Читать книгу Šokiruok - Caitlin Crews - Страница 1

Zoja Bruk tarsi keršto angelas, pagaliau pasiruošęs kovai, įžengė į prabangaus Manhatano rajono šalutinėje gatvelėje įsikūrusį prašmatnų striptizo klubą, kurio tikrąją paskirtį slėpė diskretiškas ženklas.

Prabėgo beveik septyneri metai, kol ji pajuto, kad atėjo laikas atkeršyti.

Pagaliau.

Ji nekreipė dėmesio į apsaugos darbuotojus bukais žvilgsniais, stovinčius prie pagrindinio įėjimo, ir, nutaisiusi dirbtinę šypseną, prasprūdo pro priimamąjį. Tokiu metu – septyniolika minučių po dešimtos valandos ryto – klube nedaug klientų, todėl nebus sunku surasti tą, kurio ieškojo. Blausiai apšviestoje triukšmingoje patalpoje buvo pristatyta pasirodymų stulpų, o grupelė mieguistų šokėjų, taip mėginančių užsidirbti pragyvenimui, abejingai staipėsi rausvoje šviesoje.

Zojos auka net nemėgino slėptis.

Hanteris Talbotas Grantas Trečiasis, praeityje auksinis berniukas ir talentingas sportininkas, o dabar visiškas nevykėlis profesine prasme, sudribęs sėdėjo ant pliušinio suolo ištuštėjusio klubo kampe, apsuptas beveik nuogų moterų. Zoja suspaudė lūpas, nes vaizdas buvo ypatingai atstumiantis. Moterys kikeno ir rangėsi priešais vyrą, tarsi stalas būtų privati scena, ir Zoja, vilkinti elegantišką prigludusią suknelę ir pagal užsakymą siūtą paltą, saugantį nuo žiemos šaltuko, dėvėjo daugiau drabužių, nei visos jos kartu sudėjus.

– Labas rytas, pone Grantai, – kandžiai tarė ji, apžiūrinėdama išpuikusį vyrą. – Tikriausiai pamiršote pusę dešimtos planuotą mūsų susitikimą?

Zojos nestebino, kad žmogus, pastaruoju metu vadinamas labiausiai nekenčiama Amerikos įžymybe, pasirodė esąs menkysta. Tiesą sakant, tikėjosi to. Hanteris Grantas buvo nublankusi sporto legenda, be proto turtinga ir sąmoningai susikūrusi prastą reputaciją, todėl striptizo klubai, tokie kaip šis, buvo mėgstamos jo laiko leidimo vietos. Menkysta buvo per švelnus apibūdinimas.

– Esi per daug prisirengusi.

Jo balsas, šiurkštus ir kimus, pervėrė Zoją ryškia arogancija, derančia prie tvirto ir įspūdingo kūno, suglebusio ant minkštasuolio tarp šokėjų. Jis įsmeigė į ją akis, tarsi jie būtų vienui vieni, o jis – visiškai blaivus. Oras tarp jų staiga įkaito, Zojos oda paraudo.

Ji nekreipė dėmesio į apėmusį keistą pojūtį ir žiūrėjo į Hanterį, nors jo patrauklumas tarsi vakuumas išsiurbė visą orą aplinkui. Zoja apsimetė to nepastebinti, nes negalėjo sau leisti pastebėti.

– Toks jau mano įprotis. – Jos antakiai iššaukiamai pakilo, nes Hanteris Grantas buvo iš tų vyrų, kurie žaidė tam, kad išgyventų. Jie gyveno vardan iššūkių, nes kitaip negalėjo. Ir tai reiškė, kad Zoja turi galimybę tuo pasinaudoti. – Niekaip negaliu atsikratyti.

– Rekomenduoju mesti šią oficialią vaidybą, – tarė jis, ir dangaus žydrumo akys, apie kurias buvo sukurta ne viena lėkšta daina, šelmiškai sutvisko.

Per pastarąsias kelias savaites Zoja pareigingai išklausė visas tas dainas, nes tai buvo varginančio tyrimo apie Hanterio Granto gyvenimą ir karjerą dalis. Jis buvo blogiausiai pagarsėjęs nacionalinės futbolo lygos gynėjas, ir ji, norėdama pasinaudoti juo kaip asmeniniu ginklu, turėjo žinoti kiekvieną smulkmeną apie jį.

Tai ir ketino padaryti. Tik Hanteris to dar nežinojo.

– Esate ekspertas metimo klausimais? – šmaikščiai paklausė Zoja. – Ką esate metęs, neįskaitant futbolo?

– Aš nemečiau futbolo. Mane atleido visiškai be priežasties. Gali paskaityti apie tai bet kuriame bulvariniame laikraštyje.

– Tada peršasi mintis, kad nesate pats tinkamiausias patarėjas metimo klausimais.

Hanteris perkreipė lūpas.

– Man visiškai neįdomu, brangute, ar ką nors mesi, ar ne. Bet man daug labiau patiktų, jei būtum nuoga.

Zoja apgailestaudama pagalvojo, kad gyvas jis dar patrauklesnis nei nuotraukose. Pasišiaušę šviesūs plaukai atrodė nesutramdomi, kad ir kaip trumpai nukirpti. Tobulas veidas dangiškomis akimis ir nežemiškais skruostikauliais, stipri smakro linija darė jį grėsmingai vyrišką, nepaisant įžeidžiamų replikų.

Zoja pažinojo kiekvieną šio įžymaus veido liniją, daugybėje nuotraukų užfiksuotą savimi patenkintą šypseną ir įspūdingai ištreniruotą kūną. Hanteris vilkėjo nublukusius džinsus ir pilkus kasdienius marškinėlius, išryškinančius raumeningą figūrą.

Jis bet kuriuo atveju būtų tapęs bulvarinės spaudos numylėtiniu dėl turtingos šeimos, puikios išvaizdos ir potraukio prie lėkštų, dailių aktorių. Bet pagrindinė priežastis, dėl kurios šio vyro atvaizdas puikavosi beveik ant kiekvieno garsaus žurnalo viršelio tą dešimtmetį, kol tęsėsi jo karjera, – chuliganiškas elgesys futbolo aikštėje.

Jis tėra savimi patenkintas mergišius, – pagalvojo Zoja, palankiai jam šypsodamasi. Gražus tarsi paveiksliukas, po kuriuo slypi pyktis ir tuštybė. Ji pamatė tikrąjį jo veidą dar prieš dešimt metų. Nesitikėjo ir nenorėjo, kad jis tai prisimintų. Bent jau tol, kol padės sužlugdyti Džeisoną Trefeną.

– Prisižiūrėjai iki soties? – Hanterio balsas nebuvo draugiškas ir jis nesišypsojo ta dirbtinai miela šypsena, kuria apsiginkluodavo po kiekvieno skandalo, sukelto kai dar buvo futbolo žvaigždė. Jis tik įdėmiai ją stebėjo, ir Zojai pasidarė sunku kvėpuoti.

– Nesižaviu jumis, – šaltai atrėžė ji, nes taip ir buvo.

– Nemanai, kad turėtum? – jo balsas skambėjo tingiai, bet Zoja jame pajuto iššūkį. Ji metė pirštinę ir, kaip tikėjosi, jis neatsispyrė. – Dažniausiai tampu susižavėjimo objektu. Tai mano gyvenimo našta.

Zoja vos susilaikė nenusijuokusi iš šmaikštaus sarkazmo, išduodančio, kad Hanteris buvo savikritiškesnis, nei atrodė. Bet, negaišdama laiko, nutarė imtis reikalo. Pasiraususi rankinėje ir ištraukusi piniginę, ištiesė savo kreditinę kortelę arčiausiai stovinčiai šokėjai. Laukdama, kol ši ją paims, neatitraukė akių nuo Hanterio.

– Paimk ją ir išsivesk jas visas. Ir nieko neįleisk, kol pasakysiu, – paliepė Zoja ir įsmeigė žvilgsnį į šokėją, kol ši padarė, kaip liepta, ir, žvilgtelėjusi į Hanterį, vienu galvos mostelėjimu išsivedė visas šokėjas.

– Elgiesi tarsi fėja globėja, – tarė Hanteris jiems likus vieniems, šiek tiek ištęsdamas žodžius ir tuo primindamas, kad paskutinį dešimtmetį praleido Teksase. Likęs vienas ant minkštasuolio jis atrodė dar tingesnis ir didesnis nei anksčiau. – Bet esu jau didelis berniukas ir galiu pats susimokėti už striptizo šokėjas.

Zoja atsisėdo ant kėdės šalia jo taip, kad užstotų išėjimą. Spindinčios Hanterio akys išdavė, kad jis puikiai suprato, ką ji daro, bet nesipriešino. Ji nekreipė dėmesio į tą spindesį.

– Sveikinu, pone Grantai, – oficialiai tarė ji. – Šiandien jūsų laimingoji diena.

– Ji atrodė daug laimingesnė prieš penkias minutes, kol neišbaidei visų pusnuogių merginų.

– Buvau sutarusi dėl susitikimo su jūsų vadybininku, bet, atrodo, pastaruoju metu nebesinaudojate jo paslaugomis.

– Jei taip mėgini netiesiogiai pasakyti, kad liepiau Harviui užsikrušti, tu teisi.

Zoja nusišypsojo. Harvis Spiras buvo apsiputojęs buldogas, vadinantis save sportininkų agentu ir pagarsėjęs neįveikiamų barjerų tarp savo klientų ir pasaulio kūrimu, tad ji tikrai nenusimins, jei jis daugiau nedalyvaus Hanterio gyvenime. Be jo tikslą pasiekti bus dar lengviau.

– Mano vardas – Zoja Bruk, – tarė ji. – Turėtumėte jį žinoti. Esu geriausia viešųjų ryšių specialistė Niujorke, o gal ir visame pasaulyje, ir ketinu pataisyti jūsų įvaizdį. Manau, abu sutiksime, kad jis gerokai pašlijęs.

Hanteris ilgai žiūrėjo į ją, ir Zojai pasirodė, kad jo žvilgsnyje pamatė kažką nykaus, atšiauraus ir net skausmingo, visiškai priešingo tam paviršutiniškam ir lėkštam įvaizdžiui, kurį buvo susikūręs. Bet staiga jo lūpų kamputis pakilo, akys ryškiai sužibo, ir ji nusprendė, kad viską įsivaizdavo.

– Ačiū, bet atsisakysiu, – tarė jis. Zoją apėmė keista pavojaus nuojauta. Hanteris nė sekundei neatitraukė nervinančio žvilgsnio nuo jos. – Ir išeidama atsiųsk kelias šokėjas atgal, gerai?

Ji gudriai nusišypsojo.

– Neteisingai mane supratote. Neprašau leidimo pataisyti jūsų įvaizdį, o pranešu, kad ketinu tai padaryti.

– Ar tai kažkoks gerbėjiškas triukas? – paklausė Hanteris vis dar švelniu balsu, bet veido išraiška tapo ryžtinga. – Tave apsėdusi fantazija? Pirmyn, taisyk ką tik nori. Tik nesitikėk, kad tame dalyvausiu. Esu visiškai patenkintas dabartine savo reputacija.

Zoja nusijuokė.

– Nesu jūsų gerbėja.

– Nebijok prisipažinti. Iki šiol turiu daugybę gerbėjų. Kai kurios jų prisigalvoja įvairiausių istorijų, kad priartėtų prie manęs, o aš ir neprieštarauju. Man nerūpi, kas esi. Bet nelabai rūpi ir tai, kas esu pats.

– Kalbėkime atvirai, pone Grantai.

– Žinoma. Nuo meilikavimo man svaigsta galva. Nors iš tiesų esu girtas.

Zoja nemanė, kad tai tiesa. Jo žvilgsnis buvo per daug skvarbus, ant stalo nebuvo butelių, ir ji sėdėjo taip arti, kad jei nuo Hanterio dvelktų alkoholiu, tikrai būtų užuodusi. Kodėl jis mėgino apsimesti girtas, nors toks nebuvo? Ji nuvijo tą mintį ir, atkakliai šypsodamasi, palinko prie jo.

– Turite gabumų, kurie priversdavo tvirtus ir santūrius vyrus verkti iš džiaugsmo, bet savo karjeroje visiškai jų nevertinote, – šaltai tarė ji. – Pagarsėjote blogu elgesiu ir, greičiausiai, tik jūsų dėka jūsų komanda šiemet nelaimėjo taurės. Be to, gimėte su sidabriniu šaukštu savo aristokratiškoje burnoje1 – kaip didžiulio Grantų turto paveldėtojas, o tai reiškia, kad niekas niekada jūsų neužjaus. Dėl nieko.

– Tai melas. – Hanteris blankiai nusišypsojo. – Nebent kalbi apie šaukštą, pilną kokaino. Juos mes, pasipūtę baltieji anglosaksų protestantai, perduodame vienas kitam per keistas brandos apeigas. Pirmasis toks perdavimas įvyko dar Mayflower laive2. Nuo to laiko tai tapo genetine prievole.

Išgirdusi tokius paistalus Zoja vos nenusikvatojo, bet tai būtų silpnumo ženklas, todėl susilaikė net nenusišypsojusi. Negalėjo leisti sau taip elgtis, ypač šalia Hanterio, kuris nebuvo nei girtas, nei apsvaigęs nuo narkotikų, bet akivaizdžiai norėjo, kad ji taip manytų.

Bet atėjo čia ne tam, kad jį suprastų. Jos tikslas buvo juo pasinaudoti.

– Baigęs mokslus Harvarde galėjote keliauti tiesiai į banką ir visą likusį gyvenimą žaisti su paveldėtais pinigais, kaip darė jūsų tėvas ir senelis. Bet, vietoj to, dideliam pasipūtusių giminaičių siaubui, pasirinkote profesionalų futbolą. Visi tikėjosi, kad būsite sutriuškintas dar naujokas, bet, jų nuostabai, suklestėjote. Turėjote tapti sėkmingiausiu amžiaus žaidėju, mūsų laikų didvyriu. – Zoja stebėjo jį, net nemėgindama slėpti paniekos. – Garbingiausiu iš visų vyrų.

– Deja, – tarė Hanteris vis dar šypsodamasis, bet ji pastebėjo jo veidu praslinkusį niūrų šešėlį. – Aš tesu aš. Nors iššvaistytas potencialas neduoda man ramybės.

Tai ne niūrumas, įtikinėjo ji save. Tiesiog tuštuma. Po dailia jo išore visiškai nieko nebuvo. Būtent todėl Zoja ir nutarė pasinaudoti juo tam, kad sužlugdytų siaubingąjį Džeisoną Trefeną, kurio gniaužtuose praleido kelerius baisius metus. Ji prisiminė tris vyrus, tolimą gruodžio vakarą įtikinusius ją, kad privalo išsigelbėti arba mirs. Tai buvo Džeisono sūnus Ostinas, dabar garsus advokatas, kaip ir jo siaubingasis tėtušis. Aleksas Diasas, dabar tiriantysis žurnalistas. Ir Hanteris, turtingas patrauklus futbolininkas, tikrai ne protingiausias iš trijulės. Zoja nusprendė, kad galiausiai yra pasiruošusi padaryti tai, ką privalo, o Hanteriu, jos manymu, manipuliuoti bus lengviausia.

– Labai abejoju, – tarė ji nerūpestingu balsu, bet žvelgė rūsčiai ir stebėjosi, kad Hanteris net nekrūptelėdamas jos žvilgsnį atlaiko. – Labiau tikėtina, kad esate tuščias iki pat savo tamsuoliškos sielos. Sakyčiau, vienas žingsnis iki sociopato. Gera žinia ta, kad dėl to esate puikus kandidatas į aukštą poziciją kokioje nors didžiulėje įmonėje, kas ir turėtų tapti tolimesniu jūsų tikslu. Leiskite perfrazuoti. Nuo šiandien tai bus jūsų tikslas, ir aš jums padėsiu jo siekti.

– Atskleisiu tau paslaptį, – Zojai pasirodė, kad Hanterio šypsena tapo aštresnė, o žydrose akyse sužibo susierzinimas, ir jis pasilenkė, tarsi iš tiesų ruošdamasis atskleisti paslaptį. – Tai tikrai originalus būdas susipažinti.

Zoja pasirinko seną apdovanojimo ir bausmės taktiką, bet Hanteris atrodė visiškai jos nepaveiktas. Lyg niekur nieko, ji tęsė toliau:

– Tai perėjimas nuo įniršio priepuolių futbolo lauke prie įmonės valdymo, kurį turėsime šiek tiek patobulinti, – kalbėjo ji vis taip pat nerūpestingai, nors reikalai nesiklostė taip, kaip tikėjosi. – Tereikia išmokti geriau slėpti tikrąjį savo veidą.

– Bet aš niekada neslepiu tikrojo savo veido, – atsakė Hanteris, ir šie žodžiai pervėrė Zoją tarsi strėlė, tyliai, bet skaudžiai, ir ji nežinojo kodėl. – Kokia prasmė? Visi jį jau matė.

Zoja sukryžiavo kojas ir atsirėmė į kėdės atlošą, tarsi irgi būtų visiškai atsipalaidavusi šioje neskoningoje vietoje šalia vyro, kuris, dar prieš pradedant su juo kalbėtis, kėlė jai pasibjaurėjimą. Ji ignoravo keistą nerimą, apėmusį nuo niūraus jo žvilgsnio.

– Visada maniau, kad reikia saugotis turtingų ir patrauklių vyrų, nes jie patys tiki savo paistalais ir net nesupranta, kad meluoja. O jie visada meluoja, ypač kai prisiekinėja sakantys tiesą.

Hanteris pridėjo ranką prie krūtinės – ten, kur turėjo būti širdis, jei apskritai tokią turėjo. Zoja buvo nusiteikusi skeptiškai. Vienas jo lūpų kamputis pašaipiai pakilo.

– Atrodo, tarsi mane pažinotum.

Jis pasimuistė, tarsi jam būtų nepatogu, bet niekas jo veide to neišdavė. Jame atsispindėjo tik nuožmus vyriškumas ir keista įtampa, kurios Zoja nesugebėjo įvardyti. Jos kūnu nuvilnijo gilus ir keistas drebulys, tarsi tolimo žemės drebėjimo aidas, prikėlęs slegiančius saulėtos vaikystės Kalifornijoje prisiminimus.

– Tu spoksai į mane, – pareiškė Hanteris. – Ar tikrai nesi gerbėja? Nes būtent taip jie paprastai elgiasi.

Zoja nusišypsojo ir pajuto situacijos aštrumą – tarsi peilio ašmenų. Tikėjosi, kad jis irgi tai jaučia.

– Skaičiuoju jūsų nuosmukio gylį, – atsakė ji. – Suprantate, kartais žmonės iš manęs tikisi stebuklų. Kai kuriems klientams prireikia kelių savaičių ar net mėnesių sveikatingumui atkurti, kad būtų įmanoma pradėti prasmingą pokalbį apie suteršto įvaizdžio gerinimą. Bet jūs… – Ji nutilo ir leido aštriai šypsenai pabaigti mintį, paskui mostelėjo ranka, rodydama į juos supančią aplinką. – Jūs surūdijęs labiau nei daugelis…

– Norėčiau tikėtis, kad nebuvo padaryta struktūrinės žalos.

Hanterio lūpų kampučiai vėl pakilo, bet jis neatitraukė žvilgsnio nuo Zojos, o ji žinojo, kad juo negalima pasitikėti.

– Tai priklauso nuo to, kokia buvo pirminė struktūra, prieš visus smukimo ir žlugimo metus.

Žydrų jo akių gilumoje šmėstelėjo nerimo šešėlis, bet Hanteris neatitraukė jų nuo jos.

– O aš maniau, kad esi geriausia viešųjų ryšių specialistė, kurią galima pasisamdyti, – švelniai tarė jis. – Sprendžiant iš to, ką pati sakei prieš penkias minutes. Sugebanti bet kokį surūdijusį daiktą paversti tviskančia bendruomenės ląstele.

Zojos balse nebuvo dirbtinio kuklumo, kai ji paprastai atsakė:

– Taip ir yra.

– Sunku tuo patikėti, jei taip kalbi su potencialiais klientais, kurių daugelis, greičiausiai, nebūna tokie atsipalaidavę ir draugiški kaip aš.

– Bet jūs dar nesutikote tapti mano klientu, pone Grantai. – Zoja leido jam po šypsena pamatyti jos ryžtą. – Turiu įspėti, kad nedarau stebuklų. Kad ir koks sėkmingas būtų mūsų bendradarbiavimas, niekas nesupainios jūsų su Dalai Lama. Esu viešųjų ryšių specialistė, o ne beviltiškų reikalų globėja.

– Tikriausiai apaštalas Judas.

– Nesupratau?

– Apaštalas Judas. Labai seniai nukankintas kirviu, kas turėjo sukelti didžiulius skausmus, nes kitaip juk nebūtų kankinys, tiesa? Nuo tada jis laikomas beviltiškų reikalų globėju.

– Nemaniau, kad esate religingas. Labiau šventvagiškas ir niekinantis Dievą žmogus, sprendžiant iš elgesio ir jums iškeltų bylų dėl tėvystės.

– Atmestų bylų dėl tėvystės, – pataisė Hanteris šiek tiek suirzęs. – O tai, kad žinau kelių šventųjų vardus, nepaverčia manęs uoliu tikinčiuoju.

Kažkas niūraus perbėgo jo veidu, bet, vos Zojai mirktelėjus, tai dingo, ir Hanteris atrodė taip, kaip visada, – iššaukiantis, pašiepiantis, tingus ir arogantiškas. Tarsi ji tik įsivaizdavo, kad galėtų būti kitoks, nors nežinojo, kodėl to norėjo.

– Nejaugi? – paklausė Zoja, bet suprato, kad nuo jo žvilgsnio nebepajėgia tęsti šio pokalbio, tarsi tas vyras būtų badaujantis žmogus, o ji – valgoma.

– Tai tiesiog parodo, kad esu apsiskaitęs, – Hanteris patraukė pečiais. – Kuo daugiau atrandu netikėtų faktų, kurių dar nežinai, tuo smagiau juos tau mėtyti tarsi jauką.

– Sakydamas apsiskaitęs tikriausiai turite omenyje Playboy žurnalą? Nesmagu tai sakyti, bet tikrai nemanau, kad kas nors patikės, jog perkate jį tam, kad paskaitytumėte straipsnius.

– Prisipažinsiu, labiau mėgstu daryti, nei skaityti. – Jo išraiška pasikeitė į paslaptingai linksmą. – Nori, kad pademonstruočiau?

Staiga Zoja atsipeikėjo ir priminė sau, kad neatvyko čia geraširdiškai juokauti su šiuo vyru. Ji turėjo konkretų planą, o Hanteris tebuvo idealus įrankis jam įvykdyti. Niekam kitam neskirta laiko. Ir nesvarbu, kad Hanteris pasirodė esąs daug protingesnis ir blaivesnis, nei ji tikėjosi.

Juk Zoja puikiai žinojo, koks jis iš tiesų. Žinojo, ką jis padarė. Tad kodėl, būnant arti jo, taip sunku to nepamiršti?

– Nejaugi manote, kad mane taip lengva sugundyti? – paklausė ji, mėgindama išlaikyti šelmišką, o ne kaltinantį toną. – Ar taip esate įpratęs? Užtenka abejingos seksualios užuominos, ir moterys puola po kojomis?

– Nesitikėjau nieko panašaus, – tarė Hanteris ir atrodė, kad juokiasi iš jos tomis veriančiomis ryškiomis akimis. – Bet dabar tikiuosi.

– Nesate mano skonio, – atkirto Zoja. – Man labiau patinka smegenys nei raumenys.

– Nesupratau? – ji matė, kad jis nė trupučio neįsižeidė. Atrodė pralinksmintas, ir nuo to jo tobulas veidas prašvito, akys ėmė spindėti. – Aš mokiausi Harvarde.

– Kaip ir visi jūsų giminaičiai ir protėviai nuo pat septynioliktojo amžiaus. – Zojos balsas vis dar buvo bejausmis. – Tai visiškai nedaro įspūdžio. Būtų netgi keista, jei nebūtumėte mokęsis Harvarde.

– Bet aš ne tik įstojau į Harvardą, – pabrėždamas tarė Hanteris vis dar spindinčiomis akimis. Jo žvilgsnis darėsi vis intensyvesnis, tarsi jis iš tiesų įsivaizdavo ją prie kojų, atsigulusią priešais tarsi… čia Zoja save sustabdė. – Aš baigiau studijas, o tai daug sunkiau netgi tam, kurio gyslomis teka mėlynas kraujas. – Jis nusišypsojo. – Smegenys ir raumenys.

Zoja gūžtelėjo pečiais.

– Man nepatinka sportas. Ypač futbolas. Beprasmis ir žiaurus karo žaidimas kvailais kostiumais, apsimetant, kad tai kažkas svarbaus. – Ji meiliai nusišypsojo. – Neįsižeiskite. Tai tik mano nuomonė.

– Didžiuojuosi tuo, kad niekada neįsižeidžiu dėl nepalankių nepažįstamų žmonių nuomonių.

Jis vėl pasimuistė ir pakišo tvirtas kojas po stalu, priversdamas Zoją pastebėti, kaip arti jie sėdėjo. Kaip intymu sėdėti privačiame kambarėlyje beveik susiglaudus su šiuo siaubingu vyru. Ji vos susivaldė neatsitraukusi, bet prisiminė, kad tai tik žaidimas. Ir ji privalėjo elgtis taip, kad jį laimėtų.

– Buvau atleistas iš karo žaidimų, – tarė Hanteris. – Jei tai padės.

– Man taip pat nepatinka baltųjų anglosaksų protestantų revoliucijos sekėjai, – pasakė Zoja beveik liūdnai. – Mėlynakraujai pasipūtėliai, galvojantys, kad pasaulis vis dar yra jų nuosavybė. Galbūt tai tik keista mano charakterio savybė.

Jis vėl nusišypsojo.

– Turint omenyje, kad atlikai nuodugnų tyrimą, turėtum žinoti, kad esu juoda avis savo kilmingoje giminėje. Vos mane pamatę, – o tai neįvyksta itin dažnai, – visi jie sunkiai atsidūsta. Esu per daug skandalingas.

– O gal priežastis jumyse, pone Grantai? Gal tiesiog jūs pats man nepatinkate?

– Bet, nepaisant to, esi čia, – tarė Hanteris, o jo tonas atskleidė, kad ji jo neįvertino, nors jis vis dar šypsojosi nerūpestingo vaikinuko šypsena. – Ir siūlai man savo paslaugas striptizo klube pusę vienuoliktos antradienio rytą. Norėtum sužinoti, kas taip elgiasi, panele Bruk? – jam ištarus jos pavardę savo gundančiomis lūpomis, ji staiga pasijuto labiau atsipalaidavusi, nei turėtų, tarsi jis taip paprastai galėtų ištirpdyti visą ledą jos viduje. Ši mintis išgąsdino. – Gerbėjai ir persekiotojai.

– Prisiekiu, nesu nė viena iš jų.

– Tada kokio velnio nori imtis herakliškos užduoties atkurti gerą mano vardą? – Hanteris nusijuokė. – Tai neįmanoma.

– Turiu savų priežasčių. Jums tereikia tuo pasinaudoti.

– Leisk, atspėsiu, – tai dėl geros tavo širdies?

– Aš neturiu širdies, pone Grantai. Turiu planą. Ir jame jums tenka svarbus vaidmuo.

Įtampa, sklandanti ore, tapo intensyvesnė. Bet staiga Hanteris nusišypsojo, ir Zojos nugara nuslydo švelnus grėsmės pojūtis. Jai pasirodė, kad visiškai nesupranta šio vyro. Kad jokie tyrimai neparuošė jos šitam – kad ir kas tai būtų. Jam.

– Atleisk, kad tave nuvilsiu, – švelniai sušnibždėjo Hanteris tokiu tonu, kokiu kitas vyras būtų kalbėjęs apie aistrą ir seksą, ir Zoja sudrebėjo, tarsi būtų ją palietęs. – Bet esu pasišventęs laipsniškam žlugimui ir neturiu laiko niekam kitam. Ypač paslaptingai moteriai ir jos planui.

Staiga jis įspūdingai vingriai atsistojo, primindamas jai, kad didžiąją gyvenimo dalį pragyvenimui užsidirbo šiuo plieniniu kūnu. Zojos gerklė išdžiūvo ir ją beveik suskaudo.

Kas jai darėsi?

– Gali pasilikti ir pasimėgauti pasirodymu, – tarė Hanteris pašaipiai šypsodamasis. – Šokėjos čia labai talentingos. Ir nepamiršk palikti arbatpinigių.

Tada jis praėjo pro ją ir patraukė prie durų, taip lengvai ją paniekinęs.

– Palaukite.

Zoja atsistojo ir ištiesė ranką, mėgindama jį sustabdyti, bet Hanteris tai pastebėjo, pasitraukdamas ištiesė tvirtą savo ranką – anksčiau spaudoje jo rankos buvo vadinamos stebuklingomis – ir ore sugavo josios. Tarsi jie būtų iš anksto tai surepetavę.

Zoją užliejo karštis, ji suakmenėjo. Kūnas nebepakluso protui. Toks paprastas prisilietimas ją paveikė tarsi smūgis plaktuku. Jis pervėrė ją kiaurai ir, nespėjusi apie tai pagalvoti, ji nukreipė apstulbusį žvilgsnį nuo rankų į jo veidą… Ir tuomet jos viduje viskas įkaito – ryškiai, karštai ir skausmingai.

Nesuvokiamai.

Hanterio akys susiaurėjo ir patamsėjo. Atrodė alkanas.

Zoja sukaupė visą taip sunkiai iškovotą ryžtą ir išdidumą, kad piktai neištrauktų rankos iš jo gniaužtų ir taip užbaigtų šį beprotišką žaidimą, pažadinusį pavojingiausias jos aistras. Visas jos kūnas įsitempė – nuo skrandžio ir papilvės iki vidinės kelių dalies, kaklo ir krūtinės, laimei, paslėptos po storu suknelės audiniu.

Bet ji nemėgino savęs apgaudinėti. Matė, kad Hanteris viską suprato.

Zoja niršo, kad taip reagavo į tokį vyrą kaip Hanteris. Kad jos kūnui nerūpėjo, ką ji apie jį žinojo. Kad nieko nepasimokė iš tų ilgų sunkių metų. Kad tiesiog ėmė ir užsiliepsnojo.

– Nemėgstu būti tampoma, – tarė ji aiškiu balsu, tokiu šaltu, kaip žiemos vėjas už šio klubo sienų, ir Hanteris niekada nesužinos, kiek pastangų jai tai kainavo. – Ypač keistų vyrų, pagarsėjusių nesuvaldomu pasileidimu ir agresyvumu.

Jis nuleido ranką, bet akyse vis dar degė ryškios visažinio ugnelės, tarsi matytų viską, ką ji slepia, visas paslaptis ir randus. Tarsi žinotų, kad ji dangstosi kauke. Tarsi įžvelgtų tikrąją Zoją, nors niekam kitam tai nepavyko.

Tai stipriai ją paveikė, bet ji iš paskutiniųjų stengėsi, kad sąmyšis neatsispindėtų veide ir akyse. Sustingusiame kūne, kuris ėmė geisti tokių dalykų, kokių niekada anksčiau negeidė. Jai tai buvo labai neįprasta.

– Esu pagarsėjęs ir kitais dalykais, – beveik švelniai tarė Hanteris.

Zoja buvo skaičiusi ir apie tai – tariamą jo seksualinį meistriškumą. İr ją erzino, kad dabar labai gyvai ir įkyriai ėmė tai įsivaizduoti. Tarsi būtų kaip kitos moterys ir galėtų trokšti…

Gana.

Ji išleido keistą garsą, kuris buvo per daug niekinantis, kad būtų pavadintas juoku.

– Turtingi ir nuobodžiaujantys vyrai yra itin nuspėjami, pone Grantai. Galiu jus užtikrinti, kad esu mačiusi visas įmanomas žmogaus iškrypimo stadijas pačiose baisiausiose Manhatano belangėse. Botagai, grandinės, plakimo suolai – visa tai taip nuobodu. – Ji nusišypsojo didele dirbtine šypsena. – Ir nors neabejoju, kad jūsų gebėjimai tam tikrose srityse įspūdingi, tiesiog patikėsiu jūsų žodžiu.

Staiga Hanteris nusijuokė, ir Zojai pasirodė, kad tame juoke išgirdo kažką daug gilesnio ir rimtesnio nei menkavertė ir nuobodi Hanterio Granto, profesionalaus šikniaus, legenda. Tai atskleidė, kad jis buvo kažkas daugiau, nors ji puikiai žinojo, kad to negali būti.

Jis buvo jos keršto raktas. Tik tiek. Ir niekas kitas jai neturėjo rūpėti.

– Yra tik vienas būdas sužinoti apie mano gebėjimus, – tarė Hanteris švelniu, sodriu balsu, paliečiančiu slaptus ir pavojingus Zojos jausmus. Ji suvokė, kad pajuto geismą. Uždraustą, nerimą keliantį geismą, kurį tiek metų draudė sau jausti. Hanteris palaukė, kol ji vėl pažvelgė į jį. – Bet turėsi gražiai paprašyti.

Zoja mėgino save įtikinti, kad nieko nepajuto. Kad jos nenudegino aistros ugnis.

Nieko, velniai rautų. Tik ne tokiam vyrui kaip jis.

– Nėra nė menkiausios galimybės, kad tai kada nors įvyks, – jos balsas buvo šaltas ir abejingas.

Hanteris papurtė galvą, bet žydros akys spindėjo, ir Zojos sieloje vis dar siautė jausmų audra, kuri būtų ją labai išgąsdinusi, jei tik geriau apie tai pamąstytų.

– Jei taip sakote, panele Bruk. – Jis užtikrintai šypsojosi, bet nuo jo dvelkė niūrumu. – Staiga mane ėmė daug labiau dominti jūsų paslaugos.

Atėjo laikas Zojai prisiminti, kas buvo ir kuo tapo. Ką išgyveno. Ji nesuvokė, kodėl, būdama šalia šio vyro, taip lengvai viską pamiršo. Ji kilstelėjo antakį.

– Aš niekada gražiai neprašau, pone Grantai. Manęs prašo. O jei visai atvirai, man patinka, kai manęs maldauja. – Ji nusišypsojo taip pat kaip ir jis. – Galite pradėti atsiklaupęs.

Šį kartą Hanteris nusikvatojo, bet veide atsispindėjo tik geismas, kol stebėjo ją iš arti tarsi alkanas vilkas. Zoja negalėjo prisiminti, kada paskutinį kartą taip jautėsi. Drąsi, šiek tiek išbalansuota, netekusi kontrolės.

Bet ji verčiau numirtų, nei leistų tam nutikti. Daugiau niekada.

– Man nereikia viešųjų ryšių specialisto, – pasakė Hanteris labai švelniai, tarsi glamonėdamas žodžiais. – Jei iš tiesų tai siūlai.

Zoja nežinojo, kodėl nepajėgia giliai įkvėpti, kodėl akys ėmė spindėti, o jo žvilgsnis atrodė veriantis kiaurai. Hanteris privertė ją pasijusti atvirą ir pažeidžiamą. Kaip tai įmanoma?

– Taip.

– Gaila. – Jis buvo aukštas ir per daug gražus, ir dar niekada joks vyras jos neveikė taip kaip jis – ypač įsmeigtas deginantis žvilgsnis. – Nes jei norėtum pati pamatyti tuos ypatingus turtuolio gebėjimus, apie kuriuos tiek daug kalbama, galėčiau pademonstruoti.

Tai nebuvo pirmas kartas, kai Zoja išgirdo tokį pasiūlymą. Bet pirmą kartą ją apėmė deginanti liepsna, ir ji siaubingai bijojo, kad Hanteris tai suprato ir jaučia tą patį.

Tai buvo neprofesionalu ir apskritai neįmanoma, tad ji nustūmė tą mintį kuo toliau.

– Ar tai urvinių žmonių kodas, reiškiantis permiegok su manimi, ir aš parodysiu, kur tavo vieta? – paklausė ji šaltai ir iššaukiamai, nes šis šablonas jai buvo gerai žinomas. Ji galėjo puikiai su tuo susitvarkyti. To per vieną skausmingą pamoką ją išmokė Džeisonas Trefenas. – Nes prieš pamėgindamas turi žinoti, kad jei kažkur nusitempsi mane už plaukų, tai nesibaigs taip, kaip tikiesi. Galiu tai pažadėti.

Hanteris atrodė suintriguotas ir šiek tiek pakreipė galvą, bet jo vilko žvilgsnis nepasikeitė – ryškus, karštas ir visažinis. Veriantis ją giliai tarsi skausmas, iki pat kaulų.

Zojai tapo įdomu, kiek ilgai ji sugebės valdytis.

– Neketinu tempti tavęs už plaukų, kad pasimylėčiau, panele Bruk.

Ji pašaipiai nusišypsojo, bet sulėtėjęs širdies dunksėjimas ir drėgnas karštis papilvėje kėlė nerimą.

– Nes nesi tokio tipo vyras?

Hanterio žvilgsnis – ne tik plėšrus, bet paslaptingas ir perprantantis, – pavertė didžiausią Zojos baimę realybe. Jos jaudulys augo, pulsas greitėjo, kvėpavimas ėmė trūkčioti.

– Esu kaip tik tokio tipo vyras, bet jau sakiau – reikia gražiai paprašyti.

Jis nusišypsojo taip, tarsi viską kontroliuotų. Zoja negalėjo to leisti.

– Ne, – atkirto ji ir įsiuto, kad jos balsas išsprūdo kaip šnabždesys, plonas ir abejojantis. Hanterio šypsena tapo dar gilesnė, tarsi pažadas.

– Netektis tavo, – sumurmėjo jis, ir vėl joje tarsi sprogimas blykstelėjo deginanti ugnis.

Jis vėl nusijuokė ir, nepaisydamas jos, apsisuko eiti. Zoja suprato, kad šį kartą jis nesustos, ir negalėjo to leisti.

Nebeturėjo kito pasirinkimo.

– Nedaryčiau to, pone Grantai. – Sausumą gerklėje pakeitė drebulys beveik visame kūne, nors dar prieš ateidama čia Zoja nujautė, kad viskas pasibaigs būtent taip. Ji palaukė, kol Hanteris atsisuko, ir apsimetė, kad jo švytinčios žydros akys visiškai jos neveikė, nors atrodė, kad gali matyti kiaurai. Ji žinojo, kad negali. Niekas negalėjo. Zoja prisivertė nusišypsoti.

– Žinau apie Sarą.