Читать книгу Ar mes turime planą? - Catherine Mann - Страница 1
Pirmas skyrius
ОглавлениеDaktarę Marijamą Mandarą būtų buvę galima vieną iš paskutiniųjų priimti į gimnastikos grupę. Ne šiaip sau. Atletika? Silpnoji jos pusė. O kai ateidavo metas spėlioti žodžius, dalyvauti diskusijose ar matematikos konkursuose, ji sulaukdavo tūkstančio pasiūlymų.
Blogiausia, kad akademinės žinios nepadėjo greičiau įveikti įmantrių koridorių.
Labiau nei kada nors jai reikėjo paskubėti sprukti nuo karališkosios šeimos narius persekiojančių akių, stebinčių ją Žaliojo Kyšulio paplūdimio kurorte vakarinėje Afrikos pakrantėje, kuri priminė Havajus Šiaurės Atlante – dešimt salų, formuojančių pasagą. Jie apsistojo didžiausioje, Santjago, saloje.
Kad ir kur ji slapstėsi, aibė ryžtingų žmonių nekantriai siekė nusifotografuoti su princese. Kodėl jie negali suprasti, kad ji čia atvyko į medicinos konferenciją, o ne pabendrauti?
Pūškuodama Mari atsirėmė delnu į sieną po to, kai klupčiodama praskuodė pro vazone patupdytą palmę, apsuktą žibančia kalėdine girlianda. Nuo negailestingų persekiotojų pasprukti ne taip lengva, kaip rodoma filmuose, ypač kai nenori plūstis ar šokti pro langą. Artimiausią laiptinę buvo užblokavę du turistai, įnikę į įžymių vietų reklamos lankstinuką. Kitą išsigelbėjimo maršrutą užtvėrė valytojos vežimėlis. Kas jai liko – tik judėti į priekį.
Atgavusi pusiausvyrą ji patraukė sparčiu žingsniu, nes bėgdama būtų dar labiau atkreipusi dėmesį arba būtų susipainiojusios kojos. Įsispiriamos jos kurpaitės be kulniukų dunksėjo į ištaigingą kilimą kartu su Paklausykit! Dainuoja Heraldo angelai ritminga versija, vinguriuojančia iš muzikos grotuvo. Ji troško sulaukti šios medikų konferencijos pabaigos ir grįžti į savo tyrimų laboratoriją, kurioje atostogų kvailystes galėtų iškrapštyti iš galvos ir triuškinti informaciją, o ne cukrinius dryžuotus saldainius.
Kalėdos daugeliui reiškė meilę, džiaugsmą ir šeimą. O jai – smagų laikotarpį, kuris priminė legendinius šeimos pykčius net prabėgus dvidešimčiai metų po tėvų skyrybų. Jeigu jos tėtis su mama gyventų kaimynystėje arba bent jau tame pačiame žemyne, šventės nekeltų tiek skausmo. Tačiau dešimtis metų tebesitęsė tariamas tarpžemyninis karas dėl jų vienintelio vaiko. Augdama Mari daugiau laiko praleido Atlantos oro uoste ir skraidydama su aukle, nei iš tikrųjų švęsdama prie židinio su puodeliu kakavos rankose. Vienas Kalėdas net praleido viešbutyje, nes prieš persėdimą skrydis dėl snygio buvo atšauktas.
Šventinis staliukas su ratukais, stovintis vestibiulyje, jai priminė anų metų kalėdinį maistą. Gal ji ir kvaištelėjusi, tačiau, įgavusi daugiau galių valdyti savo gyvenimą, Marijama rinkosi paprastesnes Kalėdas.
Nors tai padaryti ne visada įmanoma tiems, kurie augo karališkai. Jos motiną gniuždė nuolatinis prožektorių šviesų dėmesys. Išsiskyrusi su Žaviuoju Princu Vakarų Afrikoje, ji grįžo namo į Atlantą Džordžijoje. Tačiau Mari negalėjo skirtis su savo palikimu.
Jeigu tik tėvas ir jo pavaldiniai suprastų, kad ji geriausiai atstovautų mažam jų regionui, atlikdama tyrimus universiteto laboratorijoje, o ne be paliovos šypsodamasi per kaspinų kirpimo ceremonijas! Ji ilgėjosi patogių, beformių savo drabužių, visai nenorėjo nerimauti dėl to, kad turi atrodyti nepriekaištingai, it visuomet pasirengusi fotosesijai.
Galų gale Mari pamatė nesaugomą laiptinę. Žvilgtelėjo vidun: tuščia, tik Paklausykit! Dainuoja Heraldo angelai melodijos aidą pakeitė Toli, ėdžiose. Tereikėjo pakilti iš pirmo aukšto į penktą ir ten, kambaryje, ji pasislėps nakčiai, lauks visų kitų savaitės renginių. Išsekusi po keturiolikos valandų dienos, perpildytos pristatymų apie antivirusinius vaistus, ji jautėsi visai iškrikusi ir neketino žavingai šypsotis prieš fotoaparatus ar atsakinėti į laviną žurnalistų klausimų, įrašinėjamų telefonais. Ypatingai dabar, kai bet kas, ką ji sakytų, per kelias sekundes išplistų internete.
Grabaliodama turėklus ji stengėsi įveikti vieną laiptelį po kito. Nuo skubėjimo net ausyse pulsavo. Trečiame aukšte atsiduso ir stabtelėjo atsikvėpti, kad galėtų užsikabaroti iki tikslo. Penktame aukšte pastūmė duris ir vos neatsitrenkė į motiną ir jos paauglę dukrą, kurios ėjo iš savo kambario. Mergiotė antrąkart dėbtelėjo į Mari ir skubiai nusigręžė. Nuplaudama nuovargį Marijamą užplūdo adrenalino banga, ir ji, įgavusi jėgų, lėkė per koridorių. Tik dabar ji skubėjo priešinga kryptimi, kad ją kur velnias.
Ne pats geriausias sprendimas paprasčiausiai grįžti koridoriumi atgal, nes nebuvo tikra, kad kelias tuščias. Bet ir stoviniuoti, aišku, ji negali. Jeigu pavyktų kaip nors užsimaskuoti, suklaidinti žmones. Nudelbusi galvą pro nuleistas blakstienas stebėjo koridorių, įsidėmėjo žalvarinę bagažo lentynėlę ir milžiniškus Afrikos žolių vazonus.
Jos žvilgsnis apsistojo ties puikiu sprendimu – kambarių tarnybos vežimėliu. Tikriausiai paliktas. Ji apsidairė, ieškodama žmogaus su viešbučio uniforma, tačiau pastebėjo tik skubiai nueinančios moters nugarą, toji moteris prie ausies spaudė mobilųjį telefoną. Mari sekundėlę pakramtė lūpą ir pasileido prie staltiese uždengto vežimėlio.
Vogčiomis žvilgtelėjo po sidabro padėklu. Nuo su šafranu troškintos ėrienos tįso seilės ir sugurgė pilvas. O tiramisu gabalėlis gundė susirasti artimiausią užkaborį ir papuotauti po ilgų kalbų dienos, per kurią tespėjo gurkštelėti kavos ir vandens. Mari nuvijo nuodėmingas mintis. Kuo greičiau nusigaus iki kambario, tuo greičiau jos diena baigsis po karštu dušu, su padėklu maisto ir minkšta lova.
Kambarių tarnybos vežimėlio pristatymas buvo pati geriausia maskuotė. Ant jo rankenos kabėjo viešbučio darbuotojos uniformos švarkas, o lapelyje buvo aiškiai parašytas gavėjas – 5A kambarys.
Prasiveriančių lifto durų garsas paskatino Mari imtis veiksmų.
Ant susiglamžiusio kostiumėlio ji užsimetė platų tamsiai žalią švarką. Kuo daugiau maskuotės – tuo geriau. Ant surištų plaukų užsimaukšlinusi kepurę pradėjo stumti sunkų, apkrautą vežimėlį kambario, kuris buvo koridoriaus gale, link, ir sau už nugaros išgirdo balsus.
– Matei ją? – portugalų kalba paklausė paauglė mergina, spigus jos balsas nuaidėjo per koridorių. – Lyg ir sakei, kad ji nubėgo laiptais į penktą aukštą.
– Tikrai ne ketvirtą? – paklausė kita tokiu pat spigiu balsu.
– Aš įsitikinusi, – atsakė trečias balsas. – Paruoškite telefonus. Už nuotraukas gausime nemenką sumelę.
Nė už ką.
Mari stūmė vežimėlį. Porcelianas barškėjo, o ratukai girgždėjo. Prakeikimas, jis sunkesnis nei atrodė. Ji stipriau įsikirto kulniukais į kilimą ir stūmė toliau. Žingsnis po žingsnio, pro ant sienų iškabintas kaukes ir didžialapes gėles vazonuose ji stūmėsi prie 5A kambario.
Sąmokslininkių trijulė artinosi.
– Gal paklauskime tos moters su vežimėliu, gal ji matė…
Iš baimės jai pašiurpo nugara. Nuotraukos sukels dar daugiau gėdos, jeigu jos pričiups ją su tokia maskuote. Reikia sprukti į 5A kambarį. Dabar. Vario lentelė rodė, kad Marijama pasiekė reikiamą vietą.
Mari nuspaudė skambutį – dukart, paskubomis.
– Kambarių tarnyba, – šūktelėjo nuleidusi galvą.
Šuoliavo sekundės. Rizika įsibrauti vidun ir nuslėpti tapatybę nuo vieno žmogaus atrodė mažiau bauginanti nei stoviniuoti su dievai žino kam pasiryžusia grupele mergiočių.
Vos pradėjus nerimauti, kad laikas greit baigsis, dėkui Dievui, durys atsivėrė. Ji įpuolė vidun, rankos buvo įtemptos nuo vežimėlio svorio, o nosis užuodė vyriško muilo kvapą. Jos mėgstamiausias – švaros ir gaivos dvelksmas, ne koks paprastas ar šleikštus. Jai susipynė kojos.
Kliūdama už savo pačios kojų ji toli gražu ne oriai įstūmė vežimėlį. Bet Mari niekada nebuvo grakšti ir kerinti mergina. Ji buvo intelektuali, pasipūtusi vėpla, tikras šeimos atstovės spaudai nusivylimas, nes toji tikėjosi, kad Marijama pasirodys esanti oresnė.
Nors ir skubėjo įsmukti vidun, ją vis tiek užvaldė smalsumas. Koks vyras renkasi paprastą kvapą, tačiau apsistoja prabangiuose apartamentuose? Bet ji nedrįso pakelti akių ir dirstelėti į jį.
Tik nužvelgė kambarį, akimis ieškodama kitų gyventojų, nors kambarių tarnybos vežimėlyje buvo patiekalas vienam. Vienas itin sotus patiekalas. Ji dardantį vežimėlį prastūmė pro tylų liūtą. Kambarys atrodė tuščias, šviesos prigesintos. Storos odos sofos ir stambaus medžio stalas užpildė pagrindinę erdvę. Nuo lubų iki grindų siekiančios žaliuzės buvo atitrauktos ir pro panoraminį langą buvo matyti mėnulio nutviekstas paplūdimys. Horizonte tvaskėjo jachtų ir žvaigždžių žiburėliai. Krantą apšvietė ant palmių ir vaismedžių sukabinti žibintai. Tolumoje ant kalvos bolavo akmeninė bažnytėlė.
Marijama atsikrenkštė ir pasuko prie stalo, lango link.
– Sudėsiu jums viską ant stalo.
– Ačiū, – sugriaudėjo pažįstamas, nepamirštamas balsas, ir ji sustingo. – Bet galite palikti ir čia, prie židinio.
Jos smegenims nereikėjo nė sekundės, kad pažintų gilų, žemą balso toną. Nugara perbėgo ledinė srovė, it sniegas būtų užvertęs jos afrikietiškas Kalėdas.
Nereikėjo net atsigręžti, kad įsitikintų, jog likimas iš jos šaiposi. Jos susierzinimas virto dar didesne neviltimi. Iš visų viešbučio kambarių ji kažkodėl pasirinko žengti į daktaro Rovano Buto kambarį.
Profesinis jos žlugimas.
Gydytojas, kurio atradimus ji viešai išjuokė.
Ką, po perkūnais, jis čia veikia? Ji patikrino programą bei pranešėjų vardus ir galėjo prisiekti, kad iki pat savaitės pabaigos sąraše jo nebuvo.
Jai už nugaros užsidarydamos dunkstelėjo durys. Ryžtingų, tvirtų jo žingsnių aidas sklido čia pat, jo kvapas irgi ją pasiekė. Marijama tebestovėjo nuleidusi galvą, tyrinėjo jo batus ir švarių blukintų džinsų galus.
Neapleido viltis, kad jis jos nepažins.
– Tuomet paliksiu jūsų maistą štai čia, – tyliai pasakė ji. – Gražaus vakaro.
Aukštas, tvirtas kūnas užtvėrė jai kelią. Viešpatie, ji įstrigo tarp uolų. Jos žvilgsnis klaidžiojo po jo krūtinę.
Po labai kietą, raumeningą vietą, paslėptą susagstytų marškinių, kurių rankovės buvo atraitotos ir kurie buvo nesukišti į kelnes. Ji puikiai prisiminė kiekvieną raumeningą, nervinantį jo kūno colį.
Ir meldėsi, kad būtų nepažinęs jos per paskutinį susidūrimą, įvykusį prieš penkis mėnesius konferencijoje Londone. O pati jau degė iš gėdos.
Nors buvo nusukusi veidą, nereikėjo žvilgtelėti dar sykį, kad prisimintų gražų jo veidą. Saulės nubučiuotas jis dar labiau priminė Bradą Pitą. Šviesūs smėlio spalvos plaukai tikriausiai tokie susivėlę, kad nepritiktų jokiam medicinos profesionalui. Bet jis intensyviai pasinėręs į filantropų žygdarbius, tad nesivargina užsiimti kasdiene veikla, tokia kaip apsilankymas pas kirpėją.
Pasaulis laiko jį daktaru Aistringu Tobuluoju, tačiau ji negalėtų toleruoti to, kaip jis apeina taisykles.
– Panele, – jis palinko, lyg norėtų atkreipti jos dėmesį, – ar viskas gerai?
Tu tik tylėk. Iš nugaros jis jokiu būdu jos nepažins. Ji verčiau išdrįstų padovanoti spaudai kelias nuotraukas nei pažvelgti į šitą vyrą, užsidėjusi velnionišką Kalėdų Senio kepurę.
Akiratyje pasirodė plati ranka su į tūtelę susuktais arbatpinigiais.
– Linksmų Kalėdų, – jeigu ji nepaims pinigų, pasirodys įtartina. Sugnybusi suvyniotus banknotus ji kiek įmanydama bandė prie jo neprisiliesti. Ištraukusi pinigus mintyse prisiekė paaukoti juos labdarai. – Ačiū už dosnumą.
– Labai prašom, – švelnus bjauriai tobulo vyriškio balsas skambėjo pernelyg gundomai.
Sunkiai atsikvėpusi ji apėjo jį. Beveik laisva. Ranka suėmė šaltą varinę durų rankeną.
– Daktare Mandara, jūs tikrai taip greit išeisite? – jis paklausė su akivaizdžia pašaipa.
Pažino ją. Prakeikimas. Tikriausiai patenkintas kvailai šypsojosi, šunsnukis.
Priėjo per žingsnį, jo krūtinės šiluma kaitino jos skruostus.
– O aš pamaniau, kad jūs leidotės į šią avantiūrą ir įsmukote į mano kambarį tam, kad mane suviliotumėte.
Daktaras Rovanas Butas laukė, kol jo žodžiai nebeaidės: galimybė kivirčytis su seksualia princese bei tyrimų mokslininke – ir taip žadino jaudulį. Jis negalėjo paaiškinti, kodėl Marijama Mandara kėlė jam geidulį, jau seniai liovėsi tai analizuoti. Jo susižavėjimas Mari buvo nepaaiškinamas faktas.
Faktas buvo ir jos panieka jam: sąžiningai prisipažinus, tikriausiai tai ir traukė jį.
Jis seniai pavargo nuo to, kad pasaulis laikė jį šventuoju, nes jis atsisakė pelningo pasiūlymo padirbėti Šiaurės Karolinoje ir atidarė kliniką Afrikoje. Dabar jis turi pinigų, kuriuos gali švaistyti kompiuterizuotai medicinos diagnostikos programos naujovei – tokiai, kurią Mari nepraleido progos atmesti kaip dirbtinę, kaip sutrumpintą gydymą. Klinikai skirtos lėšos nė kiek nesumažino jo biudžeto, todėl sukti galvą tikrai neverta. Tikra filantropija reikalauja pasiaukojimo. O jis nelabai moka išsižadėti to, ko nori.
Dabar jis nori Mari.
Nors siaubas jos veide išdavė, kad juokingas jo gundymas nepasiekė tikslo.
Ji dukart prasižiojo ir vėl užsičiaupė, kaipmat neteko amo. O jam ir taip gerai. Užteko ryti ją akimis. Palinkęs prie baro spigino į dailias, lieknas jos figūros linijas. Kiti gali nepastebėti puikiai sudėto grakštumo, kurį ji slepia po nepatogiais drabužiais, bet jis dažnai ją stebėjo ir įsiminė subtilius bruožus. Kone juto ją, knietėjo išlukštenti ją iš drabužių ir paragauti kiekvieno latės spalvos odos lopinėlio.
Jo aistra turbūt atsispindėjo veide, nes ji piktai išspjovė:
– Juokauji. Nedrįstum net pagalvoti, kad kada nors ryžčiausi tave suvilioti, tuo labiau šitaip baisiai.
Velnias, bet pasipiktinusi ji tokia seksuali ir, taip, žavi su ant galvos užmaukšlinta ne itin tinkančia Kalėdų Senelio kepure. Jis negalėjo liautis šypsotis.
Ji treptelėjo koja.
– Nedrįsk iš manęs šaipytis.
Jo galva truputį pasviro.
– Graži kepuraitė.
Murmėdama ji nusiplėšė kepurę ir išsinėrė iš viešbučio darbuotojo švarko.
– Patikėk, jei būčiau žinojusi, kad tu čia, nebūčiau slėpusis šiame kambaryje.
– Tu slepiesi? – perklausė jis išsiblaškęs, nesuprasdamas, apie ką ji kalba.
Kai Mari ištraukė rankas iš švarko ir liko su suglamžytu juodu kostiumėliu, balti jos marškinėliai buvo aptempę krūtis, ir jį netikėtai užklupo geismo banga. Daugiau nei dvejus metus – nuo tada, kai ji užlipo ant pakylos ir pilnoje žmonių auditorijoje į šuns dienas išdėjo jo darbą, – jis, būdamas šalia šios moters, grumiasi su nekviestu, nuodėmingu jauduliu. Ji teigia, kad kompiuterizuotas jo diagnostikos kūrinys yra pernelyg paprastas. Kaltina jį iš medicinos atėmus žmogiškąjį elementą. Jo žandikaulis susirakino, dingo bet koks noras šypsotis.
Jeigu čia kas bejausmis, tai ji. Ir, Viešpatie, kaip jam niežti nagus nupurtyti nuo jos abejingumą ir stebėti, kaip gelsvai rudos akys apsiblausia iš aistros.
Mėšlas.
Liko penkios sekundės, ir jo penis akivaizdžiai išsiduos. Suėmęs save į rankas Rovanas nusprendė pažvelgti į čia pat stypsančią problemą – tą moterį; jo galva niekaip nesuvedė, kokia yra jos apsilankymo priežastis.
– Ar čia profesinis šnipinėjimas?
– Ką, po šimts, čia paistai? – ji pasuko laisvą sijoną aplink liemenį.
Kas galėjo pamanyti, kad griežto kirpimo sijonas galėtų jį sujaudinti? Jis suvokė, kad svajoja numauti gremėzdiškus jos batelius. Išbučiuotų ją nuo kojų aukštyn, po sijonu, paliestų šilkinę šlaunies odą…
Jis atsikrenkštė ir sutelkė dėmesį į Mari širdies formos veidą.
– Tau netinka apsimetinėti kvailute, – jis gerai žinojo, kad ji turi genijaus intelekto koeficientą. – Bet jeigu nori, kad kaip tik taip atrodytų, tuomet puiku. Ketinai gauti slaptos informacijos apie naujausią mano kompiuterinės diagnostikos patobulinimą?
– Visai ne, – ji delnu persibraukė per surištus plaukus. – Niekada tavęs nelaikyčiau suokalbininku, nes esi mokslininkas. Ar kažkas panašaus.
Jis kilstelėjo antakį.
– Vadinasi, Mari, atėjai čia ne informacijos, – jeigu ketina laikytis atstumo, vertėtų ją vadinti daktare Mandara, bet jau vėlu ką nors keisti. – Tai kodėl įsėlinai į mano kambarį?
Ji atsiduso ir sukryžiavo rankas ant krūtinės.
– Gerai. Pasakysiu, bet prižadėk nesijuokti.
– Skauto garbės žodis, – jis prispaudė delną sau prie širdies.
– Buvai skautas?
Prieš tremtį į karinę pataisos mokyklą – bet jis nenorėjo kalbėti nei apie tas dienas, nei apie tai, ką veikė. To niekada neišpirks net atidaręs po nemokamą kliniką kiekviename žemyne. Nors bandė – gelbėdamas gyvybes stengėsi užglaistyti praeitį.
– Ketini papasakoti, kaip atsiradai mano kambaryje.
Mari sužiuro į duris, paskui atsargiai prisėdo ant odinės sofos ranktūrio.
– Karališkųjų asmenų persekiotojai vijosi mane, kad telefonais galėtų nufotografuoti ir pafilmuoti, kad pelnytų penkias sekundes šlovės. Po paskutinio mano seminaro kažkokia grupelė atkulniavo man išpaskos.
Noras ją apsaugoti įsiplieskė Rovano viduje.
– Ar tėvas nenusamdė tau asmens sargybinių?
– Pati pasirinkau be jų apsieiti, – nieko neaiškindama atsakė ji ir karališkai kilstelėjo smakrą lyg leisdama suprasti, kad šia tema nediskutuos. – Man nepavyko pasprukti nepastebėtai. Moteris, kuri stūmė šitą vežimėlį, užsiplepėjo telefonu. Pamačiau galimybę apsimesti viešbučio darbuotoja ir pasinaudojau ja.
Mintis, kad ji buvo viena, kėlė jam norą kam nors duoti pylos – jis galvojo apie jos tėvą. Bet kas iš to, jeigu ji atsisakė sargybinių? Tėvas vis tiek turėjo reikalauti savo.
Mari toliau kalbėjo:
– Žinau, kad tu tikriausiai nusišypsotum kameroms ir eitum tolyn, bet tos nuotraukos… neprofesionalios. Aš turiu rimtai dirbti, kad išsaugočiau gerą vardą, – ji atlošė galvą, iš nusivylimo akimirkai suspaudė lūpas, paskui pratrūko, sunkiai purtydama galvą:
– Ne aš tai suorganizavau.
Jos nuovargis persmelkė ir jį, Rovanas panoro paliesti nusvirusius jos pečius ir pamasažuoti įsitempusius raumenis. Bet ji greičiausiai užsimotų sidabriniu maisto indo dangčiu. Todėl jis pasirinko saugesnį būdą, suteiksiantį jai atsipalaidavimą.
Pakilęs nuo baro jis pražingsniavo pro vežimėlį, ėjo prie jos.
– Vargšė maža turtinga princesė.
Mari akys susiaurėjo it katės.
– Koks tu bjaurus.
– Tik tu viena taip galvoji, – Rovanas sustojo per žingsnį nuo jos, nedrįso prisiliesti.
Mari pamažu atsistojo, atsisuko į jį.
– Na, atleisk, kad nesu tavo gerbėjų klubo narė.
– Tikrai nežinojai, kad čia mano kambarys? – dar kartą paklausė jis, nors tiesa spindėjo jos akyse.
– Tikrai nežinojau, – ji papurtė galvą. – Ant vežimėlio buvo tavo kambario numeris. Be vardo.
– Jeigu iš anksto būtum supratusi, kad čia mano kambarys, mano maistas… – jis paėmė viešbučio darbuotojo švarką ir Kalėdų Senio kepurę. – Būtum pasidavusi savo persekiotojų grupuotei, o ne prašiusi mano pagalbos?
Jos lūpos virptelėjo, slėpdamos šypseną.
– Spėju, kad mes šito niekada nesužinosime, sutinki? – ji įsikibo į švarką. – Skanios vakarienės.
Jis jos nepaleido.
– Čia daug maisto. Gali užkąsti kartu, kurį laiką dar pabūtum pasislėpusi.
– Ar tu ką tik pakvietei mane kartu pavakarieniauti? – šypsnis atgaivino jos veidą, atmosfera kone traškėjo. – Ar bandysi paslapčia mane nunuodyti?
Mari prikando apatinę lūpą, ir jis galėjo prisiekti, kad ji pasviro jo pusėn. Jeigu pirštu užkabinęs jos marškinių apykaklę timptelėtų, ji būtų jo glėbyje.
Bet jis tik ištiesė ranką ir nubraukė juodų šilkinių plaukų sruogą nuo jos smakro.
– Yra daugybė dalykų, Mari, kuriuos norėčiau tau padaryti, ir galiu tave patikinti, kad nuodų tame sąraše tikrai nėra.
Jos veide atsispindėjo sąmyšis, tačiau ji nebėgo ir nesijuokė. Tiesą pasakius, jis galėtų prisiekti, kad pastebėjo, jog ji susidomėjo, nors ir nenoromis. Ir jam to pakaktų, kad pabandytų pažiūrėti, kas bus, jeigu…
Rovano aistros miglą išblaškė inkštimas.
Inkštė ne Mari. Ji spoksojo kažkur jam pro petį, ir jis atsigręžė į garso pusę. Šniurkščiojimas darėsi garsesnis, virto rauda, kuri užliejo kambarį.
Iš po viešbučio vežimėlio?
Jis įsmeigė akis į Mari.
– Kas per velnias?
Ji papurtė galvą, iškėlė rankas.
– Nežiūrėk į mane.
Rovanas perėjo kambarį ir truktelėjęs vežimėlio staltiesėlę atidengė verkiantį kūdikį.