Читать книгу Nepasiekiama širdis - Carole Mortimer - Страница 2

Kaip ir tikėjosi, Lučianui teko atsisėsti tarp Karlaino hercogienės ir Greisės Heterington. Hercogas sėdėjo šalia jos, o akivaizdžiai nepatenkintas Frensis Vinteris atsidūrė tarp savo brolio ir brolienės. Prieš pasirodant Lučianui jis tikriausiai tikėjosi atsisėsti greta gražiosios Greisės, kad gautų visą jos dėmesį.

Nelabojo pastūmėtas Lučianas nusprendė dar labiau paerzinti tą nepatenkintą vyrą ir sutelkė dėmesį į jam parūpusią merginą.

– Kiek žinau, keliaujate į Londoną pokylių sezonui, panele Heterington? – atsisukęs į ją mandagiai pasiteiravo Lučianas.

Ji valgydama sriubą stabtelėjo.

– Taip, milorde.

– Pirmam?

– Taip, milorde.

– O ar anksčiau buvote Londone, panele Heterington?

Tas dulsvas pilkas akis vėl pridengė ilgos tamsios blakstienos.

– Ne, milorde.

Tokio jaudinančio balso jam dar neteko girdėti, pripažino Lučianas, ir pasijuto toliau ją klausinėjąs vien tam, kad pasiklausytų kimaus skambesio. Toks balsas prilygo nuogo kūno glamonei. Jo nuogo kūno.

– Ar nekantriai laukiate pirmojo pokylių sezono? Galbūt viliatės, kad jūsų svajonių princas pasirodys ir apsuks jums galvą?

Pasipiktinusi tingiame balse nuskambėjusia pašaipa Greisė raukydamasi pažvelgė į Lučianą Sent Klerą. Ji išvydo ciniškai perkreiptas lūpas, arogantišką panieką veide, kurią jis juto absurdiškam pokylių sezonui ir jame dalyvaujančioms piršliaujančioms mamytėms, pasišovusioms dukterims rasti tinkamus vyrus.

Jis, be abejo, tą patį manė ir apie Greisę, bežengiančią į visuomenę. Tiesą sakant, ji to nenorėjo. Sutiko vykti tik tada, kai dėdė Džordžas paaiškino, kad tai prablaškytų jos tetą, vis dar skendinčią melancholijoje mirus vieninteliam sūnui.

– Netikiu svajonių princais, milorde, – tyliai pareiškė ji.

Tamsūs antakiai pakilo virš pašaipių akių.

– Ne?

– Nė kiek, milorde, – atsainiai patvirtino Greisė. – Atimkite iš princo titulą, ir ką gausite?

Lučiano Sent Klero žvilgsnis buvo atvirai susidomėjęs.

– Galbūt jūs man paaiškinsite, panele Heterington?

Ji atsainiai gūžtelėjo pečiais.

– Kad jis yra toks pat kaip kiti vyrai.

Jo dailios lūpos pritariamai šyptelėjo.

– Girdžiu… panieką, panele Heterington.

– Ar neturėčiau taip kalbėti? Galbūt klystu, milorde, bet mano supratimu turtingi ir tituluoti aukštuomenės džentelmenai būsimosiose žmonose ieško tik grožio, tinkamos kilmės moters, kuri gimdytų jiems įpėdinius.

– Ką čia kalbi, mieloji Greise! – šaižiai įsiterpė teta. – Esu tikra, kad lordas Sent Kleras nenori girdėti tokios… tokios galbūt nelabai išauklėtos… – Ji nutilo, nes lordas Lučianas tildydamas iškėlė ranką.

– Priešingai, jūsų malonybe, panelės Heterington nuomonė man labai įdomi, – įtikinėdamas nutęsė Lučianas ir vėl pasijuto nustebintas Greisės Heterington. Juolab kad ji ką tik apibūdino tai, kas, jo sprendimu, jam pačiam labiausiai tiktų!

Jaunos moterys viešumoje labai retai kalbėdavo taip atvirai. Na, žinoma, išskyrus jo seserį Arabelą. Bet Bela, užaugusi su trimis vyresniais broliais, yra šiek tiek kitokia.

Jis prisimerkęs vertinamai nužvelgė Greisę Heterington.

– Ar nepritariate nuomonei, kad kilmingas džentelmenas privalo turėti žmoną?

– Žmoną, kurios nemyli, kuri tikriausiai jam net nepatinka? – Greisė piktai žvelgė į jį. – Ne, milorde, tokiai nuomonei nepritariu.

– Tokia pokalbio tema tikrai netinkama prie vakarienės, mieloji, – ją vėl švelniai subarė Karlaino hercogienė. – Atleiskite mano dukterėčiai, lorde Sent Klerai, ji gyveno kaime su savo tėvais, mano amžinatilsį seserimi ir jos vyru. Ji dar nežino, kaip elgtis visuomenėje.

– Priešingai, panelės Heterington nuomonė labai… neįprasta, – patikino hercogienę Lučianas, žvilgsnį įsmeigęs į nukaitusį Greisės Heterington veidą. – Sakykite, panele Heterington, kokia jūsų nuomonė apie ne tokius turtingus aukštuomenės džentelmenus? – tyliai pasiteiravo jis.

Greisė žinojo, kad lordas Lučianas su ja žaidžia, tyčia kursto, kad ji išsakytų nelabai prielankią nuomonę apie visuomenę, kurioje jis gyveno. Ir linksminosi. Net taip trumpai jį pažinodama Greisė suprato, kad, neturėdamas kitų pramogų, jis žaisdavo žodžiais.

Šioje srityje jos liberalių pažiūrų tėvai ragino Greisę nenusileisti.

– Tokiems džentelmenams, be abejonės, mažiau rūpi moters išvaizda ar kilmė, jei tik ji turės pakankamai turto, užtikrinsiančio jiems tokį gyvenimą, kokio jie mano esą iš prigimties nusipelnę.

Lučianas Sent Kleras nusprendė nebeapsimetinėti, kad valgo, ir nustūmęs sriubos lėkštę šalin sutelkė visą dėmesį į Greisę.

– Kaip manote, į kurią grupę patenku aš, panele Heterington? – Jo balsas buvo pavojingai tylus.

Greisė apsimetė svarstanti klausimą.

Apsimetė, nes išgirdusi, kaip Frensis jį apibūdina, manė jau žinanti, koks yra Lučianas Sent Kleras.

Greisė taip pat nustūmė šalin sriubos lėkštę ir pažvelgė į tamsias pašaipias akis.

– Esu įsitikinusi, kad aukštuomenėje yra trečia vyrų grupė.

– Kokia? – Tamsios Lučiano Sent Klero akys buvo nebe tokios linksmos, jos šaltai sužvilgo.

Greisė abejingai gūžtelėjo pečiais.

– Man regis, jai priklauso džentelmenai, turintys ir pinigų, ir titulą, bet nenorintys žmonos. Jie moteris – ir ištekėjusias, ir vienišas – vertina tik kaip žaisliukus.

– Jūsų manymu, aš priklausau tai grupei? – Lučiano Sent Klero balse atsirado keista gaidelė, o tos dailios lūpos nepritariamai susičiaupė virš kampuoto arogantiško smakro.

– Ne man taip teigti, milorde, – tyliai pasakė jam Greisė. Žvilgtelėjusi į Frensį Vinterį ji nesunkiai atpažino jo veide piktdžiugą, atsiradusią įdėmiai klausantis pokalbio. Pažvelgusi į nepritariamai susiraukusią tetą Greisė suprato, kad pokalbį metas baigti. Ji nuėjo per toli.

Ją tai padaryti, be abejonės, privertė Lučianas Sent Kleras, bet Greisė pripažino, kad išsakydama savo nuomonę elgėsi neapdairiai.

Ji nuolankiai nuleido blakstienas, kad paslėptų akyse blykstelėjusį susierzinimą.

– Pone, teta teisi teigdama, kad nesu pratusi prie aukštuomenės subtilybių. Atsiprašau, jei mano pastebėjimas jus bent kiek įžeidė. Išsakydama savo pažiūras galbūt buvau pernelyg… atvira. – Vėl susitvardžiusi ir nurimusi ji pakėlė akis. – Be to, netinkamai pasielgiau užgrobusi visą jūsų dėmesį. Esu tikra, kad mano dėdė nekantrauja jums papasakoti apie neseniai įsigytus puikiausius žirgus. – Ji meiliai nusišypsojo dėdei.

Stebėtina, bet Lučianas nusivylė šitaip staiga nutrūkus pašnekesiui su Greise Heterington. Nors kartą gyvenime jis pasijuto nuoširdžiai besikalbąs su moterimi, žinoma, neįskaitant sesers Arabelos. Arabela dar atviresnė nei Greisė Heterington. Apsaugok, dangau, vyriškuosius aukštuomenės atstovus, jei Greisė Heterington ir Arabela per šį pokylių sezoną susitiks Londone ir susidraugaus!

Greisei Heterington užvedus kalbą apie hercogo žirgus į pokalbį įsitraukė visi trys džentelmenai ir ėmė aptarinėti gyvulius, tuo pačiu metu suteikdami hercogienei progą dar kartą švelniai pabarti dukterėčią už nesusivaldymą. Lučianas su apmaudu tai pastebėjo, nes Greisė Heterington likusios stebėtinai puikios vakarienės metu tylėjo. Galbūt, kaip teigė hercogas, maistas tikrai atpirko prastus šios užeigos kambarius.

Skanus maistas ir vynas padėjo išsklaidyti ankstesnę įtampą. Net Lučiano nuotaika kiek pasitaisė, kol damos išgėrė arbatą ir hercogienė atsistojusi pareiškė, kad jiedvi eis miegoti ir leis džentelmenams vieniems pasimėgauti brendžiu ir cigarais.

– Man regis, ir aš eisiu gultis, brangioji. – Hercogas atsistojo lėčiau nei abu jauni džentelmenai. – Atleisk, Sent Klerai, bet jaučiuosi pavargęs. Tikriausiai per daug skanaus maisto ir vyno, – atsiprašydamas gailiai pridūrė jis. – Deja, senatvė neteikia džiaugsmo!

Lučianas įdėmiai nužvelgė vyriškį ir pastebėjo išrasojusią kaktą, pablyškusią odą ir skausmo temdomas mėlynas akis. Akivaizdu, kad pavalgęs hercogas kentė nepatogumą, bet Lučianas smarkiai abejojo, ar sulaukus penkiasdešimt aštuonerių dėl tokios savijautos reikėtų kaltinti amžių.

– Ar tai vėl tavo širdis, Džordžai? – Frensis Vinteris raukydamasis pažvelgė į vyresnįjį brolį.

Hercogo veidas iš susierzinimo nuraudo.

– Ne, po velnių, tai ne mano širdis…

– Nusiramink, Karlainai, – nuramdė jį hercogienė. – Esu tikra, kad Frensis viso labo išreiškė savo susirūpinimą.

– Be tokio susirūpinimo galiu apsieiti. – Jos vyras nepatenkintas susiraukė.

– Prisimink, ką gydytojas Vusteryje sakė apie tavo širdį ir jaudinimąsi, Karlainai…

– Prakeiktas šarlatanas, – pasibjaurėjęs pertraukė ją hercogas. – Malonėk atleisti už tokį šeimynišką pokalbį, Sent Klerai. – Jis apmaudžiai nusišypsojo Lučianui. – Kiek sutriko virškinimas, ir visi įsivaizduoja, kad aš jau mirties patale.

– Esu tikras, kad hercogienė ir Frensis norėjo gero, – nuramino jį Lučianas. – Ar norėtumėte, kad palydėčiau jus į viršų? – Pastebėjęs, kaip hercogas, pasukęs durų link, susiūbavo, jis susiraukė.

– Nereikia, mielas bičiuli, juk šalia manęs brangioji Margarita ir Greisė. – Džordžas Vinteris raminamai nusišypsojo, kai sunerimusi žmona suėmė jį už rankos, o kitapus atsistojo Greisė. – Judu, jaunuoliai, pasilikit, pasimėgaukit brendžiu ir maloniai pasikalbėkite.

Lučianas pamanė, kad verčiau dar kartą įstotų į kariuomenę ir mėnesių mėnesius sėdėtų šaltame balne, nei leistų laiką vienas su pasipūtusiu nuoboda, kokiu Frensis Vinteris neabejotinai tapo! Bet Karlaino hercogams išėjus iš kambario lydimiems susirūpinusios dukterėčios Lučianas susitaikė su tuo, kad teks išgerti bent vieną taurę brendžio, kurio jiems įpylė jauna patarnautoja, prieš taip pat išeidama iš kambario. Po to jis pasiims grafiną gėrimo į savo kambarį, kad galėtų prisigerti iki užmaršties.

Frensis Vinteris pasinaudojo tuo, kad jo brolis išėjo kartu su abiem damomis, persėdo į Greisės Heterington vietą greta Lučiano ir suokalbiškai palinko į priekį.

– Maldauju nesusidaryti blogos nuomonės apie panelę Heterington dėl to nesubtilaus pokalbio šį vakarą.

Lučianas šaltai žvelgė į jį stebėdamasis, kad Frensis pasirinko tokią temą pokalbiui, nors jo brolis ką tik išėjo iš kambario jausdamasis prastai.

– Patikėk manimi, nesusidariau blogos nuomonės apie panelę Heterington.

Frensis Vinteris prisimerkė.

– Bet, esu tikras, pritarsi, kad ji mandagioje draugijoje vis dar yra šiek tiek netašyta.

Lučianas nenutuokė, kur krypsta šis pokalbis, bet jam tikrai nepatiko, kad Frensis taip familiariai aptarinėjo panelę Heterington su žmogumi, kuris jai, šiaip ar taip, yra visai nepažįstamas.

– Priešingai, – nutęsė jis. – Esu įsitikinęs, kad dėl panelės Heterington būdo ją per artimiausius kelis mėnesius aukštuomenė palaikys išskirtine.

– Kalbant apie tai, Sent Klerai, – Frensis nutaisė pasipūtusią šypseną, – esu tikras, negalėjai nepastebėti, kad mudu su panele Heterington… – Jis reikšmingai nutilo. – Na, mudu esame susitarę. Žinoma, dar niekas oficialiai nepranešta. – Jis nusivaipė. – Bet, esu įsitikinęs, galiu drąsiai teigti, kad netrukus bus pranešta apie sužadėtuves.

Lučianas į pasipūtėlišką Frensio pareiškimą nesureagavo, nė nemirktelėjo, bet viduje… Viduje! Ar šitas šunelis tikrai perspėja jį daugiau neberodyti dėmesio Greisei Heterington? Ar šitas vyras tikrai drįsta daryti prielaidą?..

– Greisei, be abejonės, reikia leisti pasidžiaugti pokylių sezonu, – nerūpestingai tęsė Frensis Vinteris. – Bet tik tam, kad būtų pristatyta visuomenei. Esu įsitikinęs, kad Džordžas atmes visus kitus pasiūlymus, išskyrus manąjį.

Prakeikimas, jis tikrai drįsta!

Lučianas jau seniai nebuvo toks įpykęs. Ir tikrai niekada taip neįsiaudrino dėl moters.

– Bet tikriausiai pati panelė Heterington turės apsvarstyti tavo pasiūlymą? – tarė jis. Iš to, ką regėjo šįvakar stebėdamas Greisės Heterington elgesį su Frensiu Vinteriu, Lučianas suprato, kad ji tokiam pasiūlymui nepritartų.

Toks vyras tokiai paprastai merginai kaip Greisė Heterington neabejotinai būtų laikomas puikiu. Iš ankstesnių hercogienės žodžių apie savo seserį ir jos vyrą Lučianas spėjo, kad Greisės tėvai buvo paprasti kaimo didikai. Tačiau, prisiminęs ne kartą šį vakarą maištingai sužibusias Greisės Heterington akis ir jos mintis apie santuoką, Lučianas smarkiai abejojo, ar Frensiui Vinteriui būtų paprasta įkalbėti tą panelę sutikti su jo pasiūlymu.

Tiesa, ne Lučiano reikalas, už ko Greisė Heterington nuspręs ištekėti. Vis dėlto būtų apmaudu išvysti, kaip jos savotiškumą užgesintų toks pasipūtėlis kaip Frensis Vinteris. Arba jos grožis atitektų tik jam vienam, nenoromis pripažino Lučianas, prisimindamas tas dulsvas pilkas Greisės Heterington akis, putlias lūpas, švelnią šviesią odą ir tamsius žvilgančius plaukus, kurie paleisti neklusniomis garbanomis tikriausiai kristų iki pat liekno liemens.

Frensis kilstelėjo antakius.

– Greisė, be abejonės, priimdama pasiūlymą tekėti vadovausis mano brolio ir jo žmonos patarimais. O aš būčiau daugiau nei priimtinas vyras, – tvirtai pareiškė jis.

Galbūt Frensis Vinteris ir manosi esąs priimtinas vyras, pripažino Lučianas tramdydamas šypseną, bet Greisės Heterington nuomonė tikriausiai visai kitokia.

– Tuomet linkiu tau visokeriopos sėkmės, Vinteri, – abejingai nutęsė jis. – Paduok brendžio, a? – žvaliai pridūrė jis. Jei jau teks kęsti šito vyro draugiją, tuomet verčiau dabar prisigers, kad įkaušęs neįsižeistų dėl jo pasakytų žodžių!

***

– Ar nemanote, kad vertėtų pakviesti gydytoją, teta?

Greisė sunerimusi raukėsi žvelgdama į dėdę Džordžą, kuris gulėjo lovoje ant nugaros užsimerkęs, dar blyškesnis nei valgomajame.

– Karlainas apie tai nenori nė girdėti, tvirtina, kad jam tik sutriko virškinimas. – Žvilgčiodama į vyrą jos teta taip pat atrodė sunerimusi. Nieko stebėtino, nes per kelis pastaruosius mėnesius tokių sutrikimų būta ne vieno.

– Galbūt vertėtų išklausyti kito gydytojo nuomonę, kaip manote? – drįso pasiūlyti Greisė žinodama, kad dėdė neturėjo laiko išklausyti net nuomonės vietinio gydytojo, kuris po paskutinio tokio nutikimo buvo iškviestas į Vintono dvaro rūmus.