Читать книгу Suviliok, jei išdrįsi - Carly Phillips - Страница 2

– Tave kviečia.

Melori Sinkler pakėlė akis nuo painios nuomos sutarties, kurią skaitė, ir pamatė tarpduryje stovinčią sekretorę Paulą.

– Atleisk, negirdėjau, kaip beldei.

– Aš nebeldžiau. Kai kviečia Terminatorius, tam nėra laiko. Ypač jeigu dar nori išvogti akimirką, kad pasigražintum, kol neįžengei į jo irštvą.

Paula – jauna, žavi ir mėgstanti netikėtai prisėlinti Melori sekretorė – išraiškingai kilstelėjo antakius taip ragindama vadovę pasirūpinti savo išvaizda prieš einant į neplanuotą susitikimą su dailiausiu įmonės partneriu. Melori ištiesė ranką ir pasiėmė ne rankinę, o bloknotą. Nors mergina niekada nerodė emocijų, pirmą kartą per aštuonerius metus įmonėje „Valdorfas, Heincas, Grinas, Mejersas ir Latamas“ jos ramybė buvo sudrumsta.

Advokatė kovojo dėl bylų nė kiek nenusileisdama vyresniesiems partneriams tuomet, kai tvirtai tikėjo savo teisumu. Teisininkei pavyko neprarasti darbo, nors daugelis kolegių jį metė, buvo atleistos arba ištekėjo ir atsidavė šeimai. Ji buvo vienintelė išgyvenusi moteris, įsitvirtinusi vyrų pasaulyje. Buvo likę vos metai iki tos akimirkos, kai taps partnere. Žinoma, kad pasiektų tai, ką turi, Sinkler teko kautis, bet niekada nesitraukė iš kovos. Niekuomet nebijojo dirbti su įmonės partneriais. Kartais net ir paprieštarauti. Bent jau iki šiol. Ji buvo viena geriausių nekilnojamojo turto bylų advokačių, todėl jos niekada nekviesdavo energingasis skyrybų bylų advokatas, advokatų firmos partneris Džekas Latamas. Šis žmogus buvo tikras jausmingo vyro ir mirtį santuokai nešančio terminatoriaus junginys.

Tam, kad kviečiasi Sinkler dabar, turėjo būti rimtų priežasčių.

– Galėčiau pasakyti, kad esi užsiėmusi, ir pati pas jį nueiti.

Pro Melori ausis neprasprūdo koketiškosios sekretorės balse nuskambėjusi vilties gaidelė. Ji akivaizdžiai pavydėjo netrukus įvyksiančio vadovės susitikimo su Džeku Latamu. Advokatas buvo tikras įmonės simbolis – žmogus, kurį moterys tiesiog dievino, o vyrai gerbė. Jeigu ganduose buvo bent lašas tiesos, tai jis netikėjo nei santuoka, nei ilgalaikiais įsipareigojimais. Vis dėlto toks vyro požiūris negąsdino nė vienos dar kvėpuojančios priešingos lyties atstovės. Kiekviena moteris firmoje buvo tikra, kad pakeistų šio viengungio nuomonę, jei tik gautų galimybę.

– Dėkoju už pasiūlymą, bet susitvarkysiu pati.

Melori nedrąsiai šyptelėjo. Paula tik gūžtelėjo.

– Gaila. Tikrai pasinaudočiau proga ir suorganizuočiau jam tokį susitikimą, kokio niekada nepamirštų.

Tada kilstelėjo pavojingai trumpo sijonėlio kraštą dar kelis centimetrus. Melori užgniaužė beprasiveržiantį juoką. Džekui pasisekė, kad firmoje buvo laikomasi politikos prieš tarnybinius meilės romanus. Šis sprendimas priimtas tada, kai prieš trejus metus viena darbuotoja padavė į teismą vyresnįjį įmonės partnerį. Viską pavyko sutvarkyti tyliai – apkaltintas asmuo atsistatydino ir nuo tada įsigaliojo taisyklė, įmonės darbuotojams draudžianti užmegzti artimus tarpusavio santykius.

Tokioms moterims kaip Paula niekas neuždraus varvinti seilės, bet joms griežtai draudžiama biure priekabiauti prie vyrų, kaip ir šiems – prie moterų. Tiesa, fantazija nepavaldi jokioms taisyklėms, todėl firmoje nebuvo nė vienos dailiosios lyties atstovės – pradedant sekretore ir baigiant advokato padėjėja, – kuri tylomis nepasvajotų apie Džeką Latamą. Vienintelis skirtumas tarp Melori ir kitų moterų įmonėje buvo tas, kad pirmoji niekada to neparodė. Ji nė už ką sau neleistų.

Sinkler vogčiomis dirstelėjo į Paulą, kuri sėdėjo sukdama ant piršto šviesių plaukų sruogą, o jos veide buvo matyti nusivylimas.

– Jei tik tas žmogus žinotų, nuo ko jį ką tik apsaugojau, kristų prieš mane ant kelių dėkodamas, – pratarė vadovė.

– Jau geriau kristų ant kelių prieš mane.

Paula teatrališkai atsiduso, tada pažvelgė į laikroduką.

– Geriau jau eik. Jis sakė „kuo skubiau“ ar kažką labai panašaus.

– Dėkoju.

Nusistvėrusi bloknotą advokatė išžingsniavo iš kabineto ir patraukė koridoriumi. Ji suspaudė kumščius ir nustebo supratusi, kad delnai prakaituoja. Dievulėliau, jaučiasi it pirmą kartą įsimylėjusi paauglė. Taip visai netinka. Tik ne dabar, kai atidavė tiek jėgų, kad taptų viena iš partnerių. Net nuslopino savo moteriškumą. Griežti kostiumėliai slėpė nėrinių apatinius, o uždari bateliai – ryškiaspalvį pedikiūrą. Aplinkiniai matė tik nelakuotus rankų nagus. Ji be galo skrupulingai slėpė humoro jausmą ir šilumą po griežtos, bejausmės asmenybės kauke. Pažvelgusi į veidrodį vargiai galėjo atpažinti iš ten spoksančią būtybę.

Teliko vieneri metai ir galės gardžiuotis savo aukos sunokintais vaisiais – bus pirma moteris, kuriai pasiūlys tapti firmos partnere, be to, pelnys tėvo pripažinimą. Vyro, kuris troško sūnaus, o ne dukters. Gimdytojas turės galiausiai suprasti, kad ji – ne iš kelmo spirta, nors tėvas nenori tikėti.

Melori sunkiai atsikvėpė.

– Tikslas jau čia pat, – specialiai ištarė balsu norėdama sau priminti, kiek prakaito išliejo ir kiek daug jau pasiekė. Advokatė tikrai neleis, kad susitikimas su Džeku Latamu (slaptu fantazijų objektu) sugriautų aštuonerius metus po kruopelytę lipdytą svajonę.

Sinkler garsiai iškvėpė.

Taip, sugebės ištverti susitikimą su firmos partneriu.

Melori stabtelėjo prie jo kabineto durų, kad nusišluostytų sudrėkusius delnus į sijoną ir persibrauktų plaukus, o tada tris kartus pabeldė.

– Užeikite.

Iš už durų pasigirdo žemas, gilus, seksualus balsas. Merginos viduje suvirpėjo šiluma ir nerimas. Melori suėmė už durų rankenos ir įėjo. Tik dar spėjo dirstelėti į palaidinę, kad įsitikintų, jog visos jūros perlų sagutės tvarkingai užsegtos ir nematyti nė kraštelio nėrinių ar šilko.

Advokatė užėjo į kabinetą ir uždarė duris.

Džekas Latamas, sukryžiavęs rankas už nugaros, stovėjo prie lango, už kurio išdidžiai šovė į dangų „Empire State Building“. Plačius pečius dengė tamsiai mėlynas kostiumas su šviesiais ruoželiais. Tai neabejotinai Europos dizainerio kūrinys, kuris pabrėžė jo vyrišką, išraiškingą stotą. Teisininko paveikslas buvo toks pats kerintis, kaip ir vaizdas pro langą.

Miestą gaubė migla. Už lango įprasta Niujorko vasaros diena ir puikus prieš akis atsiveriantis reginys.

Advokatas neatsisuko, kai įėjusiajai už nugaros girgžtelėjo durys. Melori nenustebo. Mergina išmanė žaidimo taisykles, o Džekas žinojo, kas stovi už nugaros ir laukia dėmesio. Juk pats ją ir kvietė. Jeigu vyras nedelsdamas atsisuktų, sutrikdytų dabar vyraujantį galios pasiskirstymą, o advokatas tikrai neketino parodyti, kad juodu lygūs. Ypač kai kalbama apie padėjėją moterį. Kiekvieną kartą, kai teisininkę priskirdavo prie naujo partnerio, Melori tekdavo iškęsti tą patį. Ji niekaip negalėjo atsistebėti, kodėl vyrams, dirbantiems teisėsaugos srityje, būtina naudoti bauginimo taktiką. Tiesa, advokatė išmoko atsiriboti.

Sinkler atsikrenkštė.

– Atleiskite, pone Latamai, jūs mane kvietėte?

Tyla.

Keista. Kita vertus, ką ji išmano apie vyrus? Džekas dirba su Valdorfu ir Heincu ilgiau nei ji. Jų firma gali didžiuotis daugiau nei septyniasdešimt penkiais advokatais, įsikūrusiais trijuose dangoraižio aukštuose. Iki šiol juodviem nebuvo tekę susitikti akis į akį.

Mergina dar kartą pamėgins ir tada tiesiog išeis. Galės pats jos ieškoti, jeigu ketina ir toliau tęsti šį žaidimą.

– Pone Latamai?

Vėl tas balsas. Švelnesnis, nei manė Džekas, ir visai nederėjo su griežta panelės Melori Sinkler reputacija. Jis prasiskverbė pro rūpesčių spiečių, ūžusį advokato galvoje. Tonas buvo ir gana švelnus, nesunkiai pažadinantis vyro jausmus, ir gana kimus, primenantis apie aistringiausias nakties fantazijas.

Latamas papurtė galvą mėgindamas atsikratyti įkyrių minčių. Girdėjo apie šią teisininkę, kad tikrai ne viliokė. Vos tik jis atsisuko į vienintelę jaunesniąją partnerę, Melori išvaizda akimirksniu sugrąžino vyrą prie darbo. Priešais stovinti mergina buvo tokia pat griežta, koks švelnus jos balsas. Griežtai atgal sušukuoti plaukai, ilgas sijonas, konservatyvus kostiumėlis nė iš tolo nepriminė jo svajonių moters. Tai mergina, su kuria pats bus įkalintas kurorte, priklausančiame vienam didžiausių jų firmos klientų, įsikūrusiame Long Ailando pakrantėje. Tik Viešpats Dievas žino, kiek juodu ten užtruks.

Džekas atsikrenkštė ir pažvelgė Sinkler į akis – už akinių tamsiais rėmeliais stiklų šios tiek prisimerkė, kad vyras negalėjo suprasti, ar jos mėlynos, ar šviesiai pilkos. Akivaizdu, kad Latamas advokatę erzino. Džekas nenorėjo iš pat pradžių netekti Melori palankumo, kaip ir nenorėjo ignoruoti.

Prieš jai ateinant paskambino tėvas ir pasidalijo nelaimėmis. Regis, mylima motušė užmezgė naują meilės romaną, tik šį kartą gimdytoja elgėsi gerokai atviriau nei anksčiau. Tad kantrusis, tolerantiškasis tėvelis galiausiai paliko žmoną. Džekui suspaudė skrandį nuo minties, kad tėvui teks išgyventi bjaurias skyrybas, o sūnus apie jas tikrai daug išmanė. Vis dėlto pats metas. Ši santuoka turėjo nutrūkti gerokai anksčiau (kaip, beje, ir daugelis kitų). Jeigu ne begalinė gimdytojo kantrybė ir tolerancija, mama jau seniai būtų viena.

Latamas labai nesmagiai jautėsi dėl tėvo, tačiau šeimos reikalus reikės sutvarkyti kiek vėliau. Dabar yra skubesnių darbų.

Vyras pasitraukė nuo lango.

– Buvau labai užsiėmęs, – paaiškino teisininkas Melori.

Ši rankomis suėmė už stalo krašto.

– Akivaizdu. Galiu užeiti kitą kartą. Pačios laukia galybė darbo.

Darbas, nuo kurio Džekas ją atplėšė, ir mergina visai nesidžiaugia. Latamas labai abejojo, kad advokatė bent kiek pralinksmės sužinojusi šio netikėto susitikimo priežastį.

– Ne, viskas gerai. Sėskitės.

Partneris mostelėjo į krėslą su aukštu atlošu kabineto kampe. Jį padovanojo tėvas, kai sūnus tapo šios firmos partneriu. Motinai nerūpėjo net diena, kai atžala baigė teisės studijas, tad ką jau kalbėti apie karjeros pasiekimus.

Melori įsitaisė krėsle ir sukryžiavo kojas. Vyras stebėjo, kaip plazda sijono medžiaga, uždengianti tikrai per daug, net turint omeny griežtą jų profesijos specifiką.

– Taigi… – Sinkler balsas patraukė teisininko dėmesį.

Tiesiog stebėtina: jeigu nekreiptum dėmesio į neišryškintus veido bruožus ir griežtas drabužių linijas, kimus balsas tiesiog dirgintų nervus siųsdamas klaidingus signalus toms jo kūno dalims, kurios dirbant turėtų išlikti ramios. Džekas ant kėdės nejaukiai pasimuistė.

– Kuo galėčiau būti naudinga? – paklausė advokatė.

– Kalbėsiu trumpai. Kaip suprantu, dirbate su nekilnojamojo turto byla, tad pasirūpinau, kad jūsų darbas būtų perduotas kitiems, o pati būtumėte laisva. Man.

Nuo paskutinių vyro žodžių Melori užsikosėjo. Džekas susirūpinęs pakilo nuo kėdės ir priėjo artyn.

– Ar viskas gerai?

Sinkler nusiėmė akinius ir nusišluostė akis nosinaite, kurią pasičiupo nuo stalo.

– Gerai. Man viskas gerai. Tiesiog paspringau seilėmis. Atsiprašau.

Mergina atrodė sutrikusi. Teisininkė atsikrenkštė, dar kartelį pasišluostė akis ir tada pažvelgė į Latamą. Tą akimirką, kai ryškiai mėlynos Melori akys pažvelgė į jį, Džekas pasijuto lyg gavęs smūgį į paširdžius. Jam užėmė kvapą ir pats vos nepradėjo kosėti. Viešpatie Aukščiausiasis, kas nors turėjo įspėti apie tokias nepaprastas, kerinčias šios būtybės akis! Nespėjus vyrui atsikvošėti, Sinkler užsidėjo akinius ant nosies. Stori stiklai paslėpė jos akis nuo teisininko žvilgsnio. Džekas jautėsi it sapne. Ar tik pasivaideno spalvos sodrumas ir giluma?

– Kaip suprasti, jog pasirūpinote, kad mano darbas būtų perduotas kitiems? Ar niekas jums nesakė, jog „Mendelsono lizingas“ reikalavo, kad aš vesčiau derybas dėl naujo žemės sklypo įsigijimo?

Jis apėjo stalą ir vėl atsisėdo. Šią akimirką jautėsi sutrikęs dėl Melori Sinkler. To dar niekada nejuto nei būdamas su moterimi, nei tvarkydamas darbo reikalus. Šią akimirką atrodė geriausia laikytis atstumo.

– Galiu patikinti, kad esu gerai informuotas apie situaciją, bet mes viską gerai apsvarstėme ir Ledermano atvejis pasirodė svarbesnis.

– Tai stambiausias mūsų klientas. Jie nuomoja verslą kitoms įmonėms, netekę Ledermano prarastume svarbų pajamų šaltinį.

Ką gi, advokatė puikiai išmano įmonės reikalus.

– Taip. Tik šį kartą kalbama ne apie galimą susiliejimą ar įsigijimą, o apie Ledermano skyrybas.

Melori vos matomai linktelėjo.

– Jeigu dalyvaujate jūs, tai gana akivaizdu. Tik nesuprantu, kam prireikė manęs. Galėjote pasirinkti bet kurį jaunesnįjį partnerį, dirbantį su šeimos teise. Manęs jums nereikia.

Džekas palinko į priekį, alkūnėmis atsirėmė į stalą.

– Klystate. Atrodo, kad abu norėtume priešingo, bet esate būtent ta, kurios man reikia.

Sinkler tikrai nebuvo pirmoji advokato pasirinkta kandidatė, bet nugalėjo balsų dauguma. Kitiems partneriams atrodė, kad moteris tik sustiprintų poziciją ir parodytų klientui, kad firma nusiteikusi imtis ryžtingų priemonių kovoje su jo žmona. Džekas negalėjo ginčytis. Kontora negalėjo leisti sau netekti tokio kliento kaip Ledermanas, todėl reikėjo sustiprinti advokatų vaidmenį šioje byloje.

Netrukus pasigirdo gilus Melori atodūsis.

– Gal paaiškintumėte, kam jums manęs reikia? – Mergina kiek patylėjo ir pridūrė: – Prašau.

Latamas paėmė nuo stalo pieštuką ir ėmė sukinėti rankose.

– Viskas paprasta. Ledermanas nori laimėti. Vyrui reikia advokatų komandos, užjaučiančios jį dėl to, jog žmona nori sutuoktinį apmulkinti, ir pasiryžusios imtis visų reikalingų priemonių, kad pasiektų tikslą. Mums – partneriams – atrodo, kad kliento lūkesčius galėtume patenkinti, jeigu komandoje būtų moteris. Kaip žinia, kai reikės tiesiogiai bendrauti su ponia Lederman, moteris mums suteiks pranašumą. Galėsite su ja bendrauti taip, kaip man nė už ką nepavyktų.

Teisininkas tikėjosi, kad Melori veide lyg veidrodyje atsispindės emocijų žaismas, bet pašnekovė išliko rami. Kad ir ką ji galvojo, mintis pasiliko sau. Ši mergina būtų puiki pokerio lošėja. Vyro pagarba jai ėmė augti. Dabar Latamas pradėjo suprasti, kodėl Sinkler sekėsi vyrų valdomoje firmoje. Vis dėlto advokatė dar nebuvo pelniusi visiško partnerių pasitikėjimo. Matyt, tai vargiai pavyktų bet kuriai moteriai. Įmonė – senų bendramokslių komanda ir nesigėdijo to pripažinti.

Džekas nesutiko su daugumos požiūriu, šis atvejis buvo vienas tokių. Teisininkas nepasitikėjo moterimis santuokoje (jo šeimos, daugelio klientų patirtis ir skyrybų statistika tik patvirtino vyro nuomonę), bet darbe viskas kitaip. Advokatas žmones vertino tik pagal jų gebėjimus.

Žinoma, įtikinti vyresnius vyrus nebuvo lengva, bet Melori firmai buvo tikrai naudinga. Atrodė, kad advokatė ir pati tai žino.

Ji lėtai linktelėjo.

– Taigi, jei nėra kitų kandidatų, aš jūsų. Štai ką reiškia būti vienintele jaunesniąja partnere.

Džekas nesusivaldė ir šyptelėjo.

– Tiesą sakant, taip.

Ji – jo. Nuo galvos iki kojų. Iš to, ką teko išgirsti, vyras žinojo, kad Melori Sinkler yra pati geriausia. Tik prieš imantis reikalų juodviem teks geriau susipažinti – to pareikalavo ekscentriškasis klientas. Turint galvoje atšiaurią teisininkės asmenybę, jai nebūdinga atsipalaiduoti. Vadinasi, Džekas visai netroško su mergina praleisti daugiau laiko. Tiesa, Latamo atmintyje įsirėžė šios ryškiai mėlynos akys ir be galo intrigavo. Vertė svarstyti, ko dar nežino apie panelę Melori Sinkler.

Teisininkė pakilo nuo krėslo.

– Ką gi, regis, daugiau nėra apie ką kalbėti.

– Esu tikras, kad išgyvensime, – tarė Džekas ir nusišypsojo norėdamas palengvinti tvyrančią įtampą. Tikėjosi, kad Melori atsakys šypsena, bet vyrui teko nusivilti.

– Man reikia kai ką baigti, tada galėsiu imtis Ledermano bylos, – teatsakė ši.

– Žinoma. Mūsų skrydis 19 valandą. Manau, pakaks laiko nebaigtiems reikalams, susikrauti daiktus ir atvykti į oro uostą, – Latamas dirstelėjo į laikrodį, – po trijų valandų?

Nedažytos moters lūpos prasivėrė, tada vėl susičiaupė. Pagaliau jam pavyko sulaukti bent kokios reakcijos.

– Mūsų skrydis?

Klausimas nuskambėjo kaip cyptelėjimas.

Džekas linktelėjo.

– Ponas Ledermanas savo kurorte Hamptone. Jis neketina atšaukti atostogų, todėl skrisime ten susipažinti. Nepamirškite akinių nuo saulės ir maudymosi reikmenų. Eisime į paplūdimį.

Melori mėgaudamasi lėtai nusimovė šilkines kojines. Jai labai trūko šių menkų prabangos dalykėlių – šilko, atlaso ar ko nors švelnaus – to, kuo pasilepindavo po konservatyviais apdarais. Visa laimė, kad turėjo kišeninį kvepalų buteliuką, kurį dažniausiai naudodavo vakarais po darbo. Raminantis aromatas maloniai veikė jusles. Juk net konservatyvi advokatė nebūtų tokia kvaila, kad mūvėtų kojines keliaudama į vasaros kurortą. Su Džeku Latamu. Net suvirpėjo nuo minties, kad praleis su vyru valandų valandas ne darbo kabinete. Sinkler atsidarė lagaminą ir numetė ant lovos.

– Kur nors išvyksti?

Į kambarį įlėkė pusseserė – veržli pirmakursė. Tiksliau, galėjusi būti pirmakurse, jeigu nebūtų nusprendusi pasirinkti laisvo gyvenimo būdo. Žvelgdama į ją, Melori pasijuto vyresnė nei iš tiesų. Advokatė buvo dar ganėtinai jauna, kad elgtųsi nerūpestingai, bet ją varžė profesiniai įsipareigojimai, kurių negalima nepaisyti, jei nori tapti partnere.

– Ei, Mel. Klausiu, kur susiruošei?

Melori atsisuko į pusseserę. Jųdviejų tėvai – broliai, o keista genų kombinacija lėmė, kad moterys buvo neįtikėtinai panašios – net akių spalva. Žiūrėti į pusseserę – tas pats, kas žvelgti į veidrodį, tik atvaizdas būtų keleriais metais jaunesnis. Džulija buvo galingas džiaugsmo užtaisas. Ji taip pat kaip Melori nuvylė savo tėvą, bet, skirtingai nuo Mel, nejautė poreikio pakeisti gimdytojo nuomonės.

– Keliauju į saulėtą kurortą, bet kol neėmei pavyduliauti, prisimink, kad tai darbo reikalai.

Reikia tikėtis, kad Džekas taip pat nepamirš. Jis apsirengs, o ne nusirengs, net jei ekscentriškasis klientas norės susitikti prie baseino. Latamas dėvės drabužius, ir taškas. Sinkler nerimavo, kad pamačiusi teisininką apnuoginta krūtine, įdegusį, su glaudėmis, išryškinančiomis tai, ką turėtų pridengti, ji neatsakys už savo veiksmus. Melori – dora, atsakinga, suaugusi mergina ir advokatė. Visada. Turi tokia likti.

Džulija įsitaisė ant lovos ir sukryžiavo kojas.

– Gal ir darbas, bet juk paplūdimyje.

– Taip sakė ir Džekas.

Merginos viduje suliepsnojo prisiminimai, kaip vyro anglies juodumo akys ją gręžte gręžė. Rusenęs geismas virto tikra ugnimi. „Tai tik aistra“, – priminė sau Melori. Viso labo seksualinis alkis, kurį galima nesunkiai suvaldyti. Na ir kas, kad pati sau meluoja, tiesiog neturi kitos išeities – privalo save įtikinti ir elgtis tinkamai. Taip, Latamas labai seksualus, bet ji – suaugusi moteris.

– Kas tas Džekas?

– Vyresnysis partneris, atsakingas už šią bylą.

Sinkler lagamine jau buvo lengvos medžiagos kostiumėliai su kelnėmis ir sijonais. Melori susilankstė apatinius drabužius ir taip pat sudėjo į lagaminą.

Džulija tebesėdėjo ant lovos.

– Kaip jis atrodo?

– Koks skirtumas? – paskubomis atkirto Melori. Per greitai. Pusseserės akys prisimerkė.

– Kodėl tokia suirzusi? Įsitempusi, kad teks keliauti su septyniasdešimtmečiu senuku, priekabiai vertinančiu kiekvieną tavo krustelėjimą?

Džulija nenuleido nuo jos mėlynų akių, lyg kviesdama atskleisti, kas sukasi Melori galvoje. Kartais pusseserė būdavo pernelyg nuovoki ir supratinga – tai dar viena priežastis, dėl kurios Sinkler tiesiog dievino giminaitę ir leido nemokamai gyventi kartu, kol ši „atras save“ didžiajame Niujorke.

– Sakyčiau, greičiau truputį daugiau nei trisdešimties, puikiai atrodantis, vienišas vyras, – suburbėjo teisininkė.

Džulija skambiai nusikvatojo.

– Viską girdėjau.

– Norėjau, kad išgirstum, kitaip nebūčiau pravėrusi burnos.

– Štai kokia mano mylimiausioji pusseserė: viską apskaičiuojanti, suplanuojanti.

– Nori pasakyti, tikra priešingybė tavo nenuspėjamam būdui? Žinai, o tau tikrai neskaudėtų, jei pamėgintum nors truputį planuoti – užsibrėžti tikslus, apsispręsti dėl krypties, kuria keliausi per gyvenimą.

– Tau skaudėtų ne ką labiau, jeigu išdrįstum nors kartą pasitikėti širdimi, o ne galva. Tai kas ten su tuo jūsų firmos gražuoliuku?

Melori papurtė galvą.

– Nieko. Tik ne tada, kai darbe galioja taisyklė „jokių tarnybinių romanų“, ir ne su vyru, kuris, pasak sklandančių gandų, nesugeba įsipareigoti.

Taip pat, žinoma, ne su žmogumi, nerodančiu jai jokio dėmesio.

Džulija palinko į priekį, atsirėmė alkūnėmis, o smakrą padėjo ant delnų.

– Na ir kas? Nejaugi jis privalo įsipareigoti, kad užmegztų romaną?

– Kas sakė, kad noriu romano?

Arba rimtų įsipareigojimų, jeigu jau apie tai kalba. Ji neturi laiko asmeniniam gyvenimui. Bent jau tol, kol įsitvirtins kaip vyresnioji partnerė.

– Gal ir be reikalo.

Giminaitė ištiesė ranką, išėmė iš lagamino nėriniuotus naktinukus ir pradėjo sukti ant piršto.

– Tada nereikėtų švaistyti tokio grožio tik sau.

Melori stvėrė drabužėlį ir įdėjo atgal į lagaminą.

– Ar nesi girdėjusi, kad žmonės daro kai ką ir dėl savęs?

– Ar tau niekas nesakė, kad daryti tai dviese gerokai smagiau?

Sinkler prieš akis iškilo gundantis jos ir Džeko paveikslas. Porai už nugaros viliojančiai šoko vandenyno bangos. Melori papurtė galvą, kad nuvytų tokius netinkamus, netikėtus ir negalimus vaizdus. Nors galiojo firmos vidaus taisyklė ir pati buvo išsikėlusi ilgalaikių tikslų, mergina kuo aiškiausiai suprato tikrovę.

Tad pasiėmė lagaminą nuo lovos ir pakštelėjo Džuliją.

– Susisieksime.

Patraukusi link durų, advokatė praėjo pro veidrodį ir dirstelėjo. Dideli tamsūs akiniai buvo atsikišę ir atrodė nepatraukliai. Būtent to ir siekė. Melori keliauja į prašmatnų kurortą su dailiausiu sutiktu vyriškiu. Žmogumi, nuo kurio žvilgsnio Sinkler mausdavo kūną, o balsas nuvilnydavo, suvirpindamas slapčiausias sielos kerteles. Tik nėra jokios vilties, kad toks seksualus gražuolis ja susidomės. Džeko tikrai nesužavės, nepakerės, nesugundys advokatė Melori Sinkler. To mergina ir siekė.

– Gal būtų geriau, jeigu plaukus išsileistum? – saldžiu balsu pasiūlė pusseserė.

Verčiau nereikia, jeigu nori tapti vyresniąja partnere.

Teisininkė dirstelėjo į laikrodį. Liko pusvalandis iki spektaklio pradžios. Apačioje laukia firmos nusamdytas automobilis, kad nuvežtų į oro uostą.

– Turiu lėkti, kad nepavėluočiau.

– Nedaryk nieko, ko nedaryčiau aš.

– Nemanau, kad turėčiau galimybių, – sumurmėjo sau po nosimi Melori.