Читать книгу Slaptos fantazijos - Carly Phillips - Страница 2

Merilė Šefer-Veston pervertė ant savo darbo stalo ką tik sudėtus dokumentus. Paėmė į rankas segtuvą, kuriame buvo surinkta išsami informacija apie Džuljetą Stenton: pomėgiai, ko ji nekenčia, suknelės ir netgi batelių dydis. Viskas, ką reikia žinoti, kad būtų įmanoma išpildyti moters svajonę. Džuljeta Stenton, dar žinoma kaip Pabėgusi nuotaka, buvo nepageidaujama persona visuomenėje dėl skandalingai nutrauktų vedybų ir garsaus tėtušio senatoriaus reputacijos. Dabar ji bendrovės „Fantazijos" klientė.

Merilė perskaitė pirmąjį klausimą, kurį užduodavo visiems klientams ir kurį mokėjo atmintinai. „Kokia jūsų fantazija?"

Atsakymai visada būdavo migloti. Ne kitaip atsakė ir Džuljeta Stenton: „Patirti malonumą iš ypatingo vyro, kuris tau nori įtikti ir pildo kiekvieną užgaidą. Jaustis geidžiamai, būti jo visatos centru ir pamiršti žlugusių sužadėtuvių skausmą."

Štai kuo vertėsi bendrovė „Fantazijos". Kaip tik tam Merilė ir įkūrė keturias prabangias poilsiavietes saloje – kad įgyvendintų žmonių svajones, norus ir troškimus. Ji visada stengdavosi žengti vieną žingsnelį toliau, kad jos svečių istorijos baigtųsi laimingiau nei jos pačios. Todėl neketino apsiriboti tik tuo, ko trokšta pati Džuljeta.

Beldimas į duris nutraukė minčių giją. Ji pakilo, prisiminusi dešimtos valandos susitikimą.

– Užeikite.

Durys atsidarė ir į kambarį įžengė aukštas įspūdingas vyras.

– Ponas Hjustonas?

Jam linktelėjus, Merilė pamojo užeiti.

– Aš esu Merilė Šefer-Veston. Sveiki atvykę į „Slaptąją fantaziją". Tikiuosi, skrydis buvo sėkmingas?

Jis klestelėjo ant kėdės priešais jos darbo stalą.

– Puikus. Prašau vadinti mane Dugu. – Jis apdovanojo ją žavinga šypsena, kuri, be abejonės, it balzamas stebuklingai veikė visas į nuotakas tinkamas jaunesnes moteris.

Merilė atsirėmė rankomis į stalą ir be įžangų prabilo apie reikalus.

– Tikriausiai turite fantaziją, kurią norėtumėte įgyvendinti?

– Ar ne visi to pageidauja?

– Įkūrusi šį verslą supratau, kad tikrai visi.

Jis nusijuokė, bet nebuvo linkęs atvirauti.

– Ar norėtumėte apsižvalgyti po salą prieš atskleisdamas savo fantaziją?

Jis papurtė galvą ir neramiai pasimuistė.

– Aš laikraščio „Chicago Tribune" korespondentas.

Merilė su nuostaba pažvelgė jam į akis. Jis atrodė nuoširdžiai sumišęs.

– Tęskite.

Vyras atsikrenkštė.

– Mano santykiai nesusiklostė. Draugavau su moterimi dvejus metus, bet dar nebuvau pribrendęs įsipareigoti. Nors jai to ir nesakiau. – Jis ranka persibraukė juodus plaukus. – Kurį laiką maniau, kad viskas einasi neblogai, bet išorė gali būti apgaulinga.

– O santykiai gali būti keblūs ir kartais nemalonūs.

– Jūs suprantate mane.

Ji linktelėjo. Suprato geriau, nei jis manė. Merilė žvilgtelėjo į savo auksinį žiedelį su rubinais ant dešinės rankos didžiojo piršto – meilės, kuri truko taip trumpai, simbolį. Meilės, kurios ji neteko Vietnamo kare. Jos gyvenimas nesusiklostė taip, kaip tikėjosi. O kieno gi susiklostė? Viskas likimo rankose.

– O kaip jūsų netolima praeitis susijusi su dabartiniu troškimu? – pasmalsavo Merilė.

– Mudu su buvusiąja drauge dalijomės ir darbais, ir malonumais. Mums buvo smagu, o kadangi ji buvo glaudžiai susijusi su tam tikrais socialiniais sluoksniais, aš pasitikėjau jos teikiama informacija. – Jis papurtė galvą. Veidą apniaukė nusivylimas.

– Spėju, draugė pasirodė esanti nepatikima?

– Iš pradžių buvo patikima, kol kartą tiesiai šviesiai paklausė, kada ją vesiu. Aš buvau nepasiruošęs. Atsakymas jos lyg ir nesutrikdė, bent man taip pasirodė. Vis dėlto ji nusprendė, kad aš ja pasinaudojau, ir suteikė informacijos, kurios, kai išspausdinau straipsnį, negalėjau patvirtinti. – Jis sarkastiškai išsiviepė. – Tipiška paniekintos moters reakcija.

– O kaip jūs? Turiu galvoje, ar ja naudojotės?

Jis nutilo gromuliuodamas klausimą. Nepuolė neigti ir Merilė susidarė įspūdį, kad šis vyras vertina tiesą taip pat kaip ir ji.

Dugas atsiduso.

– Anksčiau būčiau sakęs „ne". Bet, žvelgdamas į praeitį, manau, kad asmeninių ir darbo santykių priešprieša teikė mūsų ryšiui jaudulio. Ji pristatė mane tam tikriems socialiniams sluoksniams ir supažindino su žmonėmis, su kuriais aš pageidavau susitikti.

Pamaloninta jo sąžiningumo, Merilė pritariamai linktelėjo.

– Ir štai jūs čia. Sakykite, kokia yra jūsų fantazija?

Jis palinko į priekį.

– Atsiteisti už tai, ką padariau. Kad galėčiau vėl žiūrėti sau į akis. – Dugas sunkiai atsiduso. – Turiu įsitikinti, kad sugebu atsižvelgti pirmiausia į moters norus.

– Tad prašote manęs…

– Suporuoti su Džuljeta Stenton, Čikagos Pabėgusia nuotaka. Žinau, kad ji yra čia.

Merilė prisimerkė.

– Iš kur sužinojote? – Jeigu jam pavyktų sumedžioti Džuljetą ir išpešti tai, ko nežino kiti, tek Merilei, tiek Džuljetai Stenton viešumas sukeltų daugybę rūpesčių.

– Pasakė vienas žmogus, kuris manė, kad man reikia tai žinoti. Matote, tas straipsnis, kurį minėjau, susijęs su Džuljetos Stenton sužadėtiniu. Negaliu atsikratyti minties, kad ji pabėgo nuo altoriaus neatsitiktinai. Gandai pavertė šią moterį pajuokos objektu, radijo stotys skelbia konkursus, skatindamos žmones spėlioti, kodėl ji paspruko. Tačiau vidinis balsas man kužda, kad ta moteris buvo įskaudinta, ir tai padariau aš. Noriu padėti jai išsigydyti žaizdas.

– O kaipgi jūsų žurnalistiniai instinktai? Iš kur man žinoti, kad nepaviešinsite šios istorijos kaip kiti reporteriai? Galbūt pasinaudosite informacija, vos tik ji pateks į jūsų rankas? – Nuo jo nuoširdaus atsakymo priklausė Merilės verslas ir Džuljetos savijauta. Merilė gręžė jį žvilgsniu, kad niekas nepraslystų pro akis. Ji pastebėjo, kaip sutrūkčiojo jo žandikaulis ir akyse blykstelėjo kaltės jausmas. Vis dėlto jis nenusuko akių į šalį.

Dugas truktelėjo pečiais.

– Jūs to ir negalite žinoti. Visiškai įmanoma, kad vyras, su kuriuo suvesite Džuljetą į porą, išgaus tą pačią informaciją, nesvarbu, jis bus žurnalistas ar ne.

Merilė linktelėjo. Jo tiesa. Bet kas galėtų išsiaiškinti, kodėl Džuljeta pabėgo nuo altoriaus, ir paviešinti tai dėl pinigų ar asmeninės naudos. Džuljeta, senatoriaus duktė ir Pabėgusi nuotaka, turėjo tai įsisąmoninti, prieš atskleisdama savo fantazijas. Tačiau ji nenurodė jokių apribojimų ir neįvardijo, koks vyras turėtų tenkinti jos poreikius. Merilė palenkusi galvą laukė, ką dar pasakys Dugas.

Jis jos nenuvylė.

– Klausykite, kalbėjau nuoširdžiai. Duodu žodį – nesiruošiu jos skaudinti. Tik tiek galiu pažadėti.

Merilė pritariamai linktelėjo.

– Pasakykite man štai ką, Dugai. Ar tikite laiminga istorijos pabaiga? – Merilei reikėjo sužinoti daugiau apie Dugo Hjustono charakterį ir ketinimus, prieš suvedant jį į porą.

Dugas suraukė antakius, žandikauliai įsitempė. Iš krūtinės išsiveržė gilus atodūsis.

– Taip, ponia, tikiu. Šiemet mano tėvai švęs keturiasdešimties vedybinio gyvenimo metų sukaktį.

– Puiku, bet jūs neatsakėte tiesiai. Nesistebiu, juk esate žurnalistas. Ar tikite, kad būtent jūsų laukia laiminga pabaiga?

– Taip, tikiu, jei pavyks rasti tinkamą moterį, kuri mane pakęs, – sakydamas šiuos žodžius jis nenukreipė į šalį savo melsvų akių. Patenkintas, kad pasakė tai, ką norėjo, Dugas atsistojo. – Nebegaišinsiu jūsų, bet džiaugčiausi, jei apsvarstytumėte mano pageidavimą ir praneštumėte.

– Taip ir padarysiu. – Merilė pakilo ir atsisveikindama paspaudė Dugui ranką. Jis išėjo uždarydamas paskui save duris.

Merilė susinėrė rankas ir, parimusi ant Džuljetos Stenton segtuvo, nugrimzdo į apmąstymus. Ji jau ilgokai sukosi šiame versle ir priimdavo sprendimus remdamasi patirtimi, nuojauta ir tikėjimu. Dugas Hjustonas rizikavo, atskleisdamas visas kortas. Ji galėjo atmesti jo prašymą. Arba pasikliauti likimu.

Džuljeta troško išsigydyti sielos žaizdas. Dugas – atpirkti savo klaidas. Jeigu Merilė patenkintų jo prašymą, o Džuljeta šio vyro dėka pasijustų mylima ir ypatinga, Dugas suprastų esąs žmogus, ne vien žurnalistas. Jis suvoktų, kad žmonės svarbesni už karjerą.

O už viską svarbesnė – meilė.