Читать книгу Prisimink, kas esi - Carole Mortimer - Страница 2

– Kas, po velnių, tu esi? Ir ką veiki mano virtuvėje?

Maždaug prieš valandą Stefanija atsidūrė prie Malberio rūmų sargo namelio durų ir paskambino, paskui pabeldė, o pagaliau nusprendė, kad Džordano Sent Klero nėra arba jis tiesiog neatsako. Šiaip ar taip, ji neturėjo iš ko rinktis – teko įeiti atsirakinus duris Lukano Sent Klero duotu raktu. Patekusi į virtuvę ir pamačiusi netvarką toliau nėjo. Nešvarios lėkštės ir nevalyvumas vesdavo ją į neviltį, iš prigimties ji buvo linkusi į tvarką ir švarą. Suabejojo, ar Džordanas, atvykęs čia prieš mėnesį, teikėsi išsiplauti bent vieną puodelį arba lėkštę!

– Ar čia virtuvė? – Stefanija nesiliovė rinkusi nešvarius indus, kurių, regis, buvo prikrauta visur, kur tik įmanoma, ir atsargiai krovė juos į kriauklę, pilną karšto muiluoto vandens. – O aš pamaniau, kad laboratorija, skirta bakterijoms auginti! – Ji atsisuko ir pakėlusi tamsius antakius pašaipiu žvilgsniu nužvelgė netvarkingą vyrą, stovintį tarpduryje ir kaltinamai žiūrintį į ją.

Akimirksniu jį pažinusi Stefanija pajuto, jog reikia atsiremti į virtuvinę spintelę, kad nenugriūtų. Nors ilgoki tamsūs plaukai buvo susivėlę, išraiškingas kampuotas veidas apžėlęs kelias dienas neskustais šeriais, vilkėjo paprastais juodais marškinėliais ir išblukusiais mėlynais džinsais, šiek tiek per laisvais stambiam kūnui, jo buvo neįmanoma nepažinti.

Stefanijai prireikė geležinės savitvardos, kad bent išoriškai atrodytų rami, kai prieš save pamatė ne Džordaną Sent Klerą, o pasaulinio garso aktorių Džordaną Simpsoną!

Reikia pripažinti, jog netvarkingai išsidraikę tamsūs plaukai ir gerokai atžėlusi barzda, gal ir bandyta nusigramdyti paryčiais, nors labiau priminė skustą vakar, gana sėkmingai pakeitė jo dailius bruožus – galbūt to jis ir siekė. Bet tų kerinčių gintaro spalvos akių buvo neįmanoma neatpažinti. Kritikai Džordano Simpsono akis apibūdindavo skirtingai, vieni sakydavo, kad jos lydyto aukso, kiti kad gintaro, o treti – kad cinamonų atspalvio, tačiau dėl vieno dalyko jie sutardavo ir jų aprašymas visada prasidėdavo žodžiu kerinčios!

Stefanija puikiai žinojo, kaip atrodo šis anglų aktorius, nes buvo jo gerbėja – prieš dešimt metų Džordanas Simpsonas, dar mažai kam žinomas, užkariavo Holivudą suvaidinęs pagrindinį vaidmenį filme, akimirksniu susilaukusiame neįtikėtinos sėkmės. Kaip galėtų nepažinti, jei matė visus filmus, kuriuose jis vaidino – iki šios dienos maždaug dvidešimtyje. Keli iš tų filmų už jo puikią vaidybą netgi buvo apdovanoti Oskaru ir ji atpažintų šiuos ryškius bruožus netgi tamsoje. Ji dažnai svajodavo apie šį vyrą ir svajonės su juo irgi būdavo tamsoje…

Be to, ji žinojo, kad Džordanas Simpsonas prieš šešis mėnesius, per paskutinį filmavimą, nukrito nuo pastato stogo. Tuo metu laikraščiai mirgėjo sensacingomis spėlionėmis, buvo užsimenama, kad Džordanas sunkiai sužalotas. Kad jis greičiausiai nebevaikščios. Ir daugiau negalės vaidinti.

Stefanijos širdis nežmoniškai daužėsi, o skruostai įkaito. Nebuvo jokių abejonių, nors šis vyras gali vaikščioti pasiremdamas lazdele, jis tikrai yra tas nepaprastai gražus aktorius, kuriuo ji žavėjosi daugelį metų. Smulkmena, Lukanas Sent Kleras prieš savaitę apie tai net pamiršo jai paminėti, pagalvojo su apmaudu. Būtų geriau tai žinoti iš anksto!

– Labai juokinga! – į jos pastabą apie virtuvę atsakė Džordanas gergždžiančiu balsu. Jis stovėjo tarpduryje sunkiai pasirėmęs ant juodmedžio lazdos, kurią dabar būtinai turėjo visur tampytis, jei nenorėjo pargriūti. – Bet nepaaiškina, kas jūs esate ir kaip įėjote į vidų?

Džordanas buvo gerokai nusikamavęs ir užmigo lovoje, kuri buvo atnešta į valgomąjį, nes jis nebepajėgė laipioti laiptais, paskui išgirdo kažką vaikštant virtuvėje. Pirmiausia pagalvojo, kad ten vagis, bet įsibrovėliai paprastai per ilgai neslankioja ir neplauna indų!

– Aš turiu raktą, – atšovė rudaplaukė ir gūžtelėjo pečiais.

Jis prisimerkė.

– Įdomu, kas jums jį davė.

Ji tyliai atsiduso ir vėl gūžtelėjo pečiais.

– Jūsų brolis Lukanas.

Džordano žvilgsnis tapo rūstus.

– Jeigu mano įkyruolis brolis atsiuntė jus čia kaip namų šeimininkę, tai norėčiau, kad žinotumėte, jog man namų šeimininkės nereikia.

– Visa tai, ką matau, liudija priešingai, – tingiai tarė rudaplaukė ir nusisukusi nuo jo vėl ėmė stropiai tvarkyti virtuvę – rinkti dar likusius nešvarius indus ir krauti šalia kriauklės. Džordanas žvelgė į ją primerkęs akis, jam niekas netrukdė stebėti, kaip trumpi balti marškinėliai priglunda prie stangrių krūtų, plokščio pilvo ir užsibaigia keliais coliais aukščiau džinsų, aptempusių siaurus klubus ir puikų apvalainą užpakaliuką.

Jo pasididžiavimas, vienintelė kūno dalis, kurios dar neskaudėjo nuo sužalojimų, dabar išbrinko, pradėjo velniškai tvinkčioti ir nežmoniškai gelti!

Pirmą kartą nuo nelaimingo atsitikimo prieš šešis mėnesius Džordanas pajuto šiokį tokį seksualinį potraukį moteriai, bet žinant, kokia apgailėtina visų kitų jo kūno dalių būklė, dabar šis potraukis nebuvo malonus.

– Juk žinote, kad didžioji dalis šių indų paklius į indaplovę, – apmaudžiai sumurmėjo jis, kai rudaplaukė pradėjo plauti indus muiluotame vandenyje kriauklėje.

– Šie indai galėjo pakliūti į indaplovę iškart, kai pavalgėte, – neatsisukdama paaiškino ji. – Bet dabar juos reikia atmirkyti.

– Norite pasakyti, kad aš apsileidėlis?

– Na, tai ne šiaip prielaida, – šelmiškai pareiškė Stefanija.

– Turbūt nepastebėjote, bet esu šiek tiek sužalotas! – piktai išrėžė Džordanas. Šiomis dienomis jo apetitas buvo prastokas, tačiau tais retais atvejais, kai išalkdavo ir ką nors pasitiekdavo, pavalgius jam taip skaudėdavo klubą ir koją, kad nepajėgdavo suplauti indų.

Rudaplaukė liovėsi triūsusi, lėtai atsisuko ir pažvelgė į jį didelėmis žaliomis akimis.

– Vaje. – Ji liūdnai papurtė galvą. – Turiu prisipažinti, kad nesitikėjau, jog jūs iš pat pradžių išmesite luošumo kortą!

Džordanas iš netikėtumo šaižiai įkvėpė ir taip suspaudė lazdą, kad net pabalo krumpliai.

– Ką jūs pasakėte?

Stefanija ramiai atlaikė nuožmų gintaro spalvos Džordano akių žvilgsnį, nors ir pastebėjo, kad jo išblyškę skruostai įgijo pilką atspalvį, kūnas įsitempė iš pasipiktinimo – buvo akivaizdžiai matyti, jog jį kamuoja skausmas ir negalia.

Paprastai profesionaliai atliekanti savo darbą Stefanija suprato, kad jai bus sunku nešališkai bendrauti su tamsiaplaukiu seksualios išvaizdos Džordanu. Tiesą sakant, ji specialiai kelias minutes nežiūrėjo į jį, stengdamasi atgauti savitvardą! Paprastai šaltakraujiškai bendraujanti su vyrais, Stefanija tempdavosi besispyriojančią seserį į kiekvieną filmą, kuriame vaidino Džordanas Simpsonas – sėdėdavo tamsioje kino teatro salėje tarp kitų žiūrovų ir alpdavo žvelgdama į jį didžiuliame ekrane, o vėliau nusipirkdavo vaizdo įrašą ir alpdavo dėl jo dar kartą žiūrėdama filmą viena. Sesuo Džoja nukristų iš juoko, jeigu sužinotų, kas jos naujasis pacientas!

Stefanija išoriškai atrodė rami, tačiau širdyje turėjo pripažinti, kad, laimei, prieš ją stovintis nusikamavęs ir išblyškęs vyras vargiai tepriminė seksualų atšiauraus grožio aktorių. Tik tos jo akys!

– Atsiprašau. Pamaniau, kad dabar jūs save tokiu laikote. Luošiu, – ramiai pasakė ji.

Džordano auksaspalvės akys pavojingai žybtelėjo.

– Užmirškite, kas jūs esate, ką čia darote ir nešdinkitės po velnių iš mano namų! – pareikalavo jis įsiutęs.

– Nesiruošiu to daryti.

Jos ramus atsakymas privertė jį dar labiau suraukti antakius.

– Nesiruošiate?

Ramiai šypsodamasi Stefanija stebėjo, kaip jis stengiasi suvaldyti įniršį.

– Šis namas jūsų brolio, ne jūsų, o tai, kad turiu raktą, rodo, jog Lukanas leido man čia būti.

Džordanas šaižiai įkvėpė.

– Tačiau aš nenoriu, kad jūs čia būtumėte.

Stefanija šyptelėjo.

– Deja, ne jūs apmokate sąskaitas.

– Man nereikia prakeiktos namų šeimininkės! – susinervinęs pakartojo jis.

– Kaip jau sakiau, aš tuo abejoju, – draugiškai paerzino jį Stefanija eidama nusišluostyti rankų į rankšluostį, kuriam taip pat reikėjo karšto muiluoto vandens, o dar geriau – dezinfekcinės priemonės! – Stefanija Makinli, – prisistatė ji ištiesusi sausą ranką. – Aš nesu šeimininkė.

Džordanas tyčia nepaspaudė jai rankos, tik sunkiai atsiduso žiūrėdamas į ją pro primerktus vokus. Bebaigianti trečią dešimtį Stefanija turėjo neįtikėtinai ilgas tamsias blakstienas, puošiančias dideles žalias akis, o riestą nosytę puošė vos įžiūrimos strazdanos, įprastos tokioms rudaplaukėms. Jos lūpos buvo putlios, apatinė šiek tiek storesnė už viršutinę, o smakras kiek atsikišęs, ryžtingas. Po paprastais marškinėliais ir džinsais buvo galima įžvelgti seksualų kūną, o šios moters liežuvis – tai jis jau suprato – buvo kaip gyvatės.

Niekas, net abu broliai, kelis pastaruosius mėnesius neišdrįso kalbėti su Džordanu taip, kaip ką tik Stefanija Makinli…

– Iš kur tu pažįsti Lukaną? – netikėtai pasiteiravo Džordanas.

– Aš jo nepažįstu. – Stefanija atitraukė ranką. – Bent jau ne taip, kaip, man regis, jūs manote. – Ji vėl pašaipiai nužvelgė jį.

Džordanas stovėjo ilgiau nei paprastai, todėl pradėjo skaudėti klubą. Smarkiai. Tai dar labiau pablogino ir taip prastą jo nuotaiką.

– Ar tai Lukanas sumanė šį pokštą ir nusprendė sumokėti moteriai, kad atsigultų su manimi į lovą?

Stefanija su šypsena atrėmė tyčinį įžeidimą ir mintyse ironiškai šyptelėjo abejodama, ar nedraugiškai nusiteikęs vyras, su kuriuo ji buvo susitikusi praėjusią savaitę, išvis turi humoro jausmą!

– Ar aš panaši į moterį, kuri už pinigus mylisi su vyrais?

– Iš kur, po velnių, man žinoti? – pasityčiojo Džordanas.

– Norite pasakyti, paprastai nemokate moteriai, kad eitų su jumis į lovą? – Aišku, Stefanija gerai žinojo: Džordanui Simpsonui buvo sunku apsiginti nuo moterų, o ne priešingai!

– Ne, paprastai nemoku, – išspaudė jis.

Stefanija suprato – kalbėdamas apie intymius dalykus Džordanas tyčia bando išvesti ją iš kantrybės ir sutrikdyti. Jam sekėsi, o šiuo atveju tai buvo negerai.

Ji suraukė antakius.

– Patikėkite, man visiškai neįdomu gultis į lovą su vyru, kuris taip pritvinkęs savigailos, kad atsiskyrė ne tik nuo savo šeimos, bet ir nuo viso pasaulio.

Džordano veidas grėsmingai pajuodo.

– Ką, po velnių, jūs apie tai išmanote? – piktai paklausė jis. – Nemanau, jog nutuokiate, ką reiškia kęsti užjaučiamus žvilgsnius kaskart, kai išeinate į lauką pasiremdama lazda vien dėl to, kad nepakliūtumėte į dar keblesnę padėtį, jei žnegtelėtumėte ant užpakalio!

Prieš atsakydama Stefanija sudvejojo.

– Ne, daugiau jau ne…

Jo auksaspalvės akys virto siaurais plyšeliais.

– Ką norite tuo pasakyti?

Stefanija ramiai sutiko jo pykčio kupiną žvilgsnį.

– Noriu pasakyti, kad būdama dešimties metų aš patekau į avariją ir dvejus metus gyvenau įkalinta invalido vežimėlyje. Visą tą laiką aš negalėjau vaikščioti net pasiremdama lazda. Kaip matau, jūsų abi kojos vis dar juda, todėl iš manęs nesulauksite užuojautos žvilgsnių, kurie jums atrodo tokie įžeidžiantys kitų žmonių akyse!

Paprastai Stefanija nepasakodavo savo pacientams apie laiką, kurį ji praleido invalido vežimėlyje. Nematė reikalo to daryti ir nebūtų prakalbusi apie tai dabar, jei iššūkis Džordano balse nebūtų palietęs skaudamos vietos.

– Jums pasisekė, kad pakilote ir galite vaikščioti, todėl ir manote, jog visi, atsidūrę tokioje padėtyje, privalo elgtis taip pat, tiesa? – paklausė Džordanas.

– Taip, jums atsitiko nelaimė ir buvote sužalotas, dabar esate silpnesnis ir ne toks sveikas kaip anksčiau. Turite su tuo susitaikyti ir gyventi arba tam priešintis, o ne slapstytis čia ir savęs gailėtis. – Iš jaudulio Stefanija sunkiai atsiduso.

Staiga Džordanas viską suprato ir įrėmė į ją akis.

– Jeigu Lukanas neatsiuntė jūsų čia su manimi mylėtis, tai kas, po velnių, jūs esate? Dar viena gydytoja? O gal mano arogantiškas vyresnysis brolis nusprendė, kad man reikia psichiatro? – Jis paniekinamai patempė viršutinę lūpą.

Stefanija Makinli suraukė tamsius antakius.

– Perskaičiusi jūsų ligos istoriją padariau išvadą, kad jūsų kaukolė dėl kritimo nenukentėjo.

– Taip, – atžariai patvirtino Džordanas.

Ji kilstelėjo antakius.

– Ar jūs manote, kad jums reikia psichiatro?

Džordanas piktai susiraukė.

– Aš nedalyvausiu šiame spektaklyje, panele Makinli.

– Patikėkite, nelaikau to spektakliu, pone Simpsonai…

– Jūs žinote, kas aš esu? – įsiterpė Džordanas.

– Savaime aišku, aš žinau, kas jūs. – Iš susierzinimo jai ant kaktos atsirado gili raukšlė. – Esate garsus žmogus. Suprantama, dabar ne taip kaip paprastai… mandagus ir žavingas, – taktiškai užbaigė, – bet vis dėlto esate jūs.

Ar tai tikrai tiesa? Kartais Džordanas abejodavo. Prieš šešis mėnesius jis mėgavosi gyvenimu. Gyvenimu Kalifornijoje. Jis darė tai, kas jam patiko. Būdamas ganėtinai mandagus ir žavus, galėjo mylėtis su bet kuria jį dominančia moterimi. Bet po nelaimingo atsitikimo viskas pasikeitė. Jis pasikeitė.

– Tokiu atveju, panele Makinli, man reikia, kad kas nors sukurtų scenarijų, kuriame pagrindinį vaidmenį atlieka šlubas vyras! Gal pažįstate tokį žmogų? – apimtas nevilties suniurnėjo Džordanas, kaip jau buvo įpratęs, saugodamas dešinįjį šoną, nes sužalotus klubo ir kojos raumenis bei kaulus einant velniškai skaudėjo. Po velnių, jam vienodai skaudėjo ir einant, ir stovint!

– Ne, po ranka tokio neturiu, – šiurkščiai atšovė rudaplaukė. – Jums jo net nereikėtų, jeigu, užuot gailėjęsis savęs, sutelktumėte visas jėgas ir pasistengtumėte pasveikti.

– Prakeikimas! – pasibjaurėjęs Džordanas sudejavo ir pakėlė į dangų maldaujančias akis. – Jūs esate dar viena sadistė fizioterapeutė, tiesa? Atvažiavote į šį kalėjimą ir masažuosite tol, kol negalėdamas ilgiau kentėti pradėsiu staugti. – Tai buvo ne klausimas, o teiginys; nuo tada, kai chirurgas sulipdė jo sutrupintus kaulus, ne vienas fizioterapeutas ištisas savaites, o paskui ir mėnesius plušo su jo koja ir klubu. Nė vienam nepavyko pasiekti nieko daugiau, tik nusiųsti jį į pragarą ir sugrąžinti iš ten.

– Tai, kad jums koją skauda, galima vertinti teigiamai, o ne neigiamai, – atkirto Stefanija Makinli.

– Aš tikrai apie tai pagalvosiu antrą valandą nakties, kai negalėsiu miegoti, nes skausmas varys iš proto!

Lukanas Sent Kleras įspėjo Stefaniją, kad jo brolis yra itin agresyvus, tačiau užmiršo pridurti, jog dar ir užsispyręs, neišmintingas!

– Jūsų atveju gali būti, jog skausmas – geras ženklas – tai reiškia, kad raumenys pradeda normaliai funkcionuoti, – kantriai paaiškino ji.

– Bet tai gali reikšti ir tai, kad jie nyksta!

– Na, taip… – Nebuvo jokios prasmės slėpti tai nuo Džordano. – Galėčiau papasakoti jums daugiau, nes kartą buvau susidūrusi…

– Vienintelė mano kūno dalis, kuria užsiimti kokiai nors moteriai gal ir būčiau linkęs leisti, yra keliais coliais aukščiau už šlaunį! – įžūliai atšovė jis.

Gera ar bloga ji specialistė, tačiau nepajėgė sukliudyti ją užplūdusiam karščiui nurausvinti skruostus, Stefanijos žvilgsnis instinktyviai nukrypo žemyn į svarstomą objektą. Regis, ta jo kūno dalis tikrai veikė normaliai, nes kieto ilgo kauburio, kuris veržėsi pro džinsus, buvo neįmanoma nepastebėti!

Džordanas Sent Kleras, ne – Džordanas Simpsonas – aiškiai buvo susijaudinęs. Dėl jos.

Ne, tikrai ne dėl jos, iškart atvėsino save Stefanija. Beveik neabejojo, kad po nelaimingo atsitikimo šis vyras nė iš tolo neprisileido jokios moters, ji tikriausiai pirmoji pakenčiamai atrodanti dailiosios lyties atstovė, kurią jis pamatė po šešių mėnesių celibato… taigi jį sujaudintų net vienuolė, jei tik būtų gyva ir turėtų krūtis!

– Jeigu bandote mane sutrikdyti, pone Simpsonai…

– Tai man pavyko. – Triumfuodamas jis nužvelgė jos nuraudusius skruostus.

– Galbūt, – iškart sutiko Stefanija. – Ar dabar jaučiatės geriau? – Ji klausiamai žiūrėjo į jį, o Džordanas plačiai, įžūliai išsišiepė. Vangi ir seksuali šypsena itin įtaigiai priminė, kad šis vyras – aktorius, kurio ji geidė daug metų.

Gelbėkit!

Džordanas atsainiai gūžtelėjo pečiais.

– Visai nesvarbu, geriau ar ne. Esu nusiteikęs užmiršti, kad jūs išvis esate, kai tik išeisite pro duris.

Šį kartą jau Stefanija lėtai nusišypsojo.

– Jūsų visa šeima baisiai arogantiška, ar ne?

Džordanas piktai nusijuokė.

– Kelis iš mūsų jau buvote sutikusi?

Stefanija sumirksėjo.

– Tik Lukaną ir jus…

– Ir manote, kad mes arogantiški? – Jis prunkštelėjo. – Patikėkite, kol nesusidūrėte su Gideonu, nė nenutuokiate, kas yra arogancija.

– Jūsų broliu dvyniu?

Auksaspalvių akių žvilgsnis pasidarė įdėmesnis.

– Atrodo, jūs daug žinote apie mane.

Ji gūžtelėjo pečiais.

– Man regis, visi žino, kad Džordanas Simpsonas turi brolį dvynį.

Džordanas susiraukė.

– Mudu su Gideonu tik heterozigotiniai dvyniai, ne identiški.

Ačiū Dievui! Nes Stefanija nebuvo įsitikinusi, kad pasaulis – ir ji taip pat – pajėgtų atsilaikyti prieš du vyrus, atrodančius taip nuostabiai kaip Džordanas.

Jai vis dar reikėjo nuspręsti, ar pajėgs priversti šį vyrą leisti jai dirbti su juo ir įveiks kilusią sumaištį… nes dabar, vos į jį pažvelgusi, juto begalinį troškimą nuplėšti nuo jo drabužius ir šokti su juo į lovą. Juk tai visai normalu. Šimtai, ne – tūkstančiai moterų tikriausiai jautė aktoriui Džordanui Simpsonui tą patį. Bet nė vienai iš jų nereikėjo dirbti su juo kaip specialistei ir elgtis su šiuo vyru kaip su kitais ligoniais, nors ir buvo įsitikinusi, kad jis toks nėra!

Stefanija alsiai atsiduso atmetusi už nugaros kelias palaidas garbanas, išsipešusias iš kasos.

– Paklausykite, pone Simpsonai, aš ilgai užtrukau, kol atvažiavau čia iš Londono, be to, esu gerokai išalkusi; kaip manote, ar mes galime paskelbti paliaubas – bent jau tol, kol išvirsiu pietus?

Džordanas susimąstęs primerkė akis. Viena vertus, jis norėjo, kad ši moteris išvyktų, kita vertus, jai užsiminus apie maistą jis prisiminė, kad yra alkanas – užmaršumas buvo šalutinis tų prakeiktų migdomųjų vaistų poveikis, be kurių jis visai negalėtų pailsėti.

– Dar neaišku, – pagaliau lėtai sumurmėjo jis.

Gilios žalios Stefanijos akys įtariai žvelgė į jį.

– Kas neaišku?

– Ar jūs tikrai mokate ruošti valgį, – nutęsė Džordanas. – Jeigu padėsite prieš mane lėkštę apkepintų pupelių su skrudinta duona, galiu apvožti ją jums ant galvos!

Nuo to laiko, kai atvyko čia prieš mėnesį, jis valgė tik sumuštinius su skrudinta duona, nes kęsdamas didelius skausmus ir stokodamas apetito nenorėjo stypsoti prie viryklės.

Lukanas baisiai suklydo atsiųsdamas čia šią moterį, nes Džordanas neketino leisti jai nė žvilgtelėti į savo žaizdas. Atrodo, seksas irgi nebuvo įtrauktas į jos darbotvarkę. Tai galėtų būti naudinga kažkaip kitaip, kol jis galiausiai išspirs ją pro duris.