Ateinantį ketvirtadienį darbininkai turėjo išbetonuoti takelį.

Kalisa nekantriai to laukė, ypač todėl, kad Railis sutiko išskirti pirties ir barbekiu zonas. Būtent taip ji būtų suprojektavusi savo kiemą, jei tokį turėtų. Žinojo, kad baigus darbą nuotraukos atrodys puikiai jų interneto svetainėje.