Читать книгу Nuodėmingasis skandalistas Peloponese - Bronwyn Scott - Страница 2

Kardamilis, Graikijos Peloponeso pusiasalis, – 1837 m. ankstyvas pavasaris

Jam reikėjo pabėgimo plano. Ir vėl. Linksmybės miestelio aikštėje Konstantino gimtadienio proga prasidėjo vos prieš valandą, o Brenanas buvo labai arti tragedijos. Ir ta tragedija susijusi su moterimi. Kaip visada. Nereikėjo šokti su Katerina Stefanos. Dabar jis buvo įstrigęs tarp jos ir jos tėvo, kuris visiems, ypač svetimšaliui, gyrė savo dukterį kaip geriausią kandidatę į žmonas.

Kažkodėl Brenanas manė, kad šįkart viskas bus kitaip. Jis visada taip manydavo, bet dabar nuoširdžiai tikėjo, nes pats buvo kitoks, ar bent tarėsi toks esąs. Šiame toliausiai į pietus nutolusiame Peloponeso pusiasalyje jis pasiekė Europos kraštą, kelnes išmainė į tradicinį foustanella – į škotų kiltą panašų drabužį, kurį dėvi graikų vyrai. Įprastas garsenybes, kurias lanko čia atvykę anglai, – Akropolį, Partenoną, Olimpiją ir visus griuvėsius, – jis iškeitė į tylų atokų žvejų kaimelį Kardamilį. Tas kaimelis žemėlapyje buvo vos įžiūrimas, ką jau kalbėti apie tai, kad kas nors jį įtrauktų į pažintinę kelionę po Graikiją. Trumpai tariant, jis leidosi ieškoti autentikos; šviesiaplaukis anglas nusitrenkė į patį tolimiausią Graikijos pusiasalio galą.

Bet, priešingai nei jis tikėjosi, niekas nepasikeitė. Gali ištraukti vaikiną iš bėdos, bet ne bėdą iš vaikino. Kad ir kaip pasikeitė išoriškai, kad ir kiek tūkstančių mylių sukorė, pasirodo, nuo kai kurių dalykų nepabėgsi – ypač nuo talento netyčia atsidurti kompromituojančiose situacijose. Doveryje prieš išplaukiant buvo viena moteris, Paryžiuje labai savininkiška prostitutė, Berne – Alpių gražuolė, Venecijoje – operos dainininkė, Milane – irgi operos dainininkė, nes pirmą kartą iš savo klaidos nepasimokė. Sąrašas buvo gana ilgas. Dabar prie jo galės pridėti ir Kateriną Stefanos, dar vieną moterį, kuri nesuprato, jog jis neieško įsipareigojimų, nes įsipareigoti paprasčiausiai nesugebėtų.

Jos drūtas tėvas globėjiškai paplekšnojo Brenanui per petį.

– Mano Katerina gamina geriausius dūdmaišius visame kaime, – sugriaudėjo jis žemu balsu perrėkdamas muziką. – Vyras, kuris vadins ją žmona, niekada nebus alkanas, ji puiki virėja ir puiki namų šeimininkė. Jos staltiesės balčiausios, siūlės tiesiausios. Motina gerai visko ją išmokė ir ji turi…

Taip! Brenanas iš paskutiniųjų stengėsi nesusigūžti ir nesiraukyti. Jis žinojo, ką tėvas tuoj pasakys, nes pastarąjį mėnesį girdėjo tai daugybę kartų: dvi alyvmedžių giraites kraičio. Jis jau žino! Žino! Gana pagaliau! Šalia stovinti dviejų alyvmedžių giraičių paveldėtoja atmetė tamsius plaukus ir savininkiškai įsikibo jam į parankę. Dar vienas ženklas, kad reikia galvoti greitai.

Galvoje mintys lėkė šuoliais. Brenanas balansavo ant panikos krašto. Iš visų pavojingų situacijų, į kurias buvo įsivėlęs, ši kol kas atrodė pati pavojingiausia. Nė viena iš anksčiau sutiktų moterų nenorėjo už Brenano tekėti. Jos buvo iš tų, kurioms santuoka nerūpi. Joms norėjosi tik jo pinigų ir lovos, o Katerinai ir jos tėvui reikėjo daug daugiau – ilgalaikio įsipareigojimo. Gera proga pradėti galvoti apie šios problemos sprendimą. Galbūt tai ženklas, kad metas judėti toliau. Jis čia jau šešis mėnesius, užsibuvo ilgiau nei bet kur kitur per kelionę po Europą. Jau nesvarbu, kur keliauti toliau. Apie tai galės pagalvoti vėliau. Dabar reikėjo greito sprendimo, o tai buvo neįmanoma be sąjungininko. Šį kartą šalia nebuvo draugų, kurie galėtų jį išgelbėti. Nei Havilando, nei Arčerio, nei Nolano. Turės susirasti ką nors kitą.

Brenanas nužvelgė minią ieškodamas ko nors, kas suteiktų pretekstą mandagiai pasišalinti. Apie ankstyvą dingimą iš pačios šventės negalėjo būti nė kalbos. Visi šventė Konstantino gimtadienį, o jis aiškiai pasakė norintis, kad Brenanas dalyvautų. Taigi Brenanas negalėjo jo nuvilti išeidamas anksti, ypač kai susirinko visas kaimas.

– Alyvmedžių giraitės gale stovi senas akmeninis namelis. Tėvas sako, kad jį galima nesunkiai sutvarkyti, – išsišiepė Katerina ir droviai žvilgtelėjo jo pusėn.

Alyvmedžių giraitės ir namelis. Ar pasiūlymas galėtų būti dar labiau gundantis? Dauguma šiose vietose gyvenančių vyrų jau seniausiai būtų atsakę taip. Brenanas nejaukiai pasimuistė, perkėlė svorį nuo vienos kojos ant kitos. Mandagiai atsisakyti nepasirodžius storžieviu ar bepročiu darėsi vis sunkiau. Koks vyras atsisakytų gražios žmonos, namo ir pajamų? Joks. Čia ir bėda. Joks. Neseniai pasibaigęs karas nusinešė daugiau nei dvidešimt tūkstančių gyvybių. Kardamiliui kaip ir daugumai pusiasalio kaimelių trūko jaunų nevedusių vyrų, todėl Brenanas suprato Stefanosų atkaklumą. Jis juos netgi užjautė. Kas ves tas jaunas merginas, kai visi jauni vyrai negyvi? Bet čia ir reikėjo nubrėžti ribą. Ne jo reikalas, už ko ištekės Katerina Stefanos ir jos netekėjusios likimo seserys.

Brenanas turėjo tai nuspėti. Šeši mėnesiai – ilgas laikas. Jis čia gyveno, dienas leido sunkiai dirbdamas su vietiniais vyrais, kilnodamas žvejų tinklus, kol paskausdavo rankas, o spalį rinko nesibaigiantį alyvuogių derlių. Jam patiko sunkiai dirbti ir jausti, kad yra naudingas. Už norą padėti ir jo foustanella vietiniai žiūrėjo į jį kaip į saviškį. Kaimas jį priėmė svetingai, o moterys savo dėkingumą rodė skaniausiais valgiais egzotiškais pavadinimais: musaka, spanakopita, suvlakis, ant iešmo kepta ėriena, dzadzikis ir visada šviežia šilta pita, kurią buvo galima įdaryti kuo panorėjus.

Tik pastaruoju metu tas dosnumas įgijo naują atspalvį. Tai buvo aišku dar prieš Katerinai išsitempiant jį šokti. Pastarosiomis savaitėmis kalbantis su vyrais kuris nors vis užsimindavo apie jo ateitį kaimelyje. Kuri mergina jam patinka? Katerina su alyvmedžių giraitėmis ar Marija, kurios tėvas žentui atiduotų pusę pelno, gaunamo iš žvejybinių laivų?

Jeigu jį domintų santuoka, čia buvo iš ko rinktis, bet nė vienas variantas netraukė ir jis ignoravo užuominas apie tai, ko iš jo tikimasi. Jis turėjo du pasirinkimus: įsikurti ir vesti vieną kaimo gražuolių arba išvykti. Palikti Kardamilio jis dar nebuvo pasiruošęs. Šiuo metu norėjo būti tik čia, miestelio centre, kur grojo muzika, švietė žibintai, o stalai lūžo nuo maisto. Tai pranoko visas Londono pokylių sales.

Nepaisant spaudimo vesti, Brenanui čia patiko labiau nei Londone, labiau nei bet kur Europoje per pastaruosius dvejus metus. Kažkur tarp santuokos ir kelionės tolyn turėjo būti aukso viduriukas, kažkoks būdas įrodyti ištikimybę žmonėms nesusisaistant santuokos saitais. Aukso viduriukas turėjo būti ir tarp nemandagaus pabėgimo iš vakarėlio ir amžinos meilės priesaikos Katerinai. Tik jį reikėjo rasti labai greitai.

Katerina krūtimis švelniai prisiglaudė jam prie rankos, merginos tėvas suėmė Brenaną už peties nelabai subtiliai ragindamas sutikti. Šiaip ar taip, Aleksėjus Stefanas paklojo pasaulį jam po kojomis. Ką dar tėvas gali padaryti dėl mylimo vaiko? Brenano tėvas dėl jo niekada šitaip nesistengė, tačiau vienintelė išeitis, kurią Brenanui pavyko sugalvoti, – tai bėgti!

Katerina gali bet kurią akimirką pasiūlyti pasivaikščioti, o to jis visai nenori. Brenanas neabejojo, kad grįžtų susikompromitavęs. Kaip ironiška, kad anksčiau galvojo, jog jei gyvenime ir bus kompromituojančių situacijų, tai jaudintis reikės ne jam. Panika užliejo jį visa jėga. Bėk bėk bėk, – skambėjo galvoje. Kur? Pas ką?

Brenanas matė, kad Konstantinas sukiojasi po aikštę tarp svečių būrelių. Netrukus prieis ir prie jų. Jam truputį palengvėjo. Konas jam padės, bet reikia iš anksto pasiruošti planą.

Brenanas nužvelgė miestelio aikštę. Jo žvilgsnis slydo nuo šokėjų viduryje prie svečių būrelių aikštės pakraščiuose. Brenanas kiekvieną vertino kaip galimą sąjungininką; ne, ji netinka, pernelyg nervinga; ta irgi ne, atrodo nusiteikusi varžytis; ana jau ištekėjusi; Dieve brangus, ne, tikrai ne; galbūt; ne ne ne. Nieko nebus. Jis per daug išrankus.

Brenanas dar kartą nužvelgė aikštės pakraščius. Ne ne, pala. Jo žvilgsnis įsmigo į šešėlius. Prietemoje stovėjo vos įžiūrima figūra. Jis atpažino Patrą Tspiras, našlę, kuri pirkdavo iš Konstantino žuvį. Viena. Dar geriau. Nereikės aiškintis visai draugijai. Jų žvilgsniai susitiko vos akimirkai ir ji tuoj pat greitai nusuko akis leisdama suprasti, kad jaučiasi kalta spoksojusi. Brenanas šyptelėjo. Moteris jį stebėjo. Vadinasi, nuspręsta. Bėgs pas ją. Planas aiškus. Tereikėjo rasti tinkamą akimirką.

Konstantinas priėjo prie jų, patapšnojo svečiams per pečius, pabučiavo į skruostus.

– Ar visiems smagu? – per muziką nugriaudėjo toks pats garsus kaip Stefano balsas. Jis pamerkė akį ir išskėtęs rankas pridūrė: – Noriu, kad šį vakarą visi gerai praleistų laiką. Maisto ir gėrimų užteks iki ryto.

Aplink tuoj pat nuskambėjo tostas į Konstantino sveikatą. Brenanas suprato, kad tai jo proga. Jis demonstratyviai atsisuko į tamsų aikštės kampą, kur stovėjo Patra.

– Konai, visiems smagu, tik ji kažkodėl stovi viena. Gal nueisiu, pamėginsiu ją pralinksminti, – linktelėjo atsisveikindamas su būreliu. Niekam nespėjus paprieštarauti apsisuko ant kulno ir nuėjo šalin. Pasiekęs moterį Brenanas plačiai nusišypsojo.

* * *

Ji išvis nenorėjo čia eiti! Patra atsargiai šešėlyje paslėpė baklavos lėkštelę. O, kad ir ji galėtų dingti taip paprastai. Geranoriški draugai visą vakarą rūpinosi, kad ji pavalgytų. Tiesą sakant, jie ne tik ją maitino; jie norėjo, kad ji valgytų ir šoktų, ypač su vyresnio amžiaus giminaičiais, atvykusiais iš netoliese esančių kaimų. Patra linksmybių kratėsi kaip įmanydama. Net jei kuris vyras jai ir patiktų, vis tiek nieko neišeitų.

Jei būtų galėjusi, išvis čia nesirodytų, bet pasiaiškinti, kodėl nedalyvavo šventėje, būtų buvę daug sunkiau nei paprasčiausiai ateiti ir truputį pabuvus išsmukti namo. Dabar ji stoviniavo atokiau nuo linksmybių stengdamasi susilieti su tamsa ir dėkinga už stebuklą, kad kelioms minutėms liko viena.

Ji mylėjo savo draugus, bet šiandien jų bevaisės pastangos buvo nepakenčiamos. Vyresnės moterys, apsupusios ją po vyro mirties, tarpusavyje nusprendė, kad Dimitrijaus ji gedi jau pakankamai ilgai ir atėjo laikas vėl ištekėti. Kad ir kiek Patra kartojo tekėti nenorinti, tai nepadėjo.

Jos dėmesį patraukė garsus juokas kitame aikštės gale. Ji šyptelėjo. Na žinoma. Juokėsi, be abejo, anglas Brenanas Karas, kuris su Katerina Stefanos sukosi šokio žingsneliu. Abu plačiai išsišiepę, abu gražūs. Išeitų patraukli pora.

Stebint juos Patrą nusmelkė pavydas. O gal ilgesys? Jie su Dimitrijumi buvo kaip tiedu. Nepraleisdavo nė vieno šokio. Bendrą gyvenimą švęsdavo kiekvieną dieną ir kiekvieną vakarą. Dabar tas gyvenimas baigėsi. Dar viena auka kovoje už Graikijos nepriklausomybę. Ta kova iš jos atėmė ir vyrą, ir naivumą. Naivumą, kuris leido mylėti protu, kūnu ir siela. Patra nenorėjo rizikuoti antrą kartą. Toks stiprus jausmas reikalavo atsiduoti, darė ją pažeidžiamą. Tačiau kaime gyveno daugybė žalių merginų, trokštančių rizikuoti. Kardamilyje ji tikriausiai buvo vienintelė moteris nuo šešiolikos iki šešiasdešimties metų, kurios Brenanas Karas nedomino kaip vyras. Bet ji buvo ir vienintelė, kuri nebenorėjo rizikuoti.

Šokiui pasibaigus Patra žiūrėjo, kaip Brenanas nuveda Kateriną prie tėvo. Katerinos žvilgsnis buvo laimingas ir savininkiškas. Patra svarstė, ar anglas supranta, kur veliasi. Net ir menkai dalyvaudama kaimelio gyvenime ji žinojo, kad Kardamilio tėvai tikisi, jog Brenanas taps ilgalaikiu bendruomenės nariu.

Patra stebėjo, kaip Brenanas pasimuistė, kaip nejaukiai perkėlė svorį nuo vienos kojos ant kitos ir apsižvalgė minioje kažko ieškodamas. A, vadinasi, suprato. Jis ėmė nerimauti, ir ne veltui. Nuo pat pradžių buvo aišku, kad anglas, atvykęs į Kardamilį, ilgai neužsibus. Brenanas Karas buvo nuotykių ieškotojas, o santuoka ir žmona padarytų jiems galą.

Jis akimis naršė minią, kol galiausiai jo žvilgsnis sustojo ties ja. Reikėjo dingti jam iš akių. Patra nenorėjo draugijos, bet kažkoks vidinis užsispyrimas paragino sutikti jo žvilgsnį, pažvelgti į akis ir greitai nusisukti supratus, ko jam reikia. Jis ieškojo, kaip pabėgti, ir išsirinko ją bendrininke. Patra nusuko akis ir žengė atatupsta, bet per vėlai. Šaukštai po pietų. Ji spoksojo per ilgai. Dabar Brenanas Karas atsipalaidavęs, blizgindamas žydromis akimis žirgliojo jos pusėn, ir dėl to ji galėjo kaltinti tik save.

Žmonės būtinai pastebės. Ir dėl to, kad ji pasielgė neįprastai, ir dėl jo. Tarp moterų jokia paslaptis, kad anglas kaitino aistras nuo pat atvykimo. Bet Patra užsispyrusi laikėsi atstumo dėl daugybės priežasčių. Visų pirma jis jos nedomino, o jei ir domintų, jam dar nėra nė trisdešimties, jis gerokai per jaunas subrendusiai trisdešimt penkerių metų moteriai. Bet šįkart išsisukti nepavyks.

Patra nurijo seiles. Jis sustojo priešais. Akys žydros, kaip pasakojo moterys, stiprios, įdegusios rankos, užkištos už plataus odinio foustanella diržo, pakibusio žemai ant klubų.

– Tu mane stebėjai, – nutęsė užtikrintai kaip vyras, kuris žino, kad yra teisus.

– Man dėl tavęs buvo neramu, – pataisė Patra jo drąsą sutikdama lediniu rimtumu ir galva parodė Stefanosų pusėn. – Pasirodė, kad jauteisi nejaukiai.

– Nes taip ir buvo, – Brenanas išsišiepė dar plačiau ir Patra nejučiomis sulaikė kvapą. Kai šypsodavosi, jo veidas būdavo ypač išraiškingas. Tobula simetrija, tikra skulptoriaus svajonė: aukšti atsikišę skruostikauliai, tarp jų ilga nosis ir nuodėmingos lūpos. Kalbant objektyviai, Patra suprato, dėl ko kilo toks triukšmas ir dėl ko kils triukšmas, jeigu atvykėlis pasiliks čia ilgesniam laikui. Dėl tokio vyro moterys paskelbtų karą. Jis buvo jų Helena.

Svetimšalis metė jai iškalbingą žvilgsnį, kuris stabtelėjo ties jos lūpomis.

– Išgelbėjai mane, todėl noriu atsidėkoti, – tarė tyliai žengęs artyn, kad ji išgirstų jo balsą per muziką ir niekas kitas nenugirstų pokalbio.

Dieve mano, na ir įžūlumas! Nors ji tikino save juo nesidominti, nuo jo žodžių kūną netikėtai pervėrė akinantis karštis. Jeigu Brenanas Karas turėtų tik gražų veidelį, moteris gal ir išgyventų, bet jis turėjo nepakartojamą charizmą ir dar tas akis – stulbinamai žydras kaip Viduržemio jūra saulei leidžiantis akis. Patra jų galią pajuto dar tada, kai jų žvilgsniai susitiko minioje, o dabar, kai jos įsmigo į jos lūpas, pajuto daug stipriau.

Naivesnę moterį jis lengvai sugundytų, bet ji su naivumu atsisveikino prieš daugybę metų. Patra nebuvo nei Katerina Stefanos, nei Marija Kuplos, kurių galvos užpildytos meilės ir santuokos idilėmis. Tačiau Patra vis tiek nebuvo atspari vyro kūno šilumai, muilo kvapui ir ilgoms stiprioms kojoms, kurios kyšojo iš po foustanella nuogos ir įdegusios.

Ji savo ruožtu irgi norėjo mesti jam iššūkį. Anglas atėjo pas ją ieškodamas, kaip pabėgti nuo vyrų dukroms ieškančių tėvų, ir ji jam padės, bet mainais už prieglobstį jis galėtų padėti jai pabėgti nuo įgrisusių kaimelio matriarchių, įsijautusių į piršlienių vaidmenis. Kodėl neleidus jam atsidėkoti? Žinoma, protingai. Ji su juo nesivalkios tamsiais pakampiais ir juo labiau nesibučiuos.

Patra pakreipė galvą ir pamėgino droviai šypsotis, bet tikriausiai nepavyko, nes senokai to nedarė.

– Dėkingas? Ar taip lengvai švaistaisi paslaugomis?

Gal jis ir dėkingas, bet ji privers jį padirbėti. Pirmiausia turės išlaikyti nedidelį išbandymą.

– Ar bent jau žinote, kuo aš vardu? – paklausė ji išdidžiai. Gal jis ir pakurstė jos smalsumą, bet tai dar nereiškia, kad ji bus tik nereikšminga plano, kaip išsisukti nuo Katerinos, dalis.

Anglo akys šelmiškai sublizgo iš pasitenkinimo. Išbandymas jo nesutrikdė.

– Patra Tspiras, – atsakė jis. – Mačiau jus kaimelio turguje. Trečiadieniais perkate iš Konstantino žuvį.

Dabar Patra džiaugėsi, kad stovi tamsoje, nes juto, kaip kaista skruostai. Jis ją pastebėjo. Jis apie ją paklausinėjo. Tačiau kaip vaikiška, kaip mergaitiška džiaugtis, kad jis apie ją išsiaiškino kažkokią smulkmeną.

Atsakydamas jis šypsojosi taip, tarsi sakytų kažką svarbaus ir intymaus. Jo balsas buvo žemas ir kimus, ir tai buvo labai galingas derinys, kuris, nors ir prieš jos valią, privertė širdį greičiau plakti. Tai jai priminė, kad ji – Patra Tspiras, o ne tik Dimitrijaus našlė. Tarsi žmogų apibūdintų tik santuoka ir vyras. Ji visada bus Dimitrijaus našlė, tai visada bus jos dalis, bet ne visuma. Kartais jai norėdavosi būti tik Patra, priklausyti tik sau, atsiduoti savo norams ir įgeidžiams nepaisant to, ko iš jos reikalauja aplinkiniai.

Brenanas Karas nusilenkė ir pridėjo ranką prie krūtinės.

– Aš Brenanas Karas.

Patra skambiai nusijuokė.

– Žinau. Visi žino.

Jis irgi nusijuokė ir plačiai šypsodamasis padavė jai ranką.

– Vadinasi, esame pažįstami. Pažadėjau Konstantinui, kad tave palinksminsiu. Ar suteiktum man garbę ir su manimi pašoktum? – Jis pasilenkė taip arti, kad ji vėl užuodė jo muilo aromatą, ir pridūrė: – Manau, tai užtvirtintų mano pabėgimo priežastį.

Patra pagalvojo, kad jis pats to nežinodamas užtvirtins ir jos priežastį, ir padavė jam ranką. Jos noras bent trumpam išsipildys. Ji bent kelias minutes bus tik Patra. Kas blogiausio gali nutikti?