Читать книгу Ji pavergė Aleksandrą Sterną - Carole Mortimer - Страница 2

– Ar ponas Sternas mielas žmogus, mamyte? – tyliai paklausė Deizė, kai jiedvi sėdėjo ant galinės Darijaus Sterno atsiųsto limuzino sėdynės.

Ar Aleksandras Sternas mielas žmogus?

Prieš dvi dienas Sema kartą jį sutiko per pokalbį su abiem broliais Sternais, kai Deizė buvo mokykloje.

Todėl šis klausimas nelengvas – Aleksandras tądien leido kalbėti beveik vien broliui. Jis prie pokalbio prisidėjo tik pabaigoje: papylė kokį tuziną klausimų apie dukrelės mokyklos reikalus ir labiausiai domėjosi, kiek laiko dukra iš tiesų bus jo apartamentuose.

Semai tapo aišku – dvi savaites naujasis darbdavys pakęs ją savo namuose, bet tikrai nenusiteikęs šalia matyti ir jos dukterį.

Dėl tokios nuostatos Sema nedžiūgavo.

Bet ne elgetos sprendžia.

Ji ne visada buvo tokios sunkios finansinės būklės. Buvęs vyras Malkolmas turtu nė iš tolo neprilygo broliams Sternams, bet vis dėlto jo verslas buvo sėkmingas, vyrui priklausė didžiulis namas Londone, viena vila pietų Prancūzijoje ir kita Karibuose.

Kai jiedu pirmą kartą susitiko, jai buvo dvidešimt, Malkolmui trisdešimt penkeri. Buvo kukli asistentė, o jis – kompanijos savininkas. Samantą iškart pavergė jo mandagumas, išprusimas, tamsūs plaukai. Malkolmas buvo sėkmės lydimas verslininkas ir akivaizdžiai jautė jai tą patį, jausmai buvo tokie stiprūs, kad vos po dviejų mėnesių pažinties jie susituokė.

Sema buvo romantikė, įsimylėjusi savo gražuolį vyrą. Tėvai buvo mirę jau prieš daugelį metų, augdama ji keliavo iš vienų globėjų pas kitus. Jos giminių beveik neliko, tik kelios senmergės tetulės, kurių Samanta akyse nebuvo regėjusi.

Šiaip ar taip nėštumas santuoką negrįžtamai pakeitė.

Jiedu su Malkolmu nesišnekėdavo, kada turės atžalų, tiksliau, Malkolmo manymu, niekada. Paaiškėjo, kad jis nenori, jog vaikai apsunkintų gyvenimą, o Sema tą sužinojo tik džiugiai pranešusi vyrui apie dviejų mėnesių nėštumą.

Tuo metu ji įtikinėjo save, kad čia tik nevalinga reakcija sužinojus, jog sulaukęs trisdešimt šešerių pirmąkart tapsi tėvu. Juk Malkolmo šnekos apie nėštumo nutraukimą negalėjo būti rimtos.

Klydo.

Jų santuoka pasikeitė per vieną naktį. Vyras išsikėlė iš bendro jų miegamojo, aiškiai nepatenkintas, kad nėščios žmonos kūnas ims keistis. Bet ir tada Sema naiviai vylėsi, kad santuoka nesibaigs vos po metų, kad Malkolmas susitaikys su tėčio vaidmeniu, nesvarbu, prieš ar po kūdikio gimimo.

Ir vėl klydo.

Jis liko atskirame miegamajame, visiškai nekreipė dėmesio į nėštumą ir vos kartelį gimus Deizei aplankė ją klinikose. Jo net nebuvo namuose, kai Samanta, išdidžiai glėbyje nešdama dukrelę, sugrįžo ir užnešė ją į vaikų kambarį, kurį tiek valandų su meile ruošė savo gražuoliui kūdikėliui.

Dar porą metų ji grūmėsi, kad santuoka būtų sėkmingesnė, buvo tikra, kad Malkolmas negalės neigti dukros egzistavimo amžinai. Kaip jis galėtų nepamilti tokio nuostabaus kūdikio?

Bet nepamilo.

Po dvejų kančios metų Sema suprato pralaimėjusi. Malkolmo ne tik nebemylėjo, abejojo, ar jis jai bent patinka. Kaip gali patikti vyras, atsisakantis pripažinti savo paties žmoną ir dukterį?

Treji metai tikrai buvo ne iš lengvųjų. Ir emociškai, ir finansiškai.

Jausmai ir kaip su jais tvarkytis, žinoma, vienos Semos bėda. Bet kaži ar milijardierius Ksandras Sternas galėtų suprasti, jog jai tenka taip taupyti, kad kone savaitėmis lieka be vakarienės, kad tik sumokėtų menkutę sumelę už Deizės baleto pamokas bent kartą per savaitę? Juk apie jas mergytė pradėjo svajoti vos išmokusi vaikščioti ir kalbėti – Sema pasiryžo jos nenuvilti.

Malkolmas, Semos paprašytas prisidėti prie Deizė laimės, žinoma, atsisakė padidinti minimalią vaiko priežiūrai skirtą sumą, kas mėnesį pervedamą į Semos banko sąskaitą. Sąskaitą, atidarytą Samantos Smit, o ne santuokine Samantos Hovard pavarde.

Vyro pavardės, visų dovanų ir papuošalų, kuriuos Malkolmas nupirko per bendrą gyvenimą, turto, į kurį ji galėtų pretenduoti kaip buvusi Malkolmo žmona, ir net solidžios kas mėnesį išmokamos sumos – visko buvo liepta atsisakyti už visišką mylimiausios dukrelės globą. Tokią kainą Sema noriai sumokėjo. Ir sumokėtų dar kartą, jei tik prireiktų.

Aleksandras, žmogus, kartu su broliu valdantis didžiulį tarptautinį verslą ir jam vadovaujantis, tikrai nesugebės suprasti, kaip sunku vienišai motinai net ir darbą susirasti, o apie tokį, kuris būtų suderintas su Deizės valandomis mokykloje, nėra ko ir svajoti. Mokyklą dukra ėmė lankyti praėjusį rugsėjį, tad Semai liko vienintelė galimybė – dirbti padavėja per priešpiečius. Bet net ir toks darbas tikras košmaras, kai prasideda mokyklos atostogos. O jos prasideda.

Ta paskutinė bėda išsispręs po dviejų savaičių, kai ji pradės dirbti Endės baleto studijoje. O kol kas, porą savaičių pasirūpinusi ponu Sternu, ji išgalės apmokėti elektros ir dujų sąskaitas.

Vis dėlto tik Endės dėka Sema dvi savaites gyvens tik kartą matyto vyro namuose, o jis, regis, visai nesidžiaugia tokia draugija. Nešnekėjo su ja šiurkščiai, bet nuoširdžiai mandagus taip pat nebuvo.

Tai ar mielas žmogus jos naujasis darbdavys?

Jei nuoširdžiai, ji net nenutuokė.

Jis, be jokių abejonių, labai vyriškas – platūs, raumeningi pečiai, lieknas liemuo, siauri klubai, ilgos kojos. Suvelti ilgoki šviesūs plaukai ir tamsios, veriančios akys įdegusiame dailiame veide. Tarp aštrių skruostikaulių – ilga ir tiesi nosis, lūpos pilnos ir jausmingos, viršutinė putlesnė už apatinę, smakras kvadratinis, ryžtingas. Turėtų reikšti jausmingą prigimtį?

Na, ko gero, ne dabar, nes prieš šešias savaites per automobilio avariją jam labai nesėkmingai lūžo koja ir vyras liko kone įkalintas savo apartamentuose.

Bet juk dėl to moterys neturėjo liautis jo lankiusios namuose!

Apie tai Sema nebuvo pagalvojusi, tik apie milijardieriaus nuotykius miegamajame. Aleksandras Sternas nuolat puikuodavosi laikraščių ir žurnalų antraštėse jau taip seniai, kad ji nebeprisiminė.

O moterys, nufotografuotos įsikibusios jam į parankę kino festivaliuose ar kituose aukštuomenės renginiuose, visuomet buvo gražios ir vienišos, visos ilgakojės ir spinduliuojančios seksualumu.

– Mamyte? – smalsus Deizės tonas priminė Semai, kad ji dukrelei dar neatsakė.

Ji pasisuko ir plačiai nusišypsojo vaikui.

– Ponas Sternas labai mielas žmogus, brangioji.

Ji stengėsi nežiūrėti į priekyje sėdinčio vairuotojo pusę, kad užpakalinio vaizdo veidrodėlyje netyčia nepamatytų skeptiško žvilgsnio, kuris patvirtintų jos būgštavimus.

Nes žodį mielas retai kas vartoja, kalbėdami apie Aleksandrą. Dinamiškas. Arogantiškas. Mirtinai patrauklus. Bet mielas? Vargu.

– Kaip manai, ar patiksiu jam? – susirūpinusi pridūrė Deizė.

Dukters jaudulys ir Semą privertė įsitempti. Ilgų metų visiško Malkolmo abejingumo savo vaikui pasekmė – nerimas. Deizė visada nervinasi, kai šalia yra vyrų.

– Aišku, patiksi, mažute, – Samanta sudraskys pasipūtėlį Aleksandrą Sterną į skutelius, jei tik šis išdrįs padaryti ar pasakyti ką nors, kas įskaudintų ir taip jautrią jos dukrą. – Gal prisimeni, ar įsidėjai į kuprinę meškiuką?

Ji tyčia pakeitė temą: nėra reikalo Deizei jaudintis, kai mama pati nerimauja už jas abi.

Ksandras žingsniavo koridoriumi, gal tiksliau neelegantiškai rioglino pirmyn atgal, pasispirdamas ramentais, ir nekantriai laukė, kol atvažiuos Samanta Smit ir jos dukra.

Teko pripažinti, kad trečiadienio rytą į jo butą atvykusios moters išvaizda jį taip nustebino, kad per visą pokalbį nesugebėjo išlementi nė žodžio, visus klausimus paliko išspręsti Darijui.

Viena žinojo tiksliai – ji turėjo ištekėti visai dar vaikas, nes ir dabar atrodė vos perkopusi dvidešimtį, tikrai ne tokio amžiaus, kad galėtų turėti penkiametę dukterį.

Be to, buvo labai smulkutė, vos per penkias pėdas, tokia pat liesa kaip būsimoji jo brolienė. Tačiau po įspūdingomis ametisto spalvos akimis – nuovargio ratilai, skruostai sukritę ir išblyškę, regis, ji tokia liekna ne dėl ilgų treniruočių, kuriomis mėgaujasi Miranda, o dėl maisto stygiaus.

Neįprastos spalvos akys – ne vienintelis kerintis Samantos veido bruožas. Jos skruostikauliai aukšti, įdubę skruostai ir maža šelmiška nosytė, pabarstyta strazdanomis, lūpos putlios ir jausmingos. Plaukai – sušukuoti ir saugiai surišti ant pakaušio, bet vis tiek tokie ilgi, kad švelniai krito iki pat pusės nugaros, – ryškiai raudoni. Čia juk tikrai ugningos prigimties ženklas?

Bet ugnies per pusę valandos trukusį pokalbį Ksandras beveik nepajuto. Anaiptol – moteris kalbėjo tyliai, atsakinėjo pirmiausia į Darijaus klausimus, paskui į Ksandro nuleidusi ilgas blakstienas ir tik tiek pažvelgdavo į jį, kad vyras spėdavo pamatyti tas keistas ametisto spalvos akis.

Gal ji drovi, o gal tiesiog nemėgsta mergišių milijardierių, bet mielai sutiks su juo pabūti dėl solidžios Darijaus pasiūlytos sumos? Brolio manymu, moteris buvo tyli, nes jaudinosi tikrinama abiejų Sternų.

„Tikėtina“, – liūdnai pripažino Ksandras. Ir vieno Darijaus arba Ksandro užtenka žmogui įbauginti, o kai jiedu kartu…

Nesvarbu, kodėl trečiadienį ji buvo tokia susikaupusi, jam terūpėjo pakęsti tos pelytės draugiją tol, kol Darijus su Miranda pasimėgaus vedybomis ir medaus mėnesiu, nė akimirkos ilgiau.

Kur ji, po galais? Polas jau daugiau kaip prieš valandą išvažiavo jų paimti. Ne itin palanki darbo pradžia, jei net nebuvo susiruošusi sutartu laiku.

Reikės pasišnekėti su ponia Smit: kai tik ši atvyks, iš karto aiškiai išdėstys, ką jis pakęs ir ko ne, kalbant apie mergytę. Mintyse jau ir taisyklių sąrašą parengė.

Nebėgioti apartamentų koridoriumi.

Nešūkauti ir neklykauti.

Jokio garsaus televizijos žiūrėjimo, ypač rytais.

Net nesiartinti prie jo miegamojo.

Ir nieku gyvu neliesti meno kūrinių ar asmeninių Ksandro daiktų.

Iš tiesų labiausiai patiktų, jei savo bute nematytų jokių vaiko pėdsakų. Bet ar tai įmanoma su penkiamete?

Turės būti. Ponia Smit ir jos duktė – ne viešnios, o darbuotojos, reikia tikėtis, kad ir ji, ir mergaitė elgsis atitinkamai.

– O, žiūrėk, mamyte, ar esi mačiusi tokį didelį televizorių?

Ksandras vos spėjo pamatyti moterį su vaiku, kai, vos prasivėrus asmeniniam jo liftui, mažas raudonplaukis uraganas praūžė pro jį koridoriumi tiesiai pro atviras duris prie namų kino. Pralėkdama ji užkliudė jo alkūnę ir vyras susverdėjo. Pasijuto virstąs.

Sema sutrikusi spoksojo į kilimais išklotu koridoriumi dumiančią dukrą – taip persigandę ir susižavėję žmonės stebi artėjantį neišvengiamą traukinių susidūrimą.

Ji užsimerkė krūptelėjusi, kai Deizė praskuodė pro prasižiojusį Aleksandrą, ir kaip tik laiku atsimerkusi išvydo jį griūvant.

Taip, be abejo, traukinio avarija!

Sema akimirksniu sviedė rankinę ant grindų ir pasileido bėgte. Kaip tik laiku pakišo Aleksandrui Sternui petį ir išgelbėjo nuo nugriuvimo.

Ar bent jau to siekė.

Deja, Aleksandras svėrė gal dvigubai daugiau nei ji. Todėl neišlaikęs pusiausvyros jis griebėsi už moters ir abu atsidūrė ant grindų. Smūgį kiek sušvelnino storas kilimas, bet ponas Sternas, nusileidęs ant nugaros, vis tiek sukriokė, Sema visai negrakščiai šleptelėjo ant jo, džinsais aptemptos kojos susipynė su gerokai ilgesnėmis vyro galūnėmis.

Čia ne šiaip traukinio avarija, čia tikra katastrofa!

– Na, pirmoji taisyklė jau nebegalioja, – pro sukąstus dantis iškošė Ksandras.

– Atsiprašau.

Sema pakėlė galvą ir pažvelgė į jį.

– Kodėl tu ir ponas Sternas gulite ant grindų, mamyte? – smalsiai paklausė sumišusi Deizė, kuri paržingsniavusi koridoriumi žiūrėjo į juodu.

– Pati pasakysi ar teks man?

Aleksandro Sterno krūtinė – nepaprastai raumeninga ir aptempta marškinėlių – jam piktai kalbant kilnojosi po Semos krūtimis.

O gal jam skauda, gal jis nepyksta?

Deizė išvertė iš koto vyrą, tebesveikstantį po kojos lūžio, o juk kaip tik dėl ligos jos ir atsirado šiuose apartamentuose.

– Atsiprašau, – pakartojo Sema, labai atsargiai, kad jo neužgautų, pasikėlė ir nulipo nuo jo, tada atsistojo.

Kažin ar pirma reikėtų atsakyti dukrelei, ar padėti jam atsikelti.

Nusprendė viską daryti vienu ypu, nes pastebėjo, kaip per kelias minutes perbalo jo veidas.

– Pargriuvome, mieloji, – išsiblaškiusi tarė ji Deizei ir priklaupė prie Aleksandro. – Kaip manote, ar prieš keliantis turėčiau iškviesti gydytoją?

Žodžius ji išbėrė nelaukdama, nes Aleksandras jau vertėsi ant dešiniojo šono, to, kuris nesulaužytas, akivaizdžiai ketindamas stotis.

Vyras tik rūsčiai dėbtelėjo į ją suprasdamas, kad labiau užgautas orumas, o ne koja. Keturios savaitės kepėstavimo ramentais tikrai nepalankiai veikė jo savimeilę, o dabar tenka susitaikyti su faktu, kad jį parvertė kūdikis.

Na, ne viskas taip jau prastai, pripažino Ksandras, ieškodamas ramentų, kad galėtų jais pasiremti ir atsistoti ant kojų, ponia Smit gal ir smulkutė, jo skoniui kiek per liesa, bet kai kuriose vietose net labai moteriška. Jai gulint išsikėtojusiai ant viršaus, jo kūnas iškart sureagavo. Moters kūnelis buvo neįtikėtinai švelnus, ji kvepėjo gėlėmis.

Malonu žinoti, kad po šešių savaičių be sekso bent jau šia prasme kūnas veikia tinkamai, nors visa kita tebėra velniškai sukiužę.

Net jei tokį atsaką sukėlė moteris, kuriai sumokėta, kad pagyvens jo bute.

– Gydytojo nereikia, kad suprasčiau, jog užgauta tik mano savigarba! – pikčiau, nei ketino, atkirto Aleksandras.

Ir tuojau pasigailėjo tokio šiurkštumo, nes moteris atšoko ir užsisklendė savyje.

O ko ji galėjo tikėtis? Kad jis tik nusikvatos dėl tokio vaiko gyvybingumo?

Po velnių, ji su dukra tik atvyko, jis neturėjo net progos aptarti taisyklių dėl mergaitės elgesio.

– O, pačiu laiku, – burbtelėjo Aleksandras, nes kaip tik vėl prasivėrė durys ir įėjo Polas, nešinas keletu lagaminų – akivaizdu, kad motinos ir dukters bagažas. – Polas padės man atsikelti, o tu gal malonėtum nusivesti mergaitę į virtuvę ir pataisyti puodelį arbatos.

Sema suprato – čia ne pasiūlymas, o įsakymas, ponas Sternas nori patraukti ją su dukrele iš kelio.

Ir kaip galėtų jį kaltinti? Jis ir taip kenčia partrenktas ant grindų, nebereikia daugiau pažeminimo dėl to, kad teks prašyti padėti atsikelti stebint žiūrovams.