Читать книгу Negali tiesiog išeiti - Catherine Mann - Страница 2

Ausyse skambant Džeinės prisipažinimui Konradui dar niekada nebuvo taip sunku susitvardyti – išskyrus tą dieną, kai leido Džeinei nutraukti jų santuoką. Tačiau reikėjo greitai sureaguoti. Vienas neteisingas krustelėjimas ir baigta.

Kiekviena jo kūno ląstelė troško pakelti ją iš to krėslo, nusinešti į lovą ir visą naktį mylėtis. Kur ten naktį, visą savaitgalį. Ir jis galėtų tą padaryti, jei manytų, kad ji pasiduos tam norui.

Tačiau matė Džeinę kaip nuluptą. Nors jo geidė, vis dar buvo supykusi. Dėl miegojimo kartu ji apsigalvos jam nespėjus ištraukti smeigtukų iš jos šviesių plaukų. Konradui reikėjo laiko, kad sušvelnintų jos nusistatymus ir įtikintų, kad permiegoti paskutinį kartą – puiki mintis.

Atitraukęs ranką paėmė butelį ir įsipylė gėrimo.

– Kiek pamenu, neprašiau su manimi mylėtis.

Jei ji atsisės dar tiesiau, lūš stuburas.

– Tau nereikia nieko sakyti. Mane gundo vien žvilgsnis. – Džeinės smakras suvirpėjo. – Mano akys mane išduoda. Kai žiūriu į tave… noriu tavęs.

Na, gerai, gal ji ir įtikins jį nelaukti.

– Ir kas čia blogo?

Jos žydrose akyse buvo matyti sąmyšis, kurį jis puikiai suprato. Pastarieji treji metai jam buvo iki tol nepatirtas pragaras, tačiau galiausiai susitaikė su mintimi, kad jų santuoka iširo. Tik nenorėjo šitai užbaigti per kurjerius.

Galima vadinti jį užsispyrėliu, tačiau norėjo, kad Džeinė pažiūrėtų jam į akis. Na, jo noras išsipildė, tik ne taip, kaip tikėjosi. Džeinė vis dar norėjo jo taip pat, kaip ir jis jos.

Žinoma, seksas visada buvo daugiau nei geras, net tada kai mėgindavo pamiršti ginčą. Paskutinis savaitgalis kartu būtų nuostabu. Galėtų pasotinti alkį ir gyventi toliau. Jam tik reikėjo ją įtikinti.

Sąmyšis Džeinės akyse vis dar matėsi, kol galiausiai ji papurtė galvą ir ant veido užkrito plaukų sruoga.

– Nelaimėsi, tik ne šį kartą, – pareiškė ji stodamasi. – Atiduok man drabužius ir nedrįsk sakyti, kad pati eičiau jų pasiimti į mūsų senąjį miegamąjį.

Laukdamas pasielgė teisingai.

– Jie svečių kambaryje.

Džeinė nustebo.

– Atsiprašau, kad taip blogai apie tave pagalvojau.

Konradas gūžtelėjo pečiais.

– Šiaip būtum teisi.

– Prakeikimas, Konradai, – švelniai tarė ji. Pečiai nusileido, veidas tapo švelnesnis. – Nenoriu tavęs gailėti, tik ne dabar. Noriu tik tavo parašo ir ramybės.

– Visada norėjau tik tavo laimės. – Tikriausiai šiąnakt ne laikas tantriniam seksui, tačiau tai nereiškė, kad negali derėtis. Jis atsistojo, priėjo arčiau ir palietė besiplaikstančią plaukų sruogą. – Džeine, neprašiau mylėtis, tačiau nesuprask neteisingai, galvoju apie tave ir kaip mums buvo gera kartu.

Tarp pirštų pajutęs taip gerai pažįstamus jos plaukus, paslinko sruogą nuo veido. Traukiant iš plaukų laisvai kabantį smeigtuką krumpliai palietė jos petį. Džeinės vyzdžiai išsiplėtė ir jį apėmė pasididžiavimas. Taip gerai žinojo šią įmantrią šukuoseną, kad galėjo ištraukti smeigtukus užrištomis akimis.

Konradas atsitraukė.

– Saldžių sapnų, Džeine.

Džeinė drebančiomis rankomis pasitaisė plaukus, tačiau netarė nė žodžio. Apsisukusi ant aukštų kulniukų pasiėmė rankinę ir šovė laisvo kambario link. Konradas nujautė, kad kol kas nė vienam jų nelemta sulaukti ramybės.

***

Džeinė uždarė svečių kambario duris, atsitraukė ir apkabino save, kad nenubėgtų atgal pas Konradą. Po trejų ilgų išsiskyrimo metų nesitikėjo, kad trokš jo taip stipriai. Mintyse skriejo fantazijos, kaip palinksta virš jo ant to milžiniško krėslo, pakelia kojas ir raitelio poza atsisėda jam ant kelių.

Mintis, kad jam vadovaus, siaubingai jaudino, per tiek laiko buvo spėjusi užmiršti šį scenarijų. Jai patiko galios pojūtis. Žinoma, Konradas galėdavo tuoj pat viską pakeisti – tai būdavo aišku iš vieno žvilgsnio – tačiau tuomet ji atlaisvindavo jo kaklaraištį, atsagstydavo marškinius, kelnes…