Читать книгу Šokiruok - Caitlin Crews - Страница 2

Sara.

Šis vardas nuaidėjo per patalpą, nustelbdamas muziką ir išstumdamas visas mintis iš Hanterio galvos. Persmelkė jį tarsi žaibas, tik daug skaudžiau ir padarydamas daugiau žalos.

Turėjo suprasti.

Jei nebūtų taip apakintas Zojos Bruk išvaizdos, – ji buvo tarsi kofeino šokas, vilkinti tamsių spalvų drabužiais, kurie tik pabrėžė miglotas žydrai pilkas akis ir tamsiai raudonai dažytas lūpas, – būtų tai supratęs. Nes ji vilkėjo per daug prabangių drabužių, pro kuriuos visiškai nesimatė nuogos odos. Ji nepuolė jam į glėbį vietoj pasisveikinimo. Nebuvo jokios suvokiamos priežasties, kodėl ji atėjo pas jį ir privertė visą klubą, pilną gražių ir prieinamų moterų, tiesiog nublankti.

Nuo tos akimirkos, kai jų žvilgsniai susitiko, Hanteris nebematė nieko daugiau.

Bet tokios moterys kaip Zoja pastaruoju metu jo neužkalbindavo ir neieškodavo, ypač tokiose vietose. Jos manė, kad žino apie jį viską, ką turi žinoti, o jis stengėsi sustiprinti prastą jų nuomonę. Jos smerkė jį iš tolo, nuo aukštų savo moralinių vertybių bokštų, ir jam tai patiko. Hanteris nenorėjo su kuo nors suartėti ir sugriauti to žmogaus gyvenimą.

Jis turėjo suprasti.

Net ir po šitiek metų Sara vis dar buvo tarsi kilpa ant jo kaklo. Taip bus amžinai ir pelnytai. Hanteris tik apgaudinėjo save tikėdamasis, kad grįžęs į Niujorką pabėgs nuo prisiminimų. Įsivaizduodamas, kad pamirš siaubingą tiesą. Dėl to net ignoravo senų draugų pastangas galiausiai atkeršyti už tai, kas buvo jai padaryta. Deja, dešimtmečiu per vėlai.

– Nesupratau? – Hanterio balsas buvo pasikeitęs, bet Zojos šypsena jį veikė daug stipriau, nei turėtų. Stipriau, nei būtų protinga.

– Girdėjote mane.

– Taip. Bet nelabai suprantu, ką nori pasakyti.

Jos šypsena praplatėjo ir išmušė Hanterį iš pusiausvyros. Jis pasijuto piktas ir išalkęs, išstumtas iš įprastos abejingumo būsenos. Netgi sutrikęs – ir būtent tai jam nuo seno atrodė neatleistina. Prieš dešimtmetį Hanteris suprato, kad yra siaubingas žmogus, ir nuo tada kasdien tai įrodinėjo sau ir kitiems. Kodėl tai niekad nesibaigia?

– Manau, kad puikiai suprantate, – beveik linksmai atsakė Zoja. – Bet jei norite, galite apsimesti, kad viskas yra priešingai. Dėl to blogiau apie jus negalvosiu. Tai tiesiog neįmanoma. Bet kuriuo atveju, lauksiu jūsų savo kabinete rytoj dešimtą.