Читать книгу Hercogo nuotaka - Carole Mortimer - Страница 1

1816 m., Sent Klerų namai, Londonas

– Artimiausiu metu neketinu vesti, Vanage. Juolab kažkokios ką tik nuo mokyklos suolo pakilusios mergšės, kurią teikeisi man išrinkti!

Vanagas Sent Kleras, dešimtasis Stauerbridžo hercogas, sėdėdamas kitapus Sent Klerų namo bibliotekoje stovinčio stalo odiniu viršumi žvelgė į piktai nuraudusį jauniausio brolio Sebastiano veidą ir, pastebėjęs jo tamsiai rudas akis maištingai sužvilgant, perkreipė lūpas.

– Aš viso labo užsiminiau, kad tau jau seniai metas įsitaisyti žmoną.

Lordas Sebastianas Sent Kleras pajuto, kaip veriamas nuožmaus vyriausiojo brolio žvilgsnio dar labiau nukaito. Bet net pastebėjus Vanago nepasitenkinimą, jo ryžtas išvengti santuokos, kurios nei siekė, nei norėjo, nesumenko.

Tačiau tą ryžtą išlaikyti buvo sunkoka, nebyliai pripažino Sebastianas, ypač priremtam brolio skvarbaus žvilgsnio. Stingdančio žvilgsnio auksaspalvių tamsrudžiais žiedais įrėmintų akių, žvilgsnio, kuris kartais pravirkdydavo hercogo kamerdinerį, o žemesnio rango kilminguosius priversdavo drebinti nublizgintais ilgaauliais apmautas kinkas, kai tik Vanagas pasirodydavo Lordų rūmuose.

– Nekalbėk su manimi tuo nepakeliamai globėjišku tonu, Vanage, nes iš to nieko neišeis! – Sebastianas klestelėjo ant raižytos kėdės kitapus stalo. – O gal nutarei nukreipti dėmesį į mane, nes Arabelai šį pavasarį nepavyko susirasti tinkamo vyro? – pridūrė jis vylingai, žinodamas, kad užsispyrusi jų aštuoniolikmetė sesuo nepriėmė nė vieno pasiūlymo tekėti, kurių sulaukė per pastaruosius kelis mėnesius.

Dar jis puikiai žinojo, kad Vanagas labai nenoromis retkarčiais atlikdavo sesers palydovo vaidmenį. Ištekėti pasišovusios debiutantės ir jų ambicingos motinos, išvydusios pokyliuose ir vakarėliuose retai besilankantį Stauerbridžo hercogą, tai suprasdavo kaip atvirą kvietimą prie jo lįsti!

Tiksliau, taip buvo tol, kol Vanagas, kaip jam būdinga, iš aukšto pranešė, jog nė viena mergina neatitiko reikalavimų, kuriuos jis kėlė būsimajai hercogienei.

Vanagas suspaudė lūpas.

– Mes kalbamės ne apie vyrą Arabelai.

– O gal be reikalo? Gal pakalbėkime apie Lučianą? – Sebastianas paminėjo jų brolį. – Tačiau iš tiesų kalbėtis reikėtų apie tave, Vanage, – pašaipiai tęsė jis. – Juk tu esi hercogas ir iš mūsų keturių tau labiausiai reikia įpėdinio, ar ne?

Trisdešimt vienų metų daugiau nei metro aštuoniasdešimties centimetrų ūgio Vanagas pasižymėjo galingais pečiais ir atletišku kūnu, kuris taip patiko jo siuvėjui. Šiandien jis vilkėjo juodą plačius pečius aptempiantį švarką, pilką liemenę ir pilkšvas kelnes, avėjo išblizgintus ilgaaulius. Jo tankūs tamsūs plaukai, kuriuose švysčiojo auksinės sruogos, buvo atsainiai elegantiškai sušukuoti, po plačia inteligentiška kakta žėrėjo skvarbios auksaspalvės akys, tarp aukštų skruostikaulių leidosi tiesi nosis, o virš kampuoto smakro čiaupėsi plonos, nenuolaidžios lūpos. Visi bruožai pabrėžė pasipūtėlišką ir ryžtingą jo būdą.

Net ir neturėdamas titulo Vanagas būtų įtakingas žmogus. Tačiau kaip galingasis Stauerbridžo hercogas jis kėlė didelę grėsmę.

Vanagui tokie žodžiai pasirodė nuobodūs.

– Man regis, pastaraisiais mėnesiais aiškiai pasakiau, kad dar nesutikau moters, kuri tiktų sunkiam Stauerbridžo hercogienės vaidmeniui. Be to, – tęsė jis, nuspėdamas, ką toliau pasakytų Sebastianas, – jau turiu įpėdinius – du jaunesnius brolius. Tačiau, sprendžiant iš jūsų elgesio pastaruoju metu, nesidžiaugčiau, jei kitu Stauerbridžo hercogu taptum tu arba Lučianas. – Jis nudelbė Sebastianą, žvilgsniu liepdamas jam tylėti.

– Jei aš arba Lučianas taptume Stauerbridžo hercogu, gali būti tikras, kad to nebeišvystum, Vanage!

– Kaip juokinga, Sebastianai. – Hercogas griežtai jį pertraukė. – Tačiau po praėjusio mėnesio… įvykių suvokiau, jog per neapsižiūrėjimą nepasirūpinau tavo ir Lučiano ateitimi.

– Praėjusio mėnesio? Ką jau tokio mudu su Lučianu padarėme praėjusį mėnesį, kad?.. A. – Jam pagaliau nušvito. – Nejau omenyje turi nuostabiąją neseniai našle tapusią Morfildo grafienę? – begėdiškai paklausė jis.

– Džentelmenai aptardami damas jų neįvardija, Sebastianai. – Vanagas nepritariamai nužvelgė brolį. – Kadangi prabilai apie tą nutikimą… – jis suglaudė pirštus, – tikėtina, kad iš tiesų omenyje turiu jūsų pasibaisėtiną elgesį su mums abiem pažįstama dama. – Jo balsas buvo ledinis.

Sebastianas akiplėšiškai išsišiepė.

– Galiu tave nuraminti – mūsų dėmesio niekas rimtai nevertino, ypač grafienė.

Vanagas pažvelgė į jį iš aukšto.

– Vis dėlto tos damos vardas skambėjo keliuose klubuose, įskaitant manąjį. Daugelis tavo draugų, man regis, net lažinosi, kuriam iš jūsų pavyks pirmajam Vitnio grafą išspirti iš grafie… iš damos miegamojo.

Neatrodė, kad Sebastianas gailėtųsi.

– Tik todėl, kad visi žinojo, jog mes nenutuokiame besidomį ta pačia dama. Be abejo, jei būtum teikęsis vienam mūsų prisipažinti pats ketinąs įsitaisyti tame miegamajame, tuomet mudu su Lučianu būtume atsitraukę ir leidę jums su Vitniu patiems išsiaiškinti! – Jis įžūliai nužvelgė Vanagą.

Vanagas skausmingai susiraukė.

– Sebastianai, man jau teko proga tave perspėti dėl tokio nemandagaus pokalbio!

– Tai šitą kalbą apie santuokinius pančius užvedei tik todėl, kad praėjusį mėnesį mudu su Lučianu netyčia užmynėme tau ant liežuvio? – Sebastianas vos tvardė juoką. – O gal ant kitos tavo kūno dalies? Tačiau, man regis, – tęsė jis matydamas, kad Vanagas vėl ketina šaltai jį nutildyti, – ir tau nusibodo tos damos kerai?

Išsiplėtusios hercogo šnervės – vienintelis regimas ženklas, rodantis, kad tas pokalbis jam vis labiau nepatinka.

– Po to, kai judu su Lučianu ėmėte rodyti dėmesį tai nelaimingai damai, atsitraukiau, kad skandalas dar labiau neišsipūstų.

– Jei taip neslėptum savo meilužių, to nutikimo būtų išvengta. – Sebastianas atsainiai truktelėjo pečiais. – Bet patikėk manimi, Vanage, neketinu vesti tik tam, kad nuramdyčiau tavo įsisiautėjusius jausmus!

– Kalbi visiškas nesąmones, Sebastianai…

– Ne, Vanage. – Sebastianas surimtėjo. – Man regis, geriau pagalvojęs suvoktum, jog stengdamasis man išrinkti nuotaką pats elgiesi kvailai.

– Priešingai, Sebastianai. Esu įsitikinęs, kad elgiuosi atsižvelgdamas į tavo naudą. Tiesą sakant, mūsų vardu jau priėmiau sero Barnabio ir ledi Salbi kvietimą.

– Kiek suprantu, tai man skirtos nuotakos tėvai?

Vanagas sučiaupė lūpas.

– Taip, Olivija Salbi yra sero Barnabio ir ledi Salbi duktė.

Sebastianas stodamasis pašaipiai papurtė galvą.

– Deja, turėsi atsisakyti mano vardu priimto kvietimo. – Jis priėjo prie bibliotekos durų.

– Ką darai? – Hercogas piktai susiraukė.

– Išeinu. – Sebastianas apgailestaudamas pažvelgė į jį. – Bet prieš išeidamas pateiksiu tau, Vanage, pasiūlymą… – Atidaręs duris jis stabtelėjo.

– Pasiūlymą? – Vanagas pasijuto taip sutrikdytas brolio užsispyrimo, kad vos tramdėsi, o tai buvo neįprasta.

Sebastianas linktelėjo.

– Kai tik vesi – savaime suprantama, laimingai, – pažadu rimtai pagalvoti apie santuokos pančius! – Jis pasišokinėdamas išėjo iš bibliotekos ir tyliai uždarė duris.

Vanagas sunkiai atsilošė krėsle ir kelias sekundes žvelgė į uždarytas duris, paskui siektelėjo ant stalo stovinčio grafino su brendžiu ir dosniai jo įsipylė.

Prakeikimas.

Prakeikimas, prakeikimas, prakeikimas.

Kai baigdavosi Lordų rūmų sesija ir visi nariai išsiskirstydavo vasarai, jis niekada nesilankydavo vakarėliuose užmiestyje. Praleisti savaitę Norfolke su Salbiais jis pasižadėjo tik tam, kad supažindintų Sebastianą su mergina, kuri, kaip vylėsi, taps brolio nuotaka.

Jis pats pažinojo serą Barnabį Salbį – juodu kelis kartus drauge vakarieniavo klube. Pavasarį Vanagui nepasitaikė progos susipažinti su to pono žmona ir dukterimi, mat Salbiai negavo kvietimų į tuos tris pokylius, kuriuose Vanagas lydėjo Arabelą, bet pasiteiravęs Vanagas sužinojo, kad tėvui mirus Olivija Salbi paveldės Markhamo dvarą ir tūkstančius akrų1 dirbamos žemės. Sebastianui, jaunesniajam hercogo broliui, tokia pora tobulai tinka.

Tačiau Sebastianas trumpai ir drūtai pareiškė Vanagui neketinąs nė pagalvoti apie žmoną, kol Vanagas neves. Todėl Vanagui teks savaitę praleisti Norfolke – plynų pelkynų krašte, nė iš tolo nepanašiame į jo numylėtą Glosteršyrą.

Jis jautėsi lyg genamas į kartuves!

***

– Štai kur tu, Džeine. Nestoviniuok ant laiptų, mergaite. – Ledi Gvendolina Salbi, penktą dešimtį įpusėjusi buvusi gražuolė, nekantriai nudelbė merginą, kuri sustojo viduryje laiptų. – Ne, nesileisk į apačią. Grįžk į mano kambarį ir prieš svečiams atvykstant atnešk man skraistę. Tą šilkinę su geltonomis roželėmis. Man regis, oras keisis, Salbi. – Ji sunerimusi atsisuko į savo drūtą vyrą, kuris stovėjo greta erdviame vestibiulyje laukdamas atvažiuojančių svečių.

Džeinė žinojo, kad seras Barnabis už žmoną vyresnis dvidešimčia metų. Atrodė, kad su marškiniais aukšta apykakle ir tvirtai sumegztu kaklaryšiu jam nepatogu. Geltona liemenė kone plyšdama aptempė apvalų pilvą – to nepaslėpė nei rudas švarkas, nei šviesios kelnės.

Vargšas seras Barnabis, pamanė Džeinė klusniai apsisukdama ir lipdama laiptais atnešti skraistės. Ji žinojo, kad jos globėjas verčiau būtų kur nors dvaro žemėse su valdytoju vilkėdamas senais patogiais drabužiais, užuot stovėjęs skersvėjų perpučiamame Markhamo dvaro vestibiulyje ir laukęs pirmų dešimties svečių, kurie netrukus atvyks savaitę linksmintis ir tuščiai leisti laiką.

– Ir atnešk man skėtį, Džeine. – Į ją raukydamasi žvelgė Olivija, jauna išblėsusio mamos grožio kopija madinga putlia figūra, didelėmis mėlynomis akimis ir auksaspalvėmis garbanomis, viliojamai krintančiomis aplink skaistų veidą.

– Nešūkauk, taip nepridera damai, Olivija. – Ledi Gvendoliną dukters elgesys, regis, papiktino. – Ką pagalvotų hercogas, jei tave išgirstų? – Ji susijaudinusi sumosavo vėduokle.

– Bet ir tu šūkavai, mama. – Olivija nepatenkinta pasipūtė.

– Aš šių namų šeimininkė. Man galima šūkauti.

Lipdama laiptais į viršų Džeinė šyptelėjo, nes žinojo, kad mama ir duktė beprasmiškai kivirčysis dar kelias minutes. Pastarąją savaitę, šeimynykščiams laukiant Salbių pakviestų svečių, ginčai netilo ir kartais jodvi labai įsikarščiuodavo, dažnai kartodavo žodžius hercogas arba jo malonybė.

Juk šią savaitę Salbių garbės svečias – Stauerbridžo hercogas. Šitai šeimininkės nuolat primindavo persidirbusiems tarnams, kurie valė, šveitė ir blizgino Markhamo dvarą ruošdamiesi jo malonybės hercogo atvykimui.

Tiesa, Džeinė nesitikėjo įsitrauksianti į suplanuotas linksmybes ar net sutiksianti patį garsųjį hercogą. Ji viso labo beturtė giminaitė. Džeinė Smit. Tolima giminaitė, kurios Salbiai pasigailėjo ir labdaringai glaudė savo namuose pastaruosius dvylika iš jos dvidešimt dvejų gyvenimo metų.

Kai seras Barnabis ir ledi Gvendolina pirmąkart ją čia atsivežė, Markhamo dvaras jai atrodė didingas ir svetimas, mat vaikystę ji praleido ankštame vikariate pietų pakrantėje, kur ją meiliai globojo našlys tėvas ir Besė, pagyvenusi, bet motiniška ūkvedė.

Tačiau Džeinė guodėsi mintimi, kad Markhamo dvaras netoli jūros, todėl tomis trumpomis akimirkomis, kai pavykdavo pasprukti nuo nuolat stebinčio ledi Salbi žvilgsnio, ji galėjo nueiti iki atšiaurios pakrantės ir mėgautis jos laukiniu, nežabotu grožiu.

Džeinė greitai suprato, kad labiausiai Norfolkas jai patinka žiemą, kai jūra, rodos, siautėja ir grumiasi su gamtos pančiais, atliepdama jos pačios vidinį troškimą kovoti su vis griežtėjančiais socialiniais apribojimais. Mat iki šešiolikos augusią viename vaikų kambaryje ir lankiusią tą pačią klasę kaip ir Olivija Salbiai nustojo laikyti ją lygiaverte ir pavertė savo išlepintos dukters tarnaite ir palydove.

Eidama pro didelį veidrodį ledi Salbi miegamajame Džeinė stabtelėjo, priekabiai nužvelgė savo atvaizdą ir tai darydama suprato, kad yra visai nemadinga. Viena, ji aukšta, ilgomis kojomis ir liekno stoto. Plaukai, priešingai nei ji norėjo, buvo ne įdomaus kaštoninio atspalvio, o tiesiog ryškiai raudoni. Be to, nors jos oda šviesi, ant nosytės ryškėjo tos negražios strazdanos. Ir dar jos akys žalios.

Jos gymio nė kiek nepabrėžė suknelės, kurias jai parinkdavo ledi Salbi. Jos visos buvo pastelinių atspalvių, kurie visai netiko ryškiam Džeinės gymiui. Ta, kurią vilkėjo šiuo metu, buvo šviesiai rausva ir nederėjo prie raudonų plaukų.

Džeinė, savaime suprantama, vargu ar sutiks vyrą, panorėsiantį ją vesti. Nebent vietos vikaras susimils ir pasipirš. Bet jis vidutinio amžiaus našlys su keturiais neklusniais vaikais, jaunesniais nei aštuonerių, todėl Džeinė vylėsi, kad jis to nepadarys.

Nuo ledi Salbi stalelio imdama skraistę ji liūdnai atsiduso ir pastebėjo, kad ledi Salbi papuošalų dėžutė ne viršutiniame stalčiuje, kur jai vieta.

Tačiau Džeinės dėmesį nuo papuošalų dėžutės atitraukė už lango pasigirdęs bilsmas karietos, kuri riedėjo kukmedžiais apaugusiu keliuku Markhamo dvaro link.

Ar pagaliau atvažiavo hercogas su broliu lordu Sebastianu Sent Kleru? O gal tai kiti Salbių svečiai?

Smalsumo vedama Džeinė prilėkė prie lango ir pažvelgė į lauką. Keliuku riedėjo didžiulė nuostabi juoda karieta, kurią traukė keturi Džeinei neregėtai gražūs žirgai, raginami juoda livrėja vilkinčio vadeliotojo. Karietos gale sėdėjo dar du juodai apsirengę tarnai, o ant durelių švytėjo hercogo herbas.

Vadinasi, tai iš tiesų hercogas.

Regis, jam patinka juoda spalva, pamanė Džeinė, ir pasidavusi pagundai šiek tiek atitraukė brokato užuolaidą, kad geriau matytų patį hercogą, lipantį iš karietos.

Gale sėdėjęs tarnas mikliai nušoko atidaryti durelių ir Džeinės širdis kažkodėl ėmė plakti sparčiau. Tiesą sakant, raukydamasi pastebėjo ji, širdis tiesiog daužosi. Vien laukiant, kol išvys hercogą? Ar jos gyvenimas tikrai toks nykus?

Ji apmaudžiai šyptelėjo pripažindama, kad tikrai būtų įdomu bent jau išvysti Stauerbridžo hercogą, apie kurį visi tiek šneka.

Jai užgniaužė kvapą gerklėje, kai ant laiptelio pasirodė ilgaauliu apauta pėda, o netrukus išniro ir galva. Stauerbridžo hercogas išlipęs iš karietos atsidūrė ant žvirgždu išpilto keliuko. Ištiesęs ranką iš laukiančio tarno paėmė skrybėlę ir kilstelėjęs išdidžią galvą nužvelgė aplinką.

Dievaži, koks jis aukštas, pirmiausia suvokė Džeinė. Iškart po to pripažino, kad tamsrudžiais plaukais su aukso sruogomis, galingais plačiais pečiais ir sportiškai sudėtu kūnu jis dar ir gražiausias vyras, kokį jai teko regėti. Be abejo, jo veido bruožai griežti, kaip ir pritiktų hercogui, kuriam iš pažiūros mažiausiai trisdešimt, bet toje rūstybėje slypėjo toks tvirtas vyriškas grožis, kad vien į jį žvelgiant Džeinei pristigo kvapo.

Tiesą sakant, jai, regis, buvo sunku nuo jo atitraukti žvilgsnį.

Plati jo kakta atrodė inteligentiška ir arogantiška, akių spalvos ji neįžiūrėjo, kol jis su akivaizdžia panieka dairėsi aplinkui ir iš aukšto nužvelgė priešais jį atsivėrusį vaizdą. Dailios lūpos susičiaupė, o tamsūs antakiai pakilo iš nuostabos, kai pasisukęs jis išvydo namų šeimininkę, skubančią laiptais žemyn jo pasitikti, užuot laukus Markhamo dvare, kol apie hercogo atvykimą bus oficialiai pranešta.

– Jūsų malonybe! – Ledi Salbi žemai pritūpė, ir atsakydamas jis išdidžiai linktelėjo. – Kokia garbė, – susijaudinusi kalbėjo ji. – Aš… Bet kur jūsų brolis lordas Sent Kleras, jūsų malonybe? – Ledi Salbi balsas tapo nepakeliamai šaižus, kai ji suvokė, jog hercogo karietoje daugiau nieko nebuvo.

Džeinė hercogo atsakymo neišgirdo – jos ausis pasiekė tik duslus dudenimas, kol jis aiškino šeimininkei, kodėl atvyko vienas.

O, varge. Viskas, regis, klojasi ne pagal planą. Ledi Salbi planą. O suerzintos ledi Salbi nevalia dar labiau nervinti užgaišus ir neatnešus skraistės, kurios ji prašė prieš beveik dešimt minučių.

Džeinė nuskubėjo koridoriumi iki Olivijos kambario, kad paimtų skėtį, ir nešina daiktais nubėgo iki plačių laiptų, girdėdama apačioje duslius balsus serui Barnabiui kalbinant svečią.

Ledi Salbi jau išreiškė viltį, kad Olivija patiksianti jauniausiajam hercogo broliui lordui Sebastianui Sent Klerui, bet kadangi jaunasis lordas neatvyko, ledi Salbi neabejotinai bus apimta nekokios nuotaikos, dėl kurios tarnai dažniausiai pirmai progai pasitaikius bėga slėptis į saugią virtuvę namų apačioje. Džeinė žinojo, kad jai tai bus leista tik po to, kai padės Olivijai persirengti prieš vakarienę ir sušukuos jai plaukus.

Šeimai būnant namie, vakarais Džeinei dažniausiai leidžiama valgyti kartu, bet ledi Salbi dar šį rytą pranešė, kad atvykus svečiams jai teks valgyti su tarnais.

O tai visai nesunku, ypač turint omenyje, kiek mažai Džeinės spintoje suknelių. Nė viena netiko vakarienei su hercogu, apmaudžiai pripažino ji paskubomis leisdamasi laiptais. Ir jeigu pavyktų skraistę ir skėtį atnešti, kol šeimininkų dėmesį dar prikaustęs hercogas, ji galbūt išvengtų priekaištų, kurių šiaip iš ledi Salbi sulauktų už vėlavimą.

Vėliau Džeinė niekaip nesugebėjo paaiškinti, kaip tai nutiko. Kodėl nutiko. Ji tik suprato, kad laiptai išslydo iš po bateliais apautų pėdų ir ji, užuot bėgusi laiptais žemyn, pasijuto krintanti apačion.

Tiksliau, būtų nukritusi, jei jos nebūtų suturėjusios dvi ištiestos stiprios rankos.

Taigi ji atsitrenkė į tvirtą nejudantį daiktą. Vyro krūtinę, kaipmat suvokė Džeinė, supratusi, kad nosimi įsikniaubė į švelnias nepriekaištingai surišto baltutėlio kaklaryšio klostes, ir jos pojūčius vienu metu užpuolė kvepalų ir švarios vyro odos kvapai, sumišę su silpnu cigaro dūmų aromatu.

Tai Stauerbridžo hercogo švari vyriška krūtinė. Ir tvarkingai sumegztas Stauerbridžo hercogo kaklaryšis, po kelių sekundžių suvokė Džeinė, kai stengdamasi atsitiesti nukreipė žvilgsnį į aristokratiškai rūstų veidą ir išvydo, kad jo akys – tos akys, kurių spalvos ji neįžvelgė žiūrėdama pro ledi Salbi miegamojo langą, – buvo keisčiausios ir ryškiausios aukso spalvos. Ne rudos, ne riešutinės, bet gryno aukso spalvos, įrėmintos tamsrudžių žiedų, kurie suteikė hercogui panašumo į stambų plėšrųjį paukštį. Kerinčio panašumo į stambų pavojingą plėšrųjį paukštį…

Šitaip netikėtai užpultas Vanagas sučiaupė lūpas. Dvi dienas praleidęs karietoje, kuri, deja, nebuvo ypač patogi, mėtė ir supo nelygiuose keliuose, jis tenorėjo būti palydėtas į savo kambarį ir išsimaudyti karštoje vonioje prieš vėl nusileidžiant apačion, kad prieš vakarienę jį supažindintų su kitais svečiais.

Užeigos, kuriose jis valgė pakeliui, ir nakvynės namai, kuriuose neišvengiamai teko apsistoti praėjusią naktį, toli gražu neatitiko jo reikalavimų. O dar prieš kelias minutes šeimininkė, iki tol jam nepažįstama moteris, pasirodė tokia neišauklėta, kad išlipus iš karietos beveik jį užsipuolė.

Dvi dienas prieš išvykdamas iš Londono jis daug ir ilgai galvojo, ar tinka važiuoti į Markhamo dvarą. Tos pačios abejonės lankė ir nesibaigiančios kelionės valandomis, o pastarasis nutikimas, kai jam į glėbį įpuolė viena Salbių tarnaičių, tik patvirtino jį ne veltui nuogąstavus.

– Labai atsiprašau, jūsų malonybe. – Tarnaitės balsas buvo alsus, veido išraiška išdavė sutrikimą, kai ji atsargiai pažvelgė į vestibiulį, kur buvo matyti ir girdėti seras Barnabis su ledi Salbi, šnekinantys lordą ir ledi Tiltonus. Ši pora su sūnumi Simonu atvyko kaip tik tuo metu, kai Vanagą į kambarį vedė liokajus, po šio netikėto nutikimo mandagiai atsitraukęs.

Vanagas prisimerkė ir sučiaupė lūpas, kai vėl į jį nukrypusiame tarnaitės žalių akių žvilgsnyje pastebėjo baimę. Jis, be abejo, nepratęs, kad kas nors jį šitaip užpultų, ypač tarnaitė, bet dabar suvokė, jog mergina tikriausiai kluptelėjo, o jis lipdamas laiptais viso labo sutrukdė jai nusiridenti į vestibiulį. Jai tikrai nebūtina šitaip jo bijoti.

Tačiau žvilgsnis į serą Barnabį ir ledi Salbi, regis, rodė, kad mergina baiminasi ne jo nepasitenkinimo.

Tai suvokęs Vanagas dar tvirčiau suspaudė lūpas. Tuos kelis kartus, kai teko drauge pietauti, seras Barnabis jam pasirodė malonus, netgi linksmas žmogus, todėl belieka spėti, kad tarnaitė už netinkamą poelgį baiminasi ledi Salbi bausmės.

– Labai atsiprašau, jūsų malonybe. – Mergina pasilenkė paimti nuo laiptų daikto, kurį tikriausiai pametė jiedviem susidūrus. – Aš… Ak, labai atsiprašau, jūsų malonybe! – Mergina iš apmaudo aiktelėjo, nes skėčiu, kurį ką tik pakėlė nuo laiptų, bedė jam į pilvą.

Vanagas po antro netikėto antpuolio staigiai įkvėpė ir nustebęs susimąstė, ar kelios pastarosios minutės – ženklas to, kas laukia per savaitės trukmės viešnagę šitame, kaip jis suprato važiuodamas, plyname, nuobodžiame pelkyne, neturinčiame jokių privalumų.

Net laiškų čia neatneša. Akivaizdu, kad jo žinutė, aiškinanti, jog Sebastianas negalės atvykti, taip ir nebuvo pristatyta, taigi Vanagui teko žodžiu perduoti šeimininkams brolio atsiprašymą.

Turint omenyje nemandagų ledi Salbi elgesį jam atvykus ir tai, kad pristatyta Olivija Salbi pasirodė besanti būtent tokia paika panelytė, kokios Vanagą erzina, jis nesusilaikęs susiraukė ir ėmė svarstyti, jog galbūt Sebastianas apie Salbių šeimą žinojo daugiau nei jis.

Pastebėjusi akivaizdžius hercogo nepasitenkinimo ženklus Džeinė sau sudejavo – buvo tikra, kad toks kilmingas žmogus nepratęs būti šitaip užpultas.

Ji ne tik vos nenuvertė jo nuo laiptų, bet ir bedė skėčiu į tą plokščią vyrišką pilvą.

Laimė, nei ledi Salbi, nei Olivija nieko nepastebėjo, nes vestibiulyje vis dar kalbėjosi su Tiltonais. Bet gali būti, kad netrukus viena jų arba abidvi pakels akis ir pastebės, kas dedasi ant laiptų.

Nevilties apimta Džeinė maldaujamai pažvelgė į kantriai laukiantį liokajų, kuris nebyliai stebėjo nutikimą, tačiau jai teko paskubomis nusukti žvilgsnį, nes pasirodė, kad abejingoje Džono išraiškoje pastebėjo juoko ugnelę.

– Gal teiktumėtės eiti čia, jūsų malonybe? Parodysiu jūsų kambarį. – Džonas pasitraukė į šalį, kad hercogas galėtų apeiti gėdos apimtą Džeinę ir kartu pakiltų plačiais laiptais.

Džeinei šiek tiek atlėgo ir ji dėkinga šyptelėjo Džonui, kai hercogas ją apėjo, bet staiga vėl pasijuto veriama tų įžvalgių auksaspalvių akių, nes hercogas stabtelėjęs paskutinį kartą prisimerkęs niūriai ją nužvelgė.

Jos šypsena išblėso ir ji prispaudė skėtį ir skraistę prie krūtinės, nes kelias jaudinančias akimirkas pasijuto užburta to skvarbaus žvilgsnio. Svečias nužvelgė ją nuo raudonų plaukų iki bateliais apautų pėdų, paskui dar kartą sučiaupė tas dailias plonas lūpas ir pasisukęs elegantiškai pakilo laiptais.

Džeinė trūksmingai iškvėpė nesiliaudama jo stebėti. Jos krūtinė greitai kilnojosi, skruostai nemaloniai kaito, o pulsas ėmė sparčiai plakti žiūrint į plačius, tobulai pasiūto švarko aptemptus hercogo pečius, žavintis tamsiais banguotais madingai sušukuotais plaukais.

– Dėl Dievo meilės, Džeine. Liepiau atnešti rausvomis, ne geltonomis rožėmis siuvinėtą skraistę. – Ledi Salbi, regis, pagaliau pastebėjo ją ant laiptų. – Tikrai! – Ji suokalbiškai atsisuko į Tiltonus. – Prisiekiu, ta mergina nesupranta nė paprasčiausių nurodymų.

Džeinė apsisuko, kad vėl pakiltų laiptais, ir išvydusi paniekinamą Olivijos išraišką žinojo, kad ledi Salbi nurodymą suprato puikiai, tiesiog ši tyčia elgėsi nemaloniai. Tačiau prieštarauti ledi Salbi nėra prasmės. Ypač svečių akivaizdoje.

Pasiekusi laiptų viršų Džeinė dar tirščiau nuraudo, nes išvydo, kad hercogas eidamas į savo kambarį vėl stabtelėjo – šįkart balkone, iš kurio atsivėrė vestibiulis. Jis šaltai, paniekinamai iššiepęs dantis stebėjo kandų ledi Salbi protrūkį.

– Jūsų malonybe. – Artindamasi Džeinė mandagiai linktelėjo ir praėjusi pro jį nukurnėjo koridoriumi žinodama, kad skruostų raudonis nedera prie plaukų atspalvio, o bjauriosios strazdanos veidui nukaitus tapo dar pastebimesnės.

Tačiau juk nesvarbu, ką apie ją mano Stauerbridžo hercogas. Jo visuomeninis statusas kur kas aukštesnis nei jos, todėl jam daugiau nebus reikalo kreipti į ją dėmesio.

Jei tik likusios viešnagės metu Džeinė leisdamasi laiptais nebepuldinės jam į glėbį ir nebadys skėčiu!

Kaip galėjo būti tokia nevikri, tokia neelegantiška ir visai negrakšti, baisėjosi Džeinė, kai virpėdama prisėdo ant ledi Salbi lovos su keturiais stulpais, padėjusi skraistę ir skėtį ant lovatiesės abiem rankomis palietė įkaitusius, nuraudusius skruostus. Hercogas, kaip buvo akivaizdu iš to paskutinio paniekinamo į ją nukreipto žvilgsnio, galvojo tą patį.

Ak, kaip baisu. Nenusakomai siaubinga. Ji tenorėjo susiriesti į liūdesio kamuoliuką ant palangės savo kambaryje ir išlįsti tik tada, kai toji graži juoda karieta su hercogo herbu ant durelių, vežina garbinguoju svečiu, nulinguos keliuku tolyn ir išriedės į Londoną, iš kur ir atvyko.

– Ką tu čia darai, Džeine? – Ledi Salbi apstulbusi sustojo savo miegamojo tarpduryje, ir kaltės apimta Džeinė pakilo nuo šilkinės lovatiesės.

Moteriškė vertinamai nužvelgė kambarį, ir jos kaktoje susimetė raukšlės, kai pastebėjo ant komodos papuošalų dėžutę. Prieš tai Džeinė ketino įdėti ją į vis dar ištrauktą viršutinį stalčių, bet susijaudinusi atvykus hercogui visai apie tai pamiršo.

– Ar šniukštinėjai po mano daiktus? – šaižiai paklausė ledi Salbi ir mikliai perėjusi kambarį pakėlė papuošalų dėžutės dangtelį, kad patikrintų jos turinį.

– Ne, tikrai ne. – Džeinė negalėjo patikėti, kad ją tuo apkaltino.

– Ar tikrai? – nudelbė ją ledi Salbi.

– Be abejo. – Džeinė linktelėjo, apstulbinta globėjos įtarimų. – Tikriausiai Klara neįdėjo dėžutės į stalčių.

Ledi Salbi dar kartą įdėmiai ją nudelbė, įdėjo dėžutę į stalčių ir staigiai jį uždarė.

– Mergaite, kur mano skraistė? Be to, neatnešei Olivijai skėčio, – kaltinamai pridūrė ji.

– Kurio man reikės, jei lydėsiu ledi Tilton ir Simoną Tiltoną į rožyną. – Stovėdama tarpduryje išdidžiai šypsojosi Olivija.

Džeinė iki tos akimirkos nė nepastebėjo merginos ir vengdama pergalingo Olivijos žvilgsnio skubriai atidavė jai skėtį, vis dar galvodama apie nemalonų ledi Salbi kaltinimą dėl papuošalų dėžutės.

Kodėl ledi Salbi įtaria ją taip pasielgus? Kiek Džeinė žinojo, toje dėžutėje tik keli Salbių šeimai priklausantys brangesni papuošalai ir asmeniniai dokumentai, kurie nė kiek nedomino Džeinės.

– Labai apmaudu, kad lordas Sent Kleras vis dėlto neatvyko kartu su jo malonybe, – išsiblaškiusi sumurmėjo ledi Salbi, kai Olivija išėjo pasivaikščioti sode. – Juolab kad dėl to teks pakeisti vakarienės planus. Vis dėlto gripas yra gripas. Be to, regis, hercogą patį labai sužavėjo Olivija, – su pasimėgavimu pridūrė ji. – Tokia partija tikrai būtų palanki!

Džeinė buvo tikra, kad į šiuos žodžius jai nereikia atsakyti, kad ledi Salbi viso labo garsiai kalba, mintyse skaičiuodama turtus ir regzdama planus.

Tačiau Džeinės tyla nereiškė, kad ji neturi nuomonės apie išgalvotą Olivijos ir Stauerbridžo hercogo porą. Jos manymu, absurdiška net manyti, kad toks pasipūtęs ir arogantiškas vyras kaip hercogas jaustų trauką ar juolab susigundytų vesti gražią, bet savanaudišką Oliviją.

– Kodėl čia stoviniuoji, Džeine? – dygiai paklausė ledi Salbi, regis, pagaliau vėl ją pastebėjusi. – Ar nematai, kad mano nervai įsitempę? Mane tikriausiai vėl suims tas galvos skausmas ir šį vakarą nepajėgsiu užimti svečių!

– Ar man pakviesti Klarą? – atsainiai pasiteiravo Džeinė, žinodama, kad ledi Salbi tarnaitė, vidutinio amžiaus moteris, atlydėjusi Gvendoliną Simons iš tėvo namų Didžiajame Jarmute, kai ji prieš dvidešimt penkerius metus ištekėjo už sero Barnabio, vienintelė geba susitvarkyti su ledi Salbi, kai šią suima tas galvos skausmas.

Taip jau yra, kad galvos skausmas ją suima dažnai, bet jį įprastai numalšina viena kita taurė geriausio sero Barnabio brendžio. Vartojamo, be abejonės, tik medicininiais tikslais, pašaipiai nusivaipiusi pripažino Džeinė.

– Nesuprantu, dėl ko čia vaipaisi, Džeine. – Ledi Salbi klestelėjo ant gulto ir dramatiškai pakėlė ranką prie kaktos, dengdamasi nuo pro langą sklindančios saulės šviesos. – Bus geriau, jei grįši į savo kambarį ir persirengsi prieš vakarienę. Juk žinai, kad nepakenčiu vėlavimo, Džeine.

Ledi Salbi paliepimas persirengti prieš vakarienę privertė Džeinę susiraukti.

– Bet prieš tai sakėte, kad šį vakarą turiu vakarieniauti apačioje…

– Ar visai manęs nesiklausei, mergaite? – Ledi balsas vėl tapo šaižus ir ji nudelbė Džeinę, o nepasitenkinimas visiškai paslėpė išblukusį moters grožį. – Hercogas atvyko vienas, be brolio, todėl man teliko trylika svečių, kuriuos turiu susodinti prie vakarienės stalo. Apie tai negaliu net pagalvoti. – Ji sudrebėjo. – Todėl turėsi prie mūsų prisidėti. Dėl to vyrų ir damų skaičius nebebus vienodas. Tai, be abejonės, nepriimtina, bet teks tuo pasitenkinti, kol rytoj atvažiuos kiti svečiai.

Iki galo suvokus ledi Salbi žodžius Džeinės veidas išblyško.

– Ponia, norite pasakyti, kad susirgus lordui Sent Klerui pageidaujate, jog šį vakarą tuščią vietą prie stalo užimčiau aš?

– Taip, taip, be abejo, noriu tai pasakyti. – Ledi Selbi susiraukusi ją nudelbė. – Kas gi tau pasidarė, mergaite?

Džeinė sunkiai nugurkė seiles vien pagalvojusi apie tai, kad teks sėdėti prie to paties stalo kaip ir grėsmingasis Stauerbridžo hercogas, nes buvo tikra, jog po ankstesnio nemalonaus susitikimo ant laiptų jis tikriausiai karštai trokšta daugiau niekada jos neišvysti!

Kaip ledi Salbi jau pastebėjo, tai tikrai nepriimtina.

– Bet aš neturiu tinkamos suknelės…

– Nesąmonė, mergaite. – Nesibaigiantis pasipriešinimas naujam jos sumanymui ledi Salbi supykdė, ir putlius pudruotus jos skruostus užliejo raudonis. – O kaip ta geltona mano suknelė, kurią tau pritaikė Klara? Esu tikra, kad ji puikiai tiks, – įsakmiai pareiškė ledi Salbi.

Džeinei apsunko širdis pagalvojus apie tą ryškiai geltoną suknelę, kuri ledi Gvendolinai netiko, todėl buvo pritaikyta Džeinei.

– Man tikrai bus nesmagu tarp jūsų kilmingų svečių…

– Man tavo savijauta nerūpi! – Ledi Salbi susijaudino, jos veidas dar labiau įraudo. – Darysi, kaip liepiu, Džeine, ir kartu su mumis vakarieniausi. Ar supratai?

– Taip, ledi Salbi. – Džeinę supykino.

– Gerai. O dabar pakviesk man Klarą. – Ledi Salbi vėl atsigulė ant pagalvėlių ir užsimerkė. – Ir pasakyk, kad man reikia jos vaistų, – silpnai pridūrė ji, kai Džeinė klusniai nuėjo prie durų.

Džeinė tik atsidūrusi koridoriuje atsidavė nevilčiai, kuri apėmė vien pagalvojus, kad teks eiti vakarienės vilkint tą pasibaisėtiną geltoną suknelę. Kad arogantiškas ir visa niekinantis, bet pritrenkiamai gražus Stauerbridžo hercogas išvys ją su tuo tulžies spalvos apdaru.