Читать книгу Visa širdimi - Catherinne Mann - Страница 1

Vidurinės mokyklos chorui repetuojant dainą It’s a Small World1, Selija Patel pati įsitikino, koks iš tikrųjų mažas yra pasaulis.

Nesupratusi, kas atsitiko, ji dairėsi aplinkui, kai choro merginos ėmė šuoliuoti per stovus žemyn, spiegdamos ir apimtos euforijos. Žingsniai tarškino metalines pakylas ir dunksėjo ant sporto salės grindų, įsiaudrinusi minia sutartinai judėjo prie sporto salės įėjimo, kur stovėjo jis.

Malkolmas Daglas.

Septynių Grammy apdovanojimų laimėtojas.

Viena populiariausių šių laikų lengvojo roko žvaigždžių.

Vyras, sudaužęs Selijos širdį, kai abu buvo šešiolikos.

Kai paskutinės mokyklos merginos, nekreipdamos dėmesio į mėginimus jas sustabdyti, nuskubėjo pro šalį, apstulbusi moteris patraukė natų stovą. Skubėdamos į salės galą, identiškos dvynės – Valentina ir Valerija vos nepargriovė mokytojos. Keli tuzinai mokinių apstojo atvykėlį ratu. Du asmens sargybiniai abejingai ėjo pirmyn, aplinkui aidint cypimui ir krizenimui.

Įsmeigęs žvilgsnį į Seliją ir šypsodamasis, milijono verta šypsena iš reklaminių nuotraukų ir albumų viršelių, Malkolmas grėsmingiems sargybiniams gestu parodė nusiraminti. Aukštas ir raumeningas. Jis vis dar spindėjo provincijos miestelio vaikinuko patrauklumu, nenublankusiu per tiek metų. Tačiau vaikinukas subrendo – įgavo daugiau pasitikėjimo savimi ir užsiaugino apie dešimt kilogramų raumenų.

Akivaizdu, kad populiarumas ir pirmųjų vietų laimėjimų atnešti turtai išėjo į naudą.

Selija norėjo, kad Malkolmas išeitų. Jai tiesiog reikėjo, kad jis išeitų. Tačiau matydama jį priešais, moteris negalėjo atitraukti akių.

Gražuolis dėvėjo žalsvos spalvos drabužius ir dizainerio sukurtus pusbačius – be kojinių – atsainiai, kaip savimi patenkintas ir pasitikintis žmogus. Atraitotos marškinių rankovės apnuogino stiprius, įdegusius riešus ir muzikanto plaštakas.

Ji nenorėjo galvoti apie jo talentingas ir vikrias rankas.

Smėlio rudumo plaukai buvo tokie pat stori, kaip Selijos prisiminimuose. Vis dar šiek tiek per ilgi, krintantys ant kaktos taip, kad sunku buvo atsispirti norui nubraukti juos atgal. Žydros akys – Dieve, padėk – ji puikiai prisiminė, kaip jos patamsėdavo prieš jam ją pabučiuojant su hormonų įaudrinto paauglio užsidegimu ir aistra.

Be abejonės, dabar jis buvo tikras vyras.

Ką, po velnių, jis čia veikia? Malkolmas nebuvo įkėlęs kojos į Azeliją Misisipėje beveik aštuoniolika metų. Nuo tada, kai teisėjas – artimas Selijos tėvo draugas – leido jam pasirinkti, atliks bausmę jaunimo kolonijoje ar internatinėje karinėje mokykloje. Nuo tada, kai paliko ją – išsigandusią, besilaukiančią jo vaiko ir pasiryžusią išgelbėti savo gyvenimą.

Nors jo nuotraukos nuolat pasirodydavo spaudoje, matyti jį akis į akį po tiek metų buvo visai kas kita. Selija niekada specialiai neieškojo žinių apie Malkolmą, bet, dėl augančio populiarumo, jos buvusio mylimojo atvaizdai nuolat šmėžuodavo prieš akis. Sunkiausia būdavo netikėtai išgirsti jo balsą įsijungus radiją.

Šią akimirką kitoje salės pusėje, ant kelio pasidėjęs popieriaus lapelį, Malkolmas brūkštelėjo autografą Valentinai – arba Valerijai. Niekas negalėdavo mergaičių atskirti – kartais net motina. Matant Malkolmą šalia jaunos merginos, Selijai suspaudė širdį, nes ėmė įsivaizduoti, kaip jis atrodytų su jų dukra, jeigu, nepaisant visų sunkumų, būtų pasiryžę ją pasilikti ir išauginti patys. Tačiau jiems buvo nebe šešiolika. Jauna moteris atsisakė savo naivių svajonių tą dieną, kai ką tik gimusią dukrytę atidavė auginti žmonėms, galintiems suteikti daug daugiau nei ji ir Malkolmas.

Selija ištiesė pečius ir patraukė link spūsties sporto salės gale, pasiryžusi išdidžiai atlaikyti šį netikėtą vizitą. Devyni choro berniukai sėdėjo ant pakylos, naudodamiesi proga pažaisti vaizdo žaidimus, draudžiamus per pamokas. Nieko nepasakiusi ji nužingsniavo prie mokinių, susispaudusių šalia vežimėlio su krepšinio kamuoliais po raudonu išėjimo ženklu.

– Vaikai, leiskite ponui Daglui pailsėti. – Įsispraudusi tarp mergaičių ji vos atsispyrė norui rankomis išlyginti savo ryškiai geltoną vasarinę suknelę. Tada švelniai patapšnojo per Saros Lyn Tomson riešą: – ir neraukite plaukų, kad paskui parduotumėte internete. – Sara Lyn nuleido ranką ir kaltės raudonis nutvieskė jos veidą. Malkolmas atidavė paskutinį lapelį su autografu ir įsikišo tušinuką į marškinių kišenę.

– Viskas gerai, Selija, bet ačiū, kad rūpiniesi, jog per anksti nenuplikčiau.

– Selija? Selija? – sušuko Valentina. O gal Valerija? – Panele Patel, jūs pažįstami? O Dieve! Iš kur? Kodėl mums nesakėte?

Selija neketino knaisiotis niūrioje savo praeityje.

– Kartu mokėmės mokykloje.

Malkolmo vardas buvo įamžintas ant ženklo, skelbiančio: Sveiki atvykę į Azeliją – Malkolmo Daglo gimtinę – tarsi miestelio gyventojai nebūtų mėginę pasodinti jo į kalėjimą.

– Dabar grįžkime ant pakylų ir tikiuosi, kad ponas Daglas paeiliui atsakys į jūsų klausimus, jei jau nutraukė mūsų repeticiją. – Selija kritiškai pažvelgė į atvykėlį, bet pamatė visai neatgailaujančią šypseną.

Sara Lyn vis dar spaudėsi Selijai prie šono.

– Ar jūs susitikinėjote?

Ačiū Dievui, pasigirdo skambutis, reiškiantis, kad pamoka baigėsi ir nebeliko laiko klausimams.

– Mokiniai, išsirikiuokite ir eikite ruoštis paskutinei pamokai.

Netikėtai tarpduryje Selija pamatė mokyklos direktorę ir sekretorę, susižavėjusias visai kaip mokinės, nors abi buvo sėkmingai ištekėjusios ir jau tapusios močiutėmis. Kaip Malkolmui pavyko patekti į sporto salę nesukeliant šurmulio?

Bateliams kaukšint į medines grindis, Selija palydėjo mokinius iki dvigubų durų. Staiga suprato, kad du sargybiniai viduje buvo tik maža Malkolmo apsaugos dalis. Dar keturi raumenų kalnai laukė koridoriuje, už įstiklintų pagrindinių durų stovėjo limuzinas, iš abiejų pusių jį saugojo dar kelios mašinos tamsintais stiklais.

Malkolmas pasisveikino su direktore ir sekretore, persimetė keliais žodžiais prisistatydamas – ironiška, kai pusė pasaulio gyventojų ir taip jį pažinojo.

– Paliksiu nuotraukų su autografais mokiniams.

– Visiems? – Sara Lyn šūktelėjo per petį. Iš salės ji ėjo vilkdama kojas.

– Panelė Patel pasakys man, kiek reikia.

Išėjus paskutiniam mokiniui ir direktorei, salės durys lengvai užsivėrė. Jausmas buvo toks, tarsi išeidami jie išsiurbė visą orą. Selija ir Malkolmas stovėjo per ištiestą ranką, o du sargybiniai stūksojo tiesiai už jo.

Tai tiek privatumo.

– Spėju, atvykai čia pasimatyti su manimi? – Tik ji negalėjo suvokti priežasties.

– Taip ir yra, brangute, – atsakė jis ištęstai, o sodrus baritonas glostė jausmus kaip švelnus vynas. – Ar galime kur nors pasikalbėti netrukdomi?

– Su tavo apsauga tai sunkiai įmanoma, nemanai? – Selija nusišypsojo gremėzdiškiems vyrams, kurių veidai buvo abejingi kaip Bakingamo rūmų sargų.

Malkolmas linktelėjo vyrukams akmeniniais veidais ir jie be žodžių išėjo į koridorių.

– Jie bus už durų, bet žinok, kad jie saugo ir tave.

– Mane? – Selija atsitraukė nuo viliojančio losjono po skutimosi dvelksmo. – Labai abejoju, kad tavo gerbėjos pradės garbinti ir mane vien dėl to, jog prieš daugelį metų tave pažinojau.

– Ne tai turėjau galvoje. – Malkolmas pasikasė sprandą, ieškodamas tinkamų žodžių. – Girdėjau gandus, kad kažkas tau grasino. Tad truputis apsaugos tikrai nepakenks, tiesa?

Selijai dabar labiau praverstų apsauga nuo užplūdusių hormonų ir noro būti arčiau šio vyro – taip tik sujauks ramų savo gyvenimą.

– Ačiū, bet man viskas gerai. Tai buvo tik keli keisti skambučiai ir gąsdinantys rašteliai – taip atsitinka gana dažnai, kai tėvas sprendžia svarbias bylas.

Bet kaip Malkolmas galėjo apie tai sužinoti? Moterį apėmė nepaaiškinamas nerimas, netgi panika, bet ji greitai susiėmė. Neleis Malkolmui sugriauti nusistovėjusios gyvenimo rutinos. Jis neprivers jos pulso vėl beprotiškai plakti.

Velniai rautų, ji jau suaugusi moteris ir tai jos gyvenimas. Bet nervai įsitempė kaip stygos. Numalšinusi norą trinktelėti vyrui už tai, kad taip netikėtai įsiveržė į jos gyvenimą, Selija sukryžiavo rankas ir laukė. Nebebuvo nuolaidi ir impulsyvi mergaitė. Nebebuvo persigandusi besilaukianti paauglė.

Selija nebebuvo palūžusi jauna moteris, patekusi į pogimdyvinės depresijos gniaužtus taip giliai, kad net gyvybei grėsė pavojus. Ji sveiko labai sunkiai ir ilgai, padedama geriausių psichiatrų, todėl negalėjo niekam – ypač Malkolmui Daglui – leisti sugriauti ateities, kurią susikūrė.

Meilė Selijai Patel pakeitė Malkolmo gyvenimą visam laikui. Tik prisiekusieji niekaip negalėjo nuspręsti, į gerąją ar į blogąją pusę.

Kad ir kaip būtų, jų gyvenimai buvo susiję. Beveik aštuoniolika metų Malkolmas sugebėjo laikytis atokiai nuo Selijos, bet niekada nenustojo domėtis ja, net ir būdamas už vandenyno. Tai ir buvo tikroji atvykimo priežastis – nuolat besidomint buvusios merginos gyvenimu ir sužinojus apie jai gresiantį pavojų, pabudo jo globėjiškas instinktas. Dabar tereikėjo sugalvoti, kaip įtikinti Seliją vėl įsileisti jį į savo gyvenimą ir leisti padėti. Tai suteiktų Malkolmui progą išpirkti kaltę už tai, kad sugriovė judviejų gyvenimus. Gal tuomet pagaliau išsigelbėtų nuo galingos vaikiškos meilės, kurios tikrumu, praėjus tiek metų, ėmė abejoti.

Nors, turint omenyje dabartinę Malkolmo savijautą, jų aistros prisiminimai vyro neapgavo. Dabar, kaip ir tada, potraukis Selijai Patel vos neišvertė jo iš kojų.

Jis nesugebėjo pamiršti jos net keliaudamas po pasaulį ir dainuodamas sausakimšuose stadionuose. Negalėjo atitraukti nuo jos akių dabar, jai einant vos per žingsnį priešais jį. Jos banguoti tamsūs plaukai beveik siekė juosmenį ir siūbavo su kiekvienu žingsniu. Ryškiai geltona suknelė išryškino iškilumus, kuriuos kadaise glamonėjo jo rankos.

Malkolmas nusekė paskui ją per sporto salę tame pačiame pastate, kur jiedu mokėsi. Jis dainavo vidurinės mokyklos chore tik tam, kad būtų šalia jos. Jis nekreipdavo dėmesio į erzinimus, kol vienas mažas kvailys pasakė kai ką užgaulaus apie Seliją. Malkolmas partrenkė jį ir trims dienoms buvo nušalintas nuo pamokų – nedidelė kaina už tokį poelgį. Tais laikais dėl mylimosios jis galėjo padaryti bet ką.

Akivaizdu, kad tai nepasikeitė. Vienas agentų jam pranešė apie bylą, kuriai teisėjavo Selijos tėvas – stambaus masto narkotikų prekybos bylą. Pagrindinis įtariamasis ėmė persekioti Seliją. Malkolmas pranešė apie tai atitinkamoms institucijoms, bet jie net nepasidomėjo jo pateiktais įrodymais, atskleidusiais pinigų plovimą ir siejančiais sulaikytąjį su įtariamu narkotikų prekeiviu.

Vietinės institucijos nemėgo pašalinių ir norėjo parodyti, kad pačios gali viską išspręsti. Tačiau kas nors privalėjo ko nors imtis ir suprantama, kad tas kas nors buvo Malkolmas. Niekas pasaulyje negalėjo atbaidyti jo nuo pasiryžimo apsaugoti Seliją. Jis privalėjo tai padaryti, kad atlygintų skausmą, kurį sukėlė jai prieš aštuoniolika metų.

Selija atidarė duris šalia laiptelių į sceną ir tiesia tvirta nugara įžengė į nedidelį kabinetą su mažu stalu ir daugybe lentynų. Visur buvo prigrūsta partitūrų ir dėžių su muzikos instrumentais: pradedant trikampiais, ksilofonais ir baigiant bongais2. Popieriaus, rašalo ir odos kvapai maišėsi su pažįstamu Selijos aromatu, dvelkiančiu šokoladiniais saldainiais.

Ji atsisuko švelniai atmesdama plaukus – viena sruoga paglostė jo riešą.

– Ši vieta labiau primena sandėliuką, kur saugau savo daiktus, instrumentus ir dokumentus. Dažniausiai dirbu klasėse arba sporto salėje.

Malkolmas pasukiojo rankinį laikrodį norėdamas nuraminti dilgčiojimą nuo svaiginančio jos plaukų prisilietimo.

– Visai kaip senais laikais. Čia beveik niekas nepasikeitė.

Policijos skyriaus darbuotojai buvo tokie pat aptingę kaip anksčiau ir tarnavo įtakingiems asmenims.

– Kai kas vis dėlto pasikeitė, Malkolmai. Aš pasikeičiau, – pasakė Selija atšiauriu tonu, kokio anksčiau nebuvo girdėjęs.

Ir tai žmogus, kurio specializacija – balso tembrai.

– Ar išvarysi mane už tai, kad nutraukiau repeticiją?

– Tai būtų labai nemandagu. – Jos pirštai neramiai žaidė su ant stalo gulinčia havajietiška gitara, lengvi garsai pasklido ore. – Susitikimas su tavimi buvo įspūdingiausia akimirka mokinių gyvenime.

– Akivaizdu, kad tau tai nepaliko tokio didelio įspūdžio. – Malkolmas atsilošė ir susikišo rankas į kišenes, kad susilaikytų nepalietęs stygų. Jį užplūdo prisiminimai, kaip jie kartu grodavo gitara ir pianinu, kol bendra meilė muzikai virto meile vienas kitam. O gal iš tiesų meilės nebuvo, gal atmintis iškraipė prisiminimus? Tiek daug laiko prabėgo nuo paskutinio jų susitikimo, kad Malkolmas ėmė abejoti savo jausmais.

– Kodėl tu čia? – Grakštūs pirštai, žaidžiantys stygomis, beveik užhipnotizavo jį. – Juk nekoncertuoji šiose apylinkėse.

– Nejaugi seki mano gastrolių tvarkaraštį? – Jo žvilgsnis grįžo prie Selijos veido.

Ji suprunkštė iš juoko.

– Visi šio miesto gyventojai seka kiekvieną tavo žingsnį: ką valgai pusryčiams, su kuo susitikinėji… Turėčiau būti akla ir kurčia, kad negirdėčiau, ką vietiniai kalba apie talentingąjį berniuką. Bet asmeniškai – daugiau nebesu privilegijuota Malkolmo Daglo gerbėjų klubo narė.

– Na štai, tokią tave ir prisimenu. – Jis nusišypsojo.

Bet Selija nesijuokė.

– Vis dar neatsakei į mano klausimą – kodėl esi čia?

– Dėl tavęs. – Jo aistra veržėsi per kraštus. Prakeikimas, kodėl ji tapo dar geidulingesnė nei anksčiau?

– Dėl manęs? Abejoju, – atsakė ji šaltai, vis dar liesdama gitaros stygas taip jausmingai, tarsi mėgautųsi kiekvienos natos pajautimu tiek pat, kiek skambesiu. – Šį vakarą būsiu užimta. Galėjai paskambinti prieš atvykdamas.

– Tu kitokia nei anksčiau.

Moters veide šmėstelėjo kažkas neperprantamo, tada ji tęsė:

– Tuomet buvau paauglė. Dabar – suaugusi moteris, turinti įsipareigojimų. Tad gal galėtumėm greičiau visa tai užbaigti?

– Tu gal ir nesekei mano dienotvarkės, bet aš sekiau tavo.

Jis žinojo kiekvieną smulkmeną apie grasinančius skambučius, nuleistą padangą ir kitas grėsmingas užuominas, kas dieną vis dažnėjančias. Jis taip pat žinojo, kad tėvui ji papasakojo tik pusę visų šių įvykių. Mintys apie pavojų numalšino Malkolmo aistrą ir padidino norą apsaugoti Seliją.

– Žinau, kad baigei muzikos specialybę su pagyrimu Pietų Misisipės universitete. Ir nuo tada dėstai šioje mokykloje.

– Labai tiksli informacija, bet didžiuojuosi savo gyvenimu daug labiau, nei gali nusakyti pora sakinių. Ar atvažiavai įteikti man pavėluotą mokyklos baigimo dovaną? Nes jei ne, gali eiti toliau dalyti autografų.

– Tuomet grįžkime prie persekiojimo. – Malkolmas pasitraukė nuo durų ir sustojo tiesiai priešais ją, norėdamas įrodyti sau, kad gali stovėti taip arti ir susilaikyti nepalietęs. – Atvažiavau tavęs apginti.

Selijos pirštai užkliudė gitaros stygą ir nors ji nenusisuko, žvilgsnis nukrypo į šoną.

– Gal galėtum paaiškinti?

– Puikiai žinai, apie ką kalbu. Tie keisti skambučiai, kuriuos minėjai.

Kodėl ji slėpė tai nuo savo tėvo? Iš pykčio jam suspaudė skrandį – ant jos pyko už tai, kad buvo tokia neatsargi, o ant savęs – kad žengė tą viliojantį žingsnį artyn. Nes kabinetas ir taip buvo labai mažas.

– Tavo tėvo dabartinė byla – narkotikų magnatas, įtakingas asmuo. Ar supranti?

– Mano tėvas – teisėjas. Jis persekioja blogiukus ir dažnai dėl to supykę jie ima tuščiai grasinti. – Buvusių mylimųjų akys vėl susitiko, nerimo nebeliko, tik ore plevenantis šaltumas, toks neįprastas pašėlusiai merginai, kokia kadaise buvo Selija. – Nesuprantu, kodėl tai tave jaudina.

Šūvis teisiai į taikinį. Malkolmas neturėjo jokios teisės jos globoti, bet tai nemažino poreikio apginti. Panašiai kaip Selijos suknelė negalėjo ištrinti prisiminimų, kaip ji atrodė prisidengusi vien ilgais plaukais. Pyktis blykstelėjo taip staiga, kaip nutrūksta gitaros styga.

– Velniai griebtų, Selija, esi protingesnė nei dediesi.

Ji griežtai suspaudė putlias lūpas.

– Tau laikas išeiti.

Malkolmas suvaldė susierzinimą, pripažindamas, kad jį apėmė beviltiškas geismas. Potraukis šiai moteriai buvo daug stipresnis nei tikėjosi.

– Atsiprašau, jei buvau nemandagus. Gali vadinti mane nostalgišku kvailiu, bet, sužinojęs apie tau gresiantį pavojų, labai susirūpinau.

– Iš kur tai sužinojai? – Jos veide atsispindėjo sumišimas ir įtarimas. – Su tėvu tvirtai susitarėme slėpti viską nuo spaudos.

– Tavo brangusis tėvelis gali būti įtakingas teisėjas, bet jo galia turi ribas.

– Tai nepaaiškina, iš kur sužinojai.

Malkolmas negalėjo paaiškinti. Jo gyvenime buvo dalykų, apie kuriuos Selija nežinojo. Jis geriau saugojo paslaptis, nei jos tėvas.

– Aš juk teisus.

– Viena byla, kurią sprendžia mano tėvas, pasirodė esanti labai kebli. Policija tai tiria.

– Ar tu tikrai linkusi pasitikėti įstaiga su trimis darbuotojais, vadinama policijos nuovada? – Jam nepavyko nuslėpti cinizmo balse. – Jie tikrai įspūdingai tave saugo – pakviesiu savo vyrus, kad pasimokytų.

– Nereikia sarkazmo. Ėmiausi atsargumo priemonių. Tai ne pirmas kartas, kai mūsų šeimai grasinama dėl mano tėvo darbo.

– Bet šį kartą viskas rimta.

Jei Malkolmas papasakotų visas smulkmenas, turėtų paaiškinti, iš kur jas žino. Tai paskutinė išeitis. Jei nepavyks jokiais kitais būdais įtikinti Selijos priimti jo pagalbą, tada papasakos jai viską apie savo darbą už muzikos pasaulio ribų.

– Atrodo, žinai viską, kas vyksta mano gyvenime.

Ji tyrinėjo jį giliomis rudomis akimis, vis dar turinčiomis galią atimti sveiką protą ir suvilioti be jokių pastangų.

– Jau sakiau, Selija, rūpi man tiek, kad sekčiau, kas vyksta ir stengčiausi, kad būtum saugi.

– Ačiū, tai malonu. – Įsitempę moters pečiai atsipalaidavo ir savisauga šiek tiek atlėgo. – Vertinu tavo rūpestį, nors jis šiek tiek glumina. Būsiu atsargi. Dabar, kai patenkinai savo pareigos jausmą, man tikrai reikėtų susirinkti daiktus ir važiuoti namo.

– Palydėsiu tave iki mašinos. – Malkolmas pakėlė ranką ir pademonstravo įspūdingiausią savo šypseną. – Ir nemėgink atsikalbinėti. Galiu panešti tavo knygas, visai kaip senais laikais.

– Neskaitant tavo apsaugos būrio.

– Su manimi būsi saugi.

Saugesnė, nei galėjo įsivaizduoti.

– Taip galvojau ir prieš aštuoniolika metų. – Ji pliaukštelėjo ranka sau per kaktą. – Atleisk, tai buvo nesąžininga.

Malkolmo atmintį užplūdo jų paaugliškos aistros vaizdai, nevaldomi hormonai, privedę juos prie neatsargaus sekso – daugybės sekso. Vyras atsikrenkštė. Jam nepatiko, kad mintys vis grįždavo į praeitį.

– Atsiprašymas priimtas, nors jo ir nereikėjo. – Žinojo, kad įskaudino Seliją praeityje ir prakeiks save, jei šią klaidą pakartos. – Leisk pakviesti vakarienės ir aptarti planą, kaip apsaugoti tave, kol teismas pasibaigs.

– Ačiū, ne. – Ji uždarė nešiojamąjį kompiuterį ir įdėjo į dėklą. – Turiu surašyti metinius įvertinimus.

– Juk turi pavalgyti.

– Ir pavalgysiu – šaldytuve manęs laukia itališkas sumuštinis.

Net jei ji ir tapo racionalesne moterimi, ankstesnis užsispyrimas niekur nedingo. Jei jau užsispyrė, reikės labai didelių pastangų, kad perkalbėtum.

– Gerai, nepalieki man kito pasirinkimo. Pasakysiu tiesą. Šį kartą grėsmė tavo gyvybei rimta. Labai rimta. Savo darbe – slaptame darbe, apie kurį žinojo tik keletas žmonių, turiu priėjimą prie tokių informacijos šaltinių, kokių tu net neįsivaizduoji. Tau reikalinga daug rimtesnė apsauga, nei gali suteikti vietinė policija arba pasamdyti tėvas.

– Tu per daug dramatizuoji.

– Narkotikų magnatai, Selija, turi daugybę pinigų ir nieko nebijo.

Paauglystėje Malkolmas buvo teisiamas dėl tokių tipų, nes prisiėmė jų kaltę, kad apsaugotų motiną. Pasipainiojo jiems po kojomis dirbdamas klube, kur stengėsi uždirbti pinigų Selijai ir jų gimsiančiam vaikui išlaikyti.

– Jie gali rimtai tau pakenkti, ar netgi nužudyti, norėdami paveikti tavo tėvą.

– Manai, nežinau to? – Žandikaulis sudrebėjo jai sukandus dantis – vienintelė klaida, išduodanti, kaip skrupulingai kontroliuojamas šaltakraujiškumas. – Padariau viską, ką galiu.

Jis pajuto galimybę ir tuoj pat ja pasinaudojo.

– Ne viską.

– Gerai, pone visažini, – pasakė ji atsidusdama ir nusibraukė šilkinius plaukus nuo veido. – Ką dar galiu padaryti?

Suėmęs Selijos rankas, Malkolmas priėjo arčiau, sunkiai valdydamas norą prispausti ją prie savęs ir bučiuoti tol, kol bus per daug apsvaigusi priešintis. Jei reikės pasitelkti net aistrą, kad ją įtikintų, tebūnie. Vienu ar kitu būdu jis privalėjo ją įtikinti.

– Leisk mano asmens sargybiniams tave saugoti. Važiuok su manimi į gastroles po Europą.