Читать книгу Nes tu geriausias - Cat Schield - Страница 1

Ming Kembel nerimo nė kiek nenumalšino netoliese esančiame fontane sruvenantis vanduo ar raminanti žaluma, sprūstanti iš krepšių, sukabintų aplink restorano lauko terasą. Su kiekvienu šaltos granatų arbatos gurkšniu ji jautėsi vis labiau įsitikinusi, kad ruošiasi padaryti didžiausią savo gyvenimo klaidą.

Po stalu vos du kilogramus sveriantis Jorkšyro terjeras pakėlė galvą nuo Ming kojų pirštų ir pradėjo vizginti uodegą. Keksiukė gal ir nebuvo sarginis šuo, bet elgėsi kaip puikiausia išankstinio perspėjimo sistema.

Ming skrandis susitraukė, ir ji pakėlė akis. Prie jos artėjo aukštas vyriškis, vilkintis laisvai krintančiomis kelnėmis, sportiniais marškinėliais ir avintis patogiais kasdieniais batais. Seksuali kelių dienų barzdelė sušvelnino išsikišusius skruostikaulius ir smailų smakrą.

– Atleisk, kad vėluoju.

Džeisonas Sterlingas pirštų galiukais palietė jos petį, ir moters oda nuo prisilietimo pašiurpo. Ming prakeikė impulsyvią savo kūno reakciją, o Džeisonas įsitaisė kėdėje priešais ją.

Nuo tada, kai prieš šešis mėnesius nutraukė sužadėtuves su jo broliu Evanu, Ming ėmė daug jautriau reaguoti į bet kokį kontaktą su Džeisonu. Draugiškas patapšnojimas per ranką. Netyčinis trinktelėjimas petimi jam sėdantis šalia jos ant sofos. Mandagūs apkabinimai, kuriuos jis dalydavo taip nerūpestingai, kad Ming galėjo sprogti iš jaudulio. Bet ji negalėjo liepti jam liautis. Nes Džeisonas norėtų sužinoti, kodėl tai ją erzina, o ji jokiu būdu neprisipažintų. Todėl tik tylomis kentėjo ir tikėjosi, kad laikui bėgant jos jausmai išnyks ar bent jau šiek tiek aprims.

Priekinėmis letenėlėmis atsirėmusi į Džeisono kelį Keksiukė atsistojo ir, įsmeigusi į jį savo rudas akis, išleido keistą garsą – pusiau lojimą, pusiau čiaudulį. Džeisonas pakišo ranką po terjero pilvu ir pakėlė jį, kad šis galėtų lyžtelti jo smakrą. Tai padaręs šuo įsitaisė jam ant kelių ir patenkintas atsiduso.

Džeisonas pamojo padavėjai, ir jie užsisakė pietus.

– Kodėl nepradėjai be manęs?

Ming buvo per daug susijaudinusi, kad jaustų alkį.

– Sakei, kad vėluosi tik penkiolika minučių.

Džeisonas buvo tipiškas viengungis. Egocentriškas, susižavėjęs mėgėjiškomis automobilių lenktynėmis ir nuolat ieškantis naujų nuotykių – ar tai būtų patraukli mergina, ar nauja lenktynių trasa. Nuo pirmos klasės jiedu su Ming buvo geriausi draugai, ir ji mylėjo šį vyrą, nepaisant to, kad kartais jis beprotiškai ją erzindavo.

– Atsiprašau, bet įvažiavę į miestą patekome į automobilių spūstį.

– Maniau, kad grįžote vakar.

– Toks buvo planas, bet po lenktynių su vaikinais nuėjome išgerti alaus ir šiek tiek užtrukome. Nė vienas iš mūsų nebūtų pajėgęs vairuoti penkias valandas iki Hjustono. – Kreivai šypsodamasis jis ištiesė ilgas kojas priešais save ir uždėjo pėdą ant Ming kėdės kojos.

– Kaip Maksas reaguoja į tai, kad gerokai lenki jį taškais? – Abu draugai nuo šešiolikos metų lenktyniavo Nacionalinės automobilių sporto asociacijos organizuojamuose renginiuose. Kasmet jie varžydavosi norėdami pamatyti, kuris surinks daugiau taškų.

– Nuo tada, kai jis susižadėjo, nemanau, kad jam tai rūpi.

Tokio suirzusio Džeisono Ming nematė nuo tada, kai jo tėvas įsimylėjo dvidešimčia metų už save jaunesnę moterį.

– Vargšas vaikuti, tavo geriausias draugas suaugo ir susikūrė naują gyvenimą, o tave paliko už jo ribų. – Ming padėjo alkūnę ant stalo ir delnu parėmė smakrą. Ji klausėsi Džeisono skundų apie jo geriausio draugo pasikeitimą nuo tada, kai Maksas Keisas pasipiršo savo gyvenimo meilei.

Džeisonas palinko į priekį įdėmiai žiūrėdamas į ją.

– O gal atėjo ir man laikas sužinoti, kas tokio jaudinančio slypi šiame reikale.

– Maniau, kad niekada nevesi. – Staigus nerimas suspaudė orą Ming plaučiuose. Jei Džeisonas beprotiškai ką nors įsimylėtų, ji nebegalėtų toliau būti geriausia jo drauge, ir viskas pasikeistų.

– Nesirūpink dėl to. – Ironiška jo šypsena šiek tiek palengvino jos paniką.

Ming nukreipė dėmesį į graikiškas salotas, kurių lėkštę padavėja pastatė priešais ją. Mokydamasi vidurinėje mokykloje ji įsimylėjo Džeisoną, bet jos jausmai buvo beviltiški ir liko be atsako. Išskyrus vieną trumpą nutikimą per išleistuves, po kurio Džeisonas labai stengėsi įrodyti, kad tai buvo klaida, jis niekada nesuteikė Ming preteksto galvoti, kad laikė ją kuo nors daugiau nei tik drauge.

Kai Džeisonas išvažiavo studijuoti į universitetą, laikas ir atstumas nenumalšino merginos jausmų, bet suteikė jiems tam tikrą perspektyvą. Net jei įvyktų stebuklas ir Džeisonas beprotiškai ją įsimylėtų, jis greičiausiai to neparodytų. Nes nuolat kartodavo, kokia svarbi jam yra jųdviejų draugystė ir kad jis niekada nenorėtų jos sugadinti.

– Taigi, kas naujo? – paklausė Džeisonas, stebėdamas Ming pro mėsainio viršų. – Sakei, kad nori su manimi aptarti kažką svarbaus.

Per trisdešimt minučių, kol sėdėjo jo laukdama, Ming beveik pasiekė aukščiausią panikos tašką. Paprastai ji pasakodavo Džeisonui viską, kas vyksta jos gyvenime. Na, beveik viską.

Ming pradėjus susitikinėti su Evanu, atsirado kelios temos, kurių jie su Džeisonu neaptarinėdavo. Pagrindinė jų – jos jausmai jo broliui. Nekalbėdama apie tokią svarbią savo gyvenimo dalį Ming jautėsi taip, tarsi tarp jų būtų beatsiverianti praraja, bet ilgainiui prie to priprato ir dabar jai buvo gana sunku pasakyti tiesą.

– Aš turėsiu kūdikį. – Ming sulaikė kvėpavimą ir laukė Džeisono reakcijos.

Jo ranka, laikanti skrudintą bulvytę, sustingo pusiaukelėje tarp lėkštės ir burnos.

– Tu nėščia?

Ji papurtė galvą ir pajuto, kad pradėjus pokalbį įtampa šiek tiek atslūgo.

– Dar ne.

– Kada?

– Tikiuosi, kad greitai.

– Bet kaip? Tu juk su niekuo nesusitikinėji?

– Naudosiuosi klinikos paslaugomis.

– O kas bus tėvas?

Ming nusuko akis ir įsmeigė šakutę į alyvuogę.

– Sumažinau galimus variantus iki trijų: teisininkas, kurio specializacija – bendroji teisė, atletas, kasmet rungtyniaujantis pasaulinėse Havajų triatlono varžybose, ir laukinės gamtos fotografas. Smegenys, kūnas ir siela. Nenusprendžiau, kurį pasirinkti.

– Akivaizdu, kad jau kurį laiką apie tai galvoji. Kodėl tik dabar man pasakei? – Džeisonas nustūmė savo lėkštę, palikęs pusiau suvalgytą mėsainį.

Praeityje Ming kalbėdavosi su juo apie viską. Bet santykiai su jo broliu tai pakeitė. Nors taip neturėjo būti. Jie su Džeisonu buvo draugai, be jokios galimybės, kad ta draugystė kada nors virs kuo nors daugiau.

– Juk žinai, kodėl išsiskyrėme su Evanu. – Ming nepatiko tai, kad Evanas nejuto noro sukurti šeimą, bet ji tikėjosi, kad tai pasikeis. – Vaikai man svarbūs. Kitaip nebūčiau pasirinkusi tokios profesijos.

Iš meilės vaikams Ming pasirinko odontologės profesiją. Mažylių optimistinė pasaulio vizija vertė ją šypsotis, tad ji dovanodavo vaikams nuostabias šypsenas, kad jie galėtų atsakyti tuo pačiu.

– Ar jau sakei tėvams?

– Dar ne. – Ji pasimuistė kėdėje.

– Nes žinai, kad mama itin neapsidžiaugs žinia, jog ketini pastoti neištekėjusi.

– Be abejonės, jai tai nepatiks, bet ji žino, kaip stipriai noriu turėti vaiką, tad laikui bėgant susitaikys su mano sprendimu netekėti.

– Bet negali taip staiga to nuspręsti. Duok sau laiko pasveikti po išsiskyrimo su Evanu, ir būtinai sutiksi tau skirtą žmogų.

Ming buvo sunku tuo patikėti, nes vienintelis vyras, su kuriuo ji save įsivaizdavo, buvo pasiryžęs niekada nevesti. Ją apėmė pyktis.

– Ir kiek patarsi laukti – dar šešis mėnesius? Dar metus? Po dviejų mėnesių man sukaks trisdešimt dveji. Nenoriu prarasti daugiau nė dienos svarstydama visus už ir prieš arba jaudindamasi dėl mamos reakcijos, kai širdyje jau seniai žinau, ko noriu. – Ji nesąmoningai atkišo smakrą. – Aš tai padarysiu, Džeisonai.

– Jau supratau.

Jis žiūrėjo į Ming hipnotizuojančiomis akimis. Jos buvo ryškiai mėlynos, visai kaip jos šešiasdešimt šeštųjų metų gamybos Kobra atverčiamu stogu. Džeisonas padėjo jai įtikinti tėvus, kad nupirktų šį automobilį septynioliktojo jos gimtadienio proga, ir jie praleido visą vasarą jį remontuodami. Ming turėjo daug gražių prisiminimų apie tas dienas, todėl kas kartą, vairuodama tą automobilį, juto ryšį su Džeisonu. Būtent todėl, vos pradėjusi susitikinėti su jo broliu, ji pastatė Kobrą garaže ir iki šiol ja nevažinėjo.

– Labai norėčiau, kad paremtum mano sprendimą.

– Tu – geriausia mano draugė, – priminė Džeisonas liūdnomis akimis. – Kaip galėčiau tavęs neparemti?

Nors Ming įtarė, kad jis vis dar virškina naujieną ir nenusprendė, ar ji daro klaidą, vis dėlto ryžosi ją palaikyti. Ji atsipalaidavo. Iki šios akimirkos net nesuvokė, kaip nerimavo dėl Džeisono reakcijos.

– Ar baigei valgyti? – paklausė Ming po kelių minučių ir pamojo padavėjai. Džeisonas nepabaigė pietų ir atrodė, kad nebeketina to daryti. – Man reikia grįžti į kliniką. Po penkiolikos minučių ateis pacientas.

Jis pačiupo sąskaitą iš padavėjos rankos ir išsitraukė piniginę.

– Aš pakviečiau tave pietų. – Ming valdingai ištiesė ranką. – Tu nemokėsi.

– Tai mažiausia, kuo galiu atsilyginti už pavėlavimą. Be to, tu tiek valgai, kad visada pigiai atsieini.

– Ačiū.

Kol Džeisonas padėjo pinigus po druskine, Ming atsistojo ir pakvietė Keksiukę. Bet terjeras atsisakė lipti iš Džeisono glėbio. Ming suirzusi žiūrėjo į šunį. Ji nesiruošė traukti jo nuo Džeisono šlaunų. Jos pulsas šoktelėjo nuo minties, kas būtų, jei išdrįstų paliesti raumeningas jo kojas.

Garsiai atsidususi ji patraukė link medinių vartų, vedančių tiesiai į automobilių aikštelę. Džeisonas ėjo šalia, pasikišęs Keksiukę po pažastimi.

– Kur tavo automobilis? – paklausė jis.

– Atėjau pėsčiomis. Klinika vos už dviejų kvartalų.

Vėlyvą rugsėjo popietę ore nebuvo justi jokios drėgmės, tad Ming nusprendė, kad pasivaikščiojimas iki restorano bus malonus. Bet tai, ką ji ruošėsi aptarti su Džeisonu, nedavė jai ramybės.

– Eikš, parvešiu tave. – Jis paėmė ją už rankos, ir Ming tarsi perliejo elektros srovė, paaštrinusi visus pojūčius.

Pikantiškas vyriško odekolono kvapas pripildė jos plaučius ir pažadino nerimą keliančius troškimus. Jo šiltas lieknas kūnas lietėsi prie jos klubo. Tokiomis akimirkomis Ming apimdavo nenumaldomas noras paskambinti savo registratorei ir atšaukti visus popietės susitikimus, kad galėtų parsivežti Džeisoną namo ir numalšinti taip seniai siaučiančią nevaldomą aistrą.

Bet iš tikrųjų ji niekada to nepadarytų. Ming atrado kitą būdą, kaip suvaldyti ją užvaldžiusį žvėrį. Visą gyvenimą ji buvo konservatyvi – daug mokėsi, planavo ateitį ir organizavo savo gyvenimą minutės tikslumu. O Džeisonas visada elgėsi impulsyviai. Jo mokyklos metai prabėgo linksminantis, bet, nepaisant to, jis baigė mokslus su pagyrimu. Jis niekada neleisdavo, kad kieno nors lūkesčiai varžytų jo asmeninį gyvenimą.

Jie priėjo Džeisono automobilį – šešiasdešimt devintųjų gamybos Chevrolet Camaro. Džeisonas žengė į priekį, kad atidarytų Ming dureles. Draugiški jausmai netrukdė jam elgtis su Ming taip pat galantiškai kaip ir su moterimis, su kuriomis susitikinėdavo. Prieš jai atsisėdant, jis nuo sėdynės patraukė beveik pusės metro aukščio taurę, laimėtą lenktynėse. Nepaisant abejingumo, su kuriuo Džeisonas numetė apdovanojimą ant galinės sėdynės, Ming žinojo, kad jis labai didžiavosi šiuo laimėjimu ir kad šis apdovanojimas atsidurs šalia kitų jo lenktynių kambaryje.

– Kas dar neduoda tau ramybės? – atsisėdęs už vairo ir užvedęs galingą motorą paklausė Džeisonas. Kartais jis atspėdavo Ming mintis dar prieš jai pačiai jas suvokus.

– Dabar nespėsime to aptarti. – Ji paėmė Keksiukę į glėbį ir skruostu perbraukė per švelnų jos kailiuką. Šuo patenkintas palaižė šeimininkės ranką.

– Gali pateikti sutrumpintą versiją.

Džeisonas išvairavo automobilį iš stovėjimo aikštelės; galingo motoro burzgimas maloniai virpino Ming širdį.

Važinėti su Džeisonu buvo jaudinanti patirtis nuo tada, kai jam sukako šešiolika ir jis nusipirko pirmąjį savo automobilį. Nors kiti mokyklos vaikinai vairavo gana naujus automobilius, Džeisonas ir Maksas pirmenybę teikė greitiems šeštojo, septintojo ir aštuntojo dešimtmečių automobiliams.

– Tai nebesvarbu, nes aš persigalvojau.

– Persigalvojai dėl ko?

– Dėl to, ko ruošiausi tavęs paklausti. – Viena Ming dalis norėjo, kad jis tiesiog tai pamirštų. Bet ji puikiai žinojo, kad dabar, kai sužadino Džeisono smalsumą, jis spaus tol, kol gaus visus atsakymus. – Tai nebesvarbu.

– Žinoma, kad svarbu. Tu jau kelias savaites elgiesi keistai. Kas vyksta?

Ming nugalėta atsiduso.

– Klausei, kas bus kūdikio tėvas, – ji nutilo, norėdama apmąstyti pasekmes, jei pasakys jam tiesą. Ji buvo sugalvojusi logišką paaiškinimą, kuris neturėjo nieko bendra su jos noru užmegzti artimesnius santykius su Džeisonu. Jis nesužinos, kaip ji iš tiesų jaučiasi. Širdžiai beprotiškai daužantis, Ming galiausiai tarė:

– Norėjau, kad tai būtum tu.

Džeisonas tylėjo tol, kol sustabdė automobilį priešais klinikos įėjimą. Nuo Ming žodžių jis pasijuto tarsi gavęs kumščiu per smilkinį. Jo nenustebino tai, kad draugė norėjo turėti vaiką. Juk būtent dėl to jie su Evanu išsiskyrė. Bet tai, kad ji norėjo, jog jis būtų vaiko tėvas, užklupo jį visiškai nepasiruošusį.

Nejaugi platoniški Ming jausmai virto kažkuo daugiau? Ar ji juto jam aistrą?

Vargu.

Jų draugystė prasidėjo pirmoje klasėje. Ming buvo vienintelė, žinojusi apie Džeisono išgyvenimus po to, kai jo tėvas mėgino nusižudyti. Vienintelė, klausiusi nesibaigiančių jo kalbų apie gyvenimo tikslus ir patarianti apėmus abejonėms.

Mokyklos laikais viena Džeisono mergina keisdavo kitą, bet Ming visada buvo šalia. Ji buvo išmintinga ir linksma, jos migdolų formos akys spindėdavo nuo juoko. Ji visada morališkai paremdavo jį, neapsunkindama jų santykių per dideliais lūkesčiais. Džeisonui atšaukus jų planus, ji niekada nepykdavo ir neburbėdavo. Ir niekada nesiskųsdavo dėl to, kad su draugais montuodamas automobilių variklius ar žaisdamas krepšinį jis pamiršdavo jai paskambinti. Ming įžvalgumas labai dažnai nuleisdavo jį ant žemės.

Ji būtų buvusi ideali mergina, jei tik Džeisonas nebijotų sugriauti dvidešimt penkerius metus trukusios jų draugystės dėl kelių mėnesių romano. Nes galiausiai jo akys vėl imtų krypti į kitas, ir ji taptų tik dar viena jo kruopščiai saugomos širdies nepasiekusi auka.

Džeisonas tyrinėjo dailų ovalų Ming veidą.

– Kodėl aš?

Pažvelgusi paslaptingomis juodomis akimis ji vos vos nusišypsojo savo putliomis lūpomis.

– Nes tu – idealus pasirinkimas.

Jo galvoje ėmė įkyriai zvimbti. Ar ji siekė pakeisti jų santykius? Pasinaudodama vaiku pririšti jį prie savęs? Juk Džeisonas niekada neketino vesti, ir Ming tai žinojo.

– Kodėl?

– Nes esi geriausias mano draugas. Viską apie tave žinau. Mintis turėti nepažįstamo vyro vaiką mane gąsdina. – Ji atsiduso. – Be to, jau susitaikiau su mintimi, kad būsiu vieniša motina. O tu – užkietėjęs viengungis. Laikui bėgant tavęs neims graužti sąžinė ir tu netikėtai nepareikalausi tėviškų teisių. Todėl ir esi idealus variantas.

– Idealus, – pakartojo Džeisonas mąstydamas, jog, kad ir ką ji sakytų, bendras vaikas juos susietų daug rimčiau nei draugystė.

– Tu teisi, nenoriu vesti ir turėti vaikų. Bet tapti tavo vaiko tėvu… – Kažkas sukirbėjo jo pasąmonėje ir įspėjo liautis klausinėjus. Ming atsisakė minties prašyti jo tapti jos vaiko tėvu. Reikėtų pabaigti šią temą.

– Tu viską per daug komplikuoji. Mes jau amžinybę esame draugai. Ir nenoriu, kad kas nors tai pakeistų.

Bet jau buvo per vėlu.

– Mūsų santykiai pasikeitė tada, kai ėmei susitikinėti su Evanu.

Džeisono ta žinia nenudžiugino. Tiesą sakant, ji net papiktino jį, nors jis neturėjo teisės taip jaustis. Jeigu Ming tebuvo jam draugė, jis turėjo džiaugtis, kad jie su Evanu atrado vienas kitą.

– Žinau. Man pačiai pradžioje buvo keista, bet niekada nebūčiau su juo susitikinėjusi, jei nebūčiau gavusi tavo palaiminimo.

O ar jis turėjo kitą pasirinkimą? Juk neketino pareikšti, kad jaučia jai ką nors daugiau nei draugiškumą. Bet toks racionalus mąstymas nepagelbėjo, kai Džeisonas pirmą kartą pamatė brolį bučiuojantį Ming.

– Tau nereikėjo mano palaiminimo. Jei norėjai susitikinėti su Evanu, tai buvo tavo reikalas. – Ir jis atsitraukė. Deja, atstumas privertė į viską pažvelgti kitaip. Jis ėmė matyti Ming ne tik kaip seną draugę, bet ir kaip geidžiamą moterį. – Grįžkime prie to, kodėl apsigalvojai ir nebenori manęs.

– Aš ir nenorėjau tavęs, – pataisė ji, o lūpų kamputis sutrūkčiojo. – Tik kelių stipriausių tavo plaukikų. – Ming norėjo atrodyti lengvabūdiška, bet Džeisonas tokios nuotaikos nepalaikė.

– Gerai, tuomet kodėl persigalvojai dėl mano plaukikų?

Ming žiūrėjo į tolį ir žaidė su šuns ausimis.

– Nes turėtume laikyti tai paslaptyje. Jei kas nors sužinotų, ką padarėme, tai sukeltų daug neigiamų jausmų.

Ji turėjo omenyje ne ką kitą, o Evaną. Praeityje jis ją įskaudino, tačiau priimdama šį svarbų sprendimą ji pagalvojo ir apie jo jausmus. Nors tikrai buvo verta geresnio vyro nei Evanas.

– O ką, jei nelaikytume to paslaptyje? Mano tėvas labai apsidžiaugtų, jei vienas iš jo sūnų galiausiai padarytų jį seneliu, – sumurmėjo Džeisonas.

– Bet jis tikėtųsi, kad atliksi tėvo pareigas, – supratingai tarė Ming. – Negalėčiau tavęs to prašyti.

Jį įskaudino jos prielaida, kad jis nenorės prisidėti prie vaiko auginimo. Tiesa, iki šios dienos Džeisonas net negalvojo turėti vaikų, bet staiga jį ėmė erzinti mintis, kad jo vaikas niekada nesužinos, jog jis yra jo tėvas.

– Manau, kad man nepavyks tavęs nuo to atkalbėti.

– Aš apsisprendžiau. Noriu turėti vaikų.

– Vaikų? – jis išspjovė tą žodį ir paskui murmėdamas nusikeikė. – Maniau, kalbi apie vieną vaiką. Pasirodo, ketini sukurti krepšinio komandą?

Ming nesusilaikė ir kvailai prunkštelėjo. Šis garsas, skambantis labai nepatraukliai devyniasdešimt devyniems procentams moterų, išsiveržęs iš jos ilgos ir plonos nosies nuskambėjo tiesiog žavingai. Tikriausiai prisidėjo ir tai, kad jos blizgančios juodos akys šelmiškai sutvisko, kviesdamos ir Džeisoną pralinksmėti.

– Kas čia juokingo? – sutrikęs paklausė jis.

Ming papurtė galvą ir nuo to judesio juodmedžio spalvos plaukai, įrėminantys egzotišką azijietiškų bruožų veidą, sulingavo tarsi rumbą šokantys šokėjai.

– Turėtum pamatyti savo veido išraišką.

Jis vos užgniaužė urzgimą, nes tai jam visiškai neatrodė juokinga.

– Maniau, kad tai vienkartinis susitarimas.

– Taip ir yra. Bet darant dirbtinį apvaisinimą niekada negali žinoti, ko tikėtis. Galiu susilaukti net ir trynukų.

Džeisonui apsisuko galva.

– Trynukų? – Velnias. Jis dar neapsiprato su mintimi apie vieną vaiką, o staiga kalba pakrypo apie tris.

– Tai įmanoma. – Ming žvilgsnis nuslydo į tolį, veide pasirodė rami šypsena.

Auginti trynukus sunku net poroms. Tad kaip ji ruošiasi susitvarkyti su tuo viena?

Džeisono galvoje ėmė kilti įvairūs vaizdiniai. Paslaptinga Ming šypsena jam uždėjus ranką ant didelio jos pilvo. Jos tviskančios akys, kai ji pirmą kartą duos jam palaikyti kūdikį. Šie vaizdai įjungė apsaugos sireną jo galvoje. Po to, kai Džeisono tėvas mėgino nusižudyti, jis nusprendė niekada netapti kieno nors vyru ir tėvu. Ir iki šios dienos jis nejuto nė menkiausio poreikio pakeisti šį sprendimą.

Ming pažvelgė į sidabrinį laikrodį ant savo dailaus riešo.

– Man liko septynios minutės, arba pavėluosiu į susitikimą.

– Turime apie tai pasikalbėti smulkiau.

– Teks tai padaryti vėliau. – Ji paėmė Keksiukę ir išlipo iš automobilio.

– Kada vėliau?

Bet ji jau buvo uždariusi dureles ir beeinanti tolyn, elegantiška ir seksuali, su figūrą išryškinančiomis juodomis kelnėmis ir berankove megzta palaidine, atidengiančia įdegusias rankas.

Staiga Džeisoną užliejo netikėtas ir gąsdinantis susižavėjimas.

Tylomis nusikeikęs jis išjungė variklį, išlipo iš automobilio ir nuėjo prie pagrindinių klinikos durų, bet nespėjo sugauti Ming prieš jai įeinant į pastatą.

Dešimties centimetrų kulniukais kaukšėdama į plytelėmis išklotas vestibiulio grindis ji skubėjo link lifto. Bet savo ilgomis kojomis Džeisonas nesunkiai ją pasivijo ir, pirmas priėjęs prie lifto, ranka uždengė iškvietimo mygtuką.

– Jei paliksi automobilį prie įėjimo, jį nuvilks.

Bet Džeisonas nesureagavo.

– Pavakarieniaukime kartu.

Pasigirdo skambutis, ir priešais juos atsidarė liftas. Nesulaukusi, kol visi žmonės išlips, Ming įėjo į vidų.

– Esu jau suplanavusi šį vakarą.

– Su kuo?

Ji papurtė galvą.

– Nuo kada tau taip parūpo mano socialinis gyvenimas?

Nuo tada, kai jos sužadėtuvės nutrūko.

Išlipę trečiame aukšte jie praėjo duris su užrašu Dr. Terensas Kinkeidas ir Dr. Ming Kembel. Dar už kelių metrų jie pasiekė duris be jokio užrašo, kurias Ming greitai atrakino ir įėjo į vidų. Viena iš asistenčių laukė prie Ming kabineto durų.

– Puiku, tu grįžai. Atvesiu pacientą.

Ming padėjo Keksiukę ant žemės ir ši koridoriumi nušuoliavo į laukiamąjį. Moteris nuėjo į savo kabinetą ir grįžo vilkėdama baltu chalatu. Kai ji ėjo pro Džeisoną, jis sugavo ją už rankos.

– Negali daryti to viena. – Jis pats nežinojo, ar kalbėjo apie pastojimą, ar apie vaiko auginimą.

Švelni draugės šypsena buvo tarsi atleidimas nuo visų įsipareigojimų.

– Aš susitvarkysiu.

– Net neabejoju. – Bet jis negalėjo atsikratyti jausmo, kad buvo jai reikalingas.

Koridoriuje pasirodė trylikametis berniukas, kuris pamojo Ming.

– Sveikas, Bili, – pasakė ji. – Kaip sekėsi praėjusio mėnesio krepšinio varžybos?

– Puikiai. Mūsų komanda laimėjo visas rungtynes.

– Nieko kito ir negalima buvo tikėtis, kai komandoje yra toks puikus žaidėjas kaip tu. Ateisiu po poros minučių.

Kad ir kaip dažnai Džeisonas matė ją darbe, niekada nesiliovė stebėjęsis, kaip ji sugebėjo prisiminti tokias detales apie kiekvieną iš dviejų šimtų savo klientų, kurios priversdavo vaikus pasijusti labiau draugais nei pacientais.

– Paskambinsiu tau rytoj, – nelaukdama Džeisono atsakymo, Ming nuėjo paskui Bilį į procedūrų kabinetą.

Džeisonas nenorėjo išeiti ir spoksojo pavymui, kol Ming dingo. Nekantrumas ir susirūpinimas skatino jį nepalikti jos ramybėje tol, kol sužinos visus jos ketinimus. Bet tada pagalvojo, kaip pats jaustųsi, jei Ming imtų persekioti jį darbe.

Galiausiai jis vėl išėjo į lauką. Jo Camaro vis dar stovėjo prie šaligatvio, kur ir buvo paliktas. Užsidėjęs akinius nuo saulės Džeisonas atsisėdo už vairo ir užvedė galingą variklį.