Читать книгу Paslapčių našta - Carol Marinelli - Страница 2

Santas krūptelėjęs pabudo mušančia širdimi ir ištiesė ranką ieškodamas pažįstamos šilumos, bet, užuot gulėjęs lovoje su meiluže, pasijuto vienas miegąs ant sofos.

Kas nutiko praėjusią naktį?

Protas – žiaurus išdaigininkas.

Jis neatskleidė Santui, kas nutiko, tik parodė nedideles užuominas.

Ant grindų mėtėsi tuščias viskio butelis, kurį Santas perlipo slinkdamas į vonią, o nuleidęs žvilgsnį suprato vis dar vilkįs vestuvinį kostiumą, tik kaklaraištis kreivas, o marškiniai suplėšyti ir prasagstyti.

Čiuptelėjo vidinę švarko kišenę ir prisiminė, kaip Ela du tris kartus tikrino, ar jis juos turi, paskui ji išėjo, o jis tapo vyriausiuoju pabroliu brolio vestuvėse.

Žiedai vis dar kišenėje.

Jis apsišlakstė veidą vandeniu; veidas ir krūtinė nusėti mėlynėmis.

Santas pažvelgė į kaklą ir susiraukė, bet prisiminus vakarykščius įvykius kelios bučinių žymės mažiausiai rūpėjo.

Aleksandras!

Santas pakėlė ragelį, kad paprašytų vairuotojo, bet atsiliepė naktinė registratorė, kuri, tikriausiai nesuprasdama, kad tokių klausimų nedera užduoti, pasiteiravo, kur jis pageidaująs vykti, ir Santas akimirksniu baigė pokalbį.

Žvelgdamas pro langą iš prabangių aukštumų Santas matė laukiančius žurnalistus. Jis kaip reta nenorėjo nė pagalvoti, kad teks vienam akis į akį susidurti su jais ir broliu.

– Ar gali mane pasiimti?

Nesvarbu, koks metas, užsimerkusi Ela atsiliepė. Keturis mėnesius dirbdama Santui Korečiui jau įprato, kad jai skambinama po darbo valandų, nors šįryt jo balsas skambėjo siaubingai. Tiesa, gilus žemas balsas su ryškiu itališku akcentu vis tiek buvo gražus, nors ir prikimęs.

Taip, žodžiai gražus ir siaubingas puikiai apibūdino Santą.

Praplėšusi akis pažvelgė į skaičius laikrodyje prie lovos.

– Dabar šešta valanda ryto, – suniurzgė Ela. – Sekmadienis.

To turėjo pakakti, kad baigtų pokalbį ir toliau miegotų. Bet Ela visą naktį slapta tikėjosi, kad jis paskambins – tiek, kad vakar net susuko plaukus milžiniškais karštais suktukais ir jau buvo pasiruošusi drabužius. Kaip ir kiti Sicilijos gyventojai Ela popietę per televiziją stebėjo besirutuliojančią dramą ir visą vakarą sekė naujienas. Net jos mama, Australijoje žiūrinti itališkas žinias, supras, kad ilgai lauktos Santo brolio Aleksandro Korečio ir Alesės Batalijos vestuvės paskutinę minutę atšauktos.

Pačią paskutinę minutę.

Nuotaka spruko pasiekusi pusiaukelę iki altoriaus ir pasaulis laukė trokšdamas pamatyti, kaip dvi žinomiausios Sicilijos šeimos išspręs šį konfliktą.

Taip, Ela nujautė, kad jos paslaugų prireiks dar iki pirmadienio.

– Klausyk, šiandien man laisvadienis. – Kaip įmanydama stengėsi nenusileisti. – Vakar dirbau…

Žinoma, Ela tik padėjėja, todėl jos į vestuves nekvietė. Jos darbas buvo užtikrinti, kad Santas pasirodytų blaivus, nevėluotų ir kaip visada atrodytų dieviškai.

Su išvaizda buvo lengva – iš Santo išėjo gražus vyriausiasis pabrolys. Tik kitiems dviem reikalavimams prireikė kur kas daugiau įgūdžių.

– Reikia ištraukti Aleksandrą iš policijos nuovados, – suburbėjo Santas. – Vakar jį suėmė.

Ela ramiai gulėjo, nenorėdama klausinėti smulkmenų, bet svarstydama, kas gi vakar nutiko.

Ji kilstelėjo taurę į ekraną, kai išvydo į bažnyčią atvykstantį Santą, besikalbantį ir juokaujantį su Aleksandru, tyliai mąstydama, kad juodu pradedant genuose tikrai burbuliavo brangus šampanas.

Iš pirmo žvilgsnio juos palaikytum dvyniais: abu aukšti ir plačiapečiai, abu trumpai kirpo juodutėlius plaukus, abiejų akys gundomos ir tamsiai žalios, bet skirtumų buvo. Aleksandras vyriausias, ir tie dveji brolius skiriantys metai turėjo reikšmės.

Aleksandras, pirmagimis velionio Karlo Korečio sūnus, nuožmesnis, o Santo asmenybė lengvabūdiškesnė, jis linksmesnis ir labai mėgo flirtuoti, bet vis tiek kartais elgdavosi labai arogantiškai.

– Dabar pat atvažiuok manęs, – liepė Santas, tarytum užtvirtindamas jos mintis. Ela lėtai iškvėpė, sakydama sau, kad po kelių savaičių, jei tik gaus darbą, į kurį kandidatavo, visi Korečių skandalai ir dramos taps praeitimi. Ji nė iš tolo neįsivaizdavo, ką reikš dirbti Santui. – Visur pilna žurnalistų, – perspėjo jis, taip nurodydamas apsirengti elegantiškai – net ištikus krizei išvaizda buvo svarbi. – Sėsk į taksi, paskui paimk mano automobilį ir privairuok prie viešbučio durų. Kai būsi vietoje, parašyk žinutę.

– Nepakenčiu vairuoti tavo automobilį, – prabilo Ela, bet žodžius vėl pasitiko tyla. Metęs nurodymus Santas tikriausiai pamanė, kad mergina pašoko jam spragtelėjus išpuoselėtais pirštais, ir jau padėjo ragelį.

– Šunsnukis, – sušnypštė Ela ir išgirdo jo balsą.

– Tikrai, tu mane myli.

Ela buvo pernelyg suirzusi, kad susigėstų.

– Sekmadienio rytais man patinka pagulėti.

– Ką padarysi.

Dabar jis tikrai padėjo ragelį.

Po kelių savaičių viskas baigsis, sakė sau Ela kviesdama taksi. Moteris kitame laido gale taip pat buvo apsnūdusi ir pasakė Elai, kad automobilis atvažiuos po trisdešimties minučių, o jai tai tiko. Ji išsiropštė iš lovos ir patraukė tiesiai į dušą, paskui atsistojo priešais veidrodį, bet tegul Santas nesitiki, kad prisidažys. Vis dėlto persigalvojo, mat, kad ir kaip būtų, Santas yra jos viršininkas, o ji į darbą žiūrėjo labai rimtai. Taigi, užuot pasitepusi blakstienų tušu ir lūpų blizgiu – įprastai savaitgaliais ji dažydavosi tik tiek, jei išvis dažydavosi, Ela čiupo makiažo šepetėlius, paskui susiglostė plaukus ir surišo į žemą uodegėlę. Pasirinko tamsiai pilką sijoną ir permatomą gelsvą palaidinę ir apsiavė batelius žemais kulniukais.

Vienas darbo pas Santą pranašumas – drabužiams skirti pinigai.

Tiesą sakant, tai vienintelis pranašumas.

O Elai drabužiai nelabai ir rūpėjo!

Išgirdusi, kaip lauke prie nedidelio nuomojamo buto pypteli taksi, Ela dar kartą apžiūrėjo, kaip atrodo, prieš išlėkdama pasičiupo Santo rankinę, kaip ją vadino, ir pasitikrino, ar turi atsarginius jo automobilio raktelius. Ryto saulėje prisimerkė ir nužvelgė ryškias nuostabaus Palermo gegužę spalvas. Vandenynas žvilgėjo, o miestas, regis, dar miegojo. Visa Sicilija, be abejo, iki išnaktų laukė naujienų.

– Buongiorno. – Ela nurodė taksistui prabangaus viešbučio, kuriame apsistojęs Santas, adresą, atsilošė ir klausėsi rytinių radijo naujienų.

Žinoma, net perskaičius laikraščių antraštes vis dar pasakojo apie paliktą Korečių jaunikį.

O taksistą naujienos, be abejonės, nepaprastai džiugino.

– Bėda! – kalbėjo. – Lyg vestuvės sujungtų Korečių ir Batalijų šeimas… – Jis ir toliau linksmai plepėjo, nežinodamas, kad veža ją susitikti su Santu. Ela nusprendė nieko neatskleisti. Santas jai nepasakojo apie įvykius šeimoje. Tiesą sakant, kaskart bendraudamas su šeimos nariu kalbėdavo taip greitai, kad ji beveik nesuprasdavo, kas sakoma.

– Ar šeimos visada pykosi? – pasidomėjo Ela.

– Visada, – atsakė vairuotojas ir pridūrė, kad dviejų šeimų nesutaikė net Salvatorės Korečio mirtis prieš kelias savaites. – Korečiai net tarpusavyje kariauja.

Šitai Ela žinojo. Nors Santas mažai pasakojo apie savo šeimą, Ela nuolat turėjo rūpesčių dėl besikivirčijančių pusbrolių Korečių. Šeima buvo labai susiskaldžiusi, visi prisidengdami giminės imperija stengėsi vieni kitus pranokti. Stengėsi perspjauti vienas kitą ir ne tik tapti geriausiais darbe, bet ir turėti geresnius automobilius, moteris, žirgus. Elai tai pabodo. Įkyrėjo tamsios paslaptys ir žmonių pinklės.

Vis dėlto teks su tuo dar ilgėliau taikytis, jei tik Santas padės pasiekti aukštesnę pakopą, kurios ji taip troško. Ji vis klausinėjo, ar galėtų bent viename jo filmų padirbėti jaunesniąja režisieriaus padėjėja.

– Presto, – atsakydavo Santas, o paskui, kaip dažnai darydavo kalbėdamas su ja itališkai, dar ir tyčia išversdavo. – Netrukus.

Na, netrukus ji dings.

Ela paprašė vairuotojo sustoti, nupirko kavos ir vėl įlipo į taksi.

Artėjant prie viešbučio Ela paprašė vairuotojo ją išleisti požeminėje stovėjimo aikštelėje. Privažiavusi išvydo, kad Santas nemelavo – aplinkui sukiojosi daug žurnalistų ir apsauga buvo sustiprinta. Ela mielai parodė asmens pažymėjimą, sumokėjo taksistui ir sunerimusiam patarnautojui pasakė norinti pati pasiimti viršininką.

Ela įsmuko ant priekinės sėdynės ir užuodė ne odą, bet pažįstamus prabangius Santo kvepalus. Prieš užvesdama variklį nusiuntė jam žinutę ir pranešė, kad yra rūsyje ir atvažiuoja jo pasiimti.

Variklis suriaumojo vos spustelėjus paminą, ir ji nurūko per aikštelę, stengdamasi nepaisyti plyksčiojančių kamerų, kai pastebėję veiksmą sujudo paparacai.

Nagi, Santai, – burzgiant varikliui sumurmėjo ji, kameroms spragsint džiaugėsi vis dėlto pasidažiusi ir nerimavo, kad paskambinęs jai vyras galbūt užmigo. Bet štai išvydo jį vis dar su vakarykščiu kostiumu kiek netvirtai žengiantį automobilio link. Pamačiusi, kokios jis būklės, Ela suspaudė lūpas. Žiniasklaida šitai tikrai panaudos. Kostiumas suplėšytas ir nešvarus, be to, jį puošė kelios šviežios mėlynės. O pamėkliškai išblyškusi oda tik pabrėžė, kad jis nesiskutęs.

– Buongiorno! – garsiai ir guviai pasisveikino Ela jam įsėdus.

– Labas rytas, Ela.

Tai buvo jų žaidimėlis, pradėtas dar per pokalbį dėl darbo. Ela, pasiryžusi parodyti, kaip puikiai kalba itališkai, mėgindama įtikinti, kad net būdama australė tinka šiam darbui, prisistatė itališkai.

Santas nė nemirktelėjęs atsakė angliškai, įrodydamas viršenybę ir taip pasakydamas, kad angliškai kalba geriau nei ji itališkai, o tai, žinoma, buvo tiesa. Bet, kaip paaiškėjo, Elos italų kalbos žinių pakako darbui gauti. Tačiau būdami dviese juodu dažniausiai bendraudavo angliškai, išskyrus šį abipusį žaidimą.

– Maniau, nori, kad atrodytume elegantiškai.

Jis tik susiraukė.

– Sakei, kad visur pilna žurnalistų.

– Taip ir yra, – ištarė Santas. – Aš tik perspėjau tave.

– Prašau. – Ela padavė jam kavos.

– Reikia ir Aleksandrui nupirkti, – pasakė Santas.

– Jau nupirkau.

– Tada važiuojam.

Jie išrūko iš aikštelės.

– Kodėl tavo automobilyje mechaninė pavarų dėžė? – pasiskundė Ela, nes buvo įpratusi vairuoti su automatine, nors Santas, žinoma, to nelaikė tikru vairavimu. Bet jis neatsakė, tik sėdėjo neįprastai tylus, o automobilis išriedėjo į ryškią saulę. Ela pastebėjo, kaip jis susiraukė, ir jo pagailėjusi įkišo ranką į Santo rankinę ir padavė akinius nuo saulės. Bet net jie neuždengė visos mėlynės po akimi.

Žurnalistams plūstant Ela atsargiai slinko į priekį, suvokdama, kad visus juos prispaustų pėdai slystelėjus ant Santo automobilio greičio paminos.

– Tik važiuok! – Santas nusikeikė, kai jie susibūrė fotografuoti, ir darsyk, kai Ela kelis kartus spustelėjo garso signalą ir pagaliau juos išvaikė.

Važiuojant per miestą nuotaika nesitaisė.

– Neapkenčiu vairuoti šitoj šaly, – suniurnėjo Ela, kai buvo priversta staigiai pasukti ir vos nesusidūrė su mopedu Vespa. Australijoje važiuojama kaire kelio puse ir retkarčiais net pavyksta laikytis kelių eismo taisyklių.

Tik Elą erzino ne eismas ir ne šeštą valandą pažadinęs viršininko skambutis, o violetinės žymės ant jo kaklo, kurių tikrai nepaaiškina tos peštynės, į kurias vakar įsivėlė.

Po paraliais, – niūriai galvojo ji, – net šeimos skandalo sūkury, net Batalijoms ir Korečiams kivirčijantis, Santas bus kaip visada.

Bet su kuo šį kartą?

Ne, Ela smulkmenų neklaus.

Ji tikrai nenori žinoti, ar jis sulaužė tradicijas ir susidėjo su Teilore Karmaikl, pritrenkiančia amerikiete aktore, kuri naujausiame Santo prodiusuojamame filme atlieka pagrindinį vaidmenį.

Filmavimas prasidės pirmadienį, ir Santas asmeniškai rūpinosi, kad Teilorė neįsiveltų į nemalonumus. Jis primygtinai kvietė ją į vakarykštes vestuves, kad ne tik užtikrintų gerą Teilorės elgesį, bet ir pareklamuotų filmą. Turint omenyje jųdviejų reputaciją, tikriausiai neverta nė spėlioti, kas nutiko.

Tikrai metas judėti toliau. Jei negaus naujo darbo, gal galėtų išvykti į Londoną arba Prancūziją.

O gal net grįžti namo?

Santas paprašė sustoti, kad išsiimtų grynųjų broliui iš areštinės ištraukti, ir Ela užsimerkusi atrėmė galvą į atlošą. Mintis apie namus nė kiek neguodė. Po kelių dienų mamos gimtadienis, ir iš Elos bus laukiama skambučio. Nuo šios minties ūmai apėmė panika, ji atsimerkė, porąkart giliai įkvėpė ir suvokė nė iš tolo nesanti pasiruošusi grįžti namo.

Ji stebėjo, kaip Santas keliskart mėgina susitvarkyti su bankomatu, paskui irzliai atsidususi išlipo iš automobilio, priėjo prie jo ir suspaudė kodą.

– Ką be tavęs daryčiau?

Klausimas nebuvo meilus. Akimirką jis pasuko galvą, ir Ela pajuto, kaip nukaista skruostai, bet paskui pasakė sau, kad už jo žodžių nėra paslėptos reikšmės. Santas tikrai nežino, kuo ji buvo užsiėmusi pastarosiomis dienomis.

Be to, guodė save Ela, kas jos vietoje neieškotų kito darbo? Nusibodo jį išpirkinėti – nusibodo, nes dabar laisvą dieną teko keltis absurdiškai anksti, kad išpirktų jo brolį. Jai taip pat įkyrėjo tvarkyti storą Santo juodąją knygelę: siuntinėti gėles ir papuošalus jo merginoms, užsakinėti jaukius staliukus fantastiškuose restoranuose, rengti romantiškus savaitgalius, o paskui ramdyti pasipiktinusias moteris, nes Santas neišvengiamai jas įskaudindavo.

– Kaip Teilorė? – Tiesiog nesusilaikė nepaklaususi, nes filmo reklamos kampanijos dėlei Teilorė vakar turėjo elgtis gražiai.

– Niente dichiarazione, – atsakė Santas ir išvydęs suspaustas lūpas nusišypsojo. – Repetuoju, kaip šiandien žurnalistams sakyti jokių komentarų. Gal ir tau reikėtų.

Jis puikiai mokėjo išsisukti nuo klausimų – ir ne tik apie moteris. Jam visada pavykdavo numoti ranka į dalykus, kurie lyg ir turėjo būti svarbūs, bet Santui tiesiog nerūpėjo.

Sustojus prie policijos nuovados Elai palengvėjo, kad žurnalistai nelaukė. Vadinasi, dar nepasklido gandai, kad Aleksandras čia.

– Kaip manai, kaip jis jaučiasi?