Читать книгу Atsakymas – ne! - Charlene Sands - Страница 1

Elena Rojal gurkštelėjo iš antros kokteilio Seksas paplūdimyje taurės ir ironiškai šyptelėjo.

Seksas paplūdimyje?

Kaip tik tuo ji dabar turėtų užsiimti – mėgautis medaus mėnesiu. Tačiau ji sėdėjo viena ant baro kėdės Brizo poilsiavietėje. Virš galvos lingavo palmės lapai gelbėdami nuo tropinio Havajų karščio, mergina nekreipė dėmesio į vyrų, susirinkusių baro vidiniame kieme, žvilgsnius ir skandino savo sielvartą taurėje.

Šiuo metu ji jau turėjo būti ištekėjusi.

Už Džastino Overtono – niekšo, įtikinėjusio, kad myli ją, o ne Rojalių indėlius banke. Vestuvių dieną paaiškėjo, jog būsimasis jaunikis – sukčius iki kaulų smegenų, todėl Elenai teko sprukti net nesulaukus po valandos turėjusių pasirodyti svečių.

Taip, ji paliko Džastiną prie altoriaus, tačiau paliko ten ir savo širdį. Trapus Elenos, dabar jau nebe tokios patiklios dvidešimt šešerių metų merginos, tikėjusios laiminga pabaiga, savimeilė patyrė triuškinantį smūgį.

Ji tarsi subyrėjo į šipulius ir dabar širdis plyšo iš skausmo ir gailesčio. Elena atvažiavo į šį nuošalų Maujo kurortą vildamasi, kad čia niekas jos – Vakarų pakrantės viešbučių magnato Nolano Rojalio dukters – neatpažins. Reikėjo dingti. Reikėjo tylos ir ramybės. Laiko pervertinti savo gyvenimą. Tris pastarąsias savaites Elena praleido paplūdimyje: plaukiojo, skaitė ir ilsėjosi.

Viskas varė iš proto.

Vidurnakčio mėnuo spindėjo didžiuliame baseine, tolėliau Havajų vandenys glamonėjo smėlį, tyliai ošė švelnios bangelės. Prieš grįždama į savo vienišą vasarnamį Elena po šiaudiniu baro trobelės stogu tuštino savo taurę ir svarstė, ar neužsisakyti dar vienos. Tvanki birželio naktis apgaubė ją tyla, Brizo poilsiavietei trūko jos vardu pavadinto vėjo.

Jei ne besisukantis ventiliatorius, ji uždustų nuo slogaus oro.

– Dar vieną taurę? – paklausė barmenas ir įdėmiai apsižvalgė norėdamas įsitikinti, kad bare užsibuvę vyrai jai neįkyrės.

Elena nusišypsojo. Džo, barmenas, ėmė saugoti jos vienatvę kai tik suprato, jog ji ne tokia kaip kitos vienišos merginos, noriai paliekančios barą su nepažįstamais vyrais.

– Geriau nereikia. Dar nebaigiau šitos.

Išgirdusi pliaukštelint vandenį baseine Elena pakėlė akis nuo kokteilio.

Vėlyvas plaukikas grakščiai nušokęs giliai panėrė ir užlietas mėnulio šviesos kilo, kol iš vandens pasirodė jo galva.

Nuo ilgokų juodų šilkinių plaukų ir platumu nenusileidžiančių olimpiniam atletui pečių sruvo vanduo. Elena nė nepajuto, kaip ėmė spoksoti į vyrą, o šis pastebėjęs merginą irgi įsmeigė į ją akis – tamsias ir veriančias. Jos širdis suplakė greičiau. Kūnu aukštyn ir žemyn siautė virpuliukai – dar niekuomet nebuvo patyrusi tokio jausmo.

Elena išspaudė šypseną.

Jis nenusišypsojo, atsakė tik kilstelėdamas antakį.

Stebėdama iš vandens išlipusį ir grakščiai einantį tvirto sudėjimo vyrą mergina nukaito, kūno apačioje pajuto netikėtą karštį.

Užgniaužusi kvapą stebėjo, kaip jis šluostosi vandens lašelius nuo pečių, papurto plaukus ir apsijuosia rankšluosčiu strėnas. Tada vėl žvilgtelėjo į ją akimis, kupinomis pažadų. Elenai viliantis, kad jis prieis, širdis suplakė dar smarkiau. Keista, juk buvo prisiekusi nesiartinti prie vyrų mažiausiai dešimt metų.

Visi jie melagiai ir apgavikai, visi prisiekinėja amžiną meilę tik norėdami atsiriekti gabalėlį Rojalių pyrago. Džastinas buvo pats išmintingiausias. Ją lengvai apkvailino vaikino žavesys ir nemirštančios meilės pažadai. Tačiau tėtis apie jį pasiklausinėjo.

Paskutinę akimirką Elena sužinojo, kad Džastinas Overtonas ne galingas finansų konsultantas, kokiu dėjosi, kai sutiko jį Europoje prieš pusę metų, o beveik bankrutavęs studenčiokas, išmestas iš koledžo.

Elena paspruko ir pasislėpė šiame tropikų kurorte norėdama išsigydyti sudaužytą širdį.

Ji dar kartą žvilgtelėjo baseino link. Paslaptingasis vyras buvo dingęs. Tiesiog išnyko. Elena atsiduso ir papurtė galvą. Gal taip ir geriau. Na, toks akimirksnio susižavėjimas rodė, kad ji nėra visiškai sugniuždyta: šiek tiek apdegė, bet iš jos liko ne tik krūvelė pelenų.

– Ar kas nors negerai, panele? – paklausė Džo šluostydamas taurę ir nenuleisdamas nuo jos įgudusių akių.

– Ne, nieko, Džo, – atsakė ji ir liūdnai nusišypsojo: vienintelis seksas paplūdimyje, kurio ji gali šiandien tikėtis – tai paskęsti spindinčios kokteilio taurės, stovinčios ant bambukinio baro, dugne.

§

Persikų degtinės ir vaisių sulčių kokteilis, kurio praėjusį vakarą išgėrė net dvi taures, šįryt plėšė galvą pusiau. Elena niekada daug negerdavo, paprastai apsiribodavo išlaikyto vyno ar gero šampano taure. Dabar teko kęsti pagirias: galva bildėjo kaip daužoma kūju.

Atsisėdusi privačiame paplūdimio ruoželyje ant dryžuotos kėdės ji gėrė stiprią juodą kavą ir pro saulės akinius paauksuotais rėmeliais žiūrėjo į vandenyną. Net Yves Saint Laurent akiniai nepajėgė pritemdyti ryškios saulės, kad nereikėtų prisimerkti ir neskaudėtų galvos.

Elena užsimerkė tikėdamasi, jog gaivus jūros vėjas išblaškys iš galvos miglas.

– Ar neprieštarausite, jei užimsiu gabalėlį privačios žemės? – nustebino sodrus vyriškas balsas, Elena atsimerkė ir į smėlį greta jos įsmigo dar viena kėdė.

Mergina pažvelgė aukštyn ir pamatė paslaptingąjį vyrą, stovintį ir besišypsantį jai. Akis slėpė Ray-Ban akiniai. Jis vilkėjo prasegtais marškinėliais, išmargintais juodais ir žaliais havajietiškais motyvais, ir tamsiais šortais. Marškiniai plevėsavo vėjyje – Elena aiškiai matė tą patį galingą stotą, padariusį neišdildomą įspūdį praėjusią naktį.

– Šis paplūdimys atviras visiems, – atsakė ji gurkšnodama kavą.

Vyras atsisėdo ir ištiesė įdegusias kojas.

– Apie tokį vaizdą tikrai yra ką pasakyti.

Elena linktelėjo žiūrėdama į horizontą ir tik tada suprato, jog jis, ko gero, pasakė komplimentą. Pasisuko į jį, bet vyriškis puikiai slėpė savo mintis. Net ir pro akinius nuo saulės mergina jautė jo žvilgsnį.

– Dėkoju, kad pasidalinote su manimi savo vieta paplūdimyje.

Aš Tajus, – prisistatė jis.

– Ė… hmm… Lenė. – Ji ištiesė ranką apsidžiaugusi, kad nereikėjo pasakyti pavardės ir pavyko nuslėpti tikrąjį vardą.

Tik tėtis ir geriausi draugai vadina ją mažybiniu vaikystės vardu – Lene. Ji vėl gurkštelėjo kavos.

– Per daug Seksopaplūdimyje praėjusį vakarą, Lene?

Elenos kūnas įkaito išgirdus, kaip jis taria žodį seksas. Jis buvo toks žavus, koks tik gali būti vyras, o jo sodrus, pasitikėjimą savimi rodantis balsas tik papildė darnų paveikslą.

– Taip, išgėriau per daug, tačiau tai ne tavo reikalas, jei ketinai dar ko nors paklausti.

– Neketinau, – greitai atsiliepė jis. – Praėjusį vakarą mačiau tave bare.

– Nedažnai išgeriu.

Vyriškis nusišypsojo ir jo paslaptingumas akimirksnį išgaravo.

– Nuobodžiauji?

– Vakar nuobodžiavau, – nuoširdžiai atsakė Elena. –

Norėjau pasakyti: atvažiavau čia atsipalaiduoti, šiek tiek paskaityti ir visiškai nieko neveikti.

Atsigauti po nutrauktų sužadėtuvių.

– Tačiau nesi pratusi tinginiauti?

Elena papurtė galvą.

– Tikrai ne.

Jis atsilošė krėsle ir žiūrėjo į krantą skalaujančias bangas.

– Aš taip pat. Pasirodo, turime šį tą bendra.

– Atostogauji? – paklausė Elena svarstydama, ar jis saloje vienas. Ne todėl, kad jai rūpėtų. Mergina įtikinėjo save tik palaikanti tingų pokalbį.

– Panašiai. – Jis gūžtelėjo pečiais. – Ir šiek tiek užsiimu verslo reikalais. Būdamas čia visada apsistoju Brize.

§

Elenai atsilošus kėdėje Evanas Taileris apžiūrėjo ją įdėmiau. Po galais, ji gražuolė. Kraujas kaito vien prisiminus, kaip mėlynos padūmavusios jos akys vakar vos jo nesugundė. Išlipęs iš baseino rado šią blondinę tyrinėjančią jį geismu liepsnojančiomis akimis. Labiausiai Evaną sujaudino tai, kad ji greičiausiai nė nenutuokė, kaip atrodo, – vien savo kūno kalba galėtų parklupdyti bet kurį vyrą.

Staiga jis suprato, kas ji.

Elena Rojal.

Atpažino iš kelių matytų nuotraukų.

Nors turtinga paveldėtoja nebuvo labai įžymi, žinia apie iširusias jos sužadėtuves pasklido po visą šalies bulvarinę spaudą.

Nolanas Rojalis, jo konkurentas viešbučių versle, turėjo tik vieną vaiką, o ir ši dažniausiai laikydavosi atokiai. Evanas įtarė, kad mergina atvažiavo atsigauti po skandalo, kilusio jai prie altoriaus palikus sužadėtinį. Holivudas ūžė apie Rojalių skyrybas, bet Nolanas greitai nutildė žiniasklaidą sumokėjęs nemažus kyšius neprincipingiems žurnalistams, todėl ši istorija greitai pasimiršo.

Pinigai kalba, o žmonės klauso. Evanas beveik jautė pagarbą Nolanui Rojaliui, kad šis saugo dukterį nuo žurnalistų.

Beveik.

Bet kadangi Nolanas Rojalis pastaruoju metu buvo pati didžiausia rakštis Evano pasturgalyje: jis sugadino dvejus metus rengtą viešbučių perėmimą – Evanas negalėjo tinkamai įvertinti konkurento pastangų apginti dukterį. Evanas tebesiuto dėl gerai apgalvotos nesąžiningos Nolano taktikos. Dėl Rojalio jis prarado dvejus gyvenimo metus ir nemažą dalį planuotų pajamų. Vis dėlto senasis verslininkas puikiai sumėtė pėdas: Evanui nepavyko rasti jokių apčiuopiamų įrodymų, kad Rojalis griebėsi nešvarių, gal net nelegalių būdų siekdamas užvaldyti Pietų viešbučių tinklą – Gulbės užeigas.

Dabar Evanas troško kraujo.

Jis privers Rojalį sumokėti.

Evanas pasisuko į merginą: ryškiai raudonas bikinis neslėpė pilnų krūtų ir kitų patrauklių apvalumų.

– Nori prasiblaškyti?

Elena kistelėjo antakį ir vyras suprato sužadinęs jos smalsumą.

– O ką siūlai?

Jis atsistojo ir nusivilkęs iki maudymosi kelnaičių čiupo ją už rankos.

– Eime paplaukioti.

Lenei taip patiko plaukioti su Tajumi, kad jam pakvietus priešpiečių nerado priežasčių atsisakyti. Juodu pietavo pas Musą Makgilikadį, vietiniame Maujo restoranėlyje, įsikūrusiame centrinėje Lahainos gatvėje.

Jie garsėjo savo Ono Pupus, nosį pravalančiais, burną deginančiais karštais keptais viščiukų sparneliais.

Užeiga buvo sausakimša, bet Tajus kažkokiu būdu surado jiems kampinį staliuką balkone su puikiu vaizdu į istorinį miestą, knibždantį turistų. Paprastai Lenė negalėjo pakęsti minios ir vengė tokių vietų, kur žmonės grumdosi labiau nei per Stones koncertus, tačiau Tajus pažadėjo, kad nuobodu nebus.

Ir ji tikrai nenuobodžiavo. Studijuodama užsienyje fotožurnalistiką Lenė pamėgo stebėti žmones. Jie – geriausias objektas fotoaparatui, Lenė žmones ir įvykius fotografavo nuo tada, kai prieš keturiolika metų dvylikto gimtadienio proga tėtis padovanojo pirmąjį Canon .

Lenė norėjo užsisakyti paprasčiausių vištienos salotų, bet įsikišo Tajus ir įkalbėjo ją išsirinkti ką nors drąsesnio. Lenė užsisakė Kahuną suvožtinį, įdarytą teriyaki padažu ir keptais ananasais, ir pareiškė, kad po šių dviejų užkandžių keptų sparnelių jai tikrai užteks – išnaudojo visas savo drąsos atsargas.

Atsikandusi suvožtinio Lenė stebėjo, kaip Tajus valgo Kalujos paršelį , sumuštinį su smulkinta kiauliena, apkrauta dideliu kopūstų bei kepintų svogūnų sluoksniu, kitą garsų vietos patiekalą.

Po pietų jie plepėdami vaikščiojo centrine gatve. Lenei patiko, kad juodu tarsi laikosi tylaus susitarimo pavardėmis ir asmeninėmis istorijomis negadinti kartu praleisto laiko.

Vyras jai pasirodė įdomus ir linksmas, kupinas netikėtumų.

Palydėjęs ją į Brizo viešbutį vestibiulyje Tajus gundančiu balsu sukuždėjo tiesiai į merginos ausį:

– Norėčiau išmėginti tavo drąsą dar kartelį. Pavakarieniauk šįvakar su manimi.

Lenė atvyko čia ne dėl romano. Pasirinko nuošalų kurortą norėdama pasprukti nuo žurnalistų ir prisiminimų apie sužlugusias vedybas, kurie Los Andžele kamuotų kur kas įkyriau.

Paprastai mergina nenustygdavo vietoje, tačiau dėl sudužusios širdies nublanko visa, kas kėlė džiaugsmą. Atvažiavai čia išsigydyti žaizdų, – priminė sau. Bet juk papramogauti galima.

Juolab kad toji pramoga tokia graži ir dėmesinga…

– Ar manai, kad valgysiu dar vieną Ono Pupus? – Lenė šyptelėjo. – Mano burna dar tebedega.

Tajaus akys nukrypo į jos lūpas.

– Daugiau jokių karštų sparnelių, Lene, pažadu, – ištarė ir tyliai pridūrė: – Bet negaliu nieko pažadėti dėl tavo burnos.

Karštis pasklido jos kūnu ir Lenė nusprendė, kad bendrauti su Tajumi labai sveika jos savimeilei. Kodėl nepavakarieniavus su žavingu vyriškiu? O gal leisti sau daugiau nei vakarienę su juo? Ji visą gyvenimą žaidė pagal taisykles ir pažiūrėkite, kas iš to išėjo.

Nors labiausiai troško tapti fotožurnaliste, baigusi koledžą leidosi įkalbama gera linkinčio tėčio prisidėti prie Rojalių šeimos viešbučių verslo. O kai tėtis leido jai tris mėnesius pasimokyti ir pakeliauti po Europą su fotoaparatu, tikėdamasis, kad fotografuoti jai įkyrės, Lenė mažutėje kavinėje Prancūzijoje sutiko atostogaujantį Džastiną Obertoną. Vaikinas buvo švelnus ir kerintis, o ji tokia naivi. Lenė suprato, kad jis planingai stengėsi apsukti jai galvą: atsekė iš gimtųjų namų Kalifornijoje, pasinaudojo jos silpnybe nuotraukų galerijoms ir pritrenkiančiam Prancūzijos kraštovaizdžiui. Atrodė, jog juos sieja tiek daug bendra, todėl netrukus Lenė įsimylėjo, ir juodu susižadėjo.

Lenė manė puikiai pažįstanti Džastiną, bet tėvas pasipriešino dukters norams ir pasidomėjo vaikinu. Kaip tik prieš ištariant amžinos meilės įžadus paaiškėjo, kad jos mylimasis – sukčius ir apgavikas, kuriam rūpi tik Rojalių pinigai.

Jis ją apgavo, sudaužė širdį, mergina visiškai apsikvailino. Joks vyras daugiau su ja taip nepasielgs ir tikrai ne žavus nepažįstamasis, šiandien sutiktas paplūdimyje. Ji nebe tokia patikli kaip anksčiau, dėkui Džastinui. Ir saugos savo širdį.

Tai kodėl truputį nepasilinksminus? Geriau pasimėgauti čia likusiomis dienomis, užuot mėginus užsimiršti skaitant populiariausią New York Times trilerį. Ar apsimetinėjus, kad mėgaujasi paplūdimiu ir bangų mūša, nors nusivylimas traukia į dugną kaip geležinis inkaras.

– Jei esi vedęs ar susižadėjęs, nužudysiu tave plikomis rankomis ir patieksiu tavo galvą ant lėkštutės, – pusiau juokais pažadėjo Elena.

Tajaus juokas užtvindė visą vestibiulį, o akyse pasirodė supratingumas.

– Ne, man tai negresia. Esu viengungis. Galiu prisiekti.

– Tai gerai, – sutiko Elena. – Pavakarieniausiu su tavimi.

Vyras žvilgtelėjo į laikrodį ir jausmingai pažvelgęs į Lenę pažadėjo:

– Paimsiu tave aštuntą. Būk pasirengusi pasilinksminti ir drąsiai elgtis.

Jis nuėjo palikęs ją stovinčią, nepaliestą. Tačiau alkanos vyro akys perspėjo, kad šį vakarą viskas gali pasikeisti, ir Lenė pasvarstė – kokias dvi sekundes – dera jai eiti vakarieniauti su Tajumi ar ne.

§

– Brokai, sužinok viską, ką gali, apie Eleną Rojal. Man reikia šios informacijos jau rytoj.

Evanas kalbėjo su broliu mobiliuoju telefonu važiuodamas Maujo pakrante prie nuskurdusio, bet potencialiai pelningo Rojaus viešbučio vakariniame salos krašte.

– Eleną Rojal? – pasitikslino brolis. – Kaip suprantu, ji stengiasi išlikti nepastebima, kiek tai įmanoma turit Rojalių pavardę. Jai pavykdavo išvengti bereikalingo dėmesio iki pat to skandalo dėl neįvykusių vestuvių. Kodėl taip susidomėjai ja?

– Ji čia, saloje. Mes susipažinome, bet ji nežino, kas aš toks.

– Na ir kas?

– Na ir kas? Ji – vienintelis Nolano Rojalio vaikas, vienintelė duktė. Kelerius pastaruosius metus dirba tėvui.

– Ji labai graži, Evai. Esu matęs jos nuotrauką. Ką ketini daryti?

– Ji turbūt nemažai žino apie senio verslo reikalus. Jei tie viešbučiai iš tiesų kelia tiek rūpesčių, turiu tai sužinoti. Pasistengsiu išsiaiškinti, kol esu čia.

– Pažiūrėsiu, ką pavyks sužinoti. Kaip čia išeina: aš iki ausų paskendęs popieriuose, o tu kaitiniesi saloje su gražuole pašonėje?

Evanas pasuko išnuomotą poršė į keliuką, vedantį prie apkiužusio viešbučio, ir privažiavęs jį sustojo. Iškart įvertino pastatą. Gera vieta. Nuostabus vaizdas. Tiesa, jį reikia atnaujinti. Teks nuodugniau įvertinti prieš nusprendžiant prijungti jį prie Vėtrų viešbučių tinklo, sunkiai įsigytos Tailerių viešbučių korporacijos.

– Kas nors turi tai padaryti, Brokai, – tarė jis ir nusišypsojo įsivaizdavęs savo jaunesnįjį broliuką, sėdintį prie stalo, iki kaklo paskendusį darbe. Brokas ne iš tų, kurie ilgai užsibūna vienoje vietoje. – Aš nieko prieš derinti verslo reikalus su malonumais. Jie man vienodai svarbūs.

– Žinai, gandai apie Rojalius sklandė keletą mėnesių.

– Būtent. Noriu išsiaiškinti, ar juose yra bent kruopelė tiesos. Paskambink, kai sužinosi daugiau.

Evanas išjungė telefoną ir išlipo iš automobilio palikęs jį priešais atvirą prieangį su kolonomis.

Kamerdinerio nėra , – mintyse pasižymėjo Evanas prieš eidamas kartu su savininku apžiūrėti viešbučio.

Tą vakarą, be penkiolikos aštuonios, Evanas nusiprausęs savo vasarnamyje po dušu ir apsivilkęs juodu kostiumu jau buvo gavęs visas reikiamas smulkmenas apie Eleną Rojal. Reikia pripažinti, su moterimi buvo pasielgta nesąžiningai. Ją mergino sukčius, kuriam beveik pavyko įsitaisyti Rojalių šeimoje. Nolanas buvo gudrus, tad pasipriešinęs dukters norui ir rizikuodamas jų santykiais jis sužinojo viską apie tą vaikiną, tačiau vos nepavėlavo. Jau vien tai rodo, kad viešbučių magnatas senatvėje suminkštėjo.

Evanas pasitaisė pilką šilkinį kaklaraištį, susišukavo plaukus ir išėmęs kelis prezervatyvus iš dar nepraplėštos dėžutės, gulinčios tualetiniame stalelyje, įsimetė juos į kišenę. Nebuvo sutikęs moters, kuri sudomintų jį kaip Elena Rojal ilgus mėnesius, todėl nė neketino jos paleisti.

Jos akys išmintingos. Ji sąmojinga ir turi keistą humoro jausmą. Evanas pasirūpins, kad mergina nė minutėlę nenuobodžiautų.

Lygiai aštuntą Evanas pabeldė į jos kotedžo duris, o jai atidarius vos neparkrito ant kelių.

Ji tikrai nusiteikusi elgtis begėdiškai.

– Oho. – Evanas tyliai švilptelėto ir Lenė kone droviai nusišypsojo.

– Dėkoju. – Mergina grakščiai nusilenkė ir jos ilgi šviesūs plaukai nuvilnijo pečiais.

Glotni juoda nėriniuoto audinio suknelė buvo giliai iškirpta ir Evano akys prapuolė įspūdingame griovelyje tarp krūtų. Jis žavėjosi, koks dailus suknelės paryškintas merginos liemuo, kaip viliojančiai drabužis krinta apvaliais jos klubais ir baigiasi vos aukščiau kelių. Ji atrodė aukštesnė, jų akys buvo beveik viename lygyje: netikrais briliantais išpuoštos basutės pridėjo beveik dešimt centimetrų.

– Įeik minutėlei. Pasiimsiu rankinę.

Elenai nusisukus lengvo audinio klostės nukrito gerokai žemiau, nei derėtų padoriu vadinamam drabužiui, atvėrė visą nugarą, gundė nukreipti akis į dailų užpakaliuką ir vyrui magėjo pamatyti dar daugiau. Evanas nenuleisdamas nuo jos akių įėjo į svetainę.

– Gražu.

– Beveik kaip namuose, – atsiliepė Lenė ir atsisuko pasiėmusi nuo sofos mažutę juodą vakarinę rankinę. – Gyvenu čia kone mėnesį.

– Vilkėdama tokią suknelę turėtum suprasti, kad kalbu ne apie kambarį.

– Ak. – Ji atrodė sutrikusi. – Dar kartą dėkoju.

Evanui patiktų, jei ji visą naktį išliktų tokia: rausvais skruostais ir akimis, spindinčiomis laukimu.

Jis prisiartino prie jos.

– Tiesiog padarykime tai.

– Ką padarykime?

Ji nuoširdžiai nustebo, tačiau Evanas nesusilaikė.

– Tai, – ištarė jis, apkabino merginą rankomis ir palenkęs jos galvą prispaudė alkanas lūpas. Jos lūpos buvo saldžios tarsi tropikų salos nektaras, o kūno formos velniškai tobulai prigludo prie jo. Tyli bežadė aimana dar labiau įkaitino vyro kraują. Jis ėmė bučiuoti aistringiau, pakreipė jos galvą ir šį kartą jau atkakliau perbraukė lūpomis jos burną. Atsakydama Lenė apsivijo rankomis jo kaklą ir stipriai prispaudė lūpas. Jis pravėrė merginos burną ir kartą kitą kyštelėjo liežuvį, Lenė jį nedrąsiai pasitiko. Jo vyriškumas įveikė kliūtis, tik Evanas negalėjo nuspręsti, ar ji tikrai tokia patyrusi, ar drovesnė, nei bando pasirodyti. Vieno dalyko paneigti negalėjo: jo glėbyje ji tiko idealiai. Evanas truputį atsitraukė ir pažvelgė į jos žudančias mėlynas akis.

– Jei nebūčiau pažadėjęs nusivesti tave vakarienės, mes neišeitumėme iš šito kambario, Lene.

Ji papurtė laisvai krintančias garbanas ir sukuždėjo neatgaudama kvapo:

– Na, manau, gerai, kad pažadėjai. Man patinka vyrai, kurie laikosi duoto žodžio.

– Dar pažadėjau, jog nenuobodžiausi.

Ji lėtai iškvėpė ir paleido jo kaklą.

– Kol kas galiu pasakyti: tau sekasi. Vis dar mane stebini, Tajau.

Tajau? Minutėlę Evanas buvo beveik užmiršęs, kokiu tikslu vilioja šią turtingą susisielojusią paveldėtoją. Neatskleisdamas savo tapatybės tikėjosi informacijos iš pirmų lūpų apie Rojalių viešbučius ir galimus jų finansinius sunkumus.

Jis dar kartą burna palietė jos lūpas, čiupo merginą už rankos ir išsivedė iš apartamentų nelaukdamas, kol jie atsidurs lovoje.

Lenė jį ne mažiau nustebino, o tai jau šis tas. Evanas nemėgo staigmenų. Visada norėjo valdyti padėtį. Stipri jo reakcija į Lenę Rojal buvo ne vien kūniška ir kėlė nerimą. Tačiau tai nesutrukdys jam siekti svarbiausio tikslo.

Informacijos.