Читать книгу Hercogo nuotaka - Carole Mortimer - Страница 2

– Ar tai koks naujas vakarėlių žaidimas? O gal tiesiog svarstote, kuo mane pradžiuginti šį vakarą? – pašaipiai ištarė Vanagas, kreipdamasis į moterį, stovinčią – besislepiančią? – už vazoninio augalo greta jo. – Galbūt ketinate per vakarienę aplieti mane vynu? O gal jums labiau patiktų nusitaikyti į mane karšta arbata vėliau? Taip, esu tikras, kad karšta arbata būtų kur kas nemalonesnė už paprastą vyno taurę. Žinote, už to vazoninio augalo tikrai nepasislėpsite, – pridūrė Vanagas, kai jo auka neatsakė nė į vieną pašaipų dūrį.

Jo nuotaika nebuvo pasitaisiusi, kai prieš kelias minutes jis nusileido į svetainę prieš vakarienę susipažinti ir pabendrauti su kitais svečiais. Vanduo vonioje buvo karštas, bet jo buvo per mažai, kad Vanagui įtiktų, o kamerdineris Doltonas taip pat nesidžiaugė šiais namais. Susijaudinęs jis skusdamas net įpjovė hercogui smakrą, o taip per ilgą tarnybą nebuvo padaręs nė karto.

Bet Vanagas pajuto, kad niūri nuotaika šiek tiek praskaidrėjo, kai mandagiai kalbėdamasis su ledi Embridž, pagyvenusia, bet nuoširdžia seniai pažįstama moterimi, jis pastebėjo beveik vaiduokliškai geltoną būtybę, šmėkščiojančią tarp didžiulių vazoninių augalų. Jis spėjo, kad būtybė taip elgėsi norėdama likti nepastebėta, bet poveikis buvo priešingas.

Vanagui tikriausiai buvo labai nuobodu šnekučiuotis su kitais svečiais, jei jis atsiprašė ledi Embridž ir perėjęs kambarį atsistojo greta augalo, už kurio tą akimirką slėpėsi baikščioji būtybė.

Pakako vienąkart žvilgtelėti už rudo vazono, kad suprastų, jog tai mergina, prieš tai skausmingai atsitrenkusi jam į krūtinę ir dar skaudžiau bedusi į pilvą skėčiu. Vanago nuostabą paaiškėjus, kad ji vis dėlto ne tarnaitė, o kita viešnia, užtemdė keistas jos elgesys vos įėjus į svetainę.

Nustebęs Vanagas suprato, kad jam labai įdomu sužinoti tokio elgesio priežastį.

– Žinote, galite ir išlįsti iš už to augalo, – patarė jis. Vilkėjo nepriekaištingais juodais vakariniais drabužiais ir, užuot žvelgęs į merginą, paniekinamai dairėsi po kambarį.

Šįkart jis bent jau sulaukė atsako, ištarto jaudulio apimtu balsu.

– Verčiau nesirodysiu!

Vanagas jautėsi priverstas pasakyti tai, kas akivaizdu.

– Taip elgdamasi jūs tik traukiate kitų dėmesį.

– Man regis, tai jūs kalbėdamasis su manimi traukiate visų dėmesį į mus! – Merginos balse šaižiai skambėjo pasipiktinimas.

Tikriausiai tai tiesa, gailiai pripažino Vanagas. Jis aukščiausios kilmės žmogus kambaryje, taigi ir didžiausia plunksna ledi Gvendolinos Salbi karūnoje, o tai reiškė, kad jis sulaukė ne vieno šnairomis mesto kitų svečių žvilgsnio, kol šie apsimetė besišnekantys tarpusavyje.

Jis, Stauerbridžo hercogas, savaime suprantama, buvo pratęs prie tokio dėmesio ir per daugelį metų išmoko jo nepaisyti. Akivaizdu, kad jo auka tokio socialinio pranašumo neturėjo.

– Galbūt jei paaiškintumėte, kodėl jaučiate poreikį nevykusiai slėptis už vazoninių augalų…

– Ar negalite nueiti šalin ir duoti man ramybės? Jei taip teiktumėtės, jūsų malonybe, – apimta kaltės alsiai pridūrė Džeinė, nes tikriausiai prisiminė, su kuo ir kaip bendrauja.

Dėl nepaaiškinamos priežasties Vanagą staiga apėmė noras nusijuokti.

Kadangi pastarosiomis dienomis jis retai gaudavo progą net nusišypsoti, ką ir kalbėti apie norą pasijuokti su moterimi, tai jį nustebino. Moterys, tos grobuonės, kaip jis suprato per dešimt metų nuo tada, kai tėvams žuvus karietos avarijoje paveldėjo hercogo titulą, visai nejuokingos.

Jis atsiduso.

– Juk žinote, kad visą vakarą nepavyks slapstytis.

– Bet pamėginti galiu!

– Kodėl to norite? – Jo smalsumas tikrai buvo sužadintas.

– Kaip galite to klausti?

Jis kilstelėjo antakius.

– Galbūt šis klausimas tokiomis aplinkybėmis visiškai pagrįstas?

– Suknelė, – tragiškai atsakė ji. – Juk pastebėjote suknelę?

Na, taip, sunku nepastebėti tokio ryškiai geltono apdaro, ypač kai visos vyresnės damos vilkėjo pastelinių atspalvių sukneles, o panelė Olivija Salbi – skaisčiai baltą. Toji geltona spalva visai netiko prie ryškiai raudonų besislapstančios merginos plaukų, bet…

– Maldauju, eikite šalin, jūsų malonybe!

– Deja, tai neįmanoma.

– Kodėl?

Vanagas, neketindamas pripažinti jam nebūdingo susidomėjimo, išdrįso dar kartą į ją pažvelgti. Toji suknelė visai nederėjo prie raudonų plaukų ir šiuo metu nukaitusių skruostų, o į ryškiaspalves sruogas įpintas geltonas kaspinas nemalonų įspūdį tik sustiprino.

– Ar jūsų siuvėja nepasakė, kad geltona spalva netiks jūsų… e… gymiui, kai užsisakėte suknelę?

– Suknelę užsakiau ne aš, o ledi Salbi. – Regis, ji suirzo, kad jis pats to nesumojo. – Esu tikra, kad bet kuriai savęs vertai siuvėjai pakaktų sveiko proto nerengti raudonplaukės klientės geltonai, kad ji neatrodytų kaip milžiniškas vaisius. Negana to, neapetitiškas!