Читать книгу Beprotiškai įsimylėjęs - Carole Mortimer - Страница 1

– Laimingų Naujųjų metų, pone Sent Klerai!

Lukanas, į kurį kreiptasi kaip į poną Sent Klerą, suraukęs antakius stovėjo prie didžiulio lango Sent Klerų korporacijos administracinio pastato dešimtajame aukšte.

Buvo dar anksti, pusė aštuonių, tačiau tą šaltą ir žvarbų sausio rytą Lukanas dirbo nuo šeštos, nes norėjo sutvarkyti reikalus, kurie susikaupė per laisvas dienas tarp Kalėdų ir Naujųjų metų.

Jis ir nusprendė, kad į darbą šįryt reikia ateiti anksti ir skubiai sutvarkyti atidėliotus reikalus. Iš tikrųjų Lukanas net apsidžiaugė, kad pagaliau po švenčių viskas grįžta į įprastas vėžes. Kalėdas jis praleido su dviem jaunėliais broliais motinos namuose Edinburge, paskui trumpam – nors Lukanui tas laikas ir prailgo – nuvyko į Glosteršyrą, į šeimai priklausantį Malberio dvarą, kur Naujųjų metų išvakarėse dalyvavo jauniausiojo brolio vestuvėse.

Nors ir numanė, kodėl Džordanas ir Stefanija vestuves sumanė kelti būtent čia, kur juodu ir susipažino, Lukanas pasitaikius progai mandagiai visų atsiprašė ir trims dienoms išdūmė į Klosterį slidinėti.

Vis dar susiraukęs jis pakreipė galvą, kai į pastatą šalia kontoros įėjo jauna moteris. Tai buvo jo sekretorės vieta. Tačiau moteris, kuri ėjo pro duris, buvo ne jo sekretorė. Tiesą sakant, Lukanas neprisiminė, kad ją būtų matęs anksčiau!

Ne vyresnė nei dvidešimt penkerių, mergina buvo liauna ir nesiekė nė metro šešiasdešimties. Vilkėjo dalykiniu juodos spalvos kostiumėliu ir sniego baltumo palaidine, tačiau didžiausią įspūdį darė juodi čigoniški plaukai, kurie krito ant nugaros neklusniomis garbanomis. Iš po tokių pat juodų antakių spindėjo tamsiai mėlynos akys apgaubtos tankiomis juodomis blakstienomis. Nedidelė jos nosytė buvo tiesi, o putlios lūpos atrodė gundančios ir jausmingos.

Išvydęs tas lūpas Lukanas iškart, net keista, susijaudino ir pagalvojo apie įkaitusius, vienas į kitą įsikibusius nuogus kūnus. Jis ir pats nusistebėjo, nes visiems buvo žinoma, kad Lukanas, sėkmingasis Sent Klerų verslininkas, kietaširdis ne tik su savo pavaldiniais, bet ir moterimis, su kuriomis turėdavo trumpalaikių santykių.

Tačiau žiūrėdamas į šią tamsiaplaukę, nepažabotą gražuolę, Lukanas anaiptol nesijautė kietaširdis!

Jo žvilgsnis buvo piktas ir niūrus. Kas ji tokia, velniai griebtų?

Kai Lukanas Sent Kleras sutrikęs suraukė kaktą, Leksei jo beveik pagailo, tačiau dėl to, kad pateko į tokią padėtį, jis galėjo kaltinti tik save.

Jei nebūtų toks arogantiškas ir pasipūtęs savimyla, jo sekretorė nebūtų nusprendusi palikti jį Kalėdų išvakarėse apie tai net nepranešusi.

Matyt, taip ir buvo.

Leksė įtarė, kad Džesika Braun turėjo ir kitų, ne tik dalykinių interesų Lukano Sent Klero atžvilgiu, bet jis tikriausiai neparodė – o gal nesugebėjo parodyti – jokio atsako. Tai tikroji priežastis, kodėl moteris dingo taip staiga…

Kai Leksė priėjo arčiau ir sustojo prieš didžiulį ąžuolinį stalą, o Lukanas Sent Kleras lyg koks karalius atsistojo kitoje jo pusėje, ji pajuto jo valdingumą. Pastebėjo, kad jam labai tinka tamsiai pilkos spalvos kostiumas ir pilkšvi šilkiniai marškiniai su kruopščiai po kaklu parištu tos pačios, tik šiek tiek tamsesnės spalvos kaklaraiščiu.

Nenorom Leksei teko pripažinti, kad aukštas ir nepriekaištingai apsirengęs vyras – aristokratiškai dailus. Tiesa, jo tamsūs, beveik juodi plaukai, jos nuomone, galėjo būti kiek ilgesni, tačiau nors ir gražių bruožų – mįslingomis juodomis akimis, išdidžia ilgoka nosimi, tvirtu, ryžtingu smakru ir išraiškingomis lūpomis – atrodė arogantiškas ir anaiptol ne patrauklus.

Bet Leksei nepatrauklūs atrodė visi Sent Klerų korporacijos darbuotojai! Ji pašaipiai šyptelėjo.

– Aš – Leksė Hamilton, pone Sent Klerai. Kurį laiką būsiu laikinoji jūsų sekretorė, – tarė ji susiraukusiam vyrui.

Jo primerktos akys atrodė ledinės.

– Bet man nereikia sekretorės, ir dar tokios, kuri dirbs laikinai…

Leksė vos įstengė nuslėpti pašaipą.

– Buvusi jūsų sekretorė paskambino į mūsų agentūrą Kalėdų išvakarėse ir teiravosi, kas galėtų ją pakeisti, iki jūs susirasite nuolatinę sekretorę. Deja, kvalifikuota moteris nuolatiniam darbui galės atvykti tik po trijų dienų.

Jos žodžiai Lukaną Sent Klerą akivaizdžiai pritrenkė – taip ir turėjo būti.

Nors Leksę seniai domino Sent Klerų korporacija ir ji čia atvyko vedama smalsumo, tačiau nusprendė tuo nepiktnaudžiauti. Trijų dienų tikrai pakaks, kad savo akimis pamatytų visas blogybes, apie kurias buvo girdėjusi iš kitų arba kurias įsivaizdavo.

Bet Leksė apsiriko – pakako trijų minučių suprasti, kad šis šaltas išpuikėlis mano esąs už ją viršesnis!

Jis dar labiau suraukė kaktą.

– Patikslinkite, kodėl ir kada Dženiferė davė tokius nurodymus?

Tai išgirdusi Leksė taip pat susiraukė.

– Maniau, kad jūsų sekretorės vardas Džesika…

– Dženiferė… Džesika, – suirzo Lukanas Sent Kleras, mat jam tai atrodė nesvarbu. – Jos vardas neturi reikšmės, ypač jei ji, kaip sakote, čia nebedirbs.

Leksė kreivai šyptelėjo.

– Jei bent retkarčiais būtumėte kreipęsis į ją vardu, galbūt nebūtų taip staiga išėjusi?..

Lukanas dar labiau prisimerkė ir nuožmiai nužvelgė ją.

– Savo nuomonę, panele Hamilton, galėsite pareikšti tada, kai jos paprašysiu!

– Aš tik norėjau pasakyti…

– Tikriausiai ketinote pasakyti, kas jums, kaip laikinajai sekretorei, neturėtų rūpėti? – pertraukė ją Lukanas ausį rėžiančiu balsu.

– Taip, tikriausiai, – liūdnai šyptelėjusi pritarė ji.

Betgi ji visai nesigaili to, ką pasakė, pamanė Lukanas ir paniuro.

– Ir kodėl Dženi… Džesika, – irzliai pasitaisė jis, – nutarė pasielgti šitaip neprofesionaliai ir negarbingai?

Leksė Hamilton gūžtelėjo pečiais.

– Bendradarbiams ji prasitarė, kad mirtinai įsižeidė Kalėdų proga negavusi iš jūsų jokios dovanėlės ar bent sveikinimo atviruko.

– Ji gavo kalėdinę premiją kartu su atlyginimu už praėjusį mėnesį – kaip ir visi kiti mano darbuotojai.

– Bet ne asmeninę dovaną, – tarė Leksė Hamilton tyčia nutęsdama žodžius.

– Kodėl, po galais, turėčiau ką nors jai dovanoti? – nuoširdžiai nustebo Lukanas dėl tokių kaltinimų.

– Man regis, visur priimta, kad tiesioginis viršininkas… bet nesvarbu, – nutilo gražuolė juodvarnio plaukais pamačiusi, kad jam trūksta kantrybė. – Nemaniau, kad taip anksti rasiu jus darbe… Ką tik jums skambino, manau, tai svarbu. Visą informaciją surašiau ant popieriaus. – Ji ištiesė jam lapą.

Lukanas permetė dailia rašysena užrašytą žinutę ir suglamžė popierių.

Džonas Bartonas, Malberio dvaro prižiūrėtojas, pranešė apie staigų atoslūgį, kuris per dvi dienas apgadino vakarinį namo kampą. Apie padarytą žalą Džonas nusprendė asmeniškai informuoti Lukaną.

Kaip vyriausias iš Sent Klerų, Lukanas Malberio dvarą paveldėjo prieš aštuonerius metus mirus tėvui. Bet ten jis retai lankydavosi – tėvai prieš dvidešimt penkerius metus ėmė gyventi atskirai ir netrukus dramatiškai išsiskyrė, taigi sugrįžti į šią vietą jis neturėjo jokio noro, juolab kad visai neseniai ten lankėsi.

Pirmuosius vienuolika iš trisdešimt šešerių gyvenimo metų Lukanas laimingai gyveno su abiem tėvais Malberio dvare. Nė vienas iš trijų brolių nenutuokė apie tėvo romaną su našle, kuri gyveno kartu su dukterimi viename iš dvaro pastatų. Nežinojo ir apie skausmą, kurį patyrė motina dėl šio romano. Po nelaimės Molė su trimis sūnumis sugrįžo į Škotiją.

Į Malberio dvare vykusias Džordano ir Stefanijos vestuves, nuo kurių dar nebuvo praėjusi nė savaitė, Lukanas vyko sukandęs dantis, panašiai jautėsi ir jo brolis Gideonas bei motina, todėl galimybė dar kartą važiuoti ten buvo net nesvarstoma.

Bartonas pranešė, kad apgadintas vakarinis namo sparnas…

Tai ilgoji pastato dalis, kurioje buvo įrengta paveikslų galerija – joje puikavosi Aleksandro Sent Klero, Lukano tėvo, buvusio Stauerbridžo hercogo, iškilmingas portretas.

Pažvelgus į portretą tapdavo visiškai aišku, kad iš trijų brolių Sent Klerų Lukas buvo panašiausias į tamsiaplaukį, tamsiaakį svetimautoją tėvą!

– Iš pono Bartono intonacijos supratau, kad reikalas labai skubus, – kalbėjo Leksė Hamilton žiūrėdama į tvarkingai parašytą, bet jau suglamžytą raštelį Lukano rankose.

– Leiskite tai spręsti man, gerai? – tarė jis perdėm švelniu balsu.

– Dėl jūsų dešimtos valandos susitikimo, matyt, nieko nebegalėsiu padaryti. – Ji visiškai nereagavo į jo pastangas. – Bet visus kitus susitikimus bus galima atšaukti, jei manote, kad…

– Panele Hamilton, jums tikrai nebūtina žinoti, ką aš manau, – šiurkščiai pertraukė ją Lukanas. – Šią akimirką labiausiai norėčiau pasikalbėti su jūsų agentūros vadovu.

– Kodėl?

Lukanas kilstelėjo antakius.

– Aš nepratęs, kad dėl mano sprendimų abejotų.

Leksė suprato, kad žodžius laikina darbuotoja jis nutylėjo. Tačiau aplinkybės susiklostė taip, kad agentūrai šiuo metu vadovavo Leksė, nes jos tėvai, kuriems ir priklausė Sekretorių agentūra, antrąją Kalėdų dieną išvyko į trijų savaičių kelionę kruiziniu laivu vestuvių dvidešimt penktųjų metinių proga.

Tėvai nieko nežinojo apie Lukano Sent Klero sekretorės skambutį į agentūrą Kalėdų išvakarėse.

Leksė nusprendė jiems apie tai nieko nesakyti, nes vien Sent Klerų pavardės paminėjimas būtų sudrumstęs šventišką nuotaiką.

Ji bandė save įtikinti, kad tai ir buvo tikroji nutylėjimo apie skambutį priežastis.

Kai Leksė išsiaiškino, kas skambina, gerokai suglumo, tačiau iškart ryžtingai liepė Džesikai Braun nesijaudinti, nes Sekretorių agentūra tikrai padės susitvarkyti su iškilusia problema.

Tik pasibaigus pokalbiui Leksė suvokė, kad šis skambutis atvėrė jai neįtikėtinas galimybes.

Tą darbą ji galėjo dirbti tikrai puikiai, be to, sausį Sekretorių agentūroje paprastai būdavo ramu. Tris dienas. Pati pasižadėjo, kad tik tris dienas stebės Lukaną Sent Klerą, visų žinomą kaip kietą ir valdingą Sent Klerų korporacijos savininką.

Ir ką gi – Lukanas buvo toks, kokį Leksė ir įsivaizdavo, bent kol kas.

Ji išsitiesė visu ūgiu – avėdama bateliais su dviejų colių aukščio pakulne buvo penkių pėdų ir trijų colių.

– Pone Sent Klerai, galite neabejoti, kad per tris dienas, kurias čia dirbsiu, nenusivilsite mano kvalifikacija…

Jis šaltai ją nužvelgė.

– Jūsų kvalifikacija aš neabejoju…

Iš susierzinimo Leksei užkaito skruostai.

– Vis dėlto mintyse suabejojote.

– Tikrai? – lėtai ištarė Lukanas remdamasis į stalo kraštą ir žiūrėdamas tiesiai į mėlynas pasipiktinusios Leksės Hamilton akis.

Jos šilkinė oda buvo nuostabi, smakras nedidelis, bet išduodantis ryžtą, o lūpos virš jo – jausmingos, seksualios…

Tokios lūpos – drėgnos, putlios ir šiek tiek papūstos – gali išvesti vyrą iš proto, jei tik prisiliestų prie tam tikrų kūno vietų…

Lukanas skubiai atsitraukė, sunerimęs dėl vaizdinių, kurie jam iškilo žvelgiant į įžūlią moterį. Vyriškasis jo organas sustandėjo ir jis pasibjaurėjo savimi.

– Kaip vadinasi jūsų įstaiga? – šiurkščiai pasiteiravo jis.

– Sekretorių agentūra, – atsakė Leksė susiraukusi. – Bet gal jūs pirmiau norėtumėte paskambinti ponui Bartonui? Jis užsiminė, kad reikalas tikrai skubus…

– Pats sugebu atsirinkti, panele Hamilton, kurie reikalai yra svarbesni už kitus, – čaižiu balsu nukirto Lukanas.

– Žinoma. – Ji nežymiai linktelėjo galva, suraukė kaktą virš savo gilių mėlynų akių, apsisuko ir greitai išėjo. Lukanui beliko tik stebėti tolstant jos neklusnias tamsias garbanas. Pro akis nepraslydo ir gundantis dailus užpakaliukas, ir ilgos dailios kojos, kurių dalį dengė trumpas juodas sijonas.

Tai buvo tarsi perspėjimas Lukanui, kad ši jauna moteris turi ne tik puikią sekretorės kvalifikaciją, bet galėtų dalytis su juo ir guoliu.

– Ar Džemima pakeitė plaukų spalvą?

Lukanas lėtai atsisuko ir pamatė tarpduryje stovintį brolį Gideoną. Suraukęs kaktą ir suglumęs jaunas vyras žiūrėjo į uždaras duris, kurios jungė dvi įstaigas, su tokia pat nuostaba, su kokia prieš penkiolika minučių žvelgė ir Lukanas, į kambarį įžengus Leksei Hamilton.

Su pasitenkinimu Lukanas pagalvojo, kad Gideonas taip pat sumaišė sekretorės vardą. Buvusios sekretorės, mintyse pasitaisė.

Tiesiog neįtikėtina, kad Džen… Džesika metė darbą net neįspėjusi. Tačiau dar labiau jį erzino tai, kad laikinai ją pavaduosianti sekretorė Leksė Hamilton yra graži ir nepaprastai seksuali.

Lukanas nekantriai papurtė galvą ir atsisėdo prie stalo.

– Jos vardas Džesika. Tik pamanykit! Bet tai ne ji, – pridūrė jis lediniu balsu.

– Ne ji? – sumurmėjo Gideonas vis dar susiraukęs. Keliais metais už Lukaną jaunesnis aukštaūgis Gideonas buvo trisdešimt dvejų metų šviesiaplaukis, tamsiaakis ir nepaprastai patrauklaus veido. – Nežinojau, kad ją pakeitei kita.

– Nepakeičiau. – Kietai suspaudęs lūpas Lukanas prisiminė Leksės Hamilton išvardytas priežastis, kodėl Džesika Braun paliko jį taip nederamai.

Jis pagalvojo, kad Leksė nepakęs tokio ignoravimo net jei tai truktų tik tris dienas, kurias, kaip pati minėjo, ketino dirbti…

– Nepakeitei? – nustebo Gideonas ir kilstelėjo antakius. – Tai kas toji moteris?

– Laikinoji sekretorė, – nekantriai burbtelėjo Lukanas. – Tai reiškia, kad dirbs ja tik laikinai!

– Šit kaip, – linktelėjo Gideonas. – Ji man kažkur matyta…

Lukanas sukluso.

– Ir kurgi?

– Net nežinau. – Brolis išsišiepė. – Matai, Lukanai, ilgainiui bet kuri graži moteris ima atrodyti panaši į kitas.

Tačiau Lukanui neatrodė, kad Leksė savo išvaizda ar elgesiu galėtų būti panaši į kokią kitą jo moterį! Tokia mintis jį nustebino.

– Kuo galėčiau padėti, Gideonai? – Sąmoningai pakeitė temą Lukanas, nes su broliu kalbėti apie Leksę visiškai nenorėjo. Be to, pabūgo, kad Gideonas perpras jo staigią ir nepaaiškinamą fizinę reakciją į neįprastą čigonišką moters grožį.

Lukanas susitikinėjo tik su aktorėmis ar modeliais, nors pasakymas susitikinėjo šiuo atveju būtų tikriausiai šiek tiek išpūstas! Iš tikrųjų, jis tik kviesdavosi jas pietų arba kaip paskutinį kartą – į filmo premjeras, o paskui, aišku, permiegodavo. Jos buvo dailios, grožį puoselėjančios ir patyrusios moterys – tokios, kurios nesvajojo apie rimtus santykius, o tiesiog mėgavosi turtingo ir įtakingo Luko Sent Klero draugija.

Jis niekada nesidomėjo pavaldinėmis – tai rodo ir faktas, kad nesugebėjo įsidėmėti net sekretorės vardo – ir tikriausiai nebūtų gerai, jei Leksė Hamilton būtų išimtis iš taisyklės!

Gideonas nustebęs kilstelėjo šviesius antakius.

– Negi pamiršai, jog prašei manęs užsukti devintą valandą, kad spėtume peržiūrėti sutartis iki dešimtos, kol atvyks Endrius Proktoras?

Nors mieste turėjo ir kitų, tik jam vienam priklausančių bendrovių, Gideonas buvo visų Sent Klerų korporacijoje vykdomų sandorių patarėjas teisės klausimais, o jo kabinetas – kitame to paties koridoriaus gale.

Lukanas iš tiesų pamiršo, kad šįryt turi ateiti brolis – to iki šiol dar nebuvo nutikę. Verslas Lukanui visada buvo svarbiausias ir vienintelis dalykas.

Gideonas mįslingai šyptelėjo.

– Panelė nepažįstamoji taip pat galėtų dalyvauti posėdyje – Proktoras būtų pakerėtas jos žavesio ir nė nemirktelėjęs pasirašytų visus popierius!

– Jos vardas Leksė, Leksė Hamilton, – nukirto Lukanas. – Ir norėčiau, kad Endrius Proktoras tiksliai žinotų, kokius dokumentus pasirašo. Taip pat manau, kad tau, Gideonai, nederėtų taip asmeniškai vertinti darbuotojus, – niūriai pridūrė jis.

– Nors ir nespėjau kaip reikiant įsižiūrėti į jos veidą, tačiau toks dailutis užpakaliukas sujaudintų kiekvieną vyrą, kurio gyslomis teka kraujas.

Lukano kaktoje įsirėžė raukšlė, jis nežinojo, ar etiška šitaip aptarinėti provokuojančios ir neabejotinai seksualios išvaizdos sekretorę net ir su broliu.

– Bet jos buvimas tikriausiai blaškys dėmesį, ar ne?

Brolio antakiai pašaipiai pakilo.

– Manai, blaškys?..

Lukanas neramiai išsitiesė.

– Ne mane, savaime suprantama, – atžariai tarė jis.

– Tikrai?

Lukanas kaip reikiant suirzo.

– Tikrai!

– Tada ji gali dalyvauti rytiniame posėdyje, – padarė išvadą Gideonas.

Gal ir gali, bet Lukanas žinojo, kad Leksė neleis susikaupti ne tik kitiems, bet ir jam pačiam!

– Šiandien skambino Džonas Bartonas ir pranešė, kad apgadintas Malberio dvaras ir reikėtų jį apžiūrėti, – pakeitė pokalbio temą Lukanas. – Gal galėtum ten nuvykti bent kelioms dienoms?

– Tikrai ne, – iškart atkirto brolis.

Nieko kito Lukanas išgirsti iš Gideono ir nesitikėjo…

Leksė nujautė, kad Lukanas Sent Kleras, įėjęs pro du pastatus jungiančias duris, stovi kitoje stalo pusėje ir susirūpinęs žvelgė į ją. Žinodama, kad jis jau čia, Leksė tyčia nekreipė dėmesio ir toliau rašė elektroninį laišką Brendai į Sekretorių agentūrą. Ji atsakė į jos ankstesnį laišką apie tai, kad jai pavyko įtikinti Lukaną Sent Klerą, jog dirbti laikinąja sekretore tikrai siuntė agentūra.

Leksė šiek tiek sunerimo, kai išgirdo, jog Lukanas Sent Kleras ketina skambinti į Sekretorių agentūrą. Ji nuskubėjo į gretimą kabinetą ir iškart paskambino Brendai, kuri ją pavadavo išvykus tėvams. Viską jai paaiškino ir norėdama išsamiau papasakoti visas aplinkybes pasiūlė dar šį vakarą susitikti prie puodelio kavos.

Tačiau aplinkybės nebuvo visiškai aiškios net pačiai Leksei, ką jau kalbėti apie pašalinį asmenį.

Dirbti kompanijoje ją atvedė impulsas ir begalinis smalsumas! Ji jau pradėjo gailėtis, kad buvo tokia…

Leksė nesitikėjo, kad valdingasis Lukanas Sent Kleras jai patiks. Po jų trumpo pokalbio ji nusprendė, kad jis ne veltui laikomas šaltu ir arogantišku žmogumi. Tačiau niekas nebūtų galėjęs paneigti, jog jis nepaprastai gražus.

Iš išvaizdos buvo labai panašus į savo tėvą Aleksandrą – tamsūs plaukai, tamsios kaip degutas akys, griežti tarsi iškalti iš akmens veido bruožai.

Leksė šaltai pažvelgė į jį.

– Gal sugedo vidaus telefonas, pone Sent Klerai?

Išgirdęs jos balse sarkazmą Lukanas kietai sučiaupė lūpas.

– Mūsų pažintis prasidėjo ne itin sklandžiai, panele Hamilton, ir manau, kad reikėtų išsiaiškinti vieną dalyką, sutinkate? – Jis nužvelgė ją lediniu žvilgsniu. – Šiuo metu aš esu darbdavys, o jūs – mano darbuotoja.

Ji pažvelgė apsimestinai nekaltomis akimis ir kilstelėjo antakius.

– Jūsų darbuotoja?

– Šiuo metu – taip, – perspėjamai pakartojo jis nemaloniu balsu.

Leksė gūžtelėjo pečiais.

– Norite pasakyti, kad Sekretorių agentūra pažadėjo po trijų dienų atsiųsti į mano vietą kitą darbuotoją?

– Taip, – patvirtino Lukanas. – O iki tol būsime priversti dirbti kartu.

Ji šyptelėjo.

– Ir aš jaučiuosi taip pat.

Lukano veidas apsiniaukė.

– Sakykite, panele Lekse, ar jūsų nepagarbų elgesį su darbdaviais būtų galima laikyti viena iš priežasčių, kodėl dirbate agentūroje, o ne susirandate nuolatinį darbą?

Iš pykčio šviesiai rausvus jos skruostus išmušė ryškios dėmės.

– Kad ir kokios tai priežastys, jums, pone Sent Klerai, tai neturėtų rūpėti!

Jis gūžtelėjo plačiais raumeningais pečiais, kuriuos dengė nepriekaištingai pasiūtas švarkas.

– Man paprasčiausiai įdomu, tik tiek, – abejingai tarė jis lediniu balsu.

Leksė juk taip pat iš smalsumo domėjosi Sent Klerų šeima…

– Patikinu jus, pone, kad mano asmeninis gyvenimas niekuo negalėtų jūsų sudominti. – Ji įžūliai pažvelgė į jį.

Lukano tamsūs antakiai pakilo.

– Skamba labai įtikinamai.

– Taip ir yra.

Įdomu, ką jis pasakytų, mąstė Leksė, jei sužinotų, kad jos senelę Sianą, Tomaso našlę, prieš dvidešimt penkerius metus buvo įsimylėjęs jo tėvas Aleksandras Sent Kleras? Metų metus visa Sent Klerų šeima tą moterį baisiausiai niekino… Kaip sureaguotų, jei žinotų, kad pilnas jos vardas Aleksandra parinktas seneliui Aleksui atminti: šito vyro tėvą ji taip vadino iki jai sukako šešiolika, dabar Leksei jau dvidešimt ketveri.