Читать книгу Anė ir aistringasis amerikietis - Carole Mortimer - Страница 2

Gardos ežeras, Italija

2010 m. birželis

– Grįšiu po kelių dienų, brangusis, – Anė šiltai kalbėjo į telefoną, visiškai abejinga saulei ir nuostabiam ežerui, tviskančiam už ilgų viešbučio langų. Ji skubėjo koridoriumi į konferencijų salę pirmajame aukšte. – Ir aš tave myliu, Oliveri… och! – Anei teko staigiai – ir skausmingai – sustoti, atsitrenkus į nejudantį objektą.

Šiltą, tvirtą, labai vyrišką objektą, suprato Anė, kai laisvąja ranka atsirėmė į platų petį ir pajuto jį sujudant.

– Labai atsiprašau… – pakėlus akis į šaltą, mąslų, neįtikėtinai gražų veidą, draugiškas Anės atsiprašymas lūpose sustingo, o veidas išbalo.

Ne…

Čia negali būti Lukas!

Ar gali?

Anė buvo visiškai priblokšta. Ar čia iš tiesų gali būti tas vyras, su kuriuo susipažino prieš ketverius su puse metų? Aukštąjį ir raumeningąjį Luką Anė matė tik su slidinėjimo kostiumu arba kasdieniais džinsais bei kašmyro megztiniais, o šis vyras vilkėjo brangiu kostiumu, baltais šilkiniais marškiniais ir ryšėjo nepriekaištingu kaklaraiščiu, bet, regis, tai tikrai tas pats vyras, su kuriuo prieš visus tuos metus praleido karštą, aistringą naktį.

Tik…

Anas Lukas turėjo tamsius, pečius siekiančius plaukus, o šio vyro plaukai buvo nukirpti – kad nesigarbanotų? Bet jo akys, tamsios kaip oniksai arogantiškame, griežtame veide, buvo tokios pat. Kaip ir ilga nosis, it akmenyje iškaltos lūpos ir sukąstas žandikaulis.

Jis atrodė toks pats, bet kartu ir visiškai kitoks.

Rudose, tamsiose Luko, kurį Anė sutiko kalnuose prieš ketverius su puse metų, akyse žibėjo kažkas padaužiško. Ryžtinga šypsena spinduliavo nerūpestingumą, kuris pritraukė iki tol tokią rimtą dvidešimtmetę Anę prie savęs it liepsna plaštakę.

Dabar kiaurai veriančiose juodose akyse, taip šaltai stebinčiose Anę, nebuvo likę nė ženklo to pavojingo nerūpestingumo.

Ir jose nesimatė Anę taip sukrėtusio atpažinimo.

Anė it nudegusi atitraukė ranką nuo jo peties ir nesąmoningai žingtelėjo atatupsta. Suvokė, kad nuo tada, kai pakėlė akis ir atpažino aistringąjį savo meilužį šiame lediniame vyre, nebuvo įkvėpusi nė gurkšnio oro.

Tad pagaliau įkvėpė.

– Scuse, signore…

– Aš kalbu angliškai, signorina, – atžariai tarė jis.

Dieve brangus, tas balsas…

Joks plieninis šaltumas nepaslėptų balso, kuris kadaise slopiai ją ragino, lūpoms prigludus prie jos kaklo ir krūtų, Anei vėl ir vėl aimanuojant po tvirtu, geidulingu jo kūnu.

Čia tikrai Lukas.

Bet kitas, daug šaltesnis Lukas, nei Anė prisimena.

Dvidešimt šešerių Lukas buvo laukinis ir nerūpestingas. Viskas, ką jis darė, nuo slidinėjimo iki mylėjimosi, buvo varoma tos energijos, kuriai niekas nebūtų pajėgęs atsispirti. Tos pačios energijos, su kuria jis ėmėsi vilioti – ir suviliojo – Anę.

Niekas nesuabejotų, kad priešais ją stovintis vyras vis dar turi ryžto. Bet dabar energija buvo griežtai tramdoma, o jausmus slėpė arogancijos ir žiaurumo kaukė. Anė suvirpėjo, nes vyras vis dar kiaurai vėrė ją lediniu žvilgsniu.

Luko kantrybė, kuria ir taip nepasižymėjo, seko sulig kiekviena sekunde, o mergina spoksojo į jį it pamačiusi vaiduoklį. Arba baisiausią savo košmarą. Tikrai nebuvo pratęs, kad moterys į jį šitaip reaguotų!

Jo lūpose žaidė nelinksma šypsena.

– O gal signora? – paklausė jis.

– Ne, pirmą kartą buvote teisus, – atsakė Anė.

Merginai prabilus jo atmintyje kažkas sukirbėjo. Jos balsas buvo kimus ir kažkodėl pažįstamas.

Nužvelgė vidutinį jos ūgį, liekną kūną, juodą darbo kostiumą ir šilkinę palaidinę. Kaštoniniai merginos plaukai buvo susegti prie sprando, o širdelės formos veidas pribloškiamai gražus. Jos nosis buvo maža ir riesta, lūpos jausmingos ir putnios, smakras smailus. Veide švietė mėlynos kaip pats Gardos ežeras akys.

Luko atmintis nerimo.

– Ar esame susitikę anksčiau, signorina? – lėtai paklausė jis.

Mergina sumirksėjo, tada nervingai nusijuokė.

– Nežinau, esame? – atitarė ji.

Lukas sutramdė augantį nekantrumą.

– Man regis, aš paklausiau pirmas? – šaltai tarė jis.

Ir tegul sau kamantinėja, pamanė Anė. Šitiek laiko, visus tuos metus didžiausia Anės baimė buvo vėl kažkaip, kažkur jį sutikti. Žinojo, kad susitikimas apsunkins jos gyvenimą taip, kaip pati nė įsivaizduoti negalėjo.

O dabar, kai per kažkokį nelaimingą atsitiktinumą jį sutiko, vyrą, kuris visam laikui pakeitė jos pasaulį, jis jos nė neatsimena!

Anę užplūdęs palengvėjimas buvo sumišęs su pykčiu. Šis vyras įčiuožė į jos gyvenimą, supažindino tokią susivaldžiusią Anę Balfor su aistra ir jauduliu, kokio ji iki tol nepažino, o tada vėl taip pat staigiai dingo.

Ir štai dabar ji suprato, kad jųdviejų laikas drauge, visi nuostabūs jos prisiminimai, kurių pačiai taip ir nepavyko pamiršti, jam reiškė tiek nedaug, kad jis jos nė neatsiminė.

Arogantiškas mulkis!

Anė iškėlė smakrą, mesdama jam nebylų iššūkį.

– Esu tikra, kad bent vienas atsimintume, jei anksčiau būtume susitikę, signore.

Lukas nebuvo toks tikras. Blyškus moters veidas, pyktis jos balse, regis, pasakojo visai kitą istoriją. Tokią, kurioje jis atrodo nelabai gerai.

Turtingo ir galingo Italijos verslininko vienintelio sūnaus ir paveldėtojo Luko jaunystė buvo prašmatni ir kupina privilegijų, buvo išpildomas kiekvienas jo noras. Dėl to Lukas tapo arogantiškas ir tikėjo savo neklystamumu. Ta pati jaunatviška arogancija niekur nedingo ir po to, kai jis įrodė turįs tokį pat gabumą verslui kaip ir tėvas, ir vos aštuoniolikos buvo paskirtas į labai svarbią vietą savo tėvo imperijoje. Bet tada pernelyg savimi pasitikintis Lukas surizikavo per smarkiai ir visa tėvo imperija ėmė griūti akyse…

Prisiminus šį metą Luko lūpos įsitempė. Tuos puspenktų metų galvojo tik apie tai, kaip ryžtingai ir negailestingai atkurti imperiją, kol galiausiai ji tapo didesnė ir geresnė nei bet kada. Tuo metu jo gyvenime buvo vos kelios moterys, o ir tos jo lovoje svečiavosi vos vieną naktį ir netrukus būdavo pamirštos.

Ar ši priešais stovinti mergina nepriekaištingu juodu kostiumu, kaštoniniais į kuodą surištais plaukais ir aiškiu, beveik nepadažytu veidu buvo viena jų?

Kažkodėl Lukas manė, kad ne. Priešingai nei ji, tos moterys buvo aukštos ir šviesiaplaukės, turtingos visuomenės veikėjos. Vis dėlto jis ir toliau į ją žvelgė, o keistas jausmas niekur nedingo…

Jo lūpos kryptelėjo.

– Jūs, regis pamiršote savo skambutį, – nutęsė jis.

Anė nusigandusi dirstelėjo į telefoną rankoje. Telefoną, iš kurio buvo girdėti susirūpinęs balsas, beveik galėjai atskirti žodžius.

Oliveris.

Iš nuostabos vėl pamačius Luką Anė visiškai pamiršo, kad kalbėjosi telefonu su Oliveriu.

Ji sunkiai nurijo seilę.

– Atsiprašysiu, – ji sąmoningai atsuko nugarą, norėdama atitolti nuo vyro ir pokalbį pratęsti kur nors privatesnėje aplinkoje.

Tik nebuvo tikra, kad po šio atsitiktinio susitikimo pajėgs normaliai kalbėtis su Oliveriu. Tiesą sakant, kuo skubiau dings iš Gardos – ne, apskritai iš Italijos – ir nuo vyro, su kuriuo patyrė vienos nakties nuotykį ir kuris jos nė neatsiminė, tuo bus geriau.

Nepamiršusi, kad būtent Italijoje susipažino su Luku ir pasielgė taip nerūpestingai, Anė iš viso nenorėjo vykti į šiuos kursus viešbutyje ant Gardos ežero kranto, sutiko tik dėl to, kad prašė tėvas.

Tėvas, vis dar kenčiantis po mylimos trečiosios žmonos ir Anės pamotės Lilijanos mirties, dukterims tapo tikru diktatoriumi po šeimą sukrėtusio skandalo šimtajame Balforų labdaros pokylyje prieš mėnesį.

Anės mintis nutraukė stiprūs, jos ranką suėmę pirštai. Luko pirštai. Ilgi, elegantiški, bet stiprūs.

Pirštai, kadaise glamonėję ir lietę Anę intymiau nei bet kuris kitas vyras. Kurie net ir dabar vis dar sugebėjo nukrėsti ją it elektra, nuvilnijusia jos ranka iki pat putnių krūtų. Krūtų, kurios, Anės gėdai, tučtuojau atsiliepė į pažįstamą prisilietimą ir apsunko jos liemenėlėje, speneliai spaudėsi į nėriniuotą medžiagą.

Anė nusigręžė, o akys, gilios, mėlynos Balforų akys, įspėjamai degė.

– Patraukite ranką! – iškošė pro sukąstus dantis, o jos veidas vėl nubalo.

Išgirdęs karštą balsą, Lukas prisimerkė. Ne, jis tikrai neišsigalvojo, ši mergina tikrai ant jo pyksta ir jis troško sužinoti, kodėl.

Nepaleido jos.

– Gal norėtumėte šįvakar su manimi pavakarieniauti?

Jos akys išsiplėtė ir ji nejaukiai kelias ilgas sekundes į jį spoksojo.

– Ką? – pagaliau rėžė, o skruostus užliejo raudonis.

Lukas trumpai šyptelėjo.

– Klausiau, gal pavakarieniautumėte šįvakar su manimi. Už tai, kad vos jūsų ką tik nenuverčiau, – pridūrė puikiai suprasdamas, kad jie susitrenkė tik dėl jos nedėmesingumo.

Anė reikšmingai į jį pažvelgė.

– Ačiū už kvietimą, – atsakė sausai. – Bet ne.

Lukas prisimerkė – nebuvo pratęs, kad moteris atsisakytų.

– Kodėl ne? – paklausė tiesmukai.

Į jį piktai žiūrėjo rugiagėlių spalvos akys, apsuptos tamsių, vešlių blakstienų.

– Nes nesileidžiu viliojama nepažįstamų vyrų viešbučių koridoriuose, štai kodėl! Dabar prašau paleiskite ranką arba man teks paskambinti apsaugai, kad išmestų jus už tai, kad kimbate prie svečių.

Lukui pasidarė labai įdomu – juk viešbutis priklauso jo šeimai!

– To neprireiks, – sumurmėjo lėtai paleisdamas jos ranką. – Kvietimas vakarienės tebuvo būdas atsiprašyti. – Jis gūžtelėjo pečiais.

Tokio netikėto kvietimo sutrikdyta Anė vos jam paleidus jos ranką pajuto palengvėjimą.

Bet palengvėjimas buvo sumišęs su nusivylimu, nes ji negalėjo – nedrįso – priimti jo kvietimo.

O, ne – negali būti, kad šis vyras ją vis dar traukia! Ar gali?

Ne, žinoma, ne. Jis įsiveržė į jos gyvenimą, pasiėmė iš jos tai, ko norėjo, o tada išjojo į saulėlydį.

Anė turi tris vyresnes seseris, kurios vienu ar kitu metu visos puikavosi pirmuosiuose laikraščių puslapiuose, ir tris jaunesnes – jau keturias – kurios, regis, suka tuo pačiu keliu, tad ji pati tvirtai nusprendė likti šešėlyje ir nesivelti į viešumą, kur taip dažnai švietė Balforų pavardė.

Tėvas tai puikiai žinojo, kai daugiau nei prieš ketverius metus paragino ją vykti su draugais slidinėti į Italiją.

Ir Anė pati nustebo, kaip smagu buvo atitrūkti nuo spaudimo ir viešumo, nuo konkurencijos, nuolat lydinčios Balforų šeimos atostogas.

Būtent todėl, kai Lukas jai taip pavojingai nusišypsojo ir pasiūlė nulėkti drauge nuo stačiausios kurorto trasos, Anė visiškai atsidavė svaigioms jo vilionėms.

Taip atsidavė, kad net grįžo su juo į jo trobelę. Jam pasiūlius, gamindami vakarienę drauge gurkštelėjo degtinės, o vėliau mylėjosi priešais židinį, apsupti rausvo jo švytėjimo.

Buvo nuostabu. Tada ji galėjo būti tiesiog Anė, o Lukas – tiesiog Lukas.

Bet kas jis iš tiesų? Susimąsčiusi Anė atsargiai jį nužvelgė. Nes iš to, kaip tvarkingai buvo apkirpti jo plaukai, koks nepriekaištingas kostiumas, šilkiniai marškiniai, kaklaraištis ir rankomis siūti odiniai batai, buvo aišku, kad jis iš tiesų kažin koks svarbus asmuo.

Ir pati troško visais įmanomais būdais išvengti susitikimo su juo!

– Nereikia atsiprašinėti, – sausai patikino ji, – dabar atleiskite, tikrai turiu užbaigti skambutį.

Lukas dėmesingai į ją pažiūrėjo.

– Negaliu atsikratyti jausmo, kad buvome susitikę anksčiau, – nenurimo jis.

– Gal aname gyvenime, – atkirto ji.

– Gal, – lėtai atkartojo Lukas.

Jis žinojo švelniai lenktą jos žandikaulį, mėlynų akių gylį, kimų, aistringą, švelnų jos balsą.

Ir Lukas tikrai nepraleido pro akis jos reakcijos į menką jo prisilietimą. Krūtys po švarku regimai paburko, į švelnų palaidinės audinį įsirėžė speneliai.

Be to, jam pasirodė, kad vos jam vėl paminėjus galimą ankstesnį jų susitikimą, jos akys išgąstingai išsiplėtė.

– Ar ilgam apsistojote viešbutyje? – smalsiai paklausė jis.

– Tik savaitgaliui, – trumpai atsakė ji. – Bet esu čia dėl darbo ir ketinu būti labai užsiėmusi, tad vargu ar dar susitiksime, – tvirtai pridūrė.

Lukas juto, kaip ji tikisi, kad jiedu nesusitiks.

Įdomu.

Nuo tada, kai prieš ketverius metus, po beveik mirtino tėvo širdies smūgio, Lukas perėmė vadovavimą šeimos verslui, įprato prie nuolat jį medžiojančių moterų, trokštančių už jo ištekėti ar bent tapti meilužėmis. O štai ši moteris kuo akivaizdžiausiai rodė, koks jis jai neįdomus.

Bet tai tik augino Luko susidomėjimą ja. Susidomėjimą, kurio jis rengėsi taip lengvai nepalikti, nesvarbu, padės ji jam ar ne.

Jis ryžtingai nusišypsojo.

– Jumis dėta nebūčiau tuo tokia tikra.

Ji vėl sumirksėjo, nurijo seilę, o kreminis kaklas konvulsiškai sujudėjo.

– Vien dėl kalbų su jumis jau vėluoju į susitikimą, – ji dirstelėjo į elegantišką auksinį laikroduką ant riešo.

Lukas kilstelėjo plačius pečius.

– Tada dar kelios minutės juk nieko nepakeis?

Moteris papurtė galvą.

– Man labai gaila, bet vėlavimas man ne prie širdies.

Lukas žinojo, kad jai visai negaila. Iš tiesų ji negali sulaukti, kada iš čia ištrūks!

Ugningas pribloškiamų jos akių žvilgsnis ir užsispyrėlės smakras išdavė Lukui, kad ji nenutuokia, kaip akivaizdus jos noras pasprukti kaitina jo susidomėjimą.

– Tuomet atsisveikinsiu. Šiam kartui, – pridūrė jis tyliai.

– Mudu daugiau nesusitiksime, signore, – tikino ji, o skruostai švelniai nuraudo, bet ne iš gėdos, o greičiau iš susierzinimo.

Lukas pasijuto šypsąs – o šypsojosi jis tikrai retai.

– Pastebėjau, kad likimas šitai nusprendžia už mus.

Likimas jau kartą privertė Anę šio vyro draugijoje elgtis neapgalvotai, tad ji nė neketino versti savęs kovoti su šitokia pagunda.

Tačiau, jei tai įmanoma, šis Lukas buvo dar žavesnis nei vyras, kurį anuomet pažino Anė. Dabar jis spinduliavo kažkokį griežtą žiaurumą, atokumą, kuris ne tik gąsdino, bet ir viliojo.

O jo šypsena!..

Lygios, skulptūriškos lūpos trumpam atidengė baltus ir tobulai lygius dantis – tai buvo pažįstama plėšrūniška šypsena ir, nors trumpa, bet privertė Anės širdį plakti smarkiau ir smarkiau.

Kad ir kaip ten būtų, jai teko su siaubu pripažinti, kad Lukas vis dar ją traukia!

Ji sukando dantis.

– Iš tiesų turiu užbaigti šį skambutį.

Luko pašaipa dingo, jis prisiminė, kad jiems prieš kelias minutes susidūrus ji kalbėjosi su kažkuo, vardu Oliveris.

Su vyru, vardu Oliveris, kuris – žiedų ant ilgų ir lieknų jos pirštų nesimatė – oficialiai šios moters dar nepasiglemžė, nors ji kimiai kalbėjo, kad jį myli.

Jis trumpai linktelėjo.

– Ir pats vėluoju į susitikimą.

Moteris kuo saldžiausiai nusišypsojo.

– Tada man nederėtų jūsų ilgiau laikyti, ar ne?

Šią moterį reikia persimesti per kelį ir gerokai išvanoti jai užpakalį, pamanė Lukas. Nuogą užpakalį. Geidulingą ir putnų nuogą jos užpakalį.

Nuo Luko mintyse pražydusios erotiškos minties jo šlaunys ėmė tvinksėti ir įsitempė, jam sustandėjo, o to vien tik nuo minties apie seksą su konkrečia moterimi nebuvo nutikę jau metų metus.

Lukas ketverius metus stengėsi atkurti tėvo turtą ir verslo imperiją. Ketverius ilgus metus neleido sau nukrypti nuo tikslo, neleido sau domėtis moterimis ir leisti joms jaukti jo planus.

Kad ir kokia ši moteris būtų patraukli, Lukas abejojo, ar ji ilgam išliktų jam įdomi. Bet įžeidi jos natūra išdavė aistrą, kuri – kol išseks – išties galėtų suteikti nemažai smagumo.

– Signorina, – kryptelėjo galva atsisveikindamas, tvirtai įsitikinęs, kad bent keletą dienų dar pasimėgaus jos buvimu prie Gardos ežero.

Sulaikiusi kvapą Anė stebėjo, kaip Lukas nueina arogantiškais, ilgais žingsniais ir koridoriaus gale pasuka į kairę. Jam dingus, nusilpusi atsišliejo į koridoriaus sieną.

Gerasis Dieve!

Kaip taip nutiko? Kodėl nutiko?

Ogi dėl to, kad jos tėvą staiga pagavo troškimas pakreipti padūkusias dukteris kiek rimtesne kryptimi, ir štai jis nusprendė, kad Anė turėtų aktyviau įsitraukti į Balforų verslo reikalus ir vykti į šį vadybos kursą!

Ji prieštaravo, sakė, kad jos nedomina svarbesnis vaidmuo tėvo komandoje, bet jam, regis, visai nerūpėjo. Buvo vienintelė iš dukterų, kuri jam dirbo, paprastai savo kabinete Balforų dvare, tad Oskaras pagrasino ją atleisti, jei dar priešinsis.

Anė puikiai žinojo, kad jo grasinimai rimti. Oskaras buvo ryžtingai apsisprendęs, kad laikas – jau seniai laikas – jo dukterims išeiti į pasaulį, susirasti savo vietą ir suprasti, ko jos nori iš gyvenimo. Nors dauguma jų – Anė taip pat – priešinosi tam iki paskutinės sekundės!

Ir štai dabar Anė šiame prašmatniame viešbutyje ant nuostabaus Gardos ežero kranto, Italijoje.

Viešbutyje, kur svečiuojasi ir Lukas, buvęs jos meilužis…