Читать книгу Mažoji anglė Paryžiuje - Catherine Sanderson - Страница 4

Rue de la Roquette buvo judri gatvė tiek dienos metu, tiek naktį, iš abiejų pusių juosiama mažyčių parduotuvėlių, barų ir restoranų, prasidedanti sausakimšais barais prie Bastilijos ir vedanti link ramaus Per Lašezo kapinių prieglobsčio, juo tolyn, juo labiau apšiurusi. Nors gyventi vienai man dar buvo naujiena, retai kada jausdavausi vieniša. Mano gyvenimas klostėsi lyg scenarijus pagal aplinkinio triukšmo muziką: gyvą praeivių klegesį gatvėje po mano langu, iš apačioje esančios muzikos įrašų parduotuvės sklindančią boso garsų vibraciją, girtus paryčiais namo kiūtinančių ūžautojų riksmus. Bet ne vien tik gatvės garsai skverbėsi į mano namus: kai naktį išjungdavau šviesas, miegamajame karaliaudavo klaikus fosforinis švytėjimas, kurį skleidė žalios neoninės reklamos virš netoliese įsikūrusios pharmacie, o svetainę nuspalvindavo blyški oranžinė netoliese mirksinčių šviesoforų šviesa.

Viduje viskas buvo kvintesenciškai paryžietiška: niša su elektrine dviejų kaitviečių virykle, įtaisyta virš mini baro dydžio šaldytuvėlio, atstojo virtuvę, du pagrindiniai kambariai – kaip kišenės, o vonia – tokia trumpa, kad maudydavausi susirietusi, keliais siekdama smakrą. Viename apmusijusiame miegamojo kampe pro šviesius žalsvais augalijos raštais margintus tapetus smelkėsi juodas puvėsis ir mano patalynė dažnai būdavo drėgna. Žiemos metu butas pasidarydavo visai nesvetingas: po kiaurai perpučiamais langais įtaisytų mažyčių radiatorių skleidžiama šiluma išeidavo į gatvę anksčiau, nei bent truputį pajusdavau viduje. Po Kalėdų atostogų grįžusi radau savo miegamojo langą taip storai apšarmojusį, kad jį nugramdyti prireikė visos amžinybės.

Tačiau visa tai man nerūpėjo. Dažniausiai laiką leidau ne namie, o pėsčiomis šukavau miestą, apsiginklavusi vien žemėlapiu ar kišeniniu gidu – vieniša petite anglais savo elegantiškame naujuosius namus atstojančiame mieste, lyg kempinė iki paskutinio lašo į save siurbianti aplink tvyrantį prancūziškumą, į kiekvieną aplinkos detalę žvelgianti tarsi į stebuklą. Traukiau į save tokius skirtingus Paryžiaus kvapus: iš kas keli šimtai metrų įsitaisiusių boulangeries sklindantį kepamos duonos aromatą, subrendusio ožkos sūrio dvoką, pranešantį apie už dešimties žingsnių esančią fromagerie, pro metalines groteles į gatvę besiveržiančius pragariškus métro kvapus, šlapimo tvaiką požeminiuose koridoriuose. Gyvenant iš menkų lėšų Paryžiaus skonis buvo panašus į kartų espresą, gurkšnojamą žiemą, prie kavinės radiatoriaus paslapčiom šildantis kojų pirštus, liežuvį surakinantį rūgštų pigų raudonąjį vyną ar burnoje tirpstančią sviestinę pain au chocolat.

Kaip assistante, turėjau specialų mokytojo pažymėjimą, su kuriuo galėjau nemokamai lankytis beveik visuose miesto muziejuose, todėl visus juos vieną po kito ir aplankiau: Pompidu – arba Bobūrą, kaip jį vadina tikri paryžiečiai, – kur eskalatoriais pakilau iki pat viršutinio aukšto pasigrožėti atsiveriančiu miesto vaizdu; Pikaso muziejų Marė rajono širdyje su ramiu mūro siena apjuostu sodu; Rodeno muziejų, įsikūrusį Les Invalides4 šešėlyje. Maklinėdavau po Luvrą, pradėdama nuo Egipto relikvijų, bet niekada taip ir nepasiekdavau Monos Lizos – traukdavau į Café Marly pailsinti maudžiančių kojų ir grožėtis pagrindinį įėjimą saugančia stiklo piramide.

Mėgstamiausios mano vietelės buvo toliau nuo žmonių išmintų takų. Mėgdavau pasprukti iš universiteto teritorijos Sansjė rajone ir gerti mėtų arbatą mozaikos plytelėmis išklotame Paryžiaus mečetės kiemelyje ar pavasarį neštis užkandžių į Arènes de Lutèce5. Per langus tarp pamokų laiką užmušinėdavau mažyčiuose kino teatruose Mokyklos gatvėje, kur peržiūrėjau nesuskaičiuojamą galybę puikiausių nespalvotų Holivudo filmų.

Bet visai kaip Ruano laikais mane slėgė tai, kad bendravau daugiausia su tokiais pat atvykėliais kaip aš pati, kitais mokytojais universitete arba britais ir amerikiečiais, kuriuos sutikdavau baruose. Leisdavome ilgus vakarus lygindami savo užrašus apie patirtus nuotykius, ir nors tai buvo be galo smagu, troškau kažko daugiau. Svajonėse pyniau viltis susidraugauti su savo mokiniais, bet karčiai nusivyliau patyrusi, kad dauguma jų gyvena su tėvais ir vos pasibaigus paskaitoms sėdę į RER6 traukinius važiuoja namo į tolimuosius priemiesčius.

Dauguma mano didžiausių troškimų lenkė mane iš tolo: gyvenau greta prancūzų, bet ne tarp jų. Stebėjau prancūzišką gyvenimą, bet niekada iš tikrųjų jo negyvenau. Visada buvau per plauką nuo savo svajonių išsipildymo. Ir vis dėlto kartais šis mažas žingsnelis atrodė neįveikiamas.

Už nugaros palikusi savo antrąją paryžietišką žiemą – apmaudo kupiną šaltą metą su įprastais streikais, kurie į pabaigą visai nutraukė pamokas – ėmiau nerimauti ir dėl savo ateities Prancūzijoje. Gali būti, kad sutartis su universitetu nebebus pratęsta, bet galiausiai ne to ir norėjau. Niekada nedirbsiu mokytojos darbo – tai tebuvo patogiai pasitaikiusi priemonė pasiekti savo tikslą – prancūziškąjį gyvenimą. Teks skubiai susirasti kitą pragyvenimo šaltinį, pastovesnį, kuriuo galėčiau pasikliauti ilgoje kelionėje. Atsitiktinai susitikusi savo draugės draugę, amerikiečių teisininkų kontoros jaunesniąją administratorę, gavau atsakymą, kurio ieškojau – turiu baigti dvikalbius sekretorių kursus. Nesunkiai galėjai gauti asistentės darbą, jei anglų kalba yra tavo gimtoji ir puikiai moki prancūzų. Štai jums ir tobulas darbas petite anglaise.

Mano planas turėjo šiokį tokį trūkumą – vieninteliai kursai, suteikiantys dėmesio vertą diplomą, buvo dėstomi Anglijoje. Prancūzai turi grakštų posakį, tiksliai apibūdinantį padėtį, kurioje atsidūriau: devoir reculer pour mieux sauter. Teks griežiant dantimis žengti porą žingsnių atgal, kad galėčiau padaryti didelį šuolį į priekį. Nors ir būgštavau, neturėjau kito pasirinkimo – teks keliems mėnesiams grįžti į Angliją, kol vėl galėsiu šokti į savo paryžietiškąjį gyvenimą.

Kaskart pagalvojusi apie išvažiavimą iš Paryžiaus pajusdavau viduje didžiulį baimės rezginį. Klaidžiodama po vaisių ir daržovių turgų Rišar Lenuaro bulvare, grumdoma minios ir saugodama kojas nuo parduotuvių vežimėlių, be kurių joks paryžietis, regis, nepajėgtų išsiversti, ratukų, jaučiau, kaip gniaužia gerklę. Pati viena Majestic Bastille kino teatre žiūrėdama filmą „Visi ieško katino“7 lyg užkerėta spoksojau, kaip numylėtoje kaimynystėje klostosi įvykiai: mano raudonai balta savitarnos skalbykla, mėgstamiausia kavinė, muzikos įrašų parduotuvė, kurioje rinkdavau skrajutes į naktinius klubus. Pradėjus bėgti titrams publika puolė ploti – šio reiškinio niekur kitur nesu mačiusi, tik Prancūzijoje – ir prietemoje mano akys paplūdo ašaromis. Dabar Anglija man atrodė nyki ir dvimatė, palyginti su sodriu ir gruoblėtu gyvenimu Paryžiuje, kuriame žongliruojant ne savo gimtąja kalba kas žingsnis manęs laukė po iššūkį, kur kiekviena įveikta kliūtis reiškė mažytę asmeninę pergalę.

Tuo metu jau buvau susidraugavusi su Sara – kita universiteto lectrice. Ta škotė mergina turėjo kupetą tamsių garbanų ir polinkį į meilės nuotykius su nepažįstamaisiais – toks jos elgesys mane žavėjo, bet kėlė ir pasibjaurėjimą. Jis tikrai nepadėjo griauti giliai įsišaknijusio prancūzų požiūrio į petite anglaises ir jų palaidą moralę, tačiau būtų neteisinga manyti, kad Sara vienintelė atsakinga už šio mito palaikymą, ypač turint omenyje škotišką jos kilmę – juk iš esmės ji buvo petite ecossaise8.

Vieną kovo vakarą, likus dviem ar trims mėnesiams iki man gresiančio išvykimo, mudvi sėdėjome sukryžiavusios kojas ant vienintelės mano bute lovos, kuri atliko ir sofos paskirtį. Kaip paprastai, kambarys pirmajame aukšte su popieriniais langais buvo tarsi apsiaustyje: pro kreivai įstatytas duris traukė ledinis skersvėjis, o prie šviesoforo sustojusiems motoroleriams su nupjautais išmetamaisiais vamzdžiais birbinant variklius, triukšmas kartais būdavo toks garsus, kad atrodydavo, lyg sėdėtume lauke, ant šaligatvio. Pigiam Bordeaux prislopinus pojūčius mes buvome abejingos aplinkos nepatogumams ir visą dėmesį sutelkėme į šūsnį laiškų, kuriuos Sara buvo ištraukusi iš odinio portfelio ir paskleidusi ant dygsniuotos antklodės.

Prieš kelias savaites ji buvo įdėjusi asmeninį skelbimą anglų ir prancūzų kalbomis leidžiamame žurnale, klasifikuotų skelbimų skiltyje: „Jeune fille anglaise ouverte cherche amis français“, – tokia buvo žinutė. Sarą užplūdo kalnas entuziastingų atsakymų, pradedant pasiūlymais, nepadoriausiais iš nepadoriausių, ir baigiant nuoširdžiais vyrų laiškais apie tai, kad jie norį tik patobulinti savo anglų kalbą. Mudvi tingiai žiūrinėjome atsakymus, kuriuos Sara buvo atidėjusi į antraeilį sąrašą su mintimi, kad neketina leistis į artimesnius santykius. Tegul ji ir plačių pažiūrų, bet net prie geriausių norų nebūtų galėjusi visų aprėpti.

– Sunku patikėti, kad atsakė šitiek žmonių, – tariau su nuostaba. – Tavo ėjimas tikrai pasiteisino…

– Visiškai, – atsakė Sara ir įsipylė dar taurę vyno. – Ypač dėl to, kad visi šeši, su kuriais iki šiol buvau susitikusi, vaišino mane vakariene.

Bijojau net pagalvoti, ko už vakarienę tikisi vaikinas, atsiliepiantis į pažinčių skelbimus. Nors tuo metu po ašaromis pasibaigusio trumpo meilės romano su anglu vaikinu, taip pat atvykėliu, pati buvau vieniša, negalėjau įsivaizduoti, kad einu į aklą pasimatymą. Visas šis „verslas“, mano akimis žvelgiant, buvo kažkoks nesveikas, ir džiaugiausi galėdama likti nešališka stebėtoja, viską išgyventi per Sarą.

Ir vis dėlto vienas laiškas iš „B sąrašo“ užkabino mano dėmesį. Kas tiksliai jame buvo parašyta, aš jau senų seniausiai pamiršau, bet iš kitų jis išsiskyrė žaismingu tonu ir tobulai atseikėta doze ironijos. Autorius pasivargino iškarpyti iš žurnalų juokingų paveikslėlių, kuriais iliustravo savo žodžius: virš glaudėmis apsitempusio vyriškio su ūsais, mūvinčio baltas kojines ir įsispyrusio į gumines šlepetes, ranka buvo užrašyta: „Renkuosi įprastą apavą.“

– Kaip prancūzas, šis vaikinas atrodo gana šmaikštus, – pareiškiau mojuodama laišku Sarai po nosimi ir svarstydama, kodėl šis kandidatas neatsidūrė „A sąraše“. Tarp mano pageidaujamų bruožų humoro jausmas neabejotinai užėmė aukštą vietą. – Tik pažvelk, jis mėgsta vaikščioti į klubus, klausytis elektroninės muzikos, dirba žurnale… Galėtų būti visai smagu su juo susipažinti…

– Tai duokš man telefoną, – burbtelėjo vos šyptelėjusi Sara. – Ką gali nuveikti tuoj, niekad nesakyk rytoj, ką?

– Ne, palauk! Taip negalima! – užprotestavau aš, staiga susigėdusi. – Ką, po galais, jam pasakysime?

Bet jau buvo per vėlu. Pasičiupusi telefoną Sara rinko numerį.

Mudvi sėdėjome prie apvalaus stalelio, siurbčiojome bière blanche iš visai nemoteriškų bokalų ir buvome giliai įnikusios į pokalbį, kai pasirodė jis. Tarp mūsų juoko priepuolių Sara nuo vyno besipinančiu liežuviu kažkaip sugebėjo įtikinti suglumusį vaikiną iš sąrašo „B“, kad jis turi susitikti su mumis vienoje iš mano mėgstamiausių vietų. Pasiūlėme, jei nori, atsivesti draugą ar draugę – tai buvo pabrėžtinai ne pasimatymas. Aš niekaip negalėjau atsistebėti, kad Café Charbon ir daugelio kitų Paryžiaus vietų padavėjos, regis, pakluso vienam stiliui: buvo liesos, bet tvirtos, be jokių pastangų darė visiems įspūdį ir šiek tiek niekino savo irzlią, bohemišką clientèle. Bare, kurio vidus buvo išdažytas tiksliu nikotino atspalviu, o gal kadaise buvo baltas, tik sugėrė tūkstančių cigarečių dūmus, dėl aukštų lubų akustika buvo tokia, kad triukšmingi pokalbiai aplink mus virto neįkyriu fonu.

Mano draugužės povyza pasikeitė, akys grobuoniškai prisimerkė ir aš atsisukau pasižiūrėti, ką ji bus išvydusi. Mėlynakis berniukas per dideliu vilnoniu paltu buvo ką tik įėjęs pro sunkias švaistines duris ir kažko dairėsi. Atitiko aprašymą – tai ir buvo mūsų svečias. Laibas, trumpais rusvais plaukais. Tarpduryje jis stabtelėjo, atsisagstė paltą, po kuriuo vilkėjo gerai prigludusį juodą megztinį su vaivorykšte, ir pirma man šovusi mintis buvo – ar tik jis ne gėjus?

Sugavusi jo žvilgsnį Sara pamojo. Ponas iš sąrašo „B“, atrodė, lengviau atsipūtė mus pamatęs. Galbūt jį, kaip ir mane, kamavo baimė vienam einant į sausakimšą barą.

– Bonsoir les filles, – pasisveikino ir numetė savo paltą ant kėdės atlošo. – Žinau, sakėte, kad galiu atsivesti draugą, bet aš dar visai neseniai Paryžiuje – persikrausčiau čia ieškotis darbo – ir nedaug turiu pažįstamų. Todėl, deja, jums teks tenkintis vien mano draugija. – Mudvi su Sara trumpam atsistojome, kėdėmis sučirpindamos mozaikos plytelėmis grįstas grindis, ir jis privaloma tvarka pakštelėjo mums į skruostus.

– O jūs tikrai gerai kalbate angliškai, – droviai pastebėjau. – Kur kas geriau nei bet kuris iš mano studentų, be to, labai britiškai…

– Ak, taip, San Diege baigiau magistro studijas, – paaiškino jis ir įsitaisė kėdėje priešais mane. – Ten turėjau labai daug draugų anglų, kurie, kaip ir aš, daugiausia buvo pagal mainų programas atvažiavę studentai. Todėl ir neužsikrėčiau amerikietišku akcentu. – Aš nusišypsojau iš to, kaip juokingai jis parinko žodžius – amerikietiškas akcentas nuskambėjo lyg kokia liga.

– Galiu kirsti lažybų, kad turėjote ir anglę merginą, – spėdama šovė Sara, palinkusi šiek tiek arčiau prie jo ir švelniai palietusi ranką. Negalėjau atsistebėti, kokia tiesmuka ji kartais gali būti, bet kad ir nenoromis, turėjau pripažinti: ir man buvo smalsu išgirsti, ką jis į tai atsakys.

– Na… ne visai. Buvo viena mergina, bet ji iš Velso, – paaiškino jis ir vos vyptelėjo, lyg norėdamas parodyti, kad prisiminimai vis dar gelia.

Vakarui bėgant man vis labiau ir labiau patiko mūsų svečias. Jis buvo santūriai žavus ir turėjo taiklų humoro jausmą, kuris prancūzams retai būdingas. Nuo tų tamsiaplaukių tipų ant akių krintančiais plaukais, kurie mane paprastai traukdavo, vaikinas išoriškai labai skyrėsi, nes buvo šviesiaplaukis ir pablyškęs. Neigti buvo beprasmiška – jis mane sužavėjo, nors ir mačiau, kad Sara ne mažiau susidomėjusi. Juo daugiau kalbėjome, juo labiau tikėjausi, kad jis, paniekinęs jos entuziazmą, pasirinks mane.

– Keli mano draugai penktadienio vakare groja „Rex“ klube, – tarė jis paprastai, kai Sara kavinės gale laukė eilėje prie tualeto, kurį tiksliau būtų buvę pavadinti tupykla. – Gal norėtumėt kartu? – Man buvo smalsu, ar neatsitiktinai jis pasirinko laiką kviesti ir ar mandagus „norėtumėt“ šiuo atveju reiškia daugiskaitą, ar vienaskaitą.

– Mielai ten nueičiau, – atsakiau lupinėdama nagais savo alaus butelio etiketę. – Man labai patinka „Rex“ klubas. Bet nesu tikra, ar Sara ten jaučiasi it žuvis vandeny… – Iš tiesų tai nė neketinau apie tai užsiminti Sarai. Nesunkiai atleidau sau šią mažutę išdavystę – nusprendžiau, kad būtų pernelyg žiauru palikti jai vaikiną, taip pasmerkiant jį tapti dar vienu kryželiu jos sąraše, nes jaučiau – jis tikriausiai ypatingas egzempliorius.

Net prabėgus daugeliui metų ponas Varlius sutrinka, kai pasakoju istoriją apie mūsų pažintį. Jis taip niekada ir nesugebėjo pateikti patenkinamo paaiškinimo, kodėl tada apskritai atsiliepė į žinutę žurnale. Tikriausiai nieko keista, kad jo įvykių versija gerokai sutrumpinta:

– Na, – sako jis kiek suirzęs, – mes susipažinome bare.

Mudu su ponu Varliumi apsigyvenome kartu, kai mano tarnybos laikas Sorbonne Nouvelle universitete pagaliau baigėsi. Šiek tiek nenoromis palikau savo deux pièces butuką Rue de la Roquette gatvėje ir persikrausčiau į jo chambre de bonne, kelios minutės kelio nuo Liuksemburgo sodų. Tai buvo padaryta grynai pragmatiškais sumetimais, bet mudu jautėmės beprotiškai laimingi savo mažyčiame kokonėlyje ir aš retai kada skųsdavausi dėl nuolaidžių grindų, pavojingai kybančių elektros laidų ar to, kad turėdavau apsiginkluoti sunkiu viduramžius primenančiu raktu ir lediniais plytelėmis klotais laiptais šlepsėti į kito aukšto laiptinėje esantį tualetą.

Tą vasarą liejau prakaitą už neperšaunamo stiklo valiutos keitykloje ir kaupiau pinigus savo mokslams Anglijoje, o ponas Varlius ieškojosi darbo. Pavakariais eidavome pavalgyti į pigiausius bistrot, kokius tik pavykdavo rasti, arba Odéon kino teatre žiūrėdavome filmus, nes darbe galėdavau nusipirkti bilietų su nuolaida. Laisvadieniais kartu lankydavome mano pamėgtas vieteles. Susikibę už rankų maklinėdavome po Biut Šomono parką, kartą prisipirkę žaliųjų métro bilietėlių išsirengėme į Monparnaso kapines aplankyti Seržo Gensburo9 kapo, klaidžiodavome art nouveau stiliaus pasažais šalia Didžiųjų bulvarų ar akmenimis grįstais skersgatviais ant Monmartro kalvos. Mūsų pokalbius pertraukdavo jaukios tylos pauzės – mus siejęs ryšys, regis, peržengė visus kalbos kliuvinius ir kultūrų skirtumus. Kai žvelgdavau į jo akis, – chameleoniškas, jos būdavo melsvos, žalios arba pilkos, priklausomai nuo besikeičiančios aplinkos, – atrodydavo, kad viskas yra taip, kaip ir turi būti. Mudu tobulai tikome vienas kitam.

Su mano draugais ponas Varlius elgėsi nepaprastai šauniai. Laisvai įsitraukdavo į žodžių žaismą ar juokelius mano gimtąja kalba – būdavau labai patenkinta ir draugai nepraleisdavo to pro ausis. Tačiau darydavo ir žavių klaidelių, keletą jų perėmiau ir pati. Mudu sukūrėme savo slaptą kalbą, pagardintą franglais žodžiais ir gausiai knibždančią tyčinių riebių gramatikos klaidų. „Aš tokia pagiriuota“, – aimanuodavau po sunkios nakties. „Man net plaukus gelia“,– švelniai tyčiodavosi ponas Varlius iš mano, jo žodžiais tariant, pragaištingo angliško rengimosi stiliaus, erzindavo mane, kad išėjusi pasilinksminti geriu gerokai daugiau nei bet kuri prancūzaitė, bet labai taktiškai nutylėdavo, netriuškindamas mano pasitikėjimo, ir netaisydavo, kai kalbėdama prancūziškai supainiodavau gimines.

Aš taip pat susipažinau su jo draugais. Tingiai valgydavome namie ruoštą maistą su porele, kurią jis pažinojo nuo vaikystės – į sostinę juos atviliojo noras dirbti čia, bet gyvenimą mieste jie laikė neišvengiama blogybe ir savo ramybės oazę primenančius namus pasirinko mieguistame 15-tajame arrondissement. Mūsų vardai visada būdavo įtraukiami į klubo svečių sąrašą, kai tik kuriame iš jų dar nuo studijų metų Grenoblyje pažįstamas diskotekų vedėjas rengdavo pasirodymą. Kur tik ėjome, visur mane sutikdavo išskėstomis rankomis, girdavo mano prancūzų kalbą ir priimdavo kaip saviškę.

Pagaliau atradau tą nesugaunamą elementą, kurio taip trūko mano paryžietiškai patirčiai. Pamažu atsikračiau ilgai slėgusio jausmo, kad esu pašalaitė, stebinti paryžiečius iš tolo, tarsi pro stiklo sieną, ir negaliu paliesti to, ko taip geidžiu. Nors ponas Varlius ir pats nebuvo paryžietis, tačiau paėmė mane už rankos ir be jokių pastangų įsivedė vidun.

Grėsmingai artėjanti kelionė į Angliją jau nebebaugino manęs, nes dabar turėjau ne tik kur, bet ir pas ką grįžti. Tuo metu, kurį juokaudama vadindavau tremtimi, mudu ilgus vakarus leisime aistringai kalbėdamiesi telefonu prancūziškai. Atvažiuosiu savaitgaliais ir per atostogas. Dabar mane su Paryžiumi siejo tvirti saitai. O po tų kelių mėnesių, kai grįšiu, jau galėsiu visa galva pasinerti į savo naująjį gyvenimą. Gavusi naują darbą ir turėdama pašonėje poną Varlių, padėsiu savo prancūziškojo gyvenimo pamatus.

Jau nebebuvau tiesiog kažkokia petite anglais. Priklausiau jam.