Читать книгу Nepasiekiama širdis - Carole Mortimer - Страница 1

1

Оглавление

– Viešpatėliau! Ar čia tu, Sent Klerai?

Lučianą Sent Klerą, vos prieš kelias sekundes įžengusį į užeigą ir pajutusį palengvėjimą pagaliau ištrūkus iš be atvangos pastarąsias dvi valandas kliokusio lietaus, apėmė baimė atpažinus linksmą Karlaino hercogo dudenimą.

– Tikrai tu! – Hercogas ryžtingai traukė užeigos koridoriumi prie Lučiano, kuris stovėjo vilkdamasis permirkusį apsiaustą. Hercogo veidą nušvietė maloni šypsena, kai jis sveikindamasis ištiesė ranką. – Malonu susitikti, vaikine!

– Jūsų malonybe, – tyliai sumurmėjo Lučianas, linktelėdamas galva ir spausdamas ištiestą ranką, o jo veidas buvo tamsus ir neperprantamas.

Ir ne veltui. Juodu su hercogu nesimatė beveik dvejus metus, bet Lučianas žinojo, kad šis vyriškis netrukus prisimins paskutinio susitikimo aplinkybes ir iš jo veido dings maloni išraiška. Tas veidas bėgant metams pastebimai paseno, ir hercogas atrodė kur kas vyresnis, nei buvo iš tikrųjų – Lučiano manymu, bebaigiąs šeštąją dešimtį.

Ak, štai ir ji, liūdnai atpažino Lučianas. Rūškana. Skausmingas prisiminimas, šmėkštelėjęs akyse. Bet jį kaipmat per prievartą pakeitė ankstesnis džiaugsmas dėl netikėto susitikimo.

Nuo tada, kai prieš beveik dvejus metus pasitraukė iš kariuomenės, Lučianas tokių susitikimų patyrė daugybę. Net per daug. Vis dėlto nei laikas, nei dažnumas neatbukino kaltės, apimančios kiekvieno susitikimo metu.

Mat Lučianas per tuos penkerius metus kariuomenėje išgyveno ir pasitraukė tik po paskutinio kruvino mūšio prie Vaterlo. Mūšio, užvirusio po to, kai daugelis anglų jau manė, jog Napoleonas įveiktas, ištremtas ir įkalintas Elbos saloje. Tačiau jis pabėgo iš tos salos, vėl surinko karius ir iš naujo stojo į mūšį, atėmusį iš Lučiano daugybę ginklo brolių. Įskaitant tris kitus karininkus, artimiausius draugus.

Tarp jų buvo ir Simonas Vinteris, Ričfildo markizas, vienintelis Karlaino hercogo sūnus ir įpėdinis…

Lučianas nutildė prisiminimus tos liūdnos kelionės į hercogo dvarą Vusteršyre, kai prieš beveik dvejus metus juto pareigą pareikšti hercogui ir hercogienei užuojautą dėl Simono mirties.

Jis taip pat aplankė dar kelias žuvusių draugų šeimas, ir kiekviena kelionė buvo sunkesnė už ankstesnę, nes jam išreiškus užuojautą tų šeimų narių veiduose atsirasdavo tam tikras apmaudas suvokus, kad jis, majoras lordas Lučianas Sent Kleras, vidurinis iš trijų velionio devintojo Stauerbridžo hercogo sūnų, kažkokiu būdu išgyveno, o jų mylimas vyras, sūnus arba brolis žuvo.

Lučianas dėl tokių jausmų tiems žmonėms priešiškumo nejuto – kitaip ir negalėjo būti, jį patį labai dažnai kamavo košmarai, dėl kurių jis taip pat gailėjosi išgyvenęs!

Lučianas nusprendė, kad atėjo metas pagailėti sumišusio Karlaino hercogo.

– Ar lankėte netoliese gyvenančius draugus, pone?

– Ką tik grįžau praleidęs kelias dienas naujajame brolio Darijaus dvare Molverne. – Hercogas su džiaugsmu griebėsi tokios nekaltos temos ir jo veidas nušvito.

– Tikiuosi, jis jaučiasi gerai, pone? – Draugą Darijų Lučianas matė ne taip ir neseniai – vos prieš kokius septynis mėnesius. Bet per tą laiką jam daug kas nutiko…

Hercogo veide atsirado melancholiška išraiška.

– Jis laikosi, supranti. – Jo akys linksmai sužibo. – Kiti pasakytų, kad net per gerai!

Lučianas supratingai pažvelgė į vyriškį ir jo akys taip pat sužibo.

Lučianas žinojo, kad lordas Darijus Vinteris prieš septynis mėnesius vedė. Tokią panelę Sofiją Beling iš Šiaurės Anglijos. Jos tėvui ten priklausė kelios gamyklos, todėl jis vienintelę dukrą apdovanojo dideliu kraičiu. Darijus ir Sofija susituokė ne iš meilės – panelė Beling norėjo tituluoto vyro, o Darijui reikėjo turtingos žmonos. Pasisekė – žinoma, Darijui, – nes praėjus vos mėnesiui po vestuvių ledi Sofija žuvo per medžioklę, taigi Darijui liko turtas be žmonos.

Darijus visada buvo atskalūnas ir lošėjas. Dėl švaistūniško gyvenimo būdo pinigai, kuriuos jam sulaukusiam pilnametystės paliko tėvas, greitai išseko, todėl Darijui prireikė vesti iš išskaičiavimo. Praėjusio pokylių sezono pabaigoje jis, kaip linksmai prisiminė Lučianas, net piršosi jo seseriai Arabelai. Šį pasiūlymą Vanagas, jų pasipūtęs vyresnysis brolis ir Stauerbridžo hercogas, nedvejodamas atmetė.

– Šiek tiek prasiblaškėme, mat vykstame į Londoną, – linksmai toliau kalbėjo Karlaino hercogas. – Pokylių sezonui. Tiksliau, keliavome. – Jis susiraukė. – Tai prakeiktai karietai išklišo ratas. Bet verčiau negaišinsiu tavęs tokio permirkusio, juk nepatogu. – Jis susiraukė, nes vanduo nuo Lučiano apsiausto varvėjo ant medinių grindų. – Nejau jojai žirgu, Sent Klerai?

Lučianas nusivaipė.

– Kai prieš dvi dienas išvykau iš Londono, oras buvo geras. – Per karus su Napoleonu jis balne kartais praleisdavo ištisas dienas ar net savaites, todėl Anglijos pavasario lietus neatrodė toks baisus.

– Toks jau tas Anglijos oras, ar ne? – vyresnysis vyras gailiai šyptelėjo. – Keliauji aplankyti brolio ir šeimos Glosteršyre, ar ne?

– Taip, pone. – Lučianas linktelėjo tamsiaplauke galva.

– Deja, ši užeiga prasta, Sent Klerai, – atsainiai paaiškino hercogas. – Bet patikimi šaltiniai teigia, kad patogumus atsveria maistas. Kai gausi kambarį ir persirengsi sausais drabužiais, pavakarieniauk kartu su mumis.

– Neturiu tinkamų drabužių, kad galėčiau vakarieniauti draugijoje…

– Nesąmonė, – šiltai paprieštaravo hercogas. – Prisidėk prie mūsų, Sent Klerai. Neabejoju, kad damoms bus smagiau, jei draugiją joms palaikys ne tik irzlus senis ir jo stačiokas brolis.

Damoms? Daugiskaita? Vadinasi, su hercogu keliauja ne tik hercogienė. O hercogo stačiokas brolis tikriausias lordas Frensis Vinteris, jauniausias iš brolių Vinterių. Tą jaunuolį Lučianas pažinojo ne vienus metus, laikė jį pasipūtusiu ir nepaprastai užsispyrusiu.

Geras tonas reikalavo, kad Lučianas pagaliau priimtų maloningą Karlaino hercogo kvietimą.

– Tokiu atveju būsiu pagerbtas, jūsų malonybe, – susikaustęs sutiko jis. – Jei tik palauksite pusę valandos, kol susitvarkysiu?..

– Žinoma, vaikine. – Hercogas rodėsi patenkintas taip susiklosčiusiais įvykiais. – Esu tikras, kad mano žmona norės sužinoti viską apie tavo brolį ir jo gražiąją hercogienę.

Po kelių minučių Lučianas, išsirūpinęs kambarį ir paprašęs karšto vandens voniai, lipdamas laiptais į viršų buvo toks pat tikras, kad jo broliui Vanagui nepatiktų, jei jo numylėtąją Džeinę kas nors aptarinėtų pakelės užeigoje ar kitoje vietoje!

***

– Esu tikras, kad Sent Kleras tau pasirodys labai linksmas žmogus, mieloji, – džiugiai žybsėdamas akimis Greisę tikino jos dėdė Karlaino hercogas. – Daugumai vienišų aukštuomenės damų jo niūrus grožis atrodo nepaprastai patrauklus. Kaip ir kelioms ištekėjusioms… taip, brangioji? – Jis supratingai nusišypsojo savo hercogienei.

– Tikrai nežinau, ką turi omenyje, Karlainai. – Raukydamasi numojo ranka Greisės teta, solidi apkūni moteris, kuri vis dar karštai mylėjo savo vyrą. – Be to, nevalia tokia tema kalbėtis tokios jautrios merginos kaip Greisė akivaizdoje.

– Tikrai taip, – išdidžiai pritarė lordas Frensis Vinteris. – Tiesą sakant, Džordžai, nesu tikras, ar išmintingai pasielgei pakviesdamas Sent Klerą vakarieniauti kartu, juolab kai su mumis dvi damos.

– Nebūk toks pasipūtęs šiknius, Frensi. Ak! Atsiprašau, brangiosios. – Hercogas nedelsdamas atsiprašė savo žmonos ir Greisės už nesuvaldytą liežuvį. – Sent Kleras turi teisę audringai leisti jaunystę, – gindamasis pridūrė jis. – Turėtum nepamiršti, Frensi, kad majoras lordas Lučianas Sent Kleras yra Pirėnų karo didvyris, ypač to paskutinio kruvino mūšio prie Vaterlo.

Greisė pastebėjo, kaip piktai nuraudo Frensio skruostai sulaukus priminimo, kad jis, nors yra jauniausias sūnus, nusprendė tame kare nedalyvauti. Kare, kuriame, be kita ko, žuvo ir vienintelis jo sūnėnas, Greisės pusbrolis.

Po tetos pašnibždomis ištartų pastebėjimų apie lordą Lučianą Sent Klerą ir dėdės garsiau išsakytų minčių Greisė taip pat abejojo, ar tas vyras – tinkama draugija prie vakarienės stalo. Bet ji nė už ką pasaulyje nebūtų to pasakiusi. Jai labai nepatiko, kad pastaruoju metu Frensis Vinteris su ja elgiasi kone savininkiškai. Juolab kad ji jo nei žodžiais, nei veiksmais neragino elgtis taip familiariai.

Be to, Lučianas Sent Kleras, regis, įdomus žmogus, ir po kelių savaičių varginančio Frensio dėmesio Greisei patiko vien mintis apie tokį prasiblaškymą.

– Atrodo, kad jis labai… įdomus žmogus, dėde Džordžai, – tyliai patikino ji.

– Gal jis ir yra karo didvyris, – neatlyžo Frensis, – bet sklando gandai, kad nuo tada, kai grįžo į visuomenę, jis tapo paleistuviu ir…

– Pakaks, Frensi, – perspėjamai įsiterpė brolis. – Nepakęsiu, jei šitaip žeminsi mūsų didvyrius karius.

Greisė stebėjo, kaip jaunatviškai gražius Frensio Vinterio bruožus užlieja dar viena pykčio banga.

Jis, be abejonės, labai gražus – žvilgančių auksinių plaukų, žydrų akių, plačių pečių, liekno liemens, raumeningų kojų, apsirengęs juodais vakariniais drabužiais ir baltutėliais marškiniais. Jei tik jo būdas būtų toks pat malonus kaip veidas. Tačiau po ilgos jo viešnagės brolio ir brolienės dvare Vusteršyre ir kur kas trumpesnio apsilankymo naujuosiuose brolio Darijaus namuose Molverne – abu jaunesnieji broliai nesutarė – Greisė suprato, kad Frensis ne tik be galo užsispyręs, bet ir visai neturi humoro jausmo.

Jis, žinoma, netikras dėdės Džordžo brolis ir tai bent iš dalies paaiškina, kodėl Frensis taip skiriasi nuo linksmo vyresnėlio. Penkiasdešimt aštuonerių Džordžas Vinteris yra pirmos buvusio Karlaino hercogo žmonos sūnus; trisdešimt vienų Darijus Vinteris – antros, o dvidešimt penkerių Frensis Vinteris – trečios ir paskutinės žmonos sūnus.

Greisė, sutikusi ir geriau pažinusi visus tris brolius, galėjo tik spėti, kad jie visi atsigimė į savo mamas, nes menkai panėšėjo vienas į kitą. Džordžas buvo šiltas ir draugiškas, Darijus – pasileidęs, o Frensis, kad ir kaip apmaudu, tikras nuoboda.

Vis dėlto taip manydama Greisė elgėsi labai nedėkingai, nes Vinterių šeima jai buvo labai maloni ir svetinga. Pirmuosius devyniolika gyvenimo metų ramiai praleidusi užmiestyje su tėvais Greisė staiga tapo našlaite, kai prieš metus abu tėvai žuvo nuskendus laivui. Jos globėjais tapo mamos sesuo ir svainis, Karlaino hercogas ir hercogienė, be to, hercogas yra ir jos nemenko turto valdytojas iki Greisė ištekės.

Tiesą sakant, pasibaigus Greisės gedulo metams teta užsispyrė, kad dukterėčiai reikia dalyvauti pokylių sezone, todėl jie ir vyko į Londoną, tik šiek tiek anksčiau nei būtina, nes teta prieš prasidedant linksmybėms ketino nupirkti Greisei naujų suknelių. Ji pareiškė, kad kuklus Greisės garderobas, kurį sudarė trys dieninės suknelės ir dvi vakarinės suknios, netiko pokylių sezonui Londone, kurio metu ji visai aukštuomenei bus pristatyta kaip Karlaino hercogų globotinė.

Greisė buvo dėkinga už tetos ir dėdės meilų dėmesį pastaruosius metus. Ji tiesiog norėjo, kad lordas Frensis Vinteris su ja elgtųsi ne taip savininkiškai.

– Vaikystėje Lučianas buvo nepaprastai mielas berniukas, – ilgesingai mintijo teta Margarita. – Ar pameni, kaip gerai jis visada sutarė su Simonu, Karlainai? Kaip juodu kartu lankė Itoną ir Kembridžą, paskui tą pačią dieną įstojo į kariuomenę?

Hercogas ištiesė ranką ir užjaučiamai paplekšnojo žmonai per plaštaką.

– Nagi, nagi, brangioji. Tai, ko nepakeisi, reikia ištverti.

Greisei skaudėjo širdį dėl to, kaip kantriai teta ir dėdė ištvėrė tragišką sūnaus žūtį. Pusbrolį Simoną ji menkai tepažinojo, nes jis buvo vyresnis už ją dešimčia metų, bet prisiminė tokį pat geraširdį ir žavingai draugišką vaikiną, koks buvo jo tėvas.

Keista, kad jį ypatinga draugystė siejo su vyru, kurį dėdė pavadino niūriai gražiu, o Frensis – paleistuviu ir… Ir kuo dar, apimta smalsumo ėmė svarstyti Greisė. Kad ir kas tai būtų, dėdės manymu, toks apibūdinimas netiko nekaltos merginos ausims.

Vis dėlto prasta Frensio nuomonė apie lordą Lučianą Sent Klerą tik dar labiau sužadino Greisės smalsumą.

***

Lučianas, stovėdamas už durų kambario, kuriame Vinterių šeima laukė jo vakarienės, pavargęs įkvėpė. Per tą pusvalandį, kai išsiskyrė su hercogu, jo savijauta nepagerėjo. Kambariai užeigoje, kaip Karlainas ir teigė, buvo prasti, o Lučiano kambarys, švelniai tariant, buvo labai menkai apstatytas, be to, duryse net nebuvo spynos, kuri apsaugotų jo daiktus, kol jis vakarieniaus apačioje.

Galbūt ne veltui…

Lučianas neturėjo vertingų daiktų, į kuriuos galėtų pasikėsinti vagys – atsitiktiniai ar sąmoningai besisukiojantys aplinkui. Dieną anksčiau išsiuntęs kamerdinerį į Malberio rūmus – Sent Klerų buveinę Glosteršyre ir Lučiano namus pirmuosius aštuoniolika gyvenimo metų, – o pats išjojęs ant žirgo Lučianas gabenosi tik pačius reikalingiausius daiktus. Kaip jau paaiškino hercogui, net neturėjo vakarinių drabužių, tinkamų damų draugijai.

Liaukis vilkinęs tai, kas neišvengiama, Lučianai, – griežtai liepė jis sau. Jam teks vakarieniauti su Karlainais, todėl verčiau kuo greičiau susitikti su likusiais tos šeimos nariais. Juk Margarita Vinter pakankamai maloni, o Frensio Vinterio, net jei jis ir nepakenčiamas, galima nepaisyti. Kaip ir tos pagyvenusios čiauškalės, kurią hercogienė tikriausiai pasikvietė kaip palydovę vykdama į Londoną.

Suimdamas ir pasukdamas durų rankeną jis girdėjo balsus kambaryje. Vienas tų balsų perrėkė kitus, ir Lučianas žodžius išgirdo taip aiškiai, lyg būtų buvęs tame pačiame kambaryje.

– Sakyk ką panorėjęs apie to vyro nuopelnus kare, Džordžai, bet aš prisimenu jį kaip nevaldomą ir nedrausmingą jaunuolį. Be to, kariuomenėje praleisti metai nepakeičia fakto, kad Sent Kleras, grįžęs į mandagią visuomenę, tapo viso labo paleistuviu, todėl yra netinkamas tokių kaip Greisė draugijai… – Frensis Vinteris staiga nutilo, nes Lučianas abejingai įžengė į kambarį.

Greisė ir kiti buvę kambaryje staiga atsisuko į duris, kurias tyliai atidarė nepažįstamas džentelmenas, taip ramiai įėjęs vidun.

Ir dar koks džentelmenas!

Greisei dar neteko matyti tokio aukšto, taip madingai apsirengusio – jis vilkėjo nuostabiai pritaikytą švarką, liemenę ir šviesias kelnes, mūvėjo nublizgintus aulinius, o jo baltutėlių marškinių apykaklę ir rankogalius puošė nėriniai, – tokio aristokratiškai ir niūriai gražaus vyro kaip lordas Lučianas Sent Kleras.

Juk tai ne kas kitas, kaip vyras, kurį Frensis ką tik pavadino paleistuviu, ar ne?

Greisei užgniaužė kvapą, kai ji pakėlusi akis pažvelgė į lordo Lučiano Sent Klero veidą. Jo smakras buvo kampuotas, lūpos ciniškai suspaustos, o tiesi nosis leidosi tarp tamsiausių, juodžiausių, skvarbiausių akių, kokias tik Greisei teko regėti.

Tos akys šaltai sutiko jos apstulbusį žvilgsnį, ir vyras arogantiškai kilstelėjo tamsų antakį.

Greisė paskubomis nusuko akis nuo pašaipaus žvilgsnio, tačiau spėjo pastebėti, kad Lučiano poilgiai banguoti plaukai buvo beveik tokie pat tamsūs kaip tos įdėmios juodos akys, kurios prieš kelias sekundes taip pašaipiai į ją žvelgė.

– Pertraukiau tave, Vinteri, – tyliu balsu įžūliai prabilo Lučianas. – Ką sakei?..

Greisė pajuto, kaip stuburu nubėgo šiurpas išgirdus už to malonaus balso slypintį perspėjimą, ir iš nukaitusių Frensio skruostų suprato, kad jis taip pat pajuto pavojų, kuriuo spinduliavo vyresnysis vyras. Lordas Lučianas Sent Kleras kariuomenėje savo vyrus tikriausiai baugino.

Frensis nenatūraliai nusišypsojo.

– Nieko svarbaus, Sent Klerai, – ryžtingai atrėmė jis. – Be abejo, pažįsti mano brolienę Karlaino hercogienę? – mandagiai pridūrė jis.

– Jūsų malonybe. – Lučianas Sent Kleras žengęs priekin suėmė hercogienės ranką ir priglaudė prie lūpų.

– O čia Karlaino globotinė panelė Greisė Heterington, – pridūrė Frensis ir savininkiškai žengė arčiau Greisės, priglausdamas ranką jai prie alkūnės.

Šį poelgį Greisė, stodamasi pasisveikinti su lordu Lučianu, pastebėjo ir atsitraukė nuo tokio savininkiškumo įrodymo.

Tiesą sakant, raukydamasi pripažino Greisė, Frensis apskritai elgėsi pernelyg pasipūtėliškai, mat visus supažindinti turėjo hercogas, šio vakaro šeimininkas.

– Panele Heterington. – Lučianas linktelėjo galva ir pašaipiomis tamsiomis akimis nužvelgė jauną gražią Greisę Heterington.

Lučianas negalėjo nepastebėti, kaip savininkiškai Frensis Vinteris žingtelėjo arčiau Greisės, tarytum įtardamas, kad Lučianas, tas pasileidėlis, pamėgins ją čia pat sugundyti, įdėmiai stebimas Karlaino hercogo ir hercogienės!

Dar jis pastebėjo, kad Greisė Heterington nedelsdama pasitraukė nuo Vinterio…

Ankstesnis Frensio teiginys, kad Lučianas buvęs nevaldomas ir nedrausmingas jaunuolis, skaudino labiau, nei Lučianas norėjo pripažinti, juolab kad jo paties prisiminimuose, kai per moksleivių atostogas lankydavosi draugo Simono namuose, Frensis, jaunesnysis hercogo brolis ir globotinis, nuolat skųsdavo vyresnius berniukus, irzdavo ir verkšlendavo, jei jo nepriimdavo į draugiją.

Pakako vieno žvilgsnio į Greisę Heterington, ir Lučianas suprato, kad būtų kvaila pasiduoti pagundai ir ja pasinaudojus atsikirsti Frensiui. Mergina, be abejonės, nežemiškai graži – rudi plaukai bangomis gundomai krito aplink šviesų trapų veidą, kuriame dominavo tankių tamsių blakstienų supamos neperprantamos pilkos akys ir putli burna, besiprašanti bučinių. Be to, atsainiai pastebėjo Lučianas, ji vos vyresnė už jo paties devyniolikmetę seserį Arabelą.

Nors Lučianas nusipelnė palaidūno reputacijos, kurią užsitarnavo per paskutinius dvejus metus, toks gyvenimas jam pabodo. Galvodamas apie tekusią atsakomybę jis per pastaruosius kelis mėnesius net nusprendė, kad atėjo metas įsitaisyti žmoną, kuri taptų jo dvaro Hampšyre šeimininke ir pagimdytų reikalingų įpėdinių. Vyresnę moterį, suprantančią aukštuomenės įpročius ir susitaikysiančią su tuo, kad Lučianas jai skirtų nedaug laiko ir jausmų…

– Milorde, – mandagiai atsakė Greisė Heterington tyliu kimiu balsu.

Toks balsas, nustebęs pripažino Lučianas, jai nė nesistengiant sužadintų vyro aistrą.

Jis prisimerkęs dar kartą atidžiau nužvelgė Greisę Heterington. Jos plaukai išties gražūs, tamsūs ir švelnūs, tos garbanos jai suteikė viliokiškumo, bet pilkas akis kukliai slėpė ant šilkinių skruostų nuleistos tamsios tankios blakstienos. Jos nosis maža ir riesta, lūpos tame širdelės formos veide putlios, kaklas ilgas ir plonas, o šviesios vakarinės šilko ir nėrinių suknelės atidengtos krūtys stebėtinai pilnos ir švelnios. Likusią liekną figūrą dengė suknelė aukštu liemeniu.

Lučiano žvilgsnis vėl nukrypo į subtilų Greisės veido grožį ir jis raukydamasis mėgino suderinti jos geidulingą balsą su jaunatviškai nekalta išvaizda. Ar ji žino, kaip jos balsas veikia vyrus? Kukliai nuleistos blakstienos, regis, rodo, kad ne, tačiau…

Po velnių, Greisė Heterington – jo sesers bendraamžė, suirzęs ir pasidygėjęs savimi priminė sau Lučianas. Todėl toks patyręs vyras kaip jis turėtų jos neliesti. Nė iš tolo!

– Man regis, per mane užgaišo jūsų vakarienė, – atsiprašydamas tingiai nutęsė jis. – Leiskite jus palydėti prie stalo, jūsų malonybe. – Jis mandagiai ištiesė ranką Karlaino hercogienei.

Greisė net nenutuokė, kad veriama tamsaus neperprantamo lordo Lučiano Sent Klero žvilgsnio buvo nustojusi kvėpuoti, kol jis atitraukė nuo jos akis ir nusisuko, kad palydėtų jos tetą į privatų jiems šiam vakarui paskirtą valgomąjį. Nenutuokė ir to, kad jos skruostai nukaito. Kad rankos virpėjo. O kojos tirtėjo.

Greisė nė kiek neabejojo, kad lordas Lučianas Sent Kleras – toks vyras, būtent toks vyras, kokio jos mama būtų perspėjusi sergėtis atsidūrus aukštuomenėje.

Tokį vyrą moteriai įsimylėti labai pavojinga ir skaudu.

Greisė neketino jo įsimylėti. Ji, žinoma, tikėjosi geresnio gyvenimo palydovo nei nuobodusis Frensis Vinteris, bet tuo pačiu nebuvo naivi ir nemanė, jog toks arogantiškas ir gražus vyras kaip Lučianas Sent Kleras kada nors įsimylėtų ir vestų tokią kaip ji. Sekdama tėvų ir tetos bei dėdės pavyzdžiu Greisė jau buvo apsisprendusi, kad jai tiks tik santuoka iš meilės.

– Greise?.. – nekantriai paragino Frensis Vinteris, kuris stovėjo greta laukdamas, kol galės palydėti ją vakarienės.

Žvelgdama į jį iš po nuleistų blakstienų Greisė nesusilaikiusi dar kartą palygino šį irzlų išvaizdų šviesiaplaukį su melancholiškai gražiu Lučianu Sent Kleru. Diena ir naktis. Gėris ir blogis. Nuobodus ir pavojingas!..

Žavingajam lordui Sent Klerui lydint jos tetą į gretimą kambarį Greisė paniekino Frensio Vinterio savininkišką elgesį, priekaištingai jį nužvelgusi apsisuko ir įsikibo į parankę dėdei.

– Eime, dėde Džordžai? – Ji meiliai jam nusišypsojo, liekna nugara jausdama nepatenkintą žvilgsnį Frensio Vinterio, einančio jiems pavymui.

Nepasiekiama širdis

Подняться наверх