Читать книгу Nepatogus romanas - Catherine Mann - Страница 2

Dabartis

Hilarė Rait norėjo prasiblaškyti skrisdama iš Vašingtono į Čikagą. Tačiau tam visai netiko vieta už jaunavedžių, besiruošiančių įstoti į Mile High2 klubą.

Merginos skruostai išsipūtė stipriai iškvepiant orą, kai ji įkrito į sėdynę prie lango ir greitu judesiu įsidėjo laisvų rankų įrangą. Jai labiau patiktų pažiūrėti filmą ar netgi serialo pakartojimą, bet taip ji būtų atsimerkusi ir rizikuotų pastebėti priešais sėdinčio dueto glamonėjimąsi po antklode. Ji tenorėjo kuo greičiau pasiekti Čikagą ir baisiausią gyvenimo klaidą palikti praeityje.

Hilarė klausėsi geriausių Kenny G melodijų, bet pajutusi, kad tuoj užmigs, ėmė ieškoti kitos stoties, kol rado Brodvėjaus kanalą, grojantį Muzikos garsus. Praėjimu ėmė plūsti keleiviai – šeima su kūdikiu ir mažu vaiku, būrelis verslininkų ir moterų, visi judantys pro ją link savo pigių vietų, kuriose ir ji paprastai sėdėdavo per skrydžius. Bet ne šiandien. Šiandien Hilarė skrido pirmąja klase, kurią jai parūpino CŽV. Argi tai ne beprotiška? Iki šio mėnesio apie CŽV ji žinojo tik iš televizijos laidų. O dabar buvo priversta su jais bendradarbiauti tam, kad apgintų savo garbę ir išvengtų kalėjimo. Iš naujai iškeptos ponios, sėdinčios priešais, atsklido dejonė. O Dieve, – Hilarė užsidengė ranka akis ir atsilošė kėdėje. Ji nervinosi taip stipriai, jog negalėjo mėgautis savo pirmąja kelione į Čikagą. Seniai svajojo išvažiuoti iš gimtojo Vermonto, tad jai pasiūlytas renginių organizatorės darbas Vašingtone iš pradžių atrodė lyg Dievo siųstas. Ji sutiko daug įdomių žmonių, apie kuriuos anksčiau skaitė tik laikraščiuose – politikų, kino žvaigždžių, net karališkų asmenų.

Hilarę apstulbino prabangus buvusio vaikino gyvenimo būdas. Kokia kvaila ji buvo. Aklai juo tikėjo ir nesuprato jo tikrųjų kėslų grobiant labdaros aukas, nematė jo amoralumo.

Dabar jai reikėjo ištrūkti iš tos painiavos, į kurią pavirto jos gyvenimas pasitikėjus netinkamu vaikinu. Hilarė tikėjo jo gerais ketinimais įtikinti turtingus visuomenės veikėjus pramanytose labdaros akcijose aukoti dideles pinigų sumas, kurias paskui Baris pervesdavo į šveicariškų bankų sąskaitas užsienyje.

Parodė sau, kad kiekviena kūno ląstele yra naivi mažo miestelio mergina, ir norėjo palikti visa tai praeityje. Nuo šios dienos ji bus daug atsargesnė.

***

Plotelis nuogos odos ir rožinė liemenėlė sušmėžavo tarp sėdynių. Hilarė smarkiai užsimerkė ir pasinėrė į do-re-mi priedainį nepaisydama praeinančių žmonių trinktelėjimų. Susikaupk. Nesinervink. Išgyvenk savaitgalį.

Labdaringame vakare Čikagoje ji turėjo atpažinti niekšo buvusio vaikino nusikaltimų bendrininką.

Hilarė turėjo padaryti oficialų pareiškimą Interpolui, kad jie galėtų sustabdyti tarptautinį pinigų plovimo tinklą. Taip galės išsaugoti savo darbą ir susigrąžinti gyvenimą.

Vėl atgavusi viršininko malonę, Hilarė galės rengti vakarėlius, apie kuriuos svajojo vos tapusi renginių organizatore. Karjera sublizgės, kai apie Hilarės vakarėlius pradės rašyti visi didžiausi laikraščiai. Nevykėlis buvusysis skaitys apie ją sėdėdamas kalėjime ir matys, ko ji pasiekė. Galbūt bulvariniai laikraščiai net išspausdins kelias nuotraukas, kuriose ji atrodys taip seksualiai, kad Baris kauks kameroje.

Šiknius.

Ji užsiėmė nosį, kad sustabdytų tekančias ašaras… Patapšnojimas per petį atitraukė jos dėmesį nuo kvailo savęs gailėjimosi. Mergina išsitraukė ausines ir pakėlė akis į… kostiumą – tamsiai mėlyną kostiumą, su Hugo Boss kaklaraiščiu ir aukščiausios klasės kaklaraiščio segtuku.

– Atleiskit, ponia, bet jūs sėdite mano vietoje.

Žemas ir malonus balsas, ne kaprizingas, kaip kai kurių keliautojų. Jo veidą gaubė šešėlis, saulei šviečiant pro langelį už nugaros. Hilarė tegalėjo įžiūrėti tamsiai rudus plaukus, pakankamai ilgus, kad uždengtų ausis ir apykaklės viršų. Pradedant Patek Philippe laikrodžiu ir įspūdingu Caraceni kostiumu, viskas buvo pagaminta garsių firmų, apie kurias Hilarė nieko negirdėjo, kol pradėjo dirbti su aukštos klasės klientais Vašingtone.

Ir ji sėdėjo jo vietoje.

Hilarė susigūžė ir apsimetė žiūrinti į bilietą, nors ir taip žinojo, kas ten parašyta. Dieve, ji nekentė praėjimo ir meldėsi, kad pasisektų ir vieta šalia būtų laisva.

– Atsiprašau, jūs teisus.

– Žinot ką. – Jis padėjo ranką ant tuščios kėdės atramos: – Jei jums patinka sėdėti prie lango, man nesvarbu, galiu sėdėti čia.

– Nenoriu naudotis situacija.

Naudotis situacija? Toks nemadingas pasakymas privertė ją susiraukti. Dejonė, atsklidusi iš priekinės eilės, viską tik pablogino.

– Nesirūpinkit. – Jis įdėjo lagaminą į lentyną virš galvos prieš atsisėsdamas greta.

Tuomet vyras atsisuko į ją, šviesa apšvietė veidą – ir, Dieve mano, jis buvo labai patrauklus. Tobula žandikaulio linija. Ilgomis blakstienomis, kaustančiomis merginos žvilgsnį prie žalių akių. Iš atviros ir draugiškos šypsenos raukšlelių galima spręsti, kad jis jau įpusėjęs ketvirtą dešimtį. Hilarė pakreipė galvą į šoną, atidžiau jį apžiūrinėdama. Atrodė matytas, bet ji niekaip neprisiminė kur. Mergina atsikratė to jausmo – juk yra sutikus tiek daug žmonių pačios rengtuose vakarėliuose Vašingtone, kad su jais vėliau galėjo susikirsti keliai daugybėje vietų. Bet jį buvo mačiusi nebent iš toli, nes jei būtų matęsi iš arti, tikrai nebūtų jo pamiršusi. Lėktuvui pajudėjus naujasis jos kaimynas užsisegė saugos diržą.

– Jums nepatinka skraidyti…

– Kodėl taip sakote?

– Norėjote sėdėti prie lango, bet neatidarote uždangos. Klausotės radijo ir siaubingai spaudžiate rankeną.

Simpatiškas ir pastabus… Hmm…

Jau geriau apsimesti, kad bijo skraidyti, negu papasakoti visą savo sujaukto gyvenimo istoriją.

– Pagavote mane… – Ji linktelėjo galva į eilę priešais ir viena sėdynių kaip tik atsilenkė, atskleisdama aiškų vaizdą, kaip vyro ranka slenka moters juosmeniu. – O ši porelė priešais tik apsunkina reikalus.

Jo šypseną pakeitė rūsti išraiška.

– Pakviesiu palydovę. – Jis ištiesė ranką link mygtuko viršuje. Hilarė palietė vyrui riešą. Ji pajuto įtampos srovę, nubėgusią jos kūnu. Bent jau tikėjosi, kad tai įtampa, bet ne potraukis šiam vyrui.

Atsikrenkšdama sukryžiavo rankas ant krūtinės.

– Nereikia, stiuardesė dabar teikia informaciją apie skrydį, – pasakė ji ir pritildė balsą. – Ir veria mus žudančiu žvilgsniu už kalbėjimą.

Vyras suokalbiškai pasilenkė prie jos.

– Arba galiu spardyti jų kėdės atlošą, kol jie supras, kad nėra nematomi ir elgiasi velniškai netinkamai.

Tačiau tuo metu Hilarė nebematė porelės, nes pakeleivis pasilenkė labai arti ir jos žvilgsnį prikaustė spindinčios žalios akys, įsmeigtos į ją su neslepiamu susidomėjimu.

Tarsi gydantis balzamas jos savimeilei. Ir puikus prasiblaškymas.

– Manau, mes galime toliau gyventi ir leisti jiems gyventi.

– Taip, tikriausiai.

– Nors, jei atvirai, atrodo nesąžininga, kad stiuardesė nesvaido deginančių žvilgsnių į aistringąją porelę.

– Gal jie švenčia vedybų sukaktį.

Ji prunkštelėjo.

– Cinikė?

– O jūs norite pasakyti, kad esate rožinės romantikos mėgėjas? – Hilarė įvertino brangų kostiumą, šypseną su duobutėmis skruostuose ir lengvą žavesį. – Neįsižeiskite, bet jūs man panašesnis į azartišką lošėją. – Vos tai ištarusi išsigando, jog gali pasirodyti įžūli.

Tačiau jis tik švelniai nusijuokė ir suplojo ranka per krūtinę.

– Blogai apie mane galvojate, esu įžeistas iki širdies gelmių! – pasakė vaidindamas.

Merginos prunkštimas pavirto juoku. Krestelėdama galvą ji vis juokėsi, kol įtampa viduje atslūgo. Juokas nutilo, kai ji pajuto įsmeigtą žvilgsnį.

– Mes jau pakilome. – Vyras parodė į langą. – Galite atidaryti uždangą ir atsipalaiduoti.

Atsipalaiduoti? Žodžiai sutrikdė, tačiau Hilarė prisiminė savo pasiteisinimą dėl įsitempimo. Paskui ėmė galvoti apie tikrąją sudirgimo priežastį – jos buvusysis. Baris Šunsnukis. Mergina tikėjosi įkišti jį į cypę atpažindama jo bendrininką Čikagoje, jei iki tol niekas jos nepašalins.

Ji palietė sidabrinę diržo sagtį.

– Ačiū už pagalbą.

– Trojus. – Jis ištiesė ranką. – Mano vardas Trojus, iš Virdžinijos.

– Aš Hilarė iš Vašingtono. – Šįkart pasiruošusi įtampos srovei ji apvijo savo pirštus apie jo, ir iš tiesų – šilta banga nuvilnijo jos ranka, nepaisant pasiryžimo neprasidėti su jokiu vaikinu. Nors kas gi baisaus jausti simpatiją kitam žmogui?

Buvusysis tiek daug iš jos atėmė, pavertė naivią merginą cinike, nepasitikinčia niekuo aplinkui. Net dabar ji ėmė abejoti vaikinu, siekiančiu pasimėgauti nekaltu flirtu lėktuve. Velniai griebtų, juk nėra nieko blogo, jei pabendraus su juo per skrydį. Jis tiesiog padės jai nusiraminti prieš atpažįstant Bario bendrininką labdaros renginyje šį savaitgalį. Labai gudrų bendrininką, mokantį išvengti saugumo kamerų. Tik keletas žmonių iki šiol buvo jį matę. Hilarė matė jį dukart – kartą netikėtai užsukusi į Bario butą ir kartą biure. Ar tas žmogus galėtų ją prisiminti? Ji ėmė dar labiau nerimauti. Būtinai reikėjo išblaškyti mintis, ir vaikinas šalia buvo puiki galimybė. Pokalbis su Trojumi tarsi gaivaus oro gurkšnis dūstančiajam pragare – o jai kaip tik šito dabar reikėjo.

– Taigi, Trojau, kokiu tikslu skrendi į Čikagą?

***

Trojus atpažino Hilarę Rait vos įlipęs į lėktuvą. Ji atrodė kaip Interpolo bylos nuotraukoje, net ir strazdanos ant nosies bei saulės nušviesinti rudų plaukų ruoželiai. Tačiau nuotraukoje buvo nematyti žemiau kaklo – neatleistinas neapdairumas, nes mergina buvo labai patraukli. Įtikimai nekalta gundančių linijų ilgakojė paprastai buvo ne Trojaus tipo. Tačiau jis buvo ne iš tų, kurie elgiasi kaip tikimasi. Dėl to ir skrenda šiuo reisu kartu su ja, o ne pakluso CŽV darbuotojų, dirbančių kartu su Amerikos CŽV skyriumi, planui. Vyras norėjo pamatyti, kaip ji atrodo užklupta nepasiruošusi.

Jam pasisekė, kad vieta prie lango buvo laisva, tad galėjo prisigretinti prie jos. Tai buvo neįtikėtinai lengva ir ji nieko neįtarė. Ji galėtų išsitatuiruoti naivuolė ant strazdanoto veido. Seksuali riesta nosytė, kurią būtų nieko prieš pabučiuoti bekeliaudamas link ausies. Nuotraukoje matė, jog ji graži, bet nebuvo pasiruošęs energijos srautui, trykštančiam iš jos. Juto merginos tyrumą taip tikroviškai kaip ir ją pačią.

Skrendantis į Čikagą lėktuvas buvo viena netinkamiausių vietų, kur tik mergina galėjo būti. O tuo labiau jos neturėjo būti tame gyvačių lizdo susibūrime šį savaitgalį.

Velniai griebtų visas aukštesnes jėgas, skyrusias jai vaidmenį šitame beprotiškame vaidinime. Trojus galėjo atpažinti nusikaltėlį Čikagoje be jos, bet Interpolas reikalavo jos patvirtinimo. Dabar jam tapo aišku, kad mergina per naivi tame vakarėlyje trintis šonais su nusikalstamo pasaulio rykliais – būriu aferistų, labdaros renginiais maskuojančių tarptautines pinigų plovimo operacijas.

– Trojau, ei? – Hilarė pamojavo ranka jam prieš veidą, jos nagai buvo nukramtyti iki gyvuonies. – Tai ko gi tu skrendi į Čikagą?

– Dėl darbo. – Tai buvo tiesa. – Dirbu su kompiuteriais. – Tai irgi tiesa, bet tiek ir pakaks šiam kartui. Netrukus nusileidus Hilarė vėl pamatys jį ir tada supras, kas jis iš tiesų yra. Ir tada greičiausiai pasikeis – užsidarys arba mėgins prisigerinti. Paprastai žmonės vertino jį dėl praeities arba pinigų.

– O kas tave veda į Čikagą? – paklausė, nors atsakymą žinojo.

– Labdaros renginys. Esu renginių planuotoja ir vadovas siunčia mane patikrinti virtuvės šefo šiame renginyje.

Ji buvo prasta melagė. Net jei Trojus būtų nežinojęs tikrosios jos kelionės priežasties, vis tiek būtų pajutęs, kad kažkas jos istorijoje ne taip.

– Virtuvės šefas… Čikagoje… O dirbi Vašingtone. Ar tu dirbi lobistams?

– Mano specializacija – labdaros renginiai, bet ne pačios kampanijos. Neorganizavau renginio Čikagoje, tiesiog domiuosi konkurentais. Tai nėra lengvas darbas – išbėgi penktadienio vakarą, lakstai iki pat sekmadienio popietės organizuodama vakarėlius ir… – ji sąmoningai nutilo. – Kalbu nesąmones. Tau neįdomi mano dienotvarkė.

– Reiškia specializuojiesi turtingų ir įžymių žmonių aureolių blizginime. – Trojus nusišypsojo.

Ji stipriai suspaudė lūpas.

– Galvok, ką nori, man nereikia tavo pritarimo.

Požiūris, sužavėjęs Trojų. Tad kodėl jis vis tiek erzino ją? Nes atrodė tokia velniškai graži teisėtu pykčiu žibančiomis akimis. Toks veide atsispindintis mąstymas buvo labai retas, be to, jis galėjo žmogui sukelti rūpesčių.

Trojus tai labai gerai žinojo. Jam reikėjo sutelkti visas jėgas, kad nusileistų ir priimtų teisėjo reikalavimus, kai buvo nuteistas penkiolikos. Nors karinėje mokykloje gavo daugiau, nei tikėjosi: atrado draugų ir naujus gyvenimo principus. Išmoko žaisti pagal taisykles. Su laiku netgi gavo priėjimą prie kompiuterio ir pradėjo vaizdo žaidimų kampaniją – užsidirbo trigubai daugiau pinigų, nei jo žymusis tėvas daktaras kada nors parnešė namo.

Bet visa tai turėjo savo kainą – kiekvienas žingsnis buvo sekamas FTB3. Jie pajuto, jog visagališkumas, patirtas knaisiojantis po gynybos departamento duomenų bazę, sukelia priklausomybę. Neišvengiamai. Dvidešimt vienų Trojus gavo viliojantį pasiūlymą – jei norėjo ir toliau suktis aukštuomenės sluoksniuose, turėjo prireikus paskolinti savo įgūdžius amerikiečių Interpolui.

Dvidešimt vienų ši mintis jį suerzino. Trisdešimt dvejų jam teko nenoriai pripažinti, kad reikės žaisti pagal jų taisykles, ir jis net ėmė nekantrauti, kada taps iškviečiamu berniuku, dalyvaujančiu didžiausiose tarptautinėse sulaikymo operacijose. Trojus buvo atsidavęs darbui, nes žinojo, jog ir toliau bus reikalingas vis naujoms užduotims.

Laikui bėgant jiems Trojus tapo reikalingas ne tik dėl darbo kompiuteriu. Vyro turtas atvėrė duris į įvairius aukštuomenės sluoksnius. Kai Interpolui skubiai prireikdavo kontakto aukštuomenėje, jie kreipdavosi į Trojų ir kitus tokio tipo nepriklausomus agentus. Daugiausia jis vis dar dirbo užribyje pagelbėdamas su kompiuteriais. Tokiems atviriems darbams kaip šis Trojus buvo kviečiamas maždaug kartą per metus, kad jo priedanga netaptų per daug atpažįstama.

Bent dalelė tokio atsargumo būtų pravertusi ir šioje situacijoje, prieš neapgalvotai įtraukiant Hilarę Rait į šią jungtinę CŽV ir Interpolo operaciją. Ji nesugebės atlaikyti viso šio apsimetinėjimo savaitgalį. Nesugebės įsilieti.

Trojus tai suprato dar skaitydamas Hilarės biografiją, net jei darbdaviai to ir nepastebėjo. Dievas žino, kodėl Interpolas laikė jį genijumi, bet atsisakė klausyti jo nuomonės. Dėl to Trojus nusprendė skristi šiuo reisu su ja ir patvirtinti savo įtarimus. Ir neklydo. Turės nesitraukti nuo merginos visą savaitgalį ir saugoti, kad ji nesužlugdytų visos operacijos.

Buvo tikras, kad būti šalia jos visą savaitgalį nebus labai sunku.

Pirmą kartą per daugelį metų nebuvo nuobodu. Kažkas šioje moteryje jam kėlė smalsumą, o jo gyvenime buvo nedaug mįslių. Tad jis niekur nesitrauks iki skrydžio pabaigos ir viską išsiaiškins. Kai Hilarė sužinos jo pilną vardą – viešą prastos reputacijos tapatybę, – ji atsitrauks. Greičiausiai niekada nesužinos tikros jo dalyvavimo šioje operacijoje priežasties, o tokia moteris kaip Hilarė Rait neprasidėtų su Trojaus Donavano reputacijos vyru, ypač visai neseniai nudegusi dėl santykių su vaikinu.

Bet ne tai nulėmė jo sprendimą laikytis šalia. Trojus buvo merginai reikalingas, kad išgyventų šį savaitgalį, net jei ji to ir nežinojo.

– Ar galėčiau pasiūlyti jums nemokamą gėrimą? – pritūpusi paklausė stiuardesė. – Vyno ar kokteilį?

Hilarės šypsena sustingo ir dėl tokio paprasto klausimo jos linksmumas išgaravo. Alkoholio paminėjimas pažadino nemalonius prisiminimus.

– Ne, ačiū.

– Man irgi nereikia. – Trojus papurtė galvą ir atsisuko į Hilarę. – Ar įsitikinusi, jog nenori vyno arba ko nors kito? Daugelis žmonių geria, kad įveiktų baimę.

Ji atsitraukė nuo sienos ir sąmoningai pasitempė.

– Aš negeriu.

– Niekada?

Mergina nenorėjo baigti savo dienų kaip motina – kasmet uždaroma vis kitame alkoholikų reabilitacijos centre, kol Hilarės tėvas vis puoselėjo viltį, kad šis kartas jai tikrai padės. Deja, niekada nepadėjo.

Namuose Hilarės niekas nelaikė. Vašingtonas buvo jos šansas susikurti naują gyvenimą ir mergina negalėjo leisti niekam šios galimybės sugriauti – nei gėrimui, nei simpatiškam vaikinui.

– Niekada, – atsakė. – Aš niekada negeriu.

– Čia slypi istorija. – Trojus žaidė platininiu rankogalio segtuku.

– Tikrai taip. – Dievas liudytojas, vyro losjono po skutimosi kvapas svaigino.

– Bet tu nenori tuo pasidalyti.

– Tik ne su nepažįstamu man žmogumi. – Ji buvo išmokusi saugoti šeimos paslaptis ir slėpti visą tą gėdą, kad jie kitiems atrodytų normalūs.

Aukšto lygio iškilmių planavimas Vašingtone buvo vaikų žaidimas, palyginti su jos vaidinimais paauglystėje. Ji gal ir atrodė kaip naivi kaimo mergina, bet gyvenimas jau atidavė jai priklausančią kančios dalį. Gal todėl ir abejojo pastarosios valandos su Trojumi nekaltumu.

Vyras elgėsi ne taip, kaip Hilarė tikėjosi pamačiusi jo blogo berniuko šypseną. Jie praleido visą skrydį tik… kalbėdamiesi. Aptarė mėgstamus aktorius ir patiekalus, atrado, kad abiem patinka džiazas ir siaubo filmai. Trojus buvo neįtikėtinai apsiskaitęs, galėjo cituoti Šekspyrą ir turėjo aštrų humoro jausmą. Ji matė susidomėjimą jo akyse, bet jis kalbėjo neįpareigojančiai iki kol lėktuvas pradėjo leistis.

Vyras pažvelgė į ją prisimerkęs, nustebintas jos tylėjimo.

– Ar kas nors negerai?

– Tu manęs nekabini, – pratarė ji.

Jis mirktelėjo iš nuostabos ir šelmiška šypsena pasirodė veide.

– Ar tu norėtum? Iš tiesų man labai smagu ir taip.

Hilarė atsirėmė ir laukė, kol Trojus supras, kad jos nedomina, ir nustos šypsotis. O gal vis dėlto domina? Jos niekada netraukė tokio tipo vaikinai: per ilgais plaukais ir smulkiais randais, tarsi nuolat veltųsi į nemalonumus. Vienas randas ant antakio, kitas – ant smakro. Ir dar vienas ant kaktos, pasirodantis prasiskyrus plaukams.

Bet, kita vertus, Baris buvo visada tvarkingai užsisagstęs ir švariai nusiskutęs, tačiau tai tebuvo priedanga.

Trojus pažiūrėjo giliai į akis.

– Tu ne dažnai linksminiesi, tiesa?

O kas turėjo laiko linksmybėms? Pastaruosius trejus metus ji sunkiai dirbo, kad susikurtų naują gyvenimą, kuo toliau nuo mažo apkalbų miestelio, kur visi ją pažinojo kaip alkoholikės dukrą.

Baris apjuodino jos reputaciją savo suktais darbeliais – dėl Dievo meilės, jis vogė net stipendijoms skirtus pinigus! Ir kol ji neįrodys savo nekaltumo, žmonės manys, kad irgi buvo į tai įsipainiojusi. Jos šefas ir visi aplinkui ja nebepasitikėjo.

– Kodėl manai, kad esu mėmė? – ji pasitaisė sijono kraštą.

– Ne mėmė, o darboholikė. Lažinuos, po tavo sėdyne padėtas portfelis, prikimštas ne žurnalų, o oficialių dokumentų. Nukramtyti gražių rankų nagai rėkte rėkia apie stresą.

Hilarė visuomet mėgino karjerą derinti su santykiais, bet jai nelabai pavyko. Labai tau ačiū, Bari, apgavike su balta apykakle. Ji buvo tiek pasinėrusi į darbą, jog nepastebėjo jokių ženklų, kad Baris ja naudojosi norėdamas prieiti prie jos klientų ir juos apmulkinti.

– Aš tiesiog atsidavusi savo karjerai, Trojau.

Ir visa tai, ką ji pasiekė, bus sužlugdyta, jei nesugebės įrodyti, kad yra nesusijusi su Bario apgavystėmis. Ją atleis ir niekas daugiau jos nebesamdys, nes klientai nepasitikės ja.

– O tu ne?

Ką konkrečiai jis dirbo su kompiuteriais? Hilarė suvokė, kad jie beveik visą laiką kalbėjo apie ją ir labai mažai apie jį, o skrydis jau ėjo į pabaigą.

– Darbas veža, bet taip pat ir atostogos. Jei neturėtum jokių darbinių rūpesčių ir skristum atostogauti, o nusileidus galėtum išsirinkti bet kokį tolimesnį skrydį, kur norėtum skristi?

– Už jūrų marių. – Atsakė negalvodama ir suprato, kad jis vėl pasuko kalbą kita linkme.

– Platus pasirinkimas, – pastebėjo jis, kai Čikagos vaizdas apačioje darėsi vis ryškesnis.

– Užsimerkčiau ir rinkčiausi kokią nors tolimą vietą.

Kuo toliau nuo Vėjų Miesto4 renginio.

– Ak, pažįstamos mintys apie pabėgimą. Puikiai suprantu. Kai gyvenau internatinėje mokykloje, svajojau apie vietas, kur keliausiu ir gyvensiu, vietas be tvorų.

Internatinė mokykla? Įdomu, ir taip nutolę nuo jos vaikystės kelionių senoviniu autobusu sutrūkinėjusiomis odinėmis sėdynėmis, kartu su visais kaimynystėje gyvenančiais draugais.

Ji įsitaisė giliau kėdėje.

– Ar ne toks ir yra atostogų tikslas – daryti ką nors visiškai priešingo kasdienei rutinai, kaip ir atviros erdvės yra priešingos internatinės mokyklos sienoms.

– Tu teisi. – Jo šypsena akimirką sustingo, bet paskui veidas nušvito. – Pasakyk, iš kur tu kilus, kad galėčiau nuspėti tavo kasdienę rutiną prieš planuodamas mūsų didįjį pabėgimą.

Mūsų?

– Teoriškai, žinoma…

– Tik teoriškai? Tu griauni fantaziją.

– Tu teisi, atleisk.

Vyro patrauklumas įtraukė Hilarę į šią fantaziją. Juk tame nėra nieko blogo.

– Aš iš Vermonto, mažo niekam negirdėto miestelio. Persikraustymas į Vašingtoną man buvo pakankamai didelis pasikeitimas, o dabar skrendu į Čikagą.

– Bet neatrodo, kad dėl to džiaugtumeis.

Hilarė vos susilaikė nekrūptelėjusi. Trojus buvo per daug pastabus. Laikas šiek tiek nuo jo atsiriboti, leisti jam atsiskleisti kaip mulkiui, kad ji galėtų toliau ramiai gyventi.